en
[5]
Buvo jau vėlyvas vakaras, kai jis prišliaužė prie savo namų, atrišo slidžių virveles, pasiklausė. Vėl buvo beketinąs leistis kelionėn, pasilenkė, norėdamas prisirišti slides, ir apstulbo - rankos tarsi medinės, pačiupinėjo skruostą - ir to nejaučia, pajudino kojų pirštus - kaip nėr. Ėmė trinti sniegu veidą, rankas. Paskui puolė į trobą. Ėmė kažko grabalioti prie krosnies. Staiga pasigirdo pamotės balsas:
- Kurgi buvai?
- Pas Algimantą.
- Ar tėvo negirdėjai? Gal, sakau, pas Vizgirdą ar Kazį užsuko?
- Ne, jo ten tikrai nėr.
- Sušals kur, ir baigta.
- Gal, sakau, pavažiuoti?
- O kur tu jį rasi? Vis vien nenusaugosi. Tokio pavargusio, tokio bejėgio jos balso dar nebuvo girdėjęs.
- Pats dar sušalsi. Pavalgyk ir gulk.
Priėjęs prie lango, pasiklausė; klausėsi traukdamas iš krosnies šiltą viralo puodą, klausėsi keldamas šaukštą. Šitą naktį jis nemiegos, klausysis, lauks... Vaikas mato: jo tėvas tarsi ant bedugnės krašto, nuo jos skeryčiojasi, šūkalioja, bet kas juo patikės, kas išties jam ranką? Ir šaukia jis taip, kad niekas neįtartų, jog jam iš tikrųjų jos reikia. Kartais Juzukas tėvą niekina - visi žmonės kaip žmonės, tik jis! Stinga jam valios - štai kas yra. Ir nežinia, ar kada Juzukas pasakys, jog daugelis tėvo žodžių ir darbų pranoko lėtą kitų kalbėseną ir ilgus buvimo metus... Kuo gi juos tėvas pranoko? "Kiekvienam savas kelias, sava lemtis", - kartais pasako Vizgirda, žiūrėdamas, kaip Kristupo brolis Konstantas vartalioja plačius, niekam nebereikalingus delnus.
Vaikui nepatinka, kad suaugusieji atsidūsta tardami žodį "gyvenimas", lyg čia kokia jų privilegija būtų. "Pasišnekėsim, kai mano metų sulauksi", - sako jam tėvas. "Lyg aš dabar ko nežinočiau", - piktinasi vaikas. "Žiogeli", - sako tėvas. Juzukas nori spręsti apie viską dabar, nedelsdamas, tačiau, kad ir kaip protingai šnekėtų, suaugusieji tik šypteli. Kokie niekai - pasišnekėsim, kai mano metų sulauksi!
Bet ko iš mažo vaiko norėti. Bene jis matė, kokiomis akimis senis Liudvikas, sėdėdamas ant rąstų krūvos, žvelgė į žiemių saulę ar kaip žmonės ėjo siauručiu užpustytu vieškeliu ir speigo liepsnos plikino jų veidus, bene girdėjo, kaip vartėsi užkrosny senoji Daukintienė, bene žino, ką galvoja Vizgirda, skaitinėdamas išgeltusias knygpalaikes, bene jis žino, jog kuo toliau, tuo žingsnis sunkesnis, ir ten, viršūnėje... Iš kur jis žinos, kaip jiems ten, viršūnėje, ėjus, kopus ir klupus (kitas jos taip ir nepasiekia), kokia saulė šmėstels akimirką, kai tas pats kelias, kuris vedė į priekį, aukštyn, jau leisis į gūdžią ilgėjančių šešėlių viešpatiją.
Kristupas svirduliuoja ant kalvelės. Pridusęs, atsilapojusia miline, be kepurės, be pirštinių - lyg būtų su kuo galynėjęsis. Prieš jo akis plyti miestelis su siaurutėmis šerkšnotomis gatvėmis, uždarinėtomis langinėmis, žvilgančiais mėnesienoje skardiniais stogais ir po dešinei atsiveriančia ežero ledo plynuma.
- Jie miega! - šaukia Kristupas. - Miega įsirausę į patalus, duknas ant galvų užsitraukę, kad tik negirdėtų, kaip speigas pyškina sienojus ir tvoras. Speigas ir Kristupas. Vienas su speigu imasi. Nieko jis nebijo, nieko jam nereik, prieš visus jisai atsilaikys. Atsidūręs prie valsčiaus, iškeikia valdžią, eidamas per pušynėlius, iškeiks miškinius.
- Bendorėlis! - šaukia jis. - Niekas nežino, kas yra Bendorėlis! Tai kareivio sąžinė ir garbė - štai kas yra Bendorėlis. Tai saulės blyksnis ant durtuvo. Generolai pagarbą turi jam atiduot. Niekas nesusilygins su Bendorėliu! Prie jo neprisilaižysi, nemirktelsi jam!
Šūkčiojimų, keiksmų nuotrupas, gulėdamas šalia pačios, girdi jo draugas Akuotis, girdi Skarulis, girdi batsiuvys ir kirpėjas Garunkštis, žmogus perkreiptu veidu, kurio viena koja trumpėlesnė, - veidą jam persmeigė durtuvu, kai stirtoje slapstėsi nuo mobilizacijos, Juodka nusispjaudamas dar pasakė: "Raišas esi, kokio velnio lindai į šiaudus?"; girdi Vainoras, kurio sūnų nušovė miškiniai, girdi Bartkus, girdi buvęs viršaitis, putlus vyras žalsvom galife kelnėm, girdi gydytojas... Visus Kristupas prikelia iš miegų. Girdi jį ir našlė Karužienė, visos miestelio našlės jį girdi, o jų daug, kone kas ketvirtas namas... Visi girdi. Nulydi mintimis iki gretimo namo kampo.
- Eisiu pažiūrėsiu, - sako Akuotis. Gal ir puslitrį nešasi, pagalvoja siekdamas kelnių.
- Kur tu eisi? Miegok, - pati apglėbia jo sausą, menkutį kūną. Miega jis susirietęs, pritraukęs pasmakrėn kelius, kaip kūdikis, betrūksta, kad įbestų nosį į jos sočias aukštas krūtis, nuo kurių miestelio užkandinėje susirinkę vyrai nenuleidžia akių, kai ji padavinėja jiems valgius ir gėrimus. Kristupas šiandien pas ją nebuvo užsukęs. Kartais ji ir atliekamą taurelę jam pakiša. Toks jis žmogus: kai moka - moka trigubai, kai neturi pinigų - duok už dyka, ir viskas.
- Geriau aš dirstelsiu, - moteris, užsimetusi skarą, dingsta tarpdury. Garų tumulai lyg kieno ledinės rankos apglėbia jos pečius, nuslysta klubais. Fu, koks šaltis, sako gūždamasi.
Akyse šmėsteli plynas speigo nugaląsto dangaus lopelis ir žvaigždės, tačiau ten, pietų pusėje, šviečia mėnulis ir mažiausia sniego raukšlelė yra regima iš tolo. Ežeras, Strakšių giraitė, kalnai... Ten, kur mirksi rausva ugnelė, kitados jie vakarodavo. Vieno ji nesitikėjo, kad Kristupas, tas šaunus bernas, išklydęs iš čia, kai jai tebuvo septyniolika, šitaip sugrįš į gimtinę: be kelionės ryšulėlio, be nieko.
Grįžta į trobą. Priėjusi prie lopšio, ima supti mažylį. Vešlūs plaukai čežteldami nuslysta nuo peties, uždengia veidą... Nuo pagalvės žvelgia į ją išblyškęs Akuočio veidas. Įkritusios akys pilnos nerimo. Tokioje mėnesienoje visa pamėkliška: ir seklyčia, ir pati, ir vaikai, ir brendančio per pusnis Kristupo balsas.
Miegas bloškia visus į žalsvus sūkuriuojančius vandenis. Jis atsiunčia savo nelemtuosius pranašus. Ir protėvių šešėliai sklendžia naktimis virš mūsų. Ką kas prarado, kas buvo kam pažadėta - minės amžiais. Išeina iš sapnų viešpatijos Daukintis, joje ir dingsta, regėdamas tokią naktį, kai visi namai spindės mėnesienoje tarsi kapinyno akmenys. Ir bus toks vakaras, kai senis Velikis nebeišeis kieman parūkyti, nebeblizgins pavakariais batų jo sūnus, nebeslys garuojančiu ežero paviršiumi žuvų ir tinklų prikrauta Akuočio valtis. Ir Kristupo niekas nebeminės, Kristupo, klupinėjančio senoje sodybvietėje ant aukšto Baltosios skardžio, - vaikai jame randa žmonių kaulų ir kaukolių. Po sniegu - iššalusių ir iškirstų sodo medžių kelmai. Tai vieta, kur įsmeigė lazdą pirmasis Daukintis. Seniai, prieš tris ar keturis amžius, tai buvo. Tiek laiko, kaip auga tas Daukinčių giminės medis ir barsto sėklas. Tik netoli tos sėklos tenukrisdavo. Čia Daukinčiai gimdavo, čia ir mirdavo, kol atėjo jisai, Kristupas, klajūnas, toliausia nuo savo giminės atsikliuvęs. Paskui atsirado jo sūnus, atsiras ir sūnaus sūnus, taip ir eis. Tik ar jie kada paminės, kaip tolimą speigo naktį, braukdamas ledėjančias ašaras, klupinėjo senoje sodybvietėje Kristupas, ieškodamas savo giminės pėdsakų? Kristupas, vienintelis iš jų visų nei velnio, nei dievo nebetikintis, nepalaimintas, svetimas, skausmo geliama širdimi, kurios dar niekas nėra išgirdęs. Čia, tarp senų protėvių namų griuvėsių, palaidotų po sniegu, jis ilgai stovi, žiūrėdamas į ūkuose ant kalvos regimą baltą bokštą.
Keistais zigzagais vingiuoja gili jo tako brydė. Ankstyvais rytmečiais, kai visi dar miega, Kristupas Daukintis išsiruošia į darbą. Visi stebisi - kada jis pailsi, kada miega? Per pūgą, kai šuo nosies lauk neiškištų, per liūtį, patižusiais keliais, eina Daukintis į darbą. Patinka jam, kai vėjas plėšia rūbus, daužo į veidą sniegu, patinka girios, kai pučia vario ragą ruduo, ir kelias be galo, be krašto, o ypač tokia naktis, kurią jo motina, seniausia šių apylinkių moteris, pavadins šalčiausia savo amželyje; naktis, kai Šiaurės rytų Lietuvoje iššals vyšnios ir obelys; naktis, kai visi guli būgštaudami, ar gerai užklojo bulvių duobes, ir šiurpas nukrečia nuo minties, kad rytą, kai saulė, kilstelėjusi virš plyno ežero, paties spindulius ant apšarmojusių palangių ir slenksčių, jiems teks ropštis iš lovų, paliesti prie pirštų limpančią durų velkę, paimti kibirą ir eiti prie apledėjusio šulinio, daužyti ledus, nešti vandenį, malkas ar, pasikinkius pašiurpusį bėrioką, važiuoti su reikalais.
Daukinčiui tokia naktis lyg iššūkis. Ką gi, jis priima. Leidžiasi tiesiog per pusnis, bet tik eiti. Žiūrėsim, kas ką. Dar niekad Jis nėra ligos patale gulėjęs. Ir negulės. Visa šitas žmogus atlaikė - skelbia jo padriki šūkčiojimai. O jo motina tuo metu akių nesudėdama galvoja: "Dieve dieve, vargšeli tu vargšeli, kas gi tau pasidarė? Apklostau, būdavo, patalais, o dabar - lyg kam keršytų, guli kur pusnyje pusplikis... Gal dėl to, kad labiausiai juo rūpinausi. Kodėl Konstantas su vatinėm kelnėm, kodėl Vizgirda visuomet su kailiniais, o manasis kaip ant patyčių..."
Ten, slėnyje, tarp pušynėlių, baltutėliai stogai, dar dega šviesos.. Tikriausiai jo tebelaukia. Reikia skubėti. Bet kas čia? Žvaigždynai staiga pasvyra, virsta ant jo kaip fronte, kai krito sužeistas, kažkieno ranka stumteli į pusnį, paklupdo ir skubiai ima dengti baltais minkštučiais apklotais. Kažkas kužda jam švelniausius žodžius, apkamšo, glosto, bet, kai kilsteli galvą, kad pamatytų, kas čia yra, nematomos rankos smarkiai jį stumteli atgal ir ima skubėti, kad tik jį greičiau užpiltų. Ne pirmas jis iš Daukinčių šitaip užžarstomas, ne pirmam į veidą šnopuoja mirtis, bet jis tas, kuris visuomet maištavo ir priešinosi. Jis sutelkia jėgas, nusviedžia visus apklotus - tegu ir kokie jie minkštučiai, - keliasi, bet vėlei priblokštas ima šliaužti, kaip fronte, kai reikėjo ugnies liniją perkirsti. Tik dabar viršum galvos švilpia ledinės speigo strėlės... Talžomas jų ir stumdomas, dar bando suvokti, kas jį ištiko. Nejaugi mirtis? Mano vaikas, Juzukas... kur jis? Pusiau sėdomis rodo į slėnį vapėdamas: "Ten ...ten mano namai". Bet skaudūs yra žodžiai, kuriuos jis išgirsta: "Tu neturi namų, tu girtuoklis, tu paskutinis žmogus, Kristupai, niekam tu nesi reikalingas..." - "Aš? - klausia jis. - Ar aš? Aš, kuris juos taip mylėjau? O, ne. Niekad, niekad..." - ir, slegiamas vis sunkėjančios naštos, jau parblokštas, nebeturėdamas jėgų priešintis, pamato kažkieno nuožmų veidą, šiltus kaimo stogus ir iš visų galių surinka.
Su trenksmu atsidaro Vizgirdos durys, paskui jo paties namų. Du žmonės, vienas didelis, kitas mažas, patekom pasileidžia kalnan. Jiems įkandin atlekia moteriškė. "Aš išgelbėtas", - sako Kristupas, žiūrėdamas į vaiką, kuris, lenkdamas visus, artėja prie jo, ir užminga saldžiu palaimingo žmogaus miegu, per miegą girdi balsus, jaučia, kad kažkas jį purto, tempia, žadina. "Kelkis, kelkis!" - šaukia išgąsdinto vaiko balsas. Iš kažkur amsėdami atlėkė šunys, uostinėja veidą, laižo batus. Suprantama, juk jis visuomet mylėjo šunis. Šunis ir arklius.
Troboje iš milinės kišenės jam iškrinta keletas aplipusių tabaku saldainių - lauktuvės sūnui. Vaikas pasilenkia jų surinkti, bet, išgirdęs, kaip kabarkšteli į grindis suledėjusi tėvo ranka, atšoksta. Lempa apšviečia baltą kaip kaulas veidą. Vizgirda nutempia batus, nuplėšia autus, prišalusius prie kojų. Kažką vapaliojantį ir besiginantį nuo jų Daukintį vėlei panardina į sniegą ir trina trina, kol pamažu ima rausvėti skruostai, atgyja rankos, prasimerkia aprasojusios akys.
Keletą dienų Kristupas pragulėjo be sąmonės. Blaškėsi, kažkur veržėsi, plūdosi, atgailavo, verkė...
- Pasveiks, - nuramino gydytojas, kai ligonis pagaliau užmigo - Tik nepasakokit jam nieko, kas buvo, nė neužsiminkit. Nežadinkit jo, tegu keletą parų pamiegos.
Atėjo lauktoji diena. Daukintis praveria akis ir, prisimerkęs nuo šviesos, žiūri pro langą: inkilėlis aukštoje klevo viršūnėje, žalios tvartelio samanos, klojimo kraigas, pušynai, skalaujami skaidraus oro. Vėjo gūsis, suvirpinęs klevo šakeles, bloškia į stiklą.
- Ar tik ne pavasaris?
- Dar ne, Kristupai.
- Kurgi aš buvau? - klausia jis.
- Miegojai, - stato stiklinę aviečių arbatos pati.
- Taip ilgai?.. Kuri dabar valanda?
Užvertęs galvą, dirsteli į galvūgalyje ant etažerės tiksintį laikrodį. Vienuolika. Laikas į darbą.
Akys išblukusios, bespalvės, tamsios piktybių liepsnos jau prigesusios.
Susėdę žiūri į jį Vizgirda, Kazimieras, Konstantas. Moterys kuičiasi virtuvėje. Prie jo vėl prisiartina pati. Kristupo žvilgsnis budrus, nepasitikintis. Nuo sienos į jį priekaištingai žvelgia pirmoji žmona. Įsižiūri į jos akis - ne, visai nepriekaištingai, jos pilnos švelnumo. "Kelkis, Kristupai, susirink patylom savo rūbus ir išeik. Aš laukiu, kaip laukdavau anksčiau. Ar prisimeni?" - "Aš visuomet tave prisimenu". - "Matai, Kristupai, o anksčiau vis melu išsisukinėdavai. Ir žiedo niekad nebuvai užsimovęs. Toks jau tu esi, Kristupai. O dabar kas iš tavęs beliko". Niekas jo taip negydo, kaip ta tyli, visa jam atleidžianti meilė. Nušlamščia ji baltutėlė, visa tiuliuose. Moteris, kurios jam niekas neatstos, dėl kurios jis vis riejasi su savo antrąja žmona, nes ji nemoka gerbti jam brangaus atminimo.
Atšlepsi senoji Daukintienė. Žiūri į jį, tarsi juos sietų koks slaptas, jiems težinomas sandėris. Šnekasi su ja be žodžių, rodo akimis į fotografiją.
- Ką gi tu man sakai? - sušvogždžia prie jo prisilenkdama senoji.
- Nieko, - jis pasigręžia į langą. Vėl tas dangaus vaiskumas, dūzgiantys pumpurai, pušynėliai, klojimo stogas...
Priemenėje skardžiai nusikvatoja Konstantienė, su karštu pyragu įeina Vizgirdienė ir smalsiai dirsteli broliui į veidą. Kristupienė ima stumdyti kėdes - kviečia prie stalo. Ten sėdi Kazimieras ir pasakoja, kad Šimonių girioje buvęs didelis susišaudymas, daug esą užmuštų ir sužeistų. Ir vėl... jau kelintas kartas, galvoja Kristupas, jį kliudo kažkieno aklai paleista kulka.
- Tik tu galvos nepakišk, - sako Kazimierui Vizgirda.
- Dėl manęs galite būt ramūs, aš žinau, su kuo reikalą turiu, su kuo šneku, - atšauna Kazimieras.
Paskui jie pradeda šnekučiuotis apie ūkio reikalus.
- Ar dar duos už darbadienius? - klausia Vizgirda.
- Turėtų duoti, pirmininkui aš sakiau, - Kazimieras nudelbia akis, - bet, manai, manęs klauso? Daro, kaip jiems patinka, ir tiek.
- Kam tarnauji? Išeik, - sako Vizgirda.
- Lengva pasakyti - išeik, o kas dirbs? Jeigu ne aš, tai kitas, vis vien kas nors atsiras. Manai, bus nuo to geriau?
- Savo markės nekelk, - įgelia Konstantienė. - šoki pagal jų dūdelę, ir tiek.
- Žinoma. Labai čia ką gera mums padarei! - tampo skarutės mazgą Vizgirdienė.
- Kad niekas ir neprašo, - sako Konstantienė.
- Prašo neprašo, bet jeigu matai, kad gali žmogui padaryti gera - darai. Progų pasitaiko, - šneka Kazimieras.
- Tfu! - nusispjauna Vizgirda ir atsistoja.
- Nors prie lig... dabar nesibarkit, - prašo Vizgirdienė. Senosios akys kupinos nerimo. Paskui Vizgirdienė, prisislinkusi prie Kazimiero, ima prašyti: gal jai kokį kviečių saikelį parūpintų, gal dobilų. Šnirpščiodama knerpta nosim, laksto Kristupienė, prasižiojusi klausosi tos kalbos Konstantienė. Konstantas kilsteli galvą. Dabar jie pašaliniai, todėl pikti. Visuomet čia taip: jeigu du, trys, keturi ima šnekėtis kiek tyliau, dėl ko derėtis ir tartis, kiti suklūsta, nors apsimeta nieko nematą, negirdį (Kristupienės įprotis).
Kristupas guli ant senos sofos išsproginėjusiomis spyruoklėmis, pasidėjęs po galva ranką ir žiūri pro langą, kur supasi medžio šakos. Taip jaudina dabar jį visa, taip visa nauja - ir klojimo skliautas, ir pušys, ir dangus, ir balsai kambaryje - visa lyg seniai užmirštame paveiksle.
Nors dabar pats viduržiemis, bet rodosi: paupiuose jau pradžiūvę takai... Išeis jis su Juzuku pasidairyti, vytelių bučiams ir krepšiams prisipjaus...
- Kurgi vaikas? - klausia jis.
- Išlėkė... Gal paupin.
Kamaraitėje sugaudžia girnos. Konstantas išeina liuobtis, keliasi iš užstalės Kazimieras. Netrukus pakvimpa mėsa, kopūstais.
- Ar valgysi, Kristupėl? - klausia pati. Žiūri į ją atšlijęs, lyg nesuprastų, iš kur ši apskretusi knerptanosė moteriškė, ko ji nori.
- Duok.
Imdamas šaukštą, klausia:
- Sakykit gi pagaliau, kur aš buvau?
Tebežiūri į langą, kur dūzgia vėjo virpinamos šakelės. Tokia oro skaidrybė, tokia šviesa!
- Toli, Kristupėli, labai toli tu buvai nukeliavęs, - sako pati.
- Aš ir dabar toli.
Pavakariop, pasigalandęs kirvį, išeina skaldyti malkų. Visas dangus liepsnoja. Iš rytų telkiasi dulsvos peleninės prietemos, ir šviečia baltutėlė malkų krūva, šviečia klojimo skliautai. Ilgesingai ir pratisai gaudžia girnos, kaip gausdavo tada, kai buvo Didysis karas ir jis teturėjo ketvertą metukų. Vyrams dalino šaukimus į kariuomenę. Tokį metą išėjo jo tėvas ir negrįžo; išėjo Žalnierių Andrius ir grįžo be kojų; išėjo Kristupas ir grįžo su švino gabalėliu paširdy. Gūdus, monotoniškas girnų gaudesys žvarbų pavakarį. Tokiais pavakariais gaudydavo rekrutus, tokiais pavakariais kaimą pasiekdavo blogiausios žinios. Išeidavo viską palikę, gaudžiant girnoms. Tiek juos tematydavo motinos, žmonos, vaikai...
Blausiai raudona šviesa, virpanti ant palangių, ant takelių, stogų, kupina širdį plėšančio gedulo.
- Tu dar nestiprus, - sako Konstantas. - Eik pailsėk. Skardžiai švilpiniuodamas, jis kapoja prie klojimo žabus. Kristupas uždeda jam ant peties ranką ir klausia:
- Brolis tu man esi ar ne?
- Brolis, - Konstantas nuleidžia akis.
- Galvą pakelk ir pasakyk: taip, esu tavo brolis.
Jis vėlei išgirsta girnas.
- Per daug geri, - sako Konstantas.
- Ne, tu ne brolis, - Kristupas užtraukia dūmą. - Sunku mano broliu tau būti, sunku būti bet kuo, o ypač broliu. Brolis tu tik vadinies. Manai, aš nežinau, tu juk nenuvežei mano Elžbietos į ligoninę. Jeigu tu būtum mano brolis, tu taip nekalbėtum.
- Ką aš galiu daugiau pasakyti,- Konstantas dairosi rezginių; jo pati jau seniai nuėjo tvartan.
- Iš tikrųjų, ką tu gali? Visi jūs ką galit? Daug kas man čia nepatinka, ir niekam aš nemerkiu akies. Ir tu nepatinki, ir tavo pati. Nepatinka man ir Kazimieras: aš jam kaip ne brolis, tariasi esąs didelis ir gudrus, o yra kvailas. Ir Vizgirda, nes visas žemėn susmegęs. Bet aš dar eisiu. Niekas nemato, kaip aš einu. Nebent vaikas. Mano vaikui tai turi būti svarbiau už viską. Bet dėl ko, klausiu, - sako jis, žiūrėdamas į nustėrusį brolio veidą, - dėl ko jūs tokie?
Nuo tvarto pasigirsta Konstantienės balsas:
- Ar ateisi?!
- Tuoj, tuoj, - šūkteli Konstantas, imdamas rezgines.
Kraipydama paukščio snapą, su malkų glėbiu pralekia Kristupienė. Ir žvelgia pro šarmojantį langą gailios senosios akys.
Atlekia Juzukas su glėbiu aviečių stagarų.
- Palauk, tėte! - šaukia iš tolo. Sukaitęs, pridusęs. ...Visą pusdienį jis landžioja po beržynėlius, laužydamas aviečių stiebus. Diena buvo saulėta ir graži. Retkarčiais jo ausį pasiekdavo varpų gausmas ir kūjo dūžiai Kainoriaus kalvėje - iš čia matėsi jo namų stogai; matė ir savo klojimo stogą, iškilusį virš vingiuotos kalvelės linijos.
Į veidą pūsčiojo šaltas vėjelis, retkarčiais padvelkdamas aitroku kvapu, kuriame jis užuodė paraką. Ir apėmė jį kažkoks svaigus, nesuprantamas džiaugsmas. Tėvo, pakirdusio po ligos, siela jis visa regėjo ir jautė.
Kažkoks kailiniuotas žmogus priėjo prie jo:
- Kieno tu vaikas?
- Kristupo.
- Kokio Kristupo?
- Daukinčio.
Žmogus patylėjo.
- Tu jam pasakyk, kad naktimis nerėkautų, gaus galą.
- Už ką? Jis sunkiai serga.
- Tas mūsų neliečia! Ir pats... - jis nužiūrėjo vaiką nuo galvos ligi kojų, - kad čia nesivalkiotum, - ir nušlamštė per beržynėlį.
Vaikas tik dabar pamatė, kad čia prikasta apsnigtų duobių - iš vienos kyšojo žemėti rąstai ir skudurai, trenkė drėgnu žemės kvapu. Kažkoks rudas žvėrelis, šiepdamas dantis, suurzgė prie pat kojų. Jis užsimojo slidžių lazda, bet žvėrelis nepabūgo. "Gal pasiutęs", - pagalvojo traukdamasis atatupstom. Paskui pokštelėjo šūvis. Taikė į kiškį, kuris, tupėdamas prie akmens, vis stiepėsi ant paskutinių kojų, gliaudė ausis, uodė orą ir klausėsi. Tokią akimirką jį ir užklupo kulka - išlėkė į viršų lyg pamėtėtas ir, gailiai spygtelėjęs, susmego į sniegą.
Vaikas patekomis pasileido namo.
