en
[7]
Kristupienė padeda kortas, ir kažkoks geras, seniai bepatirtas jausmas užtvindo ją. Jaučia, kad ir ji yra dideliam pasiaukojamam darbui pašaukta. Dar geba jos širdis mylėti. Susijaudinusi ji kalba karštai. beveik priesaikaudama. Ir posūniui kiek įstengdama padės. Kuo ji dėta, jei negali jo mylėti kaip savo vaiko. Jos ranka dar moka būti dosni, ir ne visuomet jos namuose viešpatauja nesusipratimai ir neapykanta. Kartais jos veidas būna skaidrus ir giedras - kai pasilenkia prie savo kūdikio, kai neša ant stalo valgius, vaišina svečius ar nerūpestingai šnekučiuojasi su Kristupu. Ji dar moka patikti, kartais būna jaunatviškai guvi...
Dabar, žiūrėdama į juos visus, susispietusius lempos šviesoje, ji nejučiomis prisimena savo jaunystės metus.
Tai buvo gilią speiguotą žiemą. Pašėrusi galvijus, prinešusi vandens ir malkų, ji sėdėjo savo kamaraitėje prie kraitinės skrynios. Troboje, kur visą parą pleškėjo ugnis, ją krėtė šaltis. Gal gripas, pagalvojo gobdamasi vilnone skara.
Nuo ankstyvo ryto ji skuto runkelius, kurstė ugnį, maišė sirupo puodus. Tačiau, kai tas melsvas, runkeliais pašvinkęs skystis virto saldžia, lipnia tyrele, samtį iš jos perėmė brolienė ir dabar plušo ten su savo vaikais.
Ne pirmą kartą ji yra nuvejama nuo skanėstais lūžtančio stalo, ne pirmą kartą girdi laimingos gerovės garsus - šį kartą tai buvo sirupu apsitaškiusių burnas vaikų šūkčiojimai. Nuo tos dienos, kai ją išginė paskui bandą, ir vėliau, kai buožė Žarkus parsivertė ant šiaudų, ji tik darbo įrankis, visur tematantis gobšius, plėšrius, suktus nagus, tveriančius, grobiančius, kurie perleidinėjo ją vieni kitiems Baisu darydavosi...
Piemenė, pastumdėlė, samdinė... Nieko ji daugiau nežinojo, tik tvartą, galvijus, klojimą... . Buožė Žarkus, būdavo, stovi ir žiūri, kaip ji šlavinėja klojimą, grėbsto šiaudus. Eik, paduok, atnešk, sakydavo, brisk per dilgėlynus, klampok basomis per rudenio purvą. Che che, sakydavo, bato galu rodydamas, kur dar pašlavinėti. Visa jam, visa jo - pilni aruodai grūdų, ant trobos aukšto kabo kumpiai, lašinių paltys, dešros, skilandžiai, o samdiniams nė kaulelio neleis apčiulpti, geriau šuniui numes. (Gal dėl to kartais dabar Kristupienė nei sau, nei kitiems negaili; jeigu kas užklysta į jos namus, visa, ką turi, krauna ant stalo - vaišinkitės.) Būdavo, ar karvę melžia, ar kemša į ėdžias pašarą, ar, pasistojusi ant kopėtėlių, kabina lašinius - Žarkus jau čia, įslenka tylomis, stovi. Visur ją susirasdavo tas žvilgsnis, plikinantis blauzdas, deginantis kaip dilgės ar usnys, gal dėl to, kad buvo guvesnė, darbštesnė nei kitos. Kartą viduržiemio dieną parsivertė ją į šiaudus.. Che che, pasakė žiūrėdamas, kaip ji tvarkosi drabužius. Kitąkart grūmėsi su juo, kol visiškai išsikvėpė, tegu daro, ką nori. Nežinia, ką jis pažadėjo, tik nuo to karto kitomis rankomis visa ji čia darė, pati pasigesdavo Žarkaus akių. Žarkaus žmona merdėjo, ir šeimininkas sakydavo: "Che che... tu būsi čia šeimininkė. Dirbk kaip sau. Dabok mergas, aš visų nesužiūrėsiu". Che che, pasigirsdavo jo juokas, kai jos veidas persikreipdavo iš skausmo, užsigavus ranką, koją ar pirštus užgėlus. Išdygdavo kaip iš po žemių. Dar jo neišgirsdavo, nepamatydavo, o jau pajusdavo žvilgsnį, ir taip nueidavo per širdį tas jo juokas, kad baugu pasidarydavo - šitaip įslenka vagis, šitaip atokiai nuo visų akių, kur nieko neprisišauksi, prasideda žūtbūtinė kova, kur vienas turi tapti auka. Nesuprantamą galią jai turėjo šis senyvas, krenkščiojantis ir kosčiojantis vyriškis; gėrybių prikrauti jo svirnai, gerai įšerti galvijai, stiprūs arkliai, jų žvilganti oda, pakinktų girgždėjimas, prakaito, deguto ir mėšlo tvaikas, storų, pašalyje sukrautų rąstų kvapas, skalsus kvapas grūdų - visa tai susiliejo su jauno jos kūno geismu, virto graužiančiu prakaitu, plikinančiu karščiu, aitriomis dulkėmis, usnimis, deginančiomis rankas. Per darbą ji nieko ten nebematė, nebegirdėjo. Pašėrusi paršelius ar pagirdžiusi veršiuką, lėkė slaugyti Žarkuvienės, iš kurios bebuvo likę akys; šaukštu pražiodžiusi, pylė į burną skystimą, valė, keitė jos patalus... Čia gyvenimas merdėjo, jį dusino karštis, ligos dvokas pažadindavo spiečius musių, jos dūzgė pašaliuose, už tvarto, virš duobių, kur Žarkus užkasdavo išdvėsusius arklius, ten ji lėkdavo raškyti ančiukams dilgėlių, vis paknopstom ir paknopstom. Visa dėl Žarkaus, visa Žarkui. Lyg kokia prasikaltėlė; būdavo, ar rąstas trinktels kur prie kluono, ar arklys kanopa sudauš, ar bernų juokas staiga pasigirs, tik krūpteli, pasiklauso kiek ir lekia toliau. Aštuoniolikmetė, įrudusi, suskirdusiom kojom, subraižytom rankom, klaiko kupinomis akimis, lyg visa čia būtų gyva tik ja, tik ant jos pečių laikytųsi. Meilės ji nepažinojo. Nemokėjo jos akys gėrėtis, globoti, puoselėti, laukti ar džiaugtis. Ką nutvėrė - į burną, nusišluostė į sijoną rankas ir bėgte, ką palietė - tuoj pat pamiršo, numetė, vėl tveria, vėl kažko ieško. Tebuvo tik geismo šuorai, godūs, nepasotinami, kaip savaime įsigalinčios karštymečių liepsnos, paliekančios pelenus, sutrupėjusius akmenis, šen ten pamėkliškai styrančius griaučius. Ūkanos, plėnys... Šunys, tąsantys paskersto galvijo vidurius, dvėselienos tvaikas, besiveršiuojančios karvės, karšti paskerstų galvijų viduriai, žviegimas, bildėjimas ir skuba - štai kas buvo jos gyvenimas. Pelių čežėjimas ir cypavimas šiauduose, sienomis bildančios žiurkės, šmurkščiojantys iš pašalių šeškai, sotus atrajojančių karvių pūkštimas, baksintys į sterblę veršeliai, kiaulės, lendančios prie lovio, abuojas pasitenkinimas, žvelgiąs net iš galvijų akių, kai ji, virpančiais pirštais sagstydamasi bliūzelę, kėlės iš šiaudų, tas Žarkaus che che. Ko žliumbi, pasakė, dabar tu čia gali šeimininkaut. Matai, mano pati jau baigiasi. Eik liuobkis, nestovėk. Ir ji šeimininkavo: atleido amžinai kikenančias ir besivaipančias mergas, plėšėsi ir už bernus. Che che, sakydavo Žarkus, o tu greita. Tau nė mokėti nereik, che che. Ar ateisi šiąnakt pas mane? Ateisi, a? Ir ji ateidavo. Atmetusi ant pagalvės vangią ranką, gulėjo ilgą kalėdų naktį, kai, sako, gyvuliai kalba, klausėsi, kaip skreba pelės, ir galvojo apie Žarkuvienę. Leisgyviais pirštais karštai spausdama jos ranką, mirštanti šeimininkė pasakojo, kaip vyras ją mušdavęs, rodė, kur jai buvę sutrenkta, kur, kokios būdavusios mėlynės. "Neik už jo, nors ant kelių atsiklaupęs prašytų, neik, - švogždė ligos karščiu jai į veidą. - Tegu jis paspringsta tuo savo ūkiu, tegu visa supūva, neik už jo, mane be laiko į kapus nuvarė, dabar nė žiūrėt į jį negaliu".
Ji beveik nė nesiklausė. Eičiau, nors jis mane ir užmuštų, galvojo. Koks būtų, toks, eičiau. Su tuo pačiu įkarščiu plušėjo ūkyje. Tačiau kartą, kai ji traukė iš krosnies karštus duonos kepalus, vilgė juos vandeniu ir dėliojo į lentynas - Žarkuvienė buvo jau mirusi, - staiga pasigirdo kaip visuomet nepastebimai atsiradusio šeimininko che che. "Labai jau greita pasidarei, - išsišiepęs žiūrėjo į suapvalėjusį jos pilvą. - Viena nori visą ūkį apšokti". Ji pamanė, kad iš užuojautos jis taip šneka. "Ai, nieko, - pratarė, - man tik duok". - "Taip taip, tu tik ir tykai ką nustvert, aš matau", - pasakė Žarkus, žiūrėdamas į priglaustą prie krūtinės duonos kepalą. "Apie ką tu, šeimininke?" - "Va apie ką, - parodė į sukrautus ant palangės sūrius, į sviesto puodus. - Kur dingo vienas sūris? O čia kieno nulaižyta? - parodė į sviestą. - Ir dešros jau nebe visos, aš matau". - "Tai tu nuo manęs sergėjai? Dėl to tu paskui mane sekiojai?" - nustebo ji. "Gal ir dėl to, che che", - ir dingo tarpdury. Kieme trinktelėjo nusviestas rąstas. "No no! Kur lipi ant ienos, no!" - šūkaliojo bernas, kinkantis arklį. Didžioji jos gyvenimo drama prasidėjo: kelias dienas vaikščiojo lyg nesava, nesavomis rankomis visa lietė. Sukrito, vis tykojo progos, kaip jai prisigerinti prie Žarkaus, pasakyti tai, kas nedavė ramybės nė minutėlę. Ir kai visa jau, rodės, bus kaip anksčiau, kai ji kartą guvesnė nei paprastai liuobėsi tvarte, vėl priėjo Žarkus, nebesijuokė, tik palietė jos petį ir ėmė šnekėti, kad ji turinti išeiti, žinoma, jis primokėsiąs, duosiąs vieną kitą grūdų saikelį viršaus, pats nuvešiąs pas brolį, jeigu ji nori, dabar pat. "Tai ką, ir susitarėm?" - Žarkus pažvelgė į ją taip, kad jai baisu pasidarė. Visa sutavaravo akyse. Žiūrėjo į kriuksinčią prie kojų degląją - soti, jos gerai įpenėta, Žarkus sakė - jųdviejų vestuvėms bus. Še tau vestuvės. "Niekur aš iš čia neisiu", - pasakė. "Išmesiu, jei gražiuoju nenori", - kirto išeidamas Žarkus, o ji pasiliko čia prie savo deglosios, tarsi priaugusi prie gardo, neįstengdama atplėšti rankų nuo mėšluotos kartelės, įšilusios pavakario saulėje, ir viena jos dalis tarsi atsiskyrė, pro stovinčių kieme bernų juoką, pro besišnibždančias mergas nupleveno gėdingai išsipūtusia suknele į šiltas vidurvasario pamiškes, nubrido paraistėmis, o kita, apskretusi, ašarotom akim, pasiliko čia prie kiaulės. Kurį laiką taip stovėjo, paskui nutvėrė kauptuką, kuriuo valydavo lovius, ir tvojo gyvuliui per šoną, per galvą, kur pakliuvo. "Še, prakeiktoji, še, sprink! - šaukė įšokusi į gardą ir iš visų galių ėmė tampyti lovį. - Sprinkit visi mano ašarom ir prakaitu! Už ką aš čia taip plėšiausi, už ką?!"
Nuo šiol ji visa darė, kad tik persitemptų, tampė maišus, kilnojo sunkiausius daiktus, vilko šiaudų rezgines, tačiau vaisius tebebuvo gyvas, reikalavo savo, ir ji nusiplūkusi staiga puldavo prie raugintų kopūstų ar agurkų kubilo, kimšo rūgščius obuolius, vėlyvąsias daržoves. Taip jau sutapo: kai apvalėjo ir noko Žarkaus daržuose ir sode rudenio vaisiai, laigė kumeliukai, kai ten visa tarpo, klestėjo ir augo, ji turėjo dusinti savo vaisių. Ir dabar, čia pas Kristupą, kai padeda veršiuotis karvei, kai žiūri į žindančius paršelius ar veršelį, kai mato tą besaikį mažų vizgančių padarėlių alkį, prisimena tuos metus, kai nebuvo kur paslėpti savo vaiko - po ilgų derybų, brolio įkalbėta, vaiką sutiko paimti sesuo, - ir vėlei jai skauda krūtis, kaip tąsyk, kai vogčiomis per pakrūmes lėkdavo žindyti savo vaiko. Paršeliai, lendantys prie savo motinos, pienas, žliaugiantis veršelio snukiu, - valandomis ji žiūri į juos, juokiasi iš jų šleivų kojelių, iš to vizgėjimo, kol kas nors jos nesuerzina. "A, prakeiktoji, gavai, gavai! - šaukia talžydama karvei per snukį lenciūgu. - Va tau lįst! va tau lėkt! va tau zyliot! še, še, dar nori!" Karvė. pešanti iš jos glėbio pašarą, paršai, šokantys per gardą, kai ji atneša ėdalo kibirą, tykantis kokio gardėsio ar duonos posūnis, visa, kas alksta, nekantrauja, lenda prie jos, gręžia į ją akis, - žadina jai kažkokį šiltą jausmą, o kartais siutą, nes visur ji mato tokį godulį, alkį, kokiu pati pertekusi. Visi, rodos, tiesia nagus į jos gera, laukia, kol ji ką padarys. bet keisčiausia, kad jeigu kas - Kristupas ar Juzukas - bando jai padėti, ji dar labiau įsiunta, nes jai nereikia pagalbos, - tegu visi mato, kaip ji plėšosi. "Juk čia ne Žarkaus namai, - kartais pasakė Vizgirdienė. - Ko gi taip lakstai, kiek čia to ūkio. Palauk, kol višta sukudakuos, tada eik kiaušinio ieškoti". - "Eik, eik", - moja jai Kristupienė, paknopstomis lėkdama prie kokio savo darbo, kuris jau padarytas, tačiau griebiasi iš naujo, kad tik būtų priežastis šaukti ant jų visų.
Kai niekas negirdi, įnirtingai darbuodamasi, greitakalbe ji beria apmaudingus žodžius, kažkam priekaištauja, atsikirtinėja, suvedinėja senas sąskaitas, plūsta Vizgirdienę, kaimynus, kurie, rodosi, kažko pavydi, kaip ji kitados pavydėjo Žarkui, brolienei.
Kur tai matyta: savo vaiko buvo priversta išsižadėti, o dabar turi auginti du svetimus! Niekas čia jos nesupranta. Daukinčiai tik priprato prie jos, prie tų švelnumo ir pykčio protrūkių, įprato stebėtis, traukyti pečiais ir jau nebeteikia reikšmės tam, ką ji daro. Neturi ir ji jiems širdies. Svetimi jie jai. Kas - gal Konstantienė, kuri niekad neturėjo vaikų, gal Vizgirdienė, kuriai niekas nesvarbu, tik josios Vytukas, gal Kristupas ar Konstantas ją supras? Kaip pamėklė ji čia.
Tą dieną ji nušlavinėjo kiemo takučius, apžiūrėjo savo kraitį: pas brolienę viena mintimi tegyveno - ištekėti, vis laukė iš toliau piršlių. Nusprendė, kad nebesulauks. Sėdinčios kamaraitėje jos veidas atrodė apleistas ir tuščias. Šalta žiemių šviesa, metusi spindulių pluoštą ant jos raštuotos marškos, sužvilgėjo šarmotame lange, bet jos veido nepasiekė. Žvelgė į baltas, vėjo nugaląstas pusnis, iš kurių kyšojo tvoros kraštelis ir buvo matyti gilūs, jos kojų praminti takai į tvartą, klojimą, rūsį. Buvo vasario pabaiga, ir saulė, matyt, jau kiek šildė, nes tvarto tarpdury, ieškodamos grūdų, kapstėsi po aptirpusį mėšlą vištos. Kažkieno pabaidytos, staiga visos spruko šalin. Keliais drabstydamas sniegą, į kiemą įlėkė širmas, gerai įšertas arklys. Iš rogių iššoko kresnas vyriškis trumpais kailinukais, žalsvomis galife kelnėmis ir užmetė arkliui ant nugaros vadžias. Kitas tebeknapsojo rogėse. Kol pirmasis tampėsi su besispyriojančiu arkliu, ji spėjo pamatyti ir Kristupo - tai buvo jis - veidą. Apyjaunis, įraudęs nuo šalčio. Dar nusistebėjo, ko jis taip arklį tampo, vis šūkčiodamas "tprū", bet tokiu balsu, lyg ragintų. Staiga ji pajuto, kad jis nori prieš ją pasirodyti, todėl taip stengiasi. Apėmė kažkokia gėda. Jo kelnių užpakalis buvo kiek nudribęs, siūlės nelygiai nusiūtos, nors šonai platūs, pūsti...
Iš rogių išsiropštė antrasis vyriškis, senyvas, raudona mėsinga nosimi. Stovėjo jis, žiūrėdamas į tvarto pašalį, kur buvo sukrauti rąstai, - jos brolis dirbo eiguliu ir pardavinėjo medieną. šis nepatiko jai iš pirmo žvilgsnio. Kurį laiką jie taip ir stovėjo šalia: vienas dramblotas, su kailiniais, kitas vasarine kepure, nublizgintais batais. Ir žiūrėjo tas, batuotas, ne į pašalį, kur sukrauti rąstai, o į pietvakarius: ten buvo matyti aukšta, dantyta miško ketera ir baltas, beveik siekiantis jos viršūnę kalnas, nužertas kryptelėjusios į šiaurinio krašto miškus saulės. Palei tą kalną prasideda plati laukymė, klampūs bruknienojų miškai, ežeras, brūzgynės, išbraidytos jos piemenavimo vasarų, - vien nuo tokios minties jos kojos pradėjo degti, lyg būtų suskirdusios, sudilgintos, nubraižytos; ten ir aukšti Žarkaus trobesių stogai matyti.
Netrukus prie jų prisiartino jos brolis. Kiek pasišnekučiavę jie patraukė ne prie rąstų ir ne trobon, kaip ji tikėjosi ir jau buvo bepuolanti tvarkyti seklyčios, o į tvartą. Ar tik ne jos žaląją ketina parduoti?
Kai išlėkė į kiemą, vyrai stoviniavo prie karvės, o vyriškis galife kelnėmis jau krapštė piniginę. Jam tarp lūpų smilko brangi cigaretė, kertelėse žaidė keistas šyptelėjimas. Atskaičiavo jis taip, kad visi pamatė, kiek daug banknotų dar liko.
Kiek kartų vėliau ji matys tokį, nerūpestingą, besijuokiantį, jo veidą turguje, prie prekystalių, visuomet, kai jis išsitrauks piniginę, kad tuoj be jokio reikalo ją ištuštintų; kiek kartų toks jo veidas žadins jai neapykantą ir norą sulaikyti jo lengvabūdę ranką, išplėšti iš jos pinigus!
"Komedija", - mėgdavo sakyti Kristupas. Nežinia kodėl jis žaidė tą komediją: gal norėjo kiek pasirodyti, o gal tarėsi jokių žemiškų rūpesčių esąs neslegiamas; gal jam buvo malonu trumpalaikis pranašumo jausmas: susikūprinusios nugaros, žvilgsniai, svaidomi iš padilbų, įtrauktos galvos. Argi Kristupas nori tokius žmones matyti, derėtis su jais, gudrauti? Ne, niekad. Apsaugokite jį nuo tokių kompanijų!
Šit ir dabar prieš jį stovėjo vienas iš tokių vyriškių - ilgšis, plonomis nukarusiomis rankomis, kurios vikriai susibruko beveik trečdaliu didesnę sumą nei tikėjosi gauti, ir dabar, palinkęs į priekį, laukė, ką tas vyrukas galife kelnėmis dar pasakys.
Anupras apmaudingai vyptelėjo - kažkas jį įpiršo Kristupui kaip pirklį, gerai nusimanantį apie gyvulius, bet, jam nespėjus nė į tą karvę žvilgtelėti, nė žodžio pratarti, derybos jau buvo baigtos.
- Kas gi tą karvę melš? - burbtelėjo puse lūpų. Tuomet lyg iš po žemių išdygo nedidukė kokių trisdešimties metų moteriškė ir pasakė, kad karvė esanti jos ir brolis neturėjęs teisės parduoti. Stojo tyla.
- Na, jeigu taip... - nutęsė Kristupas, žengdamas prie jos brolio, tačiau jinai, nutvėrusi jį už rankos, kažką sukuždėjo. Kiek padvejojęs jis žengė link žalsvai dažytos trobos su gonkomis, o šalimais ėjo ta moteriškė.
Po valandėlės jie jau sėdėjo užstalėje ir gėrė ruginę iš melsvų, trenkiančių šalčiu taurelių, užkąsdami jos raugintais grybais. Kristupas vis dirsčiojo į šalimais sėdinčią moterį pilstė taureles, daug šnekėjo, ragavo valgių ir pasakojo apie karą, miestus, kuriuose jam teko gyventi ar buvoti. Ji gerokai nustebo išgirdusi, kad dabar jis verčiasi prekyba. Ir Užpelkių vardo nebuvo girdėjusi.
- Kur tie Užpelkiai? - paklausė.
Visi nutilo nei brolis, nei jo pati nežinojo tokios vietovės. Gyveno jie tarp miškų, retai kur teišvažiuodami. Mažai kas ir juos aplankydavo, nebent rąstų pirkliai. Kristupas ėmė pasakoti apie savo gyvenimą - našlaująs, turįs porą vaikučių... Tik jo sėbras sėdėjo paniuręs, nešnekus. Abiem rankom užgulęs stalą, kimšo valgius. Jis jau seniai buvo numojęs į Kristupą: kad ir ką tas šnekėtų, darytų - jam atrodė vieni niekai, užtat ką daro jis - kitas reikalas. Kažkuo jis panėšėjo į Žarkų.
Vakarėjo. Saulė jau siekė miško viršūnes. Kristupas staiga pritilo: jų stalu nuslydo šešėlis, tvoras ir medžius jau traukė šerkšnas, tačiau tolimą miško keterą ir tą kalną šviesa dar siekė.
- Neįprasta man čia, - pasakė jis. - Visur girios, vien girios...
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
