en
[5]
Matematikos pamokų tyloje daugiausia šnekėdavo Vidmantas, liesas, išblyškęs; šnekėdavo Albinas, santūriai, ramiai, išmaniai, prisitaikydamas prie Vidmanto tono, ir tarsi koks buliukas ręždavo įdiržusį sprandą ir pūsdavo šnerves Rimantas, kai prie jo prisiartindavo su vadovėliu rankoje jaunutė, daili, juoko pilna burna matematikos mokytoja; kartais jis nei iš šio, nei iš to panūsdavo veržtis prie lentos, tačiau ten atsidūręs prarasdavo bet kokį sugebėjimą protauti: tūždavo, rausdavo, pakraujavusiomis akimis bejėgiškai žvalgydamasis į draugus, o raudona, kvapni tos mokytojos suknutė, jos giedras, visa suprantantis šyptelėjimas būdavo lyg šaltas kompresas ant jo perkaitusios kaktos. Ji dažnai stableldavo prie jo suolo, pakreipusi galvą, ilgai žiūrėdavo, kaip negrabi Rimanto ranka kraiglioja kažkokius skaičius, ir šypsodavosi. Bet meilei nieko nėra neįmanoma: neteisingai išsprendęs penkis veiksmus, paskutinį atlikdamas, Rimantas visuomet gaudavo teisingą atsakymą ir kartais net sugebėdavo paaiškinti, kaip čia atsitiko.
Per literatūros pamokas visi atsikvėpdavo laisviau. Negyva faktų ir skaičių nuobodybė nuplaukdavo į šalį it saulę temdąs debesis: sutviksdavo, sužėruodavo įvairiausi vaizdai ir regėjimai. Ilgai tramdyti jausmai ir mintys, tarsi pragraužę užtvarą, siūbteldavo, išmesdami jiems visokių relikvijų; tarp jų pasitaikydavo ir archeologinių liekanų, ir seniai išnykusių gyvūnų griaučių: visos tos zoologijos, istorijos, gamtos, geografijos, chemijos ar fizikos mokslų atsaikos trumpam tarsi prisigerdavo senos slėpiningos gyvybės, atgaudavo savo kvapus, pažadindavo jų pojūčius.
Besidaužanti į stiklą bitė ar koks atkutęs saulėje vabzdys viliodavo juos į laukus, kur daubos, rėvos, akmenų rieduliai ir siauri, basų kojų suplūkti takų ruoželiai, ir ilgas priešpriešiais slenkąs vakarėjančio kalno šešėlis. Per literatūros pamokas kitoks būdavo bitės dūzgimas nei per anatomijos. Daiktai, gyviai, vardai netekdavo savo abstraktumo, bendrų, mokslui įdomių savybių, įgydavo kitas, konkrečias, intymesnes, žadinančias vaizduotę, bylojančias kažką kiekvienam iš jų atskirai. Kiti mokytojai vaikus vertino, teisė, smerkė, rūšiavo: darbštūs, gabūs, tinginiai, paklusnūs, nepaklusnūs... Šnekėjo apskritai, nors kiekvienas iš jų troško išskirtinio dėmesio. Kuo blankesni buvo, tuo labiau norėjo, kad juos išskirtų, pastebėtų, matytų kokias nors ypatingas jų savybes ar sugebėjimus. Laukė - kuris gi mane pašauks, kokia akis pastebės, kas pasakys, ko aš vertas, ką sugebu? Tokios akimirkos sulaukę, vikriai užšokdavo ant savo "arkliuko" ir jau nebenulipdavo. Jį jau turėjo Albinas, iš dalies Juozas, Stonys... Bet kiek buvo tokių, kurie vis dar tebelaukė ir lauks galbūt visą gyvenimą, nedrįsdami pareikšti savo valios, kuklūs ir nusižeminę prieš kažką, bet tuo pačiu nuožmūs, įsikibę į pirmas pasitaikiusias vertybes, plaukią pramintais keliais. Iš dalies ir Juozas buvo vienas tokių, vienas iš daugelio, kaip jis sakydavo. Kažkieno netikėjimas stovėdavo prieš jį kaip kurčia siena. Albinas čia buvo išimtis, visi juo tikėjo - visi, tik ne tėvai, kurie kažkodėl nenorėjo savo vaikui pripažinti jokių privalumų, - mokytojai jį nuolat kėlė, nė neįtardami, kad čia pat, jam už nugaros, bręsta kitas, nenorintis nė per žingsnelį atsilikti nuo draugo. Tas netikėjimas ir įpūtė Juozo sieloje įžeistos savimylos ugnį. Vienas balsas jau bylojo tik jam, matė tik jį. Tai buvo literatūros mokytojo balsas. Juozas buvo budriausia akis ir ausis visoje klasėje. Įsimylėjusio akimis sekiojo kiekvieną to mokytojo judesį.
Tas mokytojas buvo sodininkas. Iš sodo jis ateidavo į pamokas. Jį regėdavo sode, eidami namo. Sodininkas jis būdavo ir mokykloje - geresnį palyginimą sunku rasti. Jie buvo priežiūros reikalaują medeliai, išgeltę, išsikeroję, kreivi, gožią vieni kitus, bet vos tik kuris sulaukdavo daugiau dėmesio, tuoj atgydavo...
Taip atsitiko ir Juozui.
Po speiguotų žiemų - vieno balandžio pirmosiomis dienomis - staiga apniuko, žemę apgaubė debesys. Rūke bildėjo ir poškėjo ledai, kaip niekad buvo didelis potvynis, slinko nuo kalnų sniegas, gėrėsi į žemę vanduo, brinko pumpurai ir tik pempės klykavo kažkur ties pavieškeliu saulėlydžio krašte, - pagaliau nusišvietė visu aiškumu, pasimatė pajuodę sniego lopai kalnų šlaituose, kurie gerte gėrė šiltus saulės spindulius, o vėjas siaudė pašlaitėmis, džiovino vandenį, gairino medžius, glusčiojo prie krūmokšnių, akmenų, lėkė nuo kalvų į pievutes, tarsi jau ieškotų žolės, kurią galėtų paridenti bangomis, šen ten jau krebždėjo vabaliukai, byrėjo atsiknojusi pušų žievė.
Jie irgi atkuto, nesuprantama galia trūktelėjo ir juos, nulėkė vėjo gūsiu, nuošė pušų viršūnėmis, žybtelėjo šilta pavasarinių prietemų žvaigždele.
- Alksniai, - Juozas braukia ranka per medžių kamienus. - Žiūrėk, kokie alksniai.
- Jau tavo avys mekena, kurias praėjusią vasarą ganei, - sako Rimantas Albinui.
- Eik šikt, - sako Albinas.
Paskui Albinas ištaria žodį "genijus", ir Juozo su Rimantu veidai ištįsta. Jie bando ginčytis, kažką nuneigti. Albinas eina per krūmokšnius ir pušynėlius galvą iškėlęs, atsilapojęs paltelį, plačiu žingsniu ir sako kiek atsilikusiam Juozui, kuris nespėja paskui draugą:
- Genijus yra genijus, ir nėr čia apie ką daugiau galvoja. Dvejopi yra genijai, gėrio ir blogio. Tolstojus, Getė, Šekspyras - gėrio genijai, o va Napoleonas - blogio. - Mat jie neseniai perskaitė Tolstojaus "Karą ir taiką", todėl išėjo tokia kalba.
- Na ir pašnekėjai, och och! - stebisi Juozas. - Blogio - gėrio! Kaip atskirsi, kokiomis svarstyklėmis pasversi, iš kur žinai, kur prasideda gėris, kur blogis, kur juoda, kur balta, - šneka jis karščiuodamasis, dusdamas, - čia ne spalvos, be to, ir spalvos, pats žinai, nėra grynos, susideda iš kitų spalvų. Tu nematai, kažkodėl nenori matyti perėjimų, niuansų, tau kad tik deklaruoti, skelbti, o ką, kieno žodžiais, pats nesupranti, - perimta iš Albino greitakalbe šneka Juozas, bet Albinas jo negirdi: stovėdamas ant kalvelės, dairosi po vakarėjančių laukų platumas - žemai šniokščia išsiveržusi iš krantų upė, tolėliau, molio šlaite, kur stovi vienišas medis, gęsta šilta vakaro šviesa, šaudo kregždės. Medžių viršūnėmis, čia priartėdamas, čia nuplaukdamas, nulekia nušlamščia vėjas, gailiai cypsi kažkoks paukštelis. Juozas jaučia, kad pavasarinio vakaro byla kur kas iškalbingesnė už jų žodžius. Tačiau ginčijasi, stengdamiesi vienas kitą priremti prie sienos.
- Aiškiai tu man pasakyk, - reikalauja Albinas, - ką tu renkiesi: gėrį ar blogį?
- Ne, tu palauk. Mums reikia prieš tai kai ką išsiaiškinti, reikia pažiūrėt konkrečiai, aš nesuprantu, kuo tu šitaip šnekėdamas remiesi, kaip tau išeina tokia dilema. Čia kažkoks nesusipratimas. Tu visiškai kitaip galvoji. Bandyk pasiduoti vienai kokiai minčiai, su viena kokia intencija, vienu jausmu visa pabandyk apčiupinėti, o jis jau žinos, kaip visa sugrupuoti, atrinks po bruoželį, po dalelytę... Tada būsi nuoseklus, bus logika, vieno kokio požiūrio logika, tada pamatysi, kas išeis, pamatysi, į kokius kelius veda gerumas, pasiaukojimas. Imkime apčiuopiamiausius kraštutinius atvejus, tada jau daug kas ims aiškėti, tada atrasi ir tolstojininkus, o tu vis man šneki: tolstojininkas aš, Maištas ar dar kažkas, o juk tai vienos intencijos išraiška... Ne, ne, tu paimk ir įrodyk man aiškiai, kaip teoremą, kaip... Dostojevskis moka įrodyti. Arba imkime, - skubinasi Juozas, - kraštutinius egoizmo atvejus...
- Cha cha, - nusikvatojo Albinas pasistiebdamas. - Broleli, - sako jis, - tu manęs nemokyk, atsakyk.
- Ot kvailiai, - Rimantas lupinėja beržo tošį. - Geriau pasidarykim švilpynę ir sušvilpkim, ho ho, gal koks ožys atšokuos, gal ožkelė. Ho ho, - skelbia jo balsas. - Tu skaitei "Dafnį ir Chloję"? Tai knyga! Chi chi, žinai, kaip Dafnis, tas piemuo, verkė, kad... kad... - prunkščia Rimantas, - meilės reikaluose jis išmano mažiau už avinus. Ožkelė, - sako Rimantas, - tu žinai, ožkelė... - jis visas net kratosi iš juoko. - Ho ho, - nesitveria, tačiau, pajutęs pilną pašaipos Albino žvilgsnį, kiek apsiramina. Rimantas tylomis visuomet pritaria Juozo samprotavimams, jie be žodžių vienas kitą supranta: abudu nedaug tenori, netaiko į didelius žmones, bet va Albinas amžinai kažkur pasinešęs, kaip nečionykštis, todėl reikia kartą išsiaiškinti, kurgi jis taip veržiasi. Gal jis žino kokį didelį kelią? O gal... Jau dabar, kol laikas, jam reikia šventą ugnelę įkvėpti: jie turi visuomet išlikti draugai, kad ir kas juos ištiktų, kad ir kuo jie taptų. Iki šiol jie gyveno tuo pačiu, ir sunku matyti, kaip jų draugystė irsta. Šit jau dabar Albinas pasiruošęs Juozą už kažką pasmerkti, primesti jam kažką sava, palikti. Bet apie šitokius būgštavimus nei Juozas, nei Rimantas, žinoma, nekalba, nė patys sau jų nepripažįsta, ir jeigu kas parodytų tai, kas paslėpta, nutylėta jų ginče, jie baisiai įsižeistų, ginčytųsi, ypač Albinas, Juozas, ko gero, sutiktų, dar apsidžiaugtų, kad jam atvėrė akis, tačiau koks apgailėtinas Albinui jis atrodytų! Gal todėl jų tokia šneka: vis abstraktybės, bendrybės, nė plyšelio, pro kurį pamatytum, kokie jie iš tikrųjų, - kuo daugiau šnekos, tuo daugiau kaukių.
- Na, kas gi būtų? - klausia priekaištaujančiu, paniekos kupinu balsu Albinas. - Kas gi būtų, jeigu visa, kaip tu sakai, apčiupinėtume viena intencija, maksimalistiniu, o gal kitu kokiu jausmu ar noru, a? Subjektyvu, ir tiek.
- Ko tu taip subjektyvumo bijai? Kiekvienas gy... - pradeda Juozas, bet Albinas jį pertraukia:
- Subjektyvumas, Juzuliuk, niekur neveda. Tu dar daug ko nesupranti, broleli...
Išgirdęs tą "Juzuliuk", Juozas užsiplieskia, bet vis dar tvardosi.
- Cha, - parodydamas gelstelėjusį dantį, bando nusikvatoti Albinas, bet nuo to juoko visiems kažkodėl darosi nejauku, o labiausiai pačiam Albinui.
- Tau kad tik pasišaipyt, įgelt. Scholastas - štai kas tu. Apie viską tu galvoji atsietai. Dangstaisi, tavęs už tavo minčių nėra. Todėl jos tokios išpūstos. Balionai, kur tu su tais balionais nori pakilti. Štai tu sakai - teisybės jausmas, o aš matau paprasčiausią pavydą. Tu kaip manieringoji Bernadeta. Marytė! Ji irgi teisybė, principai, o už tos teisybės ir jos principų - pavydas.
- Geras tu vaikas, Juzuliuk, - sako Albinas.
Tačiau Juozas kalba:
- Tu kartoji kažkieno žodžius, kaip papūga. Kiekviena mintis, tiesa, turi būti kuo nors paremta, pailiustruota konkrečiu faktu, vidiniu ar išoriniu. Kuo ji virsta nuo jo atplėšta? Kam reikalinga be genezės, be ištakų, be žinojimo ar bent nujautimo, kur kam taikytina? Ji negyva. Scholastiška, supranti? Todėl tau visa paprasta. O aš jaučiu ir suprantu kur kas daugiau nei moku, įstengiu pasakyti. Kartais mano mintys bei žodžiai - kaip aš pats, kaip mes, stumdosi, grūdasi, tokie nekantrūs, kupini savimeilės... Manai, labai man rūpi tiesa? - šneka Juozas. - Ginčydamasis aš ne tiek tiesos ieškau, kiek noriu pasirodyti, kaip daug suprantu, koks esu protingas. Tai bjauru.
- Ir aš, - įsiterpia Rimantas.
- Ne, tu taip visažiniškai nesiskeryčiok, - sako Juozas Albinui. - Va Ruso - čia tai genijus. Kaip aš jį suprantu, koks jis man artimas!
Vėjo gūsis pasigauna tuos jo žodžius, sviedžia į ilgesingai ūžaujančias eglių viršūnes; virtę dusliu ir gosliu ūžesiu, jie nuplaukia mišku, ir vėlei pasigirsta, kaip ten, žemai, kur vandens apsemtos pievos, garma vanduo, lūžta ledo lytys. Paskui vėl stoja tyla su lyčių bilsnojimu, su pempių klykavimu rausvame saulėlydžio krašte. Jau beveik sutemo, ir šen ten virš pušynėlių, kur jų namai, virpčioja smulkios, tačiau žemos ir ryškios žvaigždelės.
- Stendalis... Ruso... - kažką mėgdžioja Albinas. - Kodėl tu įsikandai tą Ruso? Jis rodo savo apatinius, lyg kažin ką būtų atradęs.
- Kad rodo, tai teisybė, bet...
- Kas gi "bet"?
Juozas tyli, žiūri sau po kojomis į kankorėžius.
- Tai ką gi tu renkiesi? - po kurio laiko vėl jį užsipuola Albinas. - Čia principinis dalykas. Atsakyk: gėrį ar...
Juozas apmaudingai vypteli: nesuprantąs, kaip čia galima pasirinkti, be to, daugelį jo poelgių apsprendžianti kažkokia kita, giliai viduje tūnanti būtybė, ir apskritai, ką reiškia, ką žada toks žmonių dalinimas, grupavimas. Beprasmį stumdymąsi, grumtynes, nenorą kitus suprasti, gilintis į jų poelgius...
- Va dabar tu man aiškus, kaip nuluptas, - sako Albinas. - Tu bailys, tu eisi į visokius kompromisus, nuolaidžiausi, išsisukinėsi, teisinsies iš kailio nerdamasis.
- Jeigu nuluptas, tai ir nertis nebėra iš ko, - sako Juozas.
- Ko dabar pyksti? Pats prašei: imti kokią vieną mintį, tendenciją ir plėtoti ją iki galo. Štai aš tau ir išplėtojau, nebepatenkintas, a?
- Čia kraštutinumai, - ima gintis Juozas. - Jie man padeda ieškoti... - jis nutyla, dairosi į medžius: tiesus, kreivas, kreivas, vis kreivi, savaip išsilankstę, išsikėtoję.
- Ko gi tau padeda ieškoti, ko? - Albinas įbeda į Juozą šaltas, tiriančias, gal jau ir niekinančias akis. - Na, pasakyk, ko tyli? Vidurio? Taip? O žinai, kas apie vidurį šnekama, žinai? Tai va: tau reikia tik trupučio, šiek tiek. Tau, Rimantai, irgi. Abu jūs tokie.
- Na ir kas? - nepakeldamas į Albiną akių, sako Juozas. - Kas čia bloga? Tačiau ir to trupučio aš kol kas nerandu. - Jis žiūri į gležną sedulėlę, paskui pamato dar vieną medį, ar ne beržiuką, toli, į pačią galulaukę, išklydusį.
- Rasi, nenusimink, abu jūs rasite, - ir Albinas nutolsta su savo šviesiu atbrizgusiu palteliu, nuplevėsuoja palei upę. Draugai nulydi jį akimis, stovėdami šalia. Paskui, labai jau draugiškai, beveik kaip sąmokslininkai, šnekėdami, tapšnodami vienas kitam per petį, patraukia iš paskos. Kartu jiems saugu ir šilta. Pušų viršūnėmis besiritančio vėjo gūsiai juos dar labiau suartina.
- Jeigu dabar kas mums kelią pastotų, duotum, a? Och duotum! - sako Juozas.
- Suplėšyčiau! - sako Rimantas ir staiga, atsigręžęs į Juozą, paklausia: kaip jis, Juozas, manąs, ar nereikėtų tą Maldoniuką pamokyti. Kaip reikiant. Kad atsimintų. Visą amžių žinotų. Ko jis iš mūsų visą laiką tyčiojasi, kas mes jam?
- Et, - moja Juozas. - Jis nesityčioja. Jis toks yra. Tegu eina savo keliu, pažiūrėsim.
- Žiūrėti čia nėra ko, davei į marmūzę, kad aprasotų. Svolačius, - pasigręžia į Albino namus, pro kuriuos jie kaip tik eina: už rausvos aprūkusios lempos apšviesto lango šmėsteli Albino siluetas - nešasi knygą, iš paskos nuslenka jo motina, gal valgyti jam duoda, ar ką.
- Valgyk, Albinuk, valgyk, tu gi alkanas, valgyk, vaikeli, valgyk, - mėgdžioja ploną Maldonienės balsą Rimantas. - Vaikelis, mano vaikelis, Albinukas, caca, oho mano Albinukas, o tas Albinukas tokius ragus išsiaugins, kad pati nebežinos kur lėkti. Tokiam davei į marmūzę, ir baigta. Tada jam aišku bus, ką mes renkamės.
- Labai jam tada bus viskas aišku, - atsišaukia iš vaikystės metų pats save ironizuojantis Juozo balsas, kai jie eina pro Maldonio pirtelę išsikišusiais rąstų galais; jos stogą skalbia lietus.
- Ar tu matai, - sako Rimantas, - kokius Maldonis paliko galus? Fu, fu! - prunkštauja purtydamas abi rankas. - Gerai tavo dėdė Konstantas ir sako: Maldonio nesuprasi, čia žmogus, bracia...
Bepigu Rimantui - niekas nesišaipo iš jo tėvo, bepigu jam, sočios, padorios šeimos vaikui. Užtat Juozas, toldamas nuo Albino namų, vis pasigręžia, žiūri į aklinoje, kažkur garmančioje pavasario tamsoje šviečiantį žiburį Albino lange.
Tai tebuvo pradžia ilgų jų nesantarvių, visa ko pradžia. Pirmosios atakos, pirmieji smūgiai, pirmasis nerimą keliančios prarajos dvelktelėjimas.
Vėliau to pavasario gausmas, siautulys pasigauna ir Juozą. Kažkas sujuda jo viduje: nubilda su ledais, glusteli su vėju prie atšlaičių, sukedena karklų šakas, glosto, myluoja, žadina, kviečia, spurda gležnu, tačiau nekantriu daigeliu, ištroškusiu saulės, atgriaudi pirmosiomis perkūnijomis, vartosi puriuose debesynuose. Vaikščios jis papieviais, spardydamas ir vartydamas kvepiančius ajerais, maurais, dumblu sausus sąnašynus, apžiūrinėdamas, ką sunešė potvyniai, ką išvertė, ką išgraužė, pjaustinės medžių kamienuose vardus, skydus, susikryžiavusius kardus bei valstybių herbus, žiūrės į neršiančias žuvis, į liulančius liūneliuose varlių ikrus, keiksnosis. Ir puvėsių kvapas, ir sūkuriuojančios vandenyje žolės, ir aitrus šiltas bundančios žemės kvapas bus jam prisigėręs kažko moteriško, geidulingo. Visur jaus Nijolės buvimą, jos akis, ir spurdantis, plazdantis virš dirvonėlio drugelis, baltutėliai, kvapnūs viržių žiedai, visa jam primins ją, siesis su ja, papildys ir galbūt įkūnys jos grožį. Ji atšlamės prie jo su pavasario vėju, ji, visur esanti, savo nesuprantama, paslaptinga, begaliniai gera esybe visus garsus, kvapus ir daiktus sujungianti į vieną, ji, ir nesugaunama, ir visa aprėpianti.
Su Albinu jie daugiau nė nesikalba. Kaip priešai. Tik dėbt dėbt vienas į kitą. Kartą Juozas jį stumtelėjo, Albinas smogė alkūne, tačiau buvo bemat patiestas ant grindų.
- Šunsnukis. Nemaniau, kad esi toks šunsnukis, - pakartojo kemsynės Gintauto žodį Albinas. - Tfu, nusispjovė, ir Juozas už jo nugaros pamatė plačiai išsiviepusį, triumfuojantį Gintauto veidą.
- Žinai, kas tu toks? - pasakė šis. - Kiaunė, - ir, pamėgdžiodamas ne tiek kiaunę, kiek voveraitę, gliaudančią kankorėžius ar besiprausiančią letenėle, nušokavo tarp suolų.
Juozo paauglystės metų dienoraštyje gausu tokių pastabų:
"Skaičiau ligi vidurnakčio. Kai išėjau kieman, šviesa Albino lange tebedegė. Kažkur griaudėjo, krėtė amalą. Oras buvo tvankus, net dusino. Skaitydamas užmigau. Prabudęs apsiprausiau šaltu vandeniu, vėl bandžiau susikaupti, bet miegas tiesiog lipdė akis.
Tai buvo lenkų rašytojos Ožeškienės knyga "Mužikas". Romantinis fonas, sodrūs realistiniai potėpiai. Iškelia paprastą liaudies žmogų, parodo jo dvasios kilnumą. Labai įtikinantys epizodai..." (Išvardija tuos epizodus.)
Jis labai kremtasi dėl kiekvienos nesėkmės. Instinktyviai pamėgdžioja savo draugus. Antai pirmūnas R. S. turi įprotį (ar defektą) atsakinėdamas pamoką ilgai šnypšti, kol ištaria garsą "s", ir raukyti kaktą. Tokius įpročius perėmęs ir jis, Juozas. Keista, bet vos pradedąs taip tarti garsą "s", visa staiga prisimenąs, atsakinėjąs nė kiek ne blogiau už R. S.
Suplėkęs rudenio aitrumas, pūvančių lapų kvapas, kurmių išvarpytos pievos, šaltas, tamsus, parudavusias kranto žoles skalaujantis vanduo, - kur dabar saulėtos jo vaikystės brastos, kur žuvys, spurdančios tėvo tinkle, kur jo balsas, aidintis pievoje, kam jis čia bereikalingas, kas jis yra nejaukiai rudens dienai, pūškuojančiai kaip lapais aplipęs ežys, uostinėjantis dar šiltą žemę? Retkarčiais vėjas pūsteli deginamų palaukėse bulvienojų kvapą, betgi vėl: maišais apsigobusios moterėlės, rankiojančios arkliašūdžius, nuobodžiaujantys galvijai, nušiurę arkliai, pavalkų numuštais pečiais, nuolankiomis galvomis, kurias pakelia vos prisiartini - tik mauk jiems kamanas.
Išsilaužęs lazdą, skverbiasi pro brūzgynus, daužydamas kelią pastojančius medelius. Pasimaišytų jam žvėris ar priešas - bemat patiestų. Toks jėgų perteklius, net veržia gerklę. Tai jo kardas, jo vėzdas. Tenai, kur neįžengiamos girios, nuklotos pūvančiais medžiais, kur neišbrendamos klampynės ir palios, kur brovėsi kalavijuočių pulkai!.. Gal dar aptiks kokius jų pėdsakus?..
Kur tik jo negena nerimas, ko jis tiktai neieško! Jau nebe tas žvitrus berniūkštis, landžiojęs kitados po krūmokšnius, berniūkštis, galėjęs valandų valandomis, viską užmiršęs, tyrinėti šiaudeliu kokį vabalėlį, rankioti kiaukutus, stūgauti užėjęs lapės ar barsuko olą. Nuo kažko jis beviltiškai atitrūko, kažkas atstūmė nuo savęs, bet dar nepasakė kodėl, ko iš jo nori, ko jam stinga, ko turi ieškoti.
Grįždavo aplipęs voratinkliais. Susidūręs su tiriamu tėvo žvilgsniu, lyg šuo dūlindavo šalin.
Reikia kartą susitaikyti su mintim, kad ilgos distancijos ne man, konstatuoja sau Juozas, esu per sunkaus sudėjimo. Albinas parodė, kaip bėgu: "Va šitaip, atsilošęs, kojas į šalis mėtydamas". Vaizdas iš tikrųjų nekoks.
Apžiūrinėja save veidrodyje. Apvalūs pečiai, neblogai išsivystę krūtinės ir rankų raumenys, storas, išpampusiomis nuo ilgos treniruotės venomis kaklas... Kartais savimi nusivilia, kartais lieka visiškai patenkintas - nelygu kokiomis akimis žiūri: nusivylęs ar tikėdamas, jog jame slypi kokios neįspėtos galios ar sugebėjimai. Kokio patvirtinimo ieško, tokį ir randa. Sakoma - baimės akys didelės; bet gal akys didelės ne vien baimės: kiekvienas stiprus jausmas turi dideles akis, ir ne vien akis...
Persibraukia per suprakaitavusią kaktą, pečius - prakaitas bėga čiurkšlėmis. Paskui vogčiomis žvilgteli į save. Kaip vežiman įkinkytas arklys, dėbčiojantis per lanką į vežėją ir telaukiantis, kada jam užtvos lazda. Dar nė pats nežino, kaip jis pasielgs - spyriosis, vietoj sustos ar eis lėtu žingsniu kaip ėjęs, nepaisydamas šeimininko grūmojimų. Viena teaišku - žingsnio jis tikrai nepaspartins, kad ir kiek lupamas. Tegu džiaugias, kad velka tą vežimą. Štai ką jie turėtų suprasti.
Bet tuo pačiu antrininko akys tarsi gręžiasi į jį ir klausia: ko tu iš manęs nori? už ką taip plaki?
Metafora. Vadinasi, iš dalies jis, Juozas, - ir tas arklys, ir šeimininkas? Vienas dviejuose asmenyse... Koks palyginimas, stebisi. Ar daug jis čia paaiškina?
...Tai esą panašu į kopimą neregimais laiptais. Tačiau nors ir kiek vienu kartu užkoptum - kitu visuomet reikia pradėti iš naujo.
Kad ir koks tobulas, spindinčiu veidu sugrįžtum iš Ten, tikrovė visa išsklaido, sujaukia. Gyvenime niekad neįstengi būti toks geras, kilnus ar išmintingas, koks galėtum ar norėtum būti. Tėškiesi į tą pačią balą kaip visi. Nemato, nepastebi tavo pastangų, gal niekam to nė nereikia, nes niekas tavęs šioje nelygioje kovoje nepalaiko. Kur tau - dar pašiepia. Ko stovi? Dirbk! Aprėks, jeigu nepaklausai, išbars. Jiems nepatinka - dirbti trukdai, laiko jie neturi, nemėgsta tokių skaisčiaveidžių, tokie jiems visur užkliūva; nors niekam nepriekaištautum, vis vien esi lyg priekaištas, lyg rakštis panagėj.
Atsitinka, kad ne iš karto atpažįsti save kokiame netikėtai išnirusiame veidrodyje. Koks jausmų sąmyšis! Čia ir neaiški baimė, ir nerimas - o gal kokį defektą, ką labai nemalonaus pamatysi? Artiniesi prie savo atspindžio instinktyviai, taisydamasis drabužius, nesąmoningai stengiesi ką nors patrauklaus, tik tau būdinga, prie ko jau esi pripratęs, pamatyti, paskui, lyg teisindamasis, nužvelgi save skvarbiai, reikliai, sakai guosdamasis: "Tai tik šiandien aš toks... o jeigu pasitempčiau..." Kažko tu savyje nenori pastebėti, nuo kažko nuolat gręžiesi, kažką dailini, bet vos tik sau pasakai: "Čia ne aš", vos tik į save meti žvilgsnį lyg į pašalinį, tuoj apima kažkokie pagiežingi jausmai - tas įdiržęs sprandas, tos akys... Nori prasilenkti, praeiti... - Tu - tai ta karšta, gyva atmosfera, amžinai tave gaubianti, tu tas, kurio niekad nematai... Šimtus tavo atspindžių tiesia kiti. Vienus nustumi su įtūžiu, sudaužai, į kitus žvelgi gėrėdamasis, bet visi jie kitokie, kreivi. Tad kas tu?
...Žengia kareivis gretoj. Kaip šauniai kerta koja. Maršai, gėlės, susižavėję žvilgsniai - argi ne jam visa skirta?
Ką ir galvoti apie priekyje žengiantį generolą surauktais antakiais!..
Ateidamas pas tave, jis atsineša ir savo kaltę, netgi tą, kurią gamta motina ar atsitiktinumas užvertė ant jo pečių, bet ten regi ne tą jo naštą, ne lemtingąjį atsitiktinumą regi, o tai, kad jis kažko nepavelka. kad jis toks... Elgetas ir paliegėlius mes pernelyg toli atstūmėme nuo savęs, nuo savo sąžinės, patikėjom juos visokių instancijų globai... Ko gero, mes ir visą savo gyvenimą joms patikėsime, jos tvarkys mūsų meilę, mokys, kaip turime elgtis; vis dairysimės į jas, laukdami užtarimo, tiesos...
Paskui prasidėjo meilė. Bet tegu apie ją papasakoja išgeltusi Juozo dienoraščio skiautė.
"Prie Mildžiaus šilelio kasėme bulves - buvo talka.
Nuo kalvelių atsiverdavo klevo lapais nuklotas mūsų kiemas - lyg niekas ten nebegyventų, tvartelis vėjo pašiauštu stogu, sukrypusios tvoros; iš čia buvo matyti ir krūmais apaugusi upės vaga, į šiaurės pusę nusidriekiančios pievos, - man norėjosi, kad ji dirstelėtų į jas ir nusistebėtų - kaip čia gražu! Visą laiką aš jiems rodžiau tuos vaizdus, tačiau nieko ypatinga jie ten nepastebėjo: nei barsukų urvai, užgulti lazdynų krūmų, nei sunykęs galulaukės ąžuolas, nei giliai į pakalnės molį įsipjovęs keliūkštis, nei pievos - niekas jiems nedarė įspūdžio.
Kiek atsilikęs nuo mūsų, darbuojasi būrelis moterų - Vizgirdienė, Kaušpėdienė, Konstantienė... Visas nustelbdama, šūkalioja mano pamotė. Be Albino ir Rimanto, niekas daugiau jos nepažįsta. Prie bulvių kapčiaus stoviniuoja Vizgirda, Kazimieras, Konstantas...
- Tu ten gyveni? - staiga paklausė Nijolė, rodydama į tą pusę, kur kyšo mano klojimo stogas, apsuptas tėvo nupjaustytomis klevų viršūnėmis (aną žiemą nušalo).
Nenorom linktelėjau. Paskui vis žvilgčiojau galvodamas, kas jai ten galėtų patikti.
Už mūsų nugaros retkarčiais pasigirsdavo toks alasas, kad išgąsdinti varnų pulkai pakildavo iš medžių ir ilgai krankdami sukdavosi palaukėse. Akies krašteliu vis dirsčiojau atgal - nesinorėjo, kad moterys su mumis susilygintų, tada iš visų pusių tik ir girdėsi: Juzuk, Juzuk, dar kuri Juzuliuku pašauks, ir pirmoji vardą ištars pamotė - man labai nepatinka, kai kas iš savųjų pašaukia mane vardu pažįstamų akivaizdoj. Kažkas globėjiška, perdėm meilu skamba jų balsuose, kas išduoda mane, apnuogina, sakytum jie mane savintųsi, sakytum rodytų mano gyvenimo skurdą, menkystę. Aš iš niekur, aš esu giminingas kam tik nori, tik ne jiems, savo artimiesiems. Štai koks aš! Tikras pasakos riteris, ar ne? Bet visą laiką tik ir girdėjau: "Ut, Daukinčiokas... Žiūrėk, Daukinčiokas!" - šūkčiojo moterys už mūsų nugarų. Užteko to "ut".
Turbūt juokingai atrodžiau iš šalies: pasiraitojęs kelnes, vis besigretinantis prie vyrų, Algimanto, Augusto, tampąs sunkiausius bulvių maišus. Kazimieras man davė arklį. Kai privažiavau prie jų stovėdamas ratuose, Albinas susijuokė:
- Žiūrėk, tu jau viršininku pasidarei.
Susėdusios ant kapčiaus moterys uždainavo. Vedė Konstantienė, jai pritarė Vizgirdienė, Kaušpėdo Marija... "Būdavo, grėbiam ar dainuojam..." - skardeno jos, atkraginusios burnas, neteisingai kirčiuodamos žodį "būdavo", ir tas "būdavo", išdaužtas iš jų burnų, ištiško popiečio laukuose kaip saulė, valkstoma kvapnių ir šiltų bulviakasės ūkų. Išdainavo visas, kiek mokėjo. Reikės kada užrašyti. Juokdamosi vis žvilgčiojo į atokiai stovinčius savo vyrus, lyg klausdamos, ar tai čia tie šaunus, dainose minimi berneliai. Kreivi, apsmukusiomis kelnėmis, lyg apduję nuo dainų, kurių žodžius atnešdavo šiltas, pūsčiojantis iš pamiškės vėjelis, jie stoviniavo prie kapčių.
- Va kad stovi, - šūkaliojo jos kvatodamos. - Tu į manąjį pažiūrėk, - kumštelėjo Marijai Vizgirdienė.
- Ale ne geresnis ir mano, - atsakė ši, ir Vizgirdienė pasilenkė prie jos ežios (dabar kasė vieną abi).
- Dabar jūs padainuokit, - po kiek laiko pratarė kažkuri.
- Juozai, pradėk, - ragino mane Vizgirdienė, pridurdama, kad aš gerą balsą turįs. Nors skradžiai žemę prasmek. Man labai nepatinka ką nors daryti paragintam. Nenorom pradėjau niūniuoti, vienas kitas balsas bandė pritarti, nesisekė - ir nutilo.
Moterys ėmė kvatoti. Garsiau už visas juokėsi pamotė, linguodama, spausdama tarp kelių rankas ir purtydama galvą. Net Vizgirdienė paklausė, kas gi čia taip juokinga.
- Oi dieve, argi tu nematai? Nors mirk iš juoko. - Ir vėl ėmė linkčioti.
Paskui keturiese - Nijolė, Janė, Albinas ir aš - nuėjome į drebulyną. Aptikau baravykų pulkelį.
- Suverk ant siūlo ir pasidžiauk palangėj, - pasakė Albinas. - Žiemai turėsi.
- Pats savo išpuvusioj palangėj pasidžiauk, - atkirtau.
Paraudo kaip vėžys.
- Tik jau čia nepradėkit... - sudraudė Nijolė. Sukūrėme laužą. Netrukus visa pamiškė pakvipo dūmais. Laužydamas medžius ir kriuksėdamas, miško tankumynu pralėkė šernas. Nijolė sėdėjo prie laužo įbedusi akis į ugnį, ir liepsnos atšvaitai žaidė jos švelniame veide.
- Žinot ką, vaikai? - ūmai pratarė, rūpestingai patempdama sijonėlį. - Eime geriau į pievas.
Nusileidome pro barsukų uolas, pasukome į riešutyną. Sviro šermukšnių kekės. Šilelis mano buveinė, namai.
- Geriau mus į namus pakviestum, - pasakė Albinas.
- Tikrai, Juozai! - šūktelėjo Nijolė.
Tylėjau.
Janė su Albinu kiek nutolo. Mačiau, kad jis nuolatos taikosi uždėti ranką jai ant liemens. Tokiomis akimirkomis jis pasidaro iškilmingas. Toks buvo ir bulvių ežioje, kai persikreipęs vilko jos krepšį. Tik ji dirbo tingiai, negrabiai, it nesavomis rankomis.
Važiuodami mašina dainavome, ir obelų šakos daužė mums per galvas... Prie kūdros mergaitės ilgai mazgojosi rankas ir kojas. Kažkokio aitraus gerumo buvo kupina ta diena. Nesinorėjo skirtis..Kaip suartina tokios akimirkos! Mokykloje mes santūrūs, baltomis apykaklėmis... Tas pirmūnas, tas atsilikėlis... O dabar visa tai sutrupėjo lyg kokie lukštai... Vis matau Nijolės rankas, plaunančias bulves, kaip ji pasilenkia prie kūdros... Čia nebuvo nei pirmaujančio, nei atsiliekančio, jokių išskirtinumo ženklų. Gal dėl to ir Albinui, ir Marytei darbas nepatiko: čia jie liko kitų šešėly.
Ji kiekvienoje mano minty - jos balsas, jos akys, jos drabužių šlamėjimas, juokas, vis girdžiu ją, matau, negaliu atsiginti paikų svajonių. Aš gi jos vertas nesu... Gal todėl savo jausmus slepiu kiek įstengdamas.
- Didysis aktorius, - sako Albinas. Kiaurai jis mane permato..."
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
