en
[1]
Tą žiemą Juzukas susidraugavo su Maldonio Albinu. Kai Albinas su tėvu pirmą kartą atėjo į mokyklą, visi vaikai išlėkė pasižiūrėti. Maldoniukas, - taip jį vadino, - smulkutis, aukšta išgaubta kakta, smailėjančiu veidu, žvilgčiodamas į juos išgąsdinto žvėrelio akimis, pervedė tėvą nuščiuvusiais mokyklos koridoriais, garsiai kaukšėdamas medinukais, ir, sustojęs prie krosnies priešais mokytojų kambario duris, ėmė laukti skambučio. Ištįsėlis Dilbys, šnirpščiodamas nosimi, kelis kartus apie jį apėjo, nužvelgdamas nuo galvos ligi kojų, ir visi matė, kokie sutrūkinėję, perdžiūvę Albino kailinukai, kuriuos pačiupinėjo rašaluoti Dilbio pirštai. Tačiau vaikas to nepaisė: žvelgė pro langą, kur virš baltos varpinės žaibo nuskeltu bokštu lyg pabaidytos sukosi varnos. Virstelėjo durys. Nešinas dienynais ir persišviečiančiu skrituliu, kurį įsukus pasigirsdavo sausas trakštelėjimas - elektros iškrova, - išėjo fizikos mokytojas. Tarpduryje jis dar kažką pasakė kvatojantiems mokytojams ir, krestelėjęs juodus žvilgančius plaukus, kurie vis krito ant akių, pasuko į ketvirtąją klasę. Garmėdami pro duris, vaikai dar spėjo pamatyti, kaip jis nustebo išvydęs tuos žmones, pastojusius jam kelią.
Sėdėjo atsivertę vadovėlius, kai jie trise pasirodė klasėje. Tėvas traukė sūnų atgal, bet šis veržėsi į klasę, kišo mokytojui knygas bei sąsiuvinius ir šūkaliojo: ne, jie turį jam suruošti egzaminą. Jis viską mokąs, suprantąs, jie privalą.
- Žiūrėk tu man! - nusistebėjo šluostydamasis kreiduotą rankovę mokytojas ir nusijuokęs paėmė aptrintą vadovėli.
Vaikas lyg alkanas puolė prie knygos. Skaitė be atokvėpio, vis greičiau.
- Aš tik keletą raidžių jam parodžiau, - lyg teisinasi tėvas.
Paskui, išsprendęs keletą uždavinių, Maldoniukas šastelėjo suolan ir įsmeigė akis į lentą.
Visi staiga pajuto, kad nuo šiol mokytojų akys kryps į tą vaiką žirklėmis iškandžiota galva. Jis įsiveržė, vienu ypu nušluodamas ilgą jų metų triūsą. Ir, rodės, dar labiau susiplojo sodininko sūnaus Gelažiaus galva, Vitas alkūne pridengė pratrintą sąsiuvinio lapą, kažkas įnirtingai suskato graužti pieštuką, o Juzukas, prisiplojęs prie suolo, įelektrintu gintariniu plunksnakočiu gaudė smulkutes popieriaus skiauteles; įrėmęs niūrias akis į lentą, sėdėjo Dilbys, jo ilgos, sunkiais medpadžiais apautos kojos, rodės, dar labiau užgriozdino siaurutį tarpą tarp suolų. Visi staiga pasidarė budresni, kažkam pasiruošę, ir ilgai kuždėjosi dvi pirmajame suole sėdinčios pirmūnės - Marytė ir Bernadeta.
Albinas beveik niekad nekeldavo rankos, paklaustas atsistodavo ne iš karto, nenorom, apsimesdamas nenugirdęs klausimo; atsakinėdavo beveik su apmaudu - kam jį trikdo tokiais niekais. Jeigu klausimas būdavo vaikams negirdėtas, visi instinktyviai gręždavosi į jį. Kai kiti sutrikę lūkuriuodavo ar traukdavosi atatupstom, jis puldavo priekin, ir pirmūnė Marytė kažko labai įsižeisdavo.
Jis visur stengėsi būti pirmas ir tūždavo, jeigu kas greičiau už jį nutverdavo kamuolį. Apmaudingai stumtelėjo Juozą, kurį fizinio lavinimo mokytojas pastatė pirmoje gretoje, nes buvo kiek aukštesnis. Albino netrikdė nei kandūs žodžiai, nei juokas, nors pašiepdavo jį vaikai, ypač Marytė, kiekviename žingsnyje. Jis anaiptol nekėlė susižavėjimo, ir vėliau Juozas gerokai nustebs išgirdęs suaugusio Albino prisipažinimą, kad visą laiką jis jautėsi esąs Kvazimodas. Bet kur buvo tie varpai, kuriuos įsupdavo luošys? Kur jo skaisčioji Esmeralda, kurią apglėbęs kuprius numirė ir po daugelio metų giliame katedros rūsy žmonės surado jų griaučius, - ši knyga, kurią Albinas skaitė ganydamas aveles, jį sukrėtė.
- Žiemių vėjas, - sako Albino motina, - todėl taip greitai išaušta gryčia, - ir, pakreipusi puodynę, žiūri primerkusi trumpareges akis, gal dar užsiliko pieno lašelis - vaikui paduos.
Jų gryčioje visuomet šalta, ir tėvas, mažas, pagiežingas, per dienas kiurkso ant krosnies, vartydamas išgeltusias maldaknyges ar laikraščius, kuriuose daug rašoma apie kolūkius, karą Korėjoje, kolorado vabalus, atominę bombą. Žodis "amerikonai" dažnai yra tariamas šioje gryčioje. Albinui tai karikatūriški, putlūs, apvaliais pilvais žmogeliai, apsikaišę pistoletais ir bombomis, timpčiojantys už siūlelių liesas marionetes ir patys timpčiojami Dėdės Samo. Net koktu, kokie bjaurūs, menki ir atgrasūs. Kažkuo supelijusiu, išdvisusiu, kaip ir niekad nevėdinamos jų gryčios kvapas, apiplyšę popieriai, kuriais išklijuotos sienos, tėvo maldaknygės, trenkia tas žodis; net šleikščiai koktus graboriaus Krukelio biznis. Amerikonas, šetonas, nevidonas, ponas... Tokių žodžių seką Albinas išpyškins per pamoką, kai mokytojas paprašys pasakyti daiktavardžių su šiomis priesagomis. Tai žodžiai iš kasdieninio tėvo žodyno, žodžiai, pašvinkę lenkmečiu, davatkynais, škaplieriais. Supelijusių eglišakių traškesys, pragaro liepsnos, velniūkščių kvatojimas - išsiviepę, atstatę ragus, jie čirškina ant šakių ar iešmų pasmeigtus žmogeliukus.
Mažytės, bet godžios fanatizmo liepsnelės šmėsčioja ir primerktose tėvo akyse. Paskutiniai inkvizicijos laužai. Galilėjus, Džordanas Brunas (Albinas jau yra skaitęs apie juos). Tėvas gąsdina jį ir motiną pragaro liepsnomis, gąsdina, kad ateisią amerikonai. Albinas matuoja duobėtą aslą šauniojo kareivio Šveiko žingsniu ir skanduoja: amerikonai, ponai, šėtonai kaip tarakonai. Ir jo juokas visai ne vaikiškas. Kažkas beprotiška yra jo tėvų gyvenime. Tie putlūs, juokingi žmogiūkščiai - tėvo gerieji gnomai: ateis čia, nubaus jo priešus, nepaklusnų vaiką pamokys, stogus užlopys, pamatus užkamšys, galvijus pašers. Viską padarys gerieji gnomai, nė nuo krosnies nulipti nereikės. Maldonis įpratęs, kad už jį dirbtų kiti. Pats nė piršto nepajudins. Anksčiau jis samdydavosi tarnus, paskui kuriuos sekiodavo ir komanduodavo. Komanduoja ir dabar, nors niekas jo nebeklauso.
Gaižiai per mažą gelstelėjusį dantuką nusispjovęs, Albinas sėda prie knygos, ir čia jį tarsi apglėbia kažkieno meilios rankos.
- Albinuk, mano vaikeli, - gieda plonas motinos balsas, bet vaikas ją atstumia, nors ne taip seniai, būdavo, glaudžiasi prie jos įdubusios krūtinės, ir reumato susuktos rankos dar prisimena jo kūnelio spurdėjimą ir šilumą. Stverioja. būdavo, vaikas visokius daiktus, rodo piršteliu, bet tada motina geriau jį suprato nei dabar, kai jis žmonių kalbą išmoko.
Jis rašinėja į redakcijas laiškelius. Jam labai svarbu visa, kas darosi pasauly. Neabejoja, kad kažkur yra teisybė, kuri ir jo, mažo vaiko, neaplenks. Vakarais, prigludęs prie seno išklerusio imtuvo, kurį rado apleistoje klebonijos palėpėje, gaudo žinias, įgudusia ranka varinėdamas rodyklėlę - juodą tolimiausių miestų klajoklį, kuris atbrenda iki jų slenksčio per pusnis, kaip atbrenda ir kuprotas laiškanešys Strazdelis, kas dieną čia atnešantis spaustuvės dažais kvepiančius laikraščius.
Minutėlę rodyklė stabteli ir pasiklausiusi sprunka šalin, smigdama į žiburiuojančius miestus, į tylos duburius; išnirusi braunasi per metalinį džeržgesį, spygavimą, piktą amsėjimą ir balsus, kurie, lenktyniaudami vieni su kitais, stengiasi jam kažką įpiršti. Rodyklėlė, virpčiodama nuo triukšmo, slenka toliau. Staiga visa užlieja skambus žalsvumas. Skamba smuiko melodija, mėnesiena...
- Ar tu eisi miegoti, ar ne? Va kai paimsiu šluotą! - sumurma nuo krosnies tėvas. Vaikas krūpteli, pritildo radiją.
...Už lango siaučia kvatojas pūga: prišoka prie lango, pažeria į stiklą sniego ir nurūksta nuvilnija į pamiškes. Vaikas pagalvoja, kad niekas apie ją nėra gražiau parašęs už didįjį rusų poetą Aleksandrą Puškiną. Magiškai skamba jo vardas ir pusiau tesuprantami posmelių žodžiai. Aprūkusios lempos šviesoj lyg pakerėtas Albinas žvelgia į jo portretą: snūdžios didelės akys, ranka paremtas veidas. Rodos, tebesiklauso pūgos...
- O dabar, - girdėti nuo krosnies tėvo balsas, - paskaitysim Mato evangeliją.
Erškėčių dygliai, piligrimų keliai, nusidėjėlių atgailos; jie plakė save rimbais ir vielomis, šliaužė keliais, marino kūną badu, pūdė rūsių drėgmėj, idant išvarytų iš savęs velnią, kuris tūno giliai, klastingas jis, pačiu angelu gali pasiversti, o vargas mums, nuodėmingiesiems...
- Klaupkitės! - šaukia vienos seniausių šiame krašte bažnytėlių maršalka, ir jo rūbai sužėri smaragdu bei safyrais.
Mažas tironas, bet kad jam kas paklustų, jis turi šnekėti ne savo, o kažkieno kito, didelio ir galingo, balsu. Didžiojo atpirkimo vardan, amžinojo gyvenimo vardan, alkstančiųjų ir trokštančiųjų vardan gąsdindamas pragaro baisybėmis, skamba jo balsas.
Bet baisioji dievo galybė vaiką jau nebe taip gąsdina. Artėja šventės, ir iš visų kaimo kaminų vilnija dūmai. Prie įkaitusių krosnių plūkiasi moterys, sukaliojasi aplinkui mažyliai, gurkdami seiles. Moterys minko tešlą, kepa bandeles. Ne ką davė pirmieji kolūkių derliai, bet šventėms visų aruoduose viena kita saujelė atsiras. Tačiau talpius Maldonio aruodus veltui šlavinėja pelės, uostinėdamos užsilikusius kvapelius. Nedirbo jis kolūkyje nė dienos ir nedirbs - toks jo nusistatymas. Iš pikto keršto kiurkso troboje niekuo nesirūpindamas. Jeigu jie tokie geri, tegu ateina ir pamato, kaip jis gyvena, žemę tegu jam sugrąžina.
Voratinkliai ir nuobodybės plėnys aptraukė čia viską. Tačiau kartais, retomis minutėlėmis, Albino motina atsisėda prie lango ir ima niūniuoti. Niūniuoja monotoniškai, čia plonu, čia šiurkščiu balsu. Kažkoks gūdus tas niūniavimas, nešantis vaiko (o gal ir motinos) godas toli toli, kur noksta rugiai, jų kirsti išėjo klumpėti vyrai, apie kuriuos vaikas žino iš pasakų, legendų, dainų, o gal ir visai tie vyrai netoli, gal ten, anapus upės. Anksčiau, kai buvo mažesnis, motina pasakodavo apie raganas ir laumes, braidžiojančias po pievas ir taip baltai išskalbiančias drobes, taip baltai... - pragysdavo motina, ir kaipgi šis vaikas, kur visa taip apleista, purvina, nesiilgės tų laumių, tų drobių takų, kuriuos jos ištiesia paupiais.
Din dan - sugaudžia miestely varpai, skardendami šaltą saulėtą dieną.
- Žegnokis! - šūkteli nuo krosnies tėvas, ir siaubas nuveria vaiką, nors jis jau seniai nebeklauso tėvo burnojimų, nebetiki dievo.
Kaip pikta lemtis Albinui vėliau vaidensis tos vaikystės dienos apskretusioje, žiemos šviesos užlietoje troboje ir jis pats, alkanas, nusmurgęs, sėdintis vos juntamoje atokaitoje prie knygos, tėvo burnojimas ir mažas vaikas, kuris vieną tokią dieną, virtuvės tamsoje ilgai klebinęs duris, pagaliau įžengė į trobą. Tai būta Juzuko.
Grįžęs iš mokyklos, Juzukas ilgai čiužinėjo prieš Maldonio langus ir stebėjosi, kad čia ant vienos, čia ant kitos kalvos įspaustos slidžių vėžės. Pabandė ir jis, tačiau nebuvo kur įsibėgėti - ne nuo tokių kalnų jis slidinėja su pusbroliais. Užkopęs ant aukščiausio kalno, ilgai žiūrėjo į Maldonio namus; jokio gyvybės ženklo - vakarinio gryčios galo langai buvo užkalti, vienos gonkos užneštos sniegu, kitos, šiaurės pusėje, skendėjo šešėly. Gal jie pro langus landžioja, nesuprasi. Skysta dūmų srovelė liudijo, kad ten gyvenama. Tačiau ne tokie dūmai virto iš kitų kaimo kaminų - tiršti, liulantys, pakvipę šviežiomis bandelėmis. Retkarčiais pasigirsdavo skardūs varpai - baltas bažnytėlės bokštas jam gerai buvo matyti nuo kalvų. Jis spindėjo iškilęs virš tamsiai žalios miško sienos; pamiške, palei upės slėnį, vingiavo keliukas - juo Maldonio vaikas kasdien brisdavo į mokyklą.
Juzuką slėgė nerimas: jis buvo gavęs du dvejetus iš matematikos ir žinojo - jeigu neišspręs rytdienos uždavinių, gaus trečią. Pagelbėti galėjo tik Maldoniukas.
Galop ryžosi, įvažiavo į Maldonio kiemą, nusirišo slides ir, atrėmęs lazdas į apipuvusią tvorą, įžengė priemenėn.
Virtuvėje buvo tamsu. Veidą nuplikino karšti garai. Griūdamas ant puodų, jis dar spėjo nusitraukti nuo galvos kepurę ir pasilabino su kiaulines bulves kapojančia Maldoniene. Kažkoks gyvas padaras išsprūdo iš po jos kojų ir, klaikiai žviegdamas, nėrė šalin. Tai buvo paršelis.
Maldonienė jam atsakė ne iš karto. Jis priėjo prie aukšto, pusiau užkalto langelio, kad trumparegė moteris jį pamatytų.
- Daukinčiokas! - šūktelėjo Maldonienė, dabar jau sutikdama jį kaip seniai lauktą svečią, ir jis iš karto pajuto kažkokį neaiškų savo pranašumą.
Tas jausmas dar labiau sustiprėjo, kai jis buvo įvestas į trobą išdubusia asla, apiplyšusiais laikraščiais išklijuotomis sienomis. Apskretęs stalas, suolai, ėgliais apkaišioti šventųjų paveikslai. Bet kvapas! Toks sudvisęs, slogus. Už lango pasilikusi diena buvo kaip šaltas gaivus oro gurkšnis: balti vėpūtiniai, slėniai, nukloti storu, laumės taukais kibirkščiuojančiu sniegu. Kiek ilgiau vaiko žvilgsnis sustojo ties gėlių krūmo stagarais, kyšančiais iš aukšto vėpūtinio.
Pavasariais Maldonienė pasodindavo keletą jurginų kelmų, pasėdavo aguonų, kurių skaisčios, vėjų išdrabstytos liepsnelės ilgai plazdėdavo žolėse per didžiausius karščius. Jos buvo nelyginant paikos šios moters godos, nelyginant plonas, aitrus jos balsas, kai ji, būdavo, prisimena ką nors iš savo praeities - su Juzuko motina jos gi lankė tą pačią mokyklą, - ištaria žodžius "gimnazija, jaunystė" ir, pridėjusi prie skruosto siaurą ranką, reumato susuktais pirštais, užsigalvoja. Juzukas, pralėkdamas su kaimo vaikiščiais pro šalį, dažnai ją matydavo stoviniuojančią kieme, prie nudžiūvusių obelų ar sunkaus, pajuodusio klojimo drimbančiu žemėn stogu. Kažko ji vis lūkuriuodavo, dairydavosi.
Nebuvo čia daikto, kurio apleistumas nebadytų akių, nors kas tik į šį kiemą užsukdavo, visuomet Maldonienę rasdavo ką nors knebinėjančią. Apie tą darbą ji ir pradėdavo pilną nusiskundimų ir aimanų šneką. Ji buvo lyg tas gandras, kurį Juzukas kartą matė atokiau nuo namų augančio beržo viršūnėje sukrautame lizde: apšiuręs, pliku kaklu, jis vėsčiojo didžiuliais purvinais sparnais, niekaip nebeįstengdamas pakilti iš lizdo, kur kleketavo alkani gandriukai.
Kampe, už mažo, nešvaraus, puodynėmis ir aliumininiais indais apkrauto staliuko, sėdėjo Albinas ir skaitė storą išgeltusią knygą; čia pat gulėjo kita. "Baudžiava", - perskaitė Juzukas. Lėtai, tarsi sunku jam būtų atsitraukti nuo knygos, Albinas pakėlė akis į jį.
- Ką čia skaitai? - prisiartino Juzukas.
- "Raitelį be galvos", - ne iš karto atsakė Albinas ir žvilgtelėjo į motiną. Ši ėmė paskubomis rankioti indus.
Nuo krosnies pasigirdo Maldonio balsas, ir Juzukas staiga suprato, kad nedera kreipti nė menkiausio dėmesio į tai, kas čia darosi, nieko nereikia matyti, girdėti, nes tai neturi nieko bendra su Albinu: Albinas gyvena kažkur kitur, jis čia svetimas. Tėvui prašnekus, skausmas perkreipė Albino veidą, - tą Juzukas pastebėjo.
Lyg slėpdamiesi nuo kažko, jie pasilenkia prie knygos.
- Raitelis be galvos... Gyvas?! - klausia Juzukas. Markstydamasis nuo šviesos, Albinas pasakoja, apie ką ta knyga.
...Laksto po prerijas žirgas su raiteliu be galvos, čia priartėdamas plynaukštėmis, čia nutoldamas tarpeklių keliais, tačiau kanopų bilsmas girdėti iš tolo ir labai ryškiai iš visur matyti arklio su keistu raiteliu šešėlis.
Tokius vaizdus sugėrė Juzuko smegenys su pašvinkusiu pelėsių ir suspausto oro tvaiku, geltonais saulės dryžiais ant sienų ir nešvarumais aplipusio staliuko, ir vėliau visos knygos, kurias jis vartys su Albinu, bus persisunkusios tuo kvapu, ir atgis prisiminimuose ta akimirka, kai jis pirmąkart įžengė į šią gryčią. Ir kažkodėl jam atrodys, kad joje, toje akimirkoje, slypi skaudi, neapčiuopiama, ne vien Albino, bet ir jo paties paslaptis, daug ką jų gyvenime nulėmusi.
Paskui jiedu ėmė spręsti uždavinius. Plačiašonė plunksna skriejo Albino rankoje nestabteldama, nesudvejodama - taip lakstančią plunksną Juzukas tebuvo matęs mokytojo rankoje.
- Bulvių buvo pasodinta tiek maišų... - girdėjo jis Albino balsą, - x bus lygu y... ir jeigu x išreiškiame per y...
Juzuko galvoje visa susimaišė. Jis jokio supratimo neturėjo apie nežinomuosius. Kas tai per daiktas? Kam jie reikalingi? Kaip jais galima žymėti bet kokį skaičių? O tą jam atkakliai tvirtino Albinas ("Įsidėmėk, jais galima išreikšti bet kokį skaičių"). Stengėsi įsidėmėti, bet mintyse regėjo tik maišus, tempiamus rūsin, ir bulves, kuriomis jį baigia užversti iki galvos. Jam padavė bloknotėlį ir pastatė prie aprūdijusių svarstyklių - sverk, žymėk, skaičiuok. Gyvą, matyt, nusprendė palaidoti kažkokiam bulvių rūsy. Belieka paseilinus pieštuką rašinėti skaičius. Kokius? Vien apie vakarienę pagalvojus, gerklę ėmė gniaužyti spazmai - ir vakarienei, aišku, jam duos garuojančių bulvių.
Bijodamas išsiduoti, kur atsidūrė, jis išmoningai linkčiojo galvą ir, prisislinkęs artėliau, kartojo Albino žodžius:
- Šitą pridedame prie to, šitą atimame, o likutį... Bet kur tas likutis? A... šitas. Gerai, važiuojam, dabar aišku, viskas man dabar aišku.
Štai kaip jis turi atmokėti už tą akimirką, kai, atitraukęs akis nuo lentos, įsižiūrėjo pro langą, kur, krėsdama nuo šakelių sniegą, šokinėjo sniegena - mažas žaliom, gelsvom plunksnom padarėlis, sušalęs, alkanas, apkvaitęs, išgeltusiais nuo speigo nageliais, ir giedojo:
Duok, vai-kee-li, man, spar-nuo-čiui,
Menkų truu-pii-nėėlįį... -
traukė ir jis mintyse, visaip ištęsdamas skiemenis ir kraipydamas galvą.
- Daukintis! - riktelėjo mokytoja.
Baltutėlis kaip kreida jis prasibrovė pro suolus ir, žvilgtelėjęs į skaičiais išmargintą lentą, nuleido akis ir jų nebepakėlė. Kai mokytoja suraitė dvejetą, dar kartą pažvelgė pro langą: paukštelis tebebuvo. Kokia neteisybė! Ji pati išmokė tą dainą, o dabar šaukia:
- Tėvą atsivesk! Paskutinį kartą tau sakau - atsivesk tėvą! Be tėvo mokykloje nesirodyk!
- Gerai, nesirodysiu.
- Ką sakai?
- Nieko.
Laimė, Albinas apie tai neužsiminė. Sėdėdami jie dabar ėmė šnekučiuotis apie šį bei tą. Slystelėjusi vakarop saulė maloniai kaitino jiems nugaras. Abu vartė knygas. Albinas traukė jas iš savo slėptuvių - po čiužiniu, už apiplyšusių sienų apmušalų, už šventųjų paveikslų, palubėj, visur jis buvo jų prikaišiojęs. Valteris Skotas, Kuperis, Servantesas, Sviftas, Rable...
- Va šita, - pavėdavo nustėrusio Juzuko panosėj, - iš visų knygų geriausia!
Tačiau šis, žvilgtelėjęs į paveikslėlį, pasipurtė: milžinas, ryjąs mažyčius žmogiukus, kariuomenes, jaučių bandas, laivus, net miestus...
- "Gargantiua ir Pantagriuelis", - pasakė Albinas.
- Ir šitokiais dalykais tu tiki?
- Broleli!.. - Albinas pakilo į nepasiekiamas aukštumas. Paskui ilgai skaitė apie mažyčius atkarius gnomus, pančiojančius Svifto milžiną...
Saulė jau buvo nusileidusi, kai jie išėjo pasivažinėti. Prie apledėjusio šulinio prisirišo slides. Vakarinį dangaus skliautą buvo apsėmusios žvarbios liepsnos, dulsvu melsvumu švietė stogai. Dardėdamos vėžėmis lėkė jų slidės. Rytuose tekėjo mėnulis - blyški nuskelta šukė. Skruostus galando šaltukas. Dairėsi nuo kalno ir stebėjosi - kaip gražu! Buvo vienas kitu labai patenkinti. Juzukas parodė į garuojančią upės brastą, prie kurios Anupras varė girdyti arklius, ir abu iš nuostabos šūktelėjo.
Kokios tik liepsnos nelaižė šito dangaus, kokios vizijos neplaukė į šerkšnotas pamiškes, kur ir šalčio dringė, ir ledinis žvaigždžių spindėjimas, ir kietas, aukštas aukštas dangaus skliautas, atkartojantis patį tyliausią garsą!
