en
[3]
Kai po apylinkes pasklido žinia, kad Marija išteka už Kaušpėdo, kuris ką tik buvo grįžęs iš Amerikos, Vizgirda iš pikto keršto pasipiršo jos draugei, ir ši nedvejodama sutiko. Abejos vestuvės buvo iškeltos tuo pačiu metu, o Vizgirda net paviliojo Kaušpėdo svečius ir muzikantus, ūžė kone visą savaitę - tegu ji (Marija) žino, kaip jam linksma.
Sunku suprasti, koks Vizgirda iš tikrųjų: smarkus, atšiaurus, niūrus, su niekuo nenorintis turėti bendra - tokiu jį daugumas laiko, - ar perdėm drovus, galintis kaip reta kuris iš vyrų nusižeminti. Kartais Vizgirdienė negali juo atsigėrėti, o kartais nei iš šio, nei iš to ima šaipytis; šitai visuomet baigiasi siautulingu Vizgirdos pykčiu, kokį žino neviltis ir kančia. Širdies gilumoje Vizgirdienė paniškai bijo savo vyro. Tai jos stabas. Tačiau kažkieno nuverstas stabas. Vizgirdos Achilo kulnas buvo meilė Marijai, lengvai išsižadėjusiai jo, Vizgirdos, kuris visada šnekėjo pabrėždamas savąjį aš: "Jeigu aš pasakiau... jeigu aš pažadėjau... mano žodis!.." Jo lūpose tai skambėdavo kaip priesaika. Tačiau vieną priesaiką beviltiškai sutrypė ir paniekino pats: priesaiką atsilyginti Marijai tuo pačiu - visišku abejingumu.
Dar pirmąjį savo vestuvių rudenį, būdavo, sėdi jis prie lango ir žiūri, kaip ant kalno pavieškelėje vėsčioja kraunami į vežimą rugių pėdai, kuriuos priima Marijos rankos; arba su kirviu klydinėja po miškelius - pati bijodavo, kad galo nepasidarytų. Ilgai jam iš galvos neišėjo Marija, namai, kur aidėjo jos balsas, kur ji lietė visokius daiktus, klojo vaikui patalą, dengė stalą ar gesino lempą. Vaikštinėja, būdavo, pavakariais po kiemą, tarsi gūždamasis nuo saulėlydžio, kur lekia tiesus, į plačiuosius pasaulius vedantis kelias, o įėjęs pirkion, ima šnekėti nei šį, nei tą: visa išparduosiąs ir išvažiuosiąs į Belgiją, Argentiną ar Australiją. Nė kvapo jo čia neliksią. Per naktį Vizgirdienė akių negalėdavo sudėti: plikinte nuplikindavo jos širdį tokie vyro žodžiai.
- Ateik pas mane, - sako Kaušpėdo Vidas Vizgirdžiokui. - Žinių pasiklausysim. Naują radiją įsitaisiau. Ir motina prašė, kad tave pasikviesčiau. Ateik, parodysiu, kaip negatyvus ryškinti.
- Tėvas jo neleidžia, - prataria Guzukas
- Ar tu nenutilsi! - užsiplieskia Vytautas. - Mižniau!.. Čiužinį nusikabink nuo tvoros.
Algimantas, nepratardamas nė žodžio, kapoja ledą.
- Eisiu jau, - sako Algimantas.
- Neik, dar pabūk, - prašo Guzukas - Dar anksti.
Algimantas kiek padvejoja, pasižiūri į vaiką - kur jis pasidės. Pasikviestų namo, bet motina bus nepatenkinta, dar išvarys. Be to, ir darbo yra.
Jie prieina prie Vido, kuris, ištiesęs ant ledo radijo schemą, aiškina Vytautui, kaip reikia įjungti kondensatorius, varžas, kur garso stiprintuvas. Šneka jis sklandžia greitakalbe, vos spėdamas nuryti seiles.
Abu kiek pastoviniavę patraukia ledu.
- Tesižino, labai man reikia, - sako Guzukas Algimantas tyli. Jo akys klydinėja užpustytais upės krantais.
- Tu neimk į galvą, - ramina jis Juzuką. - Juk žinai, koks jis, Vizgirdėlis.
- Labai jau išsivaizdina.
- Taigi. Atsirūgs jam kada nors.
- Aš ant jo ilgai pykti negaliu, - sako Guzukas
- Aš irgi... nemoku...
- Matai, mes panašūs, - Guzukas paspartina žingsnį. Kur ledas plynas, pačiuožia, apeina vandenį, žvilgčiodamas į properšas.
- Žiūrėk neįkrisk.
- Aš matau. - Kiek patylėjęs klausia: - Ar tu tiki, kad Darius ir Girėnas Atlantą perskrido?
- Žinoma. Apie juos ir daina yra, - sako Algimantas. - Narsūs buvo vyrai. Lietuviai.
-Ir lėktuvą patys pasidirbo?
- Patys.
- Tu žiūrėk. Bent drąsumėlis! Bent galvos!..
Jau temsta, kur ne kur pro alksnių šakas šmėsteli žiburėlis - Konstantai eina su žiburiu tvartan. Brastose vanduo neužšalęs, iš properšų kyla garai.
- O kodėl brastos neužšąla?
- Sraunu. Nespėja.
- Kaip nespėja?
- Ledas nespėja užsidėti, vanduo vis nubėga ir nubėga, vis juda, todėl nesustingsta.
- Vis vien man neaišku.
- Kas tau neaišku? Čia paprastas dalykas. Guzukas purto galvą:
- Ne paprastas, nesakyk.
Jis bando įsivaizduoti, kaip čia pasidaro: šaltis pasilenkia prie srovės, dvelkteli į ją, o ši sprunka šalin, ir nesuprasi, kuriam vandeniui geriau - ar tam, kuris po ledu, ar tam, kuris braunasi per seklumėles ir ledų sąvartynus.
- Visos žuvys dabar sietuvoje.
Taip šnekučiuodamiesi jie praeina pro du Vizgirdos brastoje iš po ledo kyšančius akmenis, pro eketę, iš kurios semia vandenį Vizgirdos, pro brastą, kurioje Anupras girdo arklius, pastoviniuoja ant Juzuko liūnelio, prie žilvičio. Tiesus ir lygus, ledu nuklotas jų kelias, nei įlomėlių, nei kalvų. Čia, kur vanduo ramus ir gilus, po baltu puriu sniegu - nei kiškio pėdų, nei paukščio, - tas baltumas apšviečia besileidžiančias sutemas.
- Pavasarį, - sako Guzukas - kai atšils, bent lytys bus! Va šitokios. Atkirtai ir dreifuok nors ligi Šventosios ir vandenyno.
Taip jie nutolsta: vienas mažas, judrus, kitas didelis, kiek susikūprinęs, išaugtinėmis kelnėmis ir šimtasiūle. Ir byra ant jų šerkšno blizgučiai, tarsi nukrėsti skardaus medinukų aido, kurį atkartoja krantai. Stabteli prie Konstanto pirtelės: stogas garuoja, gal ir Vizgirda jau bus išsimaudęs, jis visuomet maudosi paskutinis, vienas. Norėtų įeiti į vidų kiek apšilti, tačiau nesiryžta - landžioja pašaliais, dirsčioja pro langelius.
Nuo pušynėlio juos stebi Vizgirdienė. "O manasis? Kurgi manasis?" - dairosi ji po temstančias pamiškes.
Prie sietuvos blykčioja šviesa. Tai jos sūnus rodo Vidui savo naują prožektorių. Tamsią naktį jo spindulys pasiekia debesis, tolimiausius miškus apčiupinėja arba - kad smogs į Konstanto langą, tas net iš miegų pašoksta. "Kaip žvėriūkščiai, tikri žvėriūkščiai", - sako ji ir, prisidėjusi prie burnos rankas, šūkteli:
- Vytautai!.. Vyteli! Vytuk!..
Palaukusi, kol aidas išsisklaidys, įkvepia šalto oro, vėl nori šūktelti, bet susigriebia: vos nepasakė - Juzuk! - tas vaikas jai tarsi savas.
- Ko šūkalioji, - išnyra iš pušynėlio Vizgirda. Po pažastimi didelis nikeliuotas praustuvas, vanta; veidas įkaitęs, garuoja.
- Tfu, kaip nusigandau, net sudrebėjau, - ir Vizgirdienė, nužvelgusi vyrą, klausia: - Garų ar užteko?
- Kurgi... net ausys svilo, kad prikūreno... - kaip visuomet, lyg kam priekaištaudamas, šneka Vizgirda.
- Kažin, kur mūsų berniokas? - vėl žvilgteli į temstančias pamiškes.
- Ant sietuvos. Antai švysčioja prožektoriumi.
- Ar tik... - ir susigriebia vos nepasakiusi, kad su Kaušpėdo Vidu.
Ji dar keletą kartų šūkteli sūnų - tas šūksmas nuaidi pamiškėmis, pripildydamas jas šilumos.
Virš girių kyla mėnulis, didelis ir sunkus, kaip vasarą, kai ją, mažą mergaitę, genančią iš brastos galvijus arba grįžtančią su broliais iš miško, kur jie sočiai prisivalgydavo aviečių, bruknių ar riešutų, užklupdavo vakarienę išvirusios motinos balsas; balsas, kvepiantis pavakario kūdra ar miško klampynėm, po kurias braidžiojant suskildavo kojos; balsas, prisisunkęs pievų rūko, skleidžiantis jaukias, slėpiningas pirkios prieblandas. "Tekle, Konstantai, Kazimierai! - tebeaidi tas balsas per metus. - Kristupai, Kristupėli, Kristupiuk!"
Tačiau ne visi jam paklusdavo iš karto. Kristupėlio, būdavo, nuo serbentų kelmo neatplėši, arba kai pasileis - pirmas, paknopstomis. Buvo visai kaip Guzukas...
Paskubomis juos aptvarkiusi, sesuo vesdavo namo. Ištįsusi paauglė plono kartūno suknele, išsiterliojusi uogomis. Rūpestinga tarsi darbščiųjų bičių motinėlė, ji ir dabar tokia: vaikštinėja po kiemus, gindama nuo pašaipūnų Konstantą, girdama Kristupo gerumą - ji rūpinasi jo sūnumi, rūpinasi visais.
Ir šį vakarą, tarsi seną motinos šauksmą išgirdę, jie susirinks Kristupo troboje. Tarpdury Teklę pasitiks motinos akys, nebeprimatančios, sunerimusios; kurgi ji taip ilgai buvo, kodėl neužsuko dieną? - klaus pridurdama, kad mačiusi, kaip ėjo pas Kaušpėdą, kada grįžo, maniusi, jog čia užeis, bet žiūrinti - nuėjo į klojimą, paskui į tvartą. Ką gi ten taip ilgai veikei? - klaus palikdama jai suolo kraštelį. Kurį laiką sėdės nejudėdama. Aštuoniasdešimtmetė senutė, sijono skreite ilsisi rankos, nejudrios, apmirusios, jos ne tiek ilsisi, kiek jaučia, klausosi, prisiglaudusios viena prie kitos it negyvos, nieko nebegeisdamos, tik dešinės rankos nykštys krust krust, lyg ko ieškodamas, kol patogiai gulasi į savo vietą ir nurimsta, tik jos senose akyse lyg kokie išdykėliški padarėliai šokčioja siauros, neįstengiančios atitrūkti nuo lempos dagčio ugnelės - ir liepsna, kuri plazda krosnyje, išsunkdama iš malkų drėgmę, iki raudonumo įkaitindama plytas, ta liepsna jau greitai užges, pavirs žarijomis ir šiluma - taip ir iš jos kaulų gyvoji ugnis išsunkė visa. Ir nieko jai nebepasakos nei duktė, nei sūnūs, nei marti Konstantienė. Gyvenimas baigiasi. Tik anūkėlį dar globia, glosto raukšlėta ranka - gal jis sušalo, gal nevalgęs, duokit gi jam valgyti! Nė akimirką nepaleidžia jo iš akių, nes motinos balsas jo niekada nepašauks iš pamiškių, kai jis, sužvarbęs, alkanas, gūrins pavakariop paskui draugus prašinėdamas: neikim namo, dar anksti, užsukim prie sietuvos, prie didžiojo akmens pabūkim...
...Ji mirė per patį sodų žydėjimą, kai net užspringdama skaičiavo kažkieno metus šių girių gegutė.
Vizgirdienė dažnai prisimena, kaip ankstyvą balandžio rytmetį merdinčią Juzuko motiną vežė pas gydytojus.
Iš vakaro Vizgirda ištepė ratus, įtaisė gultą. Kelionėn leidosi vidurnakty. Kartu važiavo ligonės sesuo Angelė ir Kazimieras (Kristupas buvo fronte). Kazimieras nekantraudamas ragino arklį, timpčiojo vadeles - mat buvo nepatenkintas, kad nė vieno neatsirado, kuris ryžtųsi tokiai kelionei. Visi teisinosi: pavasario metas, darbai... O jam, Kazimierui, ar nereikia dirbti? Tokią šeimyną maitina, be to, ir lydekos pradėjo neršti - pilna apsemtose paežerės pievose, kiek būtų pribadęs paryčiais, tačiau kas reikia, tai reikia. Jis ne Konstantas, kuris atsakė: "Tiek kelio, dar kas atsitiks". Panašiai šnekėjo ir Vizgirda. "Bobos, ne vyrai", - nusprendė Kazimieras ir spjaudydamasis sėdo į ratus. Tačiau kad ir kaip ragino arklį, vilkosi koja už kojos. Kelias buvo slidus - visur pavasarinių vėjų aplaižytas ledokšnis, o arklys kaip tyčia nekaustytas, ir Vizgirdienė vis galvojo, kad be reikalo vyras kinkė į ratus - kiek sugaišo, kol paruošė, ištepė, geriau būtų arklį pakaustęs.
Kazimieras visą kelią tylėjo, ir Vizgirdienė neiškentusi pasakė, kad nereikėjo nė važiuoti, jeigu taip nenorėjęs. "O kas važiuos? - atšovė Kazimieras. - Gal Konstantas ar tavo vyras?" Jai iš tikrųjų buvo gėda: kokie čia vyrai - brolienė mirtim vaduojasi, o jie dar atsikalbinėja.
Miškas, kuriuo jie važiavo, dvelkė pavasariu. Švietė mėnulis, spindėjo pasidabruotos eglės. Šaltukas paskubomis liejo ledų gurvolėlius ant šakelių, garai virto iš arklio prusnų. Ligonė gulėjo ant nugaros ir plačiai atmerktomis akimis žiūrėjo į žalsvą pavasarinį dangų, kurio rytiniuose pakraščiuose lėtai sirpo saulėtekis; toli, anoje pusėje, klykavo pempės, šniokštė upokšniai. Tamsus, žeme apneštas ligonės veidas buvo nutviekstas negęstančios pavasarinės šviesos.
Visa bus kaip buvę - augs vaikai, varstysis klojimų ir tvartų durys, stoviniuos pavakariais kieme Vizgirda, sekios paskui savo pačią Konstantas, tik Kristupo ir jo vaiko gyvenimo Vizgirdienė niekaip negalėjo įsivaizduoti: ar jis besugrįš iš fronto - paskutiniame laiške rašė, kad guli ligoninėje. Mintyse pamatė užkaltus Kristupo langus ir Juzuką, sekiojantį jai iš paskos. "Bent arklį paragink", - pasakė ji Kazimierui. "Raginu, gal nematai", - suskato timpčioti vadeles.
Kaip šiandien stovi Vizgirdienės akyse ta naktis - nesutemstančios šviesos nutviekstas ligonės veidas, kaip mūkelė, jos sesuo Angelė, Kazimiero balsas ir svetimi, spindintys ledokšniu laukai, kuriuos jie išvydo prieš saulės patekėjimą, išvažiavę iš miško. Netrukus išniro saulė - didžiulė, vėsi po nakties - ir, tarsi neįstengdama įveikti savo sunkumo, kurį laiką kybojo ties ryškia ir lygia žemės riba, už kurios turėjo būti kiti laukai ir miestas, įsikirtęs į aušrą dantytais bokšteliais.
Pritilo, įsitraukė į kailinius Kazimieras, o arklys, lyg šieno kvapą pajutęs, leidosi lengva ristele.
Jau buvo įdienoję. Patižęs sniegas, blykčiojantis šalikelėse, upokšniai, pulkai žmonių - daugiausia kareiviai. Retkarčiais vakarų pusėje pasigirsdavo duslus tarsi perkūnija dundėjimas. Niaukstėsi. Jie privažiavo malūno užkardą, ir arklys, tarsi žinodamas, kad jo šeimininkė čia turi reikalų, minutėlę stabtelėjo. Staiga ji prisiminė, jog buvo įsidėjusi vilnų kuodelį - manė užnešianti į karšyklą, - bet, pamačiusi, kaip ligonė gaudo orą, plėšdama nuo kaklo skarutę, pati suragino arklį. Tačiau Elžbieta įspėjo jos mintis:"Užeik, Tekle, užeik. Mes palauksim".
Ligoninė buvo panaši į stoties laukiamąjį: aukštos lubos, langai, ant suolų prisodinta ir priguldyta sužeistųjų. Iš visų kerčių sklinda aimanos.
Jie susirado atokesnį kampelį ir ėmė laukti, kol prieis koks žmogus baltu chalatu.
"Kam ją čia atvežėt?" - paklausė vienas, mostelėjęs į ligonę. Jusdamos įdėmias ligonės akis, moterys paskubomis ėmė aiškinti: anksčiau, dar tais metais, kai Elžbieta mokėsi čionykštėje gimnazijoje, čia didelė ligoninė buvusi. "Anksčiau, bet ne dabar", - pasakė gydytojas ir, atplėšęs nuo kaklo tvarstį, į kurį buvo įsikibusios ligonės rankos, ėmė apžiūrinėti gerklę. Juos apstojo ligoninės moterys. "O vaikų ar ji turi?" - paklausė viena. "Berniukas ir duk... k..." - bandė atsakinėti ligonė, bet "k" tarsi įstrigo gerklės žaizdoje. Niekas jos nė neklausė - šnekėjosi, tarsi jos nebebūtų. Vizgirdienė staiga sugavo klydinėjantį pašaliais ligonės žvilgsnį - ji tarsi ko ieškojo, žvalgydamasi į sužeistus kareivius, bandė atsikelti, bet susmuko ant neštuvų, paskui silpnu balsu ėmė priekaištauti: kam reikėję gaišti laiką, vargintis, ji žinanti, kad vis vien niekas nebepadės. Šnekėdama vis dairėsi po salę. Vienas vyriškis, kresnas, pilkšvais plaukais, parišta ranka, - seselės jį ką tik pravedė pro šalį, - ilgėliau sulaikė jos akis, ir Vizgirdienė staiga suprato kodėl - kažkuo tas vyriškis buvo panašus į Kristupą: toks pat ūgis, sudėjimas, plaukai, net eisena...
Operacinis stalas buvo paruoštas bemat, ir, stovėdama atokiau, Vizgirdienė galėjo matyti, kaip gydytojas, pasilenkęs prie ligonės. kažką karpo, siuva... "Tik čia jos paguldyti neturim kur, - pasakė vyriškis, sutvarstęs žaizdą. - Pačios matot... Tikiuosi, namie geresnės sąlygos?" - "Vyras fronte, kokios ten sąlygos". - "Visi vyrai fronte, - pasakė gydytojas. - O jūsų namie?" - "Maniškio dar nepašaukė, o Kristupas savanoriu išėjo". - "Koks Kristupas?" - "Jos vyras". Gydytojas dirstelėjo į Kazimierą, mindžikuojantį tarpdury. Nelaukęs klausimo, Kazimieras ėmė aiškintis, kad jis atkariavęs - nebe tie metai. Va Vizgirda su Konstantu galėję eiti. "Ką čia šneki?" - subjuro Vizgirdienė. Gydytojas nusigręžė. Trankus lyg sprogimas garsas vėlei sudrebino langus. Iš tikrųjų, kodėl tenai, fronto linijoje, nėra Konstanto, Vizgirdos, kodėl tik Kristupas?.. Jo paskutiniai žodžiai, pasakyti Konstantui ir Vizgirdai, buvo tokie:"Mano draugai žūsta, o aš, rankas susidėjęs, sėdėsiu?"
