en
[5]
- Jau pietūs, kur tu valkiojaisi! - pasitinka jį kieme pamotė. - Eik greičiau į fermą liuobti veršelių, tu gy... - ir pasileidžia per kiemą lyg šišo pagauta.
- Duok, mama, parnešiu vandens, - ima naščius. Žvangėdamas atsirita paspirtas kibiras, pasipila keiksmai. Juokdamasi praeina pro juos Konstantienė.
- Eikš palaikyk kartelę! - šaukia nuo klojimo stogo Konstantas.
- Kur griausmas nešioja? Darbo žiūrėk, - atsigręžia pagiringa tėvo burna.
Parlėkęs su dviračiu iš fermos, jis lygina kostiumą, šveičia nukleiptus batus, ilgai knebinėja kaklaraištį...
- Duok, - tėvas įgudusiais pirštais mikliai suriša mazgą. - Stovėk tiesiai, ko kūpriniesi, - taiso apsmukusius švarkelio pečius. - Tavo metų būdamas aš...
Aitrūs papiroso dūmai smelkiasi į akis.
- Velniava, - sako tėvas. - Kabo kaip maišas. Ko gi stovi kaip sukaustytas? Galvą pakelk. Galvą visuomet reikia tiesiai laikyti. Aš tavo metų būdamas...
Palenkusi mažą galvą plėšraus paukščio snapu, į jį įdėmiai žiūri pamotė. Paskui, trūktelėjusi pečiais, sako:
- Nagi šitas stuobrys...
- Ne tavo reikalas, - burbteli tėvas.
- Ačiū, jau eisiu, - sako Juozas.
Prie slenksčio, rodos, tebesėdi senoji. Nulydi jį susirūpinusiomis akimis. Kažką lyg švokščia jam, nori atsikelti, prieiti. Atkėlęs sukrypusius vartelius, žengia į šiltą vakaro erdvę, nusidriekiančią į rytus švelniais kalvų aptakumais, parausvintą vakarėjančios saulės. Prie tvartelio, buvusios mergų klėtelės. sudūzgia uodų debesėlis, vėjas siūbteli šieno ir liucernos kvapu. Tai paskutinis kartas, kai leidosi pamotės ūdijamas. Ir draugų daugiau nieko nebeklausinės. Visa jau praeitis - ir švytintys miestų bokštai, ir uosto laivai, ir išmirusios aikštės, liūdnų klajonių su tėvu liudininkės, ir tolimas traukinuko ūktelėjimas, ir grublėtas prieklėčio akmuo, ir mėnesėti laukai, kuriais klaidžiodavo genamas kažkokio nerimo... Artindamasis prie miestelio, vis spartina žingsnį. Siauros, dulkėtos gatvelės, kuriomis moteriškės pargena iš ganyklos karves. Visi jį čia pažįsta, sveikindami maloniai atsako. Senstančių moterų akyse jis skaito slaptą pavydą, gal net džiaugsmą - kol dukterys dar nesidairo jaunikių, jų ieško joms motinos. Ir tėvas juo galėtų didžiuotis, kodėl gi ne? Ištįsusio vaikino juodu kostiumu, balta apykakle siluetas šmėsteli Akuočio, Velikio languose. Eina jis pasitempęs, lengvai mosikuodamas rankomis. Niekas jo čia tokio dar neregėjo.
Štai ir mokykla: žalias dviaukštis namukas, skendintis klevų žalumoj. Jį pasitinka kostiumuoti draugai. Pasisveikina, plačiai šypsodamiesi, jausdami, kad yra stebimi pro visus langus, eina į vidų, praleisdami vienas kitą, kopia išdilusiais laiptais. Kuris nors nežymiai timpteli kelnių kiškas, ir tada pasimato, kaip žvilga batai. Juozas eina kiek atsilikęs. Jie varsto tuščias klases - ant suolų, ant lentos, ant durų gula švelnūs minkšti šešėliai. Visi garsai neįprastai reikšmingi, tylūs. Bažnytėlėje sugaudžia varpai, karksėdamos pakyla varnos. Bet čia. mokykloje, tylu, tuščia, visos kertės apmirusios. Netrukus triukšmingai įsiverš pridususios merginos, netrukus juos pavadins į salę...
...Sėdėjo už ilgų stalų, nukrautų aptirpusiais tortais, kepsniais, mišraine, akylai stebimi mokytojų - kaip patarnauja merginoms, kaip šnekasi...
Paskui Albinas perskaitė savo eilėraštį, skirtą klasei. Albinas buvo šiandien neįprastai rimtas, sakytum sergėjosi visuotinio susijaudinimo, tvyrančio ore. Vis kresčiojo galva ir braukė per plonus, truputėlį besiraitančius plaukus - įprotis, perimtas iš fizikos mokytojo; vaikščiojo smarkiai krypuodamas į šalis, energingu žingsniu, ir tik dabar daugeliui krito į akis, kad jis gana stuomeningas, plačių nuolaidžių pečių.
Mokytojai ėmė dalintis prisiminimais. Daug ką turėjo papasakoti pirmoji Juozo mokytoja. Prisiminė, su kokiu švarkeliu jis pirmą kartą atėjo į klasę, kaip rašė raides... Sulig tais žodžiais Juozo atminty išplaukė ūkanotas rudenio sodas vaikų aplaužytomis šakomis, paskutiniai skambučiai, perskrodžiantys koridorių prietemą, ir kaip jis laukdavo palikto po pamokų Algimanto... Daug kuo tas vaikas mokytoją stebinęs... Begales ji prisiminė smulkmenų, jau seniai spėjusių išgaruoti Juozui iš galvos, tačiau labai jam charakteringų, taiklių.
Mokytoja šnekėjo rūpestingai parinkdama žodžius, stengdamasi kuo tiksliau jį apibūdinti...
Juozas nustebo: pasirodo, jis čia visą laiką buvo sergstimas kažkieno įžvalgių akių - menkiausias jo pasisekimas ar nesėkmė nelikdavo nepastebėta. Keista, kaip gerai buvo išgirstas tas mažas, prie lango sėdėjęs berniūkštis, kaip jį mokytoja prisiminė. Ir visus mokytoja suglumino pasakydama, kad pradinėse klasėse Juozas buvęs geriausias, gabiausias vaikas. Kaip jis piešdavęs, kaip įsimindavęs kiekvieną kokio vaizdelio detalę, o eilėraščius! Kaip deklamuodavęs eilėraščius! Iki šiol ji girdinti, kaip jis deklamuoja, žvilgčiodamas pro langą: ...Ką gi vėjas tenai veikia... Ūū - beldžias į duris, mano, kad atidarys... Kailiniais apgaubčiau ją... Man prie krosnies jų nereikia... Juozas nejučiom dirstelėjo į Pedagogę: sulig pirmaisiais mokytojos žodžiais ji atkragino smakrą nukarusiu pagurkliu, pasitaisė baltus klostytus bliūzelės rankogalius, paskui stumtelėjo kėdę, norėjo atsistoti, kažką sakyti, bet čia buvo nebe klasė - jos balsą užgožė pagyvėjusios kalbos. Juozas dar spėjo pamatyti, kaip literatūros mokytojas linktelėjo kažką aiškinančiam direktoriui ir pažvelgė į Juozą.
- Koks jis buvo mokinys, negaliu spręsti, - tarė atsistojęs fizinio lavinimo mokytojas, bet sportininkas, sprinteris, tikrai geras, ir aš norėčiau įteikti jam atminimui mažą suvenyrą... Prašau, - ir stipriai spūstelėjo ranką.
Paskui šnekėjo geografė, ir Juozas prisiminė, kaip kartą tamsiame sandėliuke, ieškodamas žemėlapio, susidūrė su karštu Nijolės veidu, kaip ji palietė jo rankas...
Pažadino iš galustalės pasigirdęs auklėtojo balsas:
- Tai tu, Juozai, nestoji į aukštąją?
- Ne. Kol kas ne, - pratarė paskubomis.
- Susidaužkime. Už jūsų sėkmę, vaikai, - auklėtojas pakėlė taurę. Buvo jau įraudęs, palaidu kaklaraiščiu, bet kalbėjo kaip visuomet ryžtingai, tiesiai.
- O ar nesigailėsi paskui? - pastatė tuščią taurę - Mes neperkalbinėjame, mes tik klausiame, - žvilgtelėjo į niūriai tylintį direktorių. - Reikia gerai pagalvoti, ar iš tikrųjų darai, ką nori.
- Taip, aš iš tikrųjų darau, ką noriu, - pasakė Juozas nepakeldamas galvos. - Ir, manau, visuomet taip elgsiuosi.
Paskutiniai žodžiai nuskambėjo bent kiek įžūliai. Albinas vyptelėjo, Nijolė nudelbė akis, tačiau Marytė žvelgė susižavėjusi.
Juozas vėl dirstelėjo į Nijolę. Prikandusi apatinę lūpą, ji dalijo aptirpusio torto gabalėlius. Stropi, rūpestinga šeimininkė. Jo pareiga buvo jai padėti. Iš kitos stalo pusės į juos dėbtelėjo Albinas - jo eilėraštis pelnė garsias katutes, bet ne išdidumas, kaip manė Juozas, žvelgė iš jo akių, o pavydas... Vieną akimirką Juozui pasivaideno, kad jiedu su Nijole priima ne itin jiems prielankius svečius...
...O už lango jau leidosi vakaras, pievelės dvelkė vėsa, patamsėjo klevų žaluma, baltas vieškelio vingis buvo lyg koks atsisveikinimo mostas, tylus ir liūdnas. Visa - gatvelės, įlomėlių rūkai, garuojantis ežeras - praplaukė tarsi pro traukinio langą, į kurį pūsčiojo lengvas vėjelis, atnešdamas ir kvapus iš fermų...
- Aš mielai su tavim pašokčiau, - pasakė baigusi savo darbą Nijolė.
Visi staiga pritilo. Prašnekę ieškodavo kuo rimtesnių, iškilmingesnių žodžių. Šilti vakaro atšvaitai nutvieskė veidus.
Nekasdieniškais jie čia vilkėjo drabužiais, nekasdieniški turėjo būti jausmai, mintys, net balsai, bet kartais pro savęs graudenimą prasismelkdavo ir vienas kitas nuoširdesnis žodis.
Poros tyliai sukosi dulsvoje prieblandoje, akyse šmėsčiojo rausvas dangaus ruoželis. Iš pradžių Juozas dar galvojo, kaip ją prašnekinti, o dabar žodžiai plaukė patys. Merginos sukosi tuo pačiu taktu, vis labiau įsijausdamos į melodiją, stengdamosi jai atsiliepti kiekvienu judesiu. Kiek pasikreipusi į šoną, suko šokio girnas plačiapėdė Janė, virš jos skriejo iškilmingas Albino veidas, šmėsčiojo išlakūs liemenys - Bernadetos, Marytės...
Lydimas egzaltuoto prancūzų mokytojos žvilgsnio, Juozas atidarė langą į sodą. Priėjo Rimantas, išsikvėpinęs, apsikirpęs, žvilgančiais batais, su "fantazija" atlape, plačiu kaklaraiščiu, - tokį visada sutiksi kur gegužinėje ar vestuvėse: jie pirmieji atkelia vartus, atkemša šampano butelius, jiems praeinant, visi prityla, pasitraukdami iš kelio, nors už nugaros dažnai pasigirsta pašaipūnų balsai. Visas jų šaunumas kaip ant delno. Rimantui už nugaros sutavaravo krūvon susispietusių merginų akys.
Krypuodamas į šalis ir kresčiodamas plaukus, priėjo Albinas, jam įkandin salę perkirto lieknas, pasitempęs Stonys; išsišiepęs iki ausų, lyg vaikas, kuris, rodės, nei iš šio, nei iš to prunkštels, priėjo Meškėnas, apvalus, skaisčiaveidis, įtraukta į pečius galva, nukarusiomis imtynininko rankomis, nerangus, bet geraširdis, kikenimu antrinąs kitų juokui, kurį pats sukelia... Taip jie perkirto tvankią salę, kurioje kryžiavosi susėdusių motinų, tėvų ir mokytojų akys.
Į veidus dvelktelėjo vėsa. Virš kalno, kurio papėdėje tyvuliavo ežeras, kilo mėnulis lyg nepaliestas vaisius, žadinantis visus pojūčius. Žiebėsi žvaigždės... Ar tu ilgiesi?.. - kamantinėjo iš radiolos balsas.
Istorijos mokytojas, padedamas savo pačios, nurinko nuo stalo paskutines lėkštutes - jo veidas buvo toks, lyg čiupinėtų jų nešvarius sąsiuvinius ar dienoraščius. Uždegė žvakeles, pašlakstė vandeniu grindis. Pasieniuose susodino motinas. Daug jų buvo, baltomis, taškuotomis skarutėmis, žilstelėjusių. Tačiau Juozas kažkodėl įsidėmėjo tik vienas akis ir kaip jos nužvelgė savo dukterį, besisukančią su juo praplatėjusioje salėje. Paskui susidūrė su jos tėvo akimis, atšiauriomis, išbandančiomis, ir kažkodėl pagalvojo, kad neperžengs jų slenksčio. Tik vienas jaunikis jiems tiktų - Rimantas, pamanė jis, nors patikli Nijolės ranka ilsėjosi ant jo peties.
Spragsėjo fotoaparatu ar knebinėjo radiolą, rodydamas savo techninius sugebėjimus, Stonys, entuziastingas, lipšnus, nenustygstantis. "šokit, ko nešokat", - puldinėjo čia prie vieno, čia prie kito. Susimąstęs, visa galva iškilęs virš jų, stovėjo Albinas. Tarsi jaunikis, karštai geistos nuotakos sutikimą gavęs, degė nekantrumu Rimantas, balta nosinaite vis šluostantis suprakaitavusius delnus.
Skambėjo daugiabalsis choras.
- ...Toks jausmas, lyg kažką prarandu...
- Iš kokio posmo šie žodžiai? Ne tu čia kalbi.
- ...Užteks tos graudulingos mizantropijos...
- ...Nebūk toks surūgęs...
- ...Tave, Juozai... Tu neprišaukiamas...
- Aš visuomet buvau už durų.
- Ak, nekalbėk taip susimildamas, - ir stipriai suspaudė jo ranką.
- ...Ar tu tiki... ar jauti, kas čia gražu, ko niekad daugiau nebebus, kas niekad nebepasikartos, ką mes, kaip tvirtina mokytojai, nuolat minėsim?..
- ...Mus aprengė kaip lėlytes...
- ...O aš žinau... širdimi jaučiu, iš to, kaip ji skubinas plakti, minėsim, ir dar kaip. Šauksim nebeprišauksim niekad niekad... Ir nei draugų, nei šitų suolų... Išklysim kas kur...
- Kas tau?..
- Nieko, tuoj praeis.
- Tu visuomet toks atžagareivis: kai tave glosto, šiaušiesi, kai bara... Kodėl?
- Kam tau tai žinoti?
- Aš noriu, sakyk.
- Tik pažiūrėk į Albiną, koks pasipūtęs, lyg...
- Tai todėl, kad jis giliau jaučia ir mąsto.
- Naivios mokinukės žodžiai... Gal jis tik pozuoja. Gal įsitikinęs, kad šitaip turi elgtis poetas.
- Ne, tikrai ne. Tu vis nori Jam įgelti. Kodėl?
- Eime geriau į kiemą ar prie stalo.
- Taip niekas merginos nekviečia: ten arba ten - nesvarbu. Reikia pasiūlyti viena, kas jai labiausiai patiktų.
Muzika, tylūs balsai, ir skrieja virš jų kažkieno akmenėjantis, pilkas, apneštas žiedadulkėm veidas, nutviekstas būsimo ryto aušros. Gal tai tavo veidas, Albinai?
Paryčiui, apdujusius nuo kalbų ir šokių, juos pašaukė auklėtojas. Negausus būrelis išėjo į kiemą. Plieskėsi žara, tylėjo gatvelės, apstotos susigūžusių namiūkščių. Kaip į milžinišką duobėtą krosnį pašauti kepalai, pagalvojo Albinas. Tik ta krosnis dar neįkaitusi. Ryto prieblanda juos glostė ir vilgė vėsiais rasotais delnais. Už nugarų tviskėjo saulėtekį atmušantis mokyklos langas, bolavo kiemo aikštelė, kurios vidury stovėjo dar prieškarinių laikų paminklas: moteris slystančiu nuo pečių drabužiu, iškėlusi mirtų vainiką. Kažkur paežerės nendrynuose klykavo pelkių paukštis - iš ten, iš miškų ir pelkynų, kėlėsi rytas, gaivus, daug žadantis, skaisčiu jaunamartės veidu.
Siaura, akmenimis grįsta gatvelė smigo žemyn, tiesiog į tą namų sąvartyną. Pietų pusėje tarsi debesys kilo padūmavusių miškų masyvai.
Iš šnekios vakarykštės melodramos neliko nieko. Nedrąsūs kosmetikos pėdsakai išbluko merginų veiduose, suknutės prisigėrė ryto drėgmės, išdriko šukuosenos. Ratų sumaltos vieškelio dulkės sėdo ant jų batelių ir kojų. Tylėjo galvas nuleidusios, tegirdėdamos savo žingsnius ir alsavimą. Ne tokiais dažais tapė rytmetys auštančią dieną, ilgą, karštą, dulkėtą Aukštaitijos darbymečio dieną. Ir visi vėl pajuto pavydą tam, kuris bus poetas.
- 1960 metai birželio 24-ji diena. Rytų Aukštaitijos kampelyje baigėsi aštuntosios abiturientų laidos išleistuvės, - iškilmingai paskelbė Juozas, kai su Nijole ėjo keliuku pro baltus buvusios dvarvietės pastatus.
- Ko tu vis šaipaisi? - ji gūžėsi nuo vėsos.
- Atleisk, - jis užmetė jai ant pečių švarkelį. Jos veidas buvo susirūpinęs, dėl kažko nuogąstaująs. "Nieko sau mergaičiukė, nagus apčiulptum", - išgirdo Juozas kažkieno balsą prie spirito varyklos. Iš tamsaus buvusios salyklinės rūsio išlindo du apgirtę žmogėnai. Juozas su Nijole paspartino žingsnius.
Ėjo paupiu palei aukštas liucernos kalvas, ant kurių stoviniavo karvių melžti atėjusios moterys. Bet jiems dar anksti buvo namo. Maloniai šildė patekėjusi saulė, jos šviesa plazdėjo atšlaitėse, tavaravo brastų vandeny. Ji ėjo sparčiai, nežvilgteldama į jį, ir aukštos, palinkusios ant tako žolės plakėsi į blauzdas. Tada jis pirmą sykį pamatė, kaip spindi rasa. Basos jos kojos palikdavo drėgnus pėdsakus suplūktame, suaižėjusiame takelio moly...
Juozas vis stabčiojo. Pagaliau ryžosi, prisitraukė ją, pabučiavo, ne iš karto pajusdamas lūpų skonį. Jos buvo vėsios, tarsi užkritusios rasa. Akys prisipildė šviesos, jose suplazdėjo mažyčiai žilvičio lapų šešėliai, pro jos švelnų profilį nuslydęs žvilgsnis pamatė kalne moterį, kuri stovėjo prie žolę rupšnojančios karvės kaip įbesta...
Įsigalinti diena vis valdingiau ir valdingiau reiškė savo teises. Nusviedusi rūbus, ji įbrido į gaivią, gyvastingą tėkmę. Vyzdžiai subėgo vokų kraštelin, ir godžiai į atloštą kaklą įsisiurbė pirmoji meilės angis, apsivijo aplink stangrų liemenį, aplink kojas, kaklą, klubus, nors ji vis dar bandė priešintis.
Ten, paupio pievelėje, kur pragaištingai čirpė žiogai ir plazdėjo perdžiūvę vabzdžių sparneliai, jis pajuto, kaip daužosi aklinoje krūtinės ląstoje uždaryta širdis. Į nosį trenkė išskrudusios žemės karštis, ir visa - žiogų čirpavimas, vingiuojantys kalvų atšlaitėmis keliūkščiai, ramus vandens ir virš jo palinkusių karklų šnabždėjimas, ir aukštai viršum kemsynės sukantis ratus paukštis plėšrūnas, ir vėjo taršomo krūmokšnio atsidūsėjimas - ar ne jį girdėdavo jisai, klydinėdamas pakrūmėmis ir pamiškėmis? - ir aukštai danguje plūduriuoją debesys, išgarinti iki baltumo įkaitusios saulės, ir kažkieno balsas, šaukiantis nuo molio kalvos, kur pamautos ant tvorų puodynės, - visa buvo kaip jo perdžiūvusio gomurio troškulys, ir visa jis sugėrė su jos kūno kvapu. Ir išliks tai jam metų metais. Suklupęs prie džiūstančių meilės versmių, jis ieškos šitos vienintelės, ištryškusios aukštą šienapjūtės vidurdienį iš skurdžios jo gimtosios žemės įsčių. Tai buvo pirmasis žingsnis į savo namus, kurių jis niekada neturėjo, pirmasis "taip" negudriai gyvenimo sandarai.
Čia, kur nutrūksta jo senieji keliai, kur gimsta kita mintis, kitas žinojimas, sąmonės kertelėje it žalsva signalinė švieselė sužybčiojo klausimas: ar sustiprins jį šis patyrimas, ar atneš jis lauktąjį išsivadavimą? Jis papurtė galvą. Tik viena jam buvo aišku: nuo šiolei kitokie bus jo žodžiai, kitaip jis žiūrės į žmones. Jautė, kad tai dar ne tas slenkstis, prie kurio jis galėtų sustoti. Kažkurią akimirką jam pasidarė apmaudu, beveik koktu.
- Ko tu į mane taip žiūri? - pasakė ji, taisydamasi drabužius. Kokie įgudę buvo jos judesiai!
Visą pusdienį vaikštinėjo pamiškėmis ir palaukėmis. Šlamštė sausas vėjelis, dūzgė bitės. Saulė stovėjo danguje apnešta darbymečio dulkėmis. Jos šviesa skaldė palaukių akmenis, gremžė, trupino molį ar skaldą. Leisgyviai teliūskavo ežerai, nebeįstengiantys pasiekti savo krantų. Sirpo žemuogės, sirpo avietės ir vyšnios. Ištuštėję, tylūs tarsi šventadienį buvo visi kiemai su pamautomis ant tvorų puodynėmis, šuliniais ir prieklėčiais. Kažkieno juodas gauruotas šuo, riogsojęs prie tvoros, abejingai pakėlė galvą ir pažvelgė į juos lyg senas išminčius - nė neviauktelėjo, nė uodega nesuvizgino.
Ausyse tebeskambėjo žodžiai: "Ko tu į mane taip žiūri?" Dalykiški, įgudę buvo jos judesiai... Bučiavosi alsioje bruknienojų pamiškėje, ant nusekusio brastos kranto, tarp serbentų, prie ežero...
Paskui apsipyko.
- Visi jūs tokie, - pratarė ji.
- Kokie?
- Išpuikę, savimylos ir garbėtroškos.
Ji nei iš šio, nei iš to ėmė plūsti Albiną. Dingtelėjo baisus įtarimas, bet ji nesiliovė, klojo tokias jo mintis, kurių nė pats nežinojo turįs.
- Tu bijai, kad jis labai didelis žmogus pasidarys. To, kas čia yra, tau neužtenka. Tik ir taikais, kaip pasprukti.
- O tu?
- Niekur aš nevažiuoju. Aš būsiu medicinos seselė, štai ir viskas. O tu pats nežinai, ko nori.
Namo grįžo pro Albino namus. Juozą pasitiko pašaipus draugo veidas.
- Kur tu valkiojiesi? Kur buvai? - nužiūrėjo jį Albinas. - Mes su Rimantu visą dieną tavęs ieškojom. - Staiga jis nutilo ir tik dabar, rodos, pastebėjo, koks pasikeitęs Juozas. Bet apsimetė nieko nematąs. Buvo suirzęs, lyg jam labai rūpėtų kažkas. Staiga pratarė: - Ką čia vaidini, nesigirk.
- Aš ir nesigiriu.
Jie įėjo į kamaraitę, kur stovėjo sukrautas kelionei lagaminėlis. Albinas kažko vis dar ieškojo, švaistė drabužius ir grubiai šūkčiojo ant motinos, kuri, nebeišmanydama kaip jam padėti, tupinėjo aplink ir kaišiojo tai perdžiūvusį sūrį, tai kumpio bryzą. Pro praviras duris pasigirsdavo tėvo balsas:
- Matai, kokį išauginai, dabar žinokis. Aš ir sakiau, dar paminėsi...
Albino veidu perbėgo skausmingas virpulys, toks, kokį Juozas matė pirmą kartą pravėręs šios trobos duris, bet kiek pasikeitimų, kiek lūkesčių skyrė juos dabar nuo tos dienos!..
Albinas išėjo laukan, apmaudingai trenkęs duris. Kieme, stovėdamas prie apgriuvusio šulinio ir tvoros, kur mėtėsi sulankstytas kibiras ir nukreipti motinos bateliai, apsižvalgė: prietemoje švietė bažnytėlės bokštas, kiemuose amsėjo šunys. Juozas staiga prisiminė, kaip knygų prikimštais portfeliais jie grįždavo iš mokyklos, kaip slidinėdavo, žvilgčiodami į dangų, nuplaukiantį speigo gaisais, nueinantį ugninėmis plėnimis. Buvo tylu, pūsčiojo šiltas vėjelis. Bet nesinorėjo Juozui dabar užkopti ant kalno, nors Albinas ir kvietė... Sustojo ant užgožto alksniais liepto, vandenyje žibėjo keletas neryškių žvaigždelių. Aplinkui - tylos ir prisiminimų plotai. Vėjo ratai, vėjo vežimai išmalė šitų laukų keliukus, pakelėse nuolankiai siūruoja žolė, nugriaudėjo nugarmėjo griaustiniai su ugnies žirgais... Gyvenimas stovi visa savo negudria konkretybe, artimas ir apčiuopiamas, ketindamas pradėti savo bylą paprasčiausiais garsais. Jis stumia ir stelbia, kas buvo, ir nežinia, ar beverta priešintis.
Miestelyje skambina varpai. Mintys visą laiką sukasi apie Nijolę. Šunsnukiai, sako Albinas. Abu vengia vienas kito akių. Man rodosi, kad jis nebenori iš čia išvažiuoti, galvoja Juozas. Atsisveikina jie šaltai. Albino akyse atžarus priekaištas, o gal panieka ar pagieža - apsidairo papieviais, lyg ko ieškodamas. Girdėti griežlė, girdėti tylus kažkieno buvimas, viskas pritilo, apmirė, kad pajustum kažkokią didelę, visa aprėpiančią esybę. Gražios ir švelnios liko Juozo mintys apie ją, bet tame suartėjime nestigo ir kažkokio nuožmaus atšiaurumo. Prie meilės slenksčio stovinti panieka, karti ironija; kuo gi jos skiriasi? Kažkas žadino jo budrumą ir netikėjimą - kas į ką čia bus iškeista. O jeigu jis apsigaus, jeigu klysta? Jo sieloje nebuvo šventumo nė pėdsako... Galvodamas apie ją, Juozas nė nepastebi, kaip atsiduria savo kieme.
Tėvas ėjo nuo skiedryno. Juozas sustojo prie jo, laukdamas, ką pasakys. Tylu, tik troboje šūkalioja pamotė. Tėvas nuplėšia prilipusį prie lūpos papirosą, nužvelgia Juozą nuo galvos iki kojų ir, karčiai nusispjovęs, prataria:
- Kur tu buvai? - klausia tokiu tonu, kokiu jau kartą yra klausęs.
Dairydamasis į dangaus pakraštėlius, stoviniuoja Konstantas, vaikštinėja apie savo trobesius Vizgirda. Skambiai nusikvatodama, kažką pasakoja Vizgirdienei Konstantienė. Prietemoje žybčioja jos auksinis dantis. Vizgirdienė juokiasi dusliai, šluostydamasi ašarojančias akis. Ant suoliuko, pasidėjusi šalimais gumbuotą lazdelę, tarsi tebesėdi senoji. Apvalios akys įbestos į juodą klėtelės angą, kur kitados miegodavo jos dukterys. "Aš klausiu, kur tu buvai?" - skamba ausyse tėvo balsas. Laikas tveria tik tiek, kiek tveria jo mintys apie Nijolę. Nieko jis nepaaiškins tėvui. Šis liūdnas pasaulis priklauso jam, jis išsikovojo jį, išmeldė, iškentėjo, jį perleidžia kažkas, pasiruošęs iš jo išeiti... Bet kas, jeigu ir čia jis bus apviltas ir apgautas? Ir ji, kad paliudytų ištikimybę, turės jam nuolat siųsti prieraišumo ženklus... Ar tai ne egoizmas, ar nenori jis būti ir čia vienintelis, nepakeičiamas? - paikos mintys, bet nuo jų visas nustėrsta.
Liūdnas šyptelėjimas nuslysta apšepusiu tėvo veidu: visa jam aišku, visa jis suprato iš karto.
- Tavo reikalas, - prataria po ilgokos pauzės. - Tu jau pakankamai suaugęs ir, manau, žinai, ką darąs.
Liaujasi klegėjusios moterys, metęs paskutinį žvilgsnį į saulėlydį, sirpstantį už išlenktos kalvos, Vizgirda eina į trobą. Šviečia baltas skiedrynas. Susitikimo džiaugsmas, bet kokio susitikimo, su kuo? Puldamas į jo glėbį, Juozas pagalvojo apie visus tuos, kuriuos mylėjo...
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
