en
[4]
Jis padėjo ragelį, įžengė į savo kabinetą, sudribo į žemą fotelį prie staliuko, užversto knygomis ir prirašytais lapais; gatvės namų šviesa šnarėjo, šešėliavo snaigėmis ant kilimo, knygų, sukiojos stikluose. Po kairei aukštame blokinio namo lange degė skaisčiai raudona šviesa - matyt, kažkoks fotografas ryškino negatyvus.
Kada jis paskutinį kartą regėjo brolį? Seniai. Anksčiau, būdavo, vis atvažiuoja su lagaminu, prikrautu sūrių, dešrų... Štai jis, liesas, smulkutis paauglys, atsilapojęs paltelį, vos pavilkdamas lagaminą, kopia plačiais bendrabučio laiptais. Juozas jį pamato, eidamas su keptuve iš virtuvės. Savo akimis netiki.
- Tu?! Kaip čia atsiradai? Vienas?!
-A... ką, - atsako atsainiai. - Ką man reiškia, - ir žiūri, delnu braukdamas suprakaitavusią kaktą. - Aš tau laišką parašiau, kodėl neatėjai į stotį?
- Kokį laišką? - stebisi Juozas. - Gal tu ne tą užrašei adresą?
- Kad ne, tą.
Paskui jau kambary paaiškina:
- Man žmonės padėjo tave surasti. Ir lagaminą atnešė.
Sėdėdami užstalėje prie garuojančio virdulio, jie geria aviečių arbatą ir valgo sūrį, rūkytą dešrą.
- Kai rūkėme, aš beveik vienas visą mėsą į Konstanto pirtelę sunešiau, - sako. - O lašiniai - šitokie: per mano abu delnus.
- Kaip tu juos ir pavilkai, - neatsistebi Juozas, o pats įsižiūri į prietemoje už lango sūkuriuojančią pūgą, ir mintys klysta, plaukia laukais kaip sutemos, šlapiom snaigių skepetaitėm sūkuriuoja pūgoj, ir lyg matyti į jų pavieškelį tolstantis brolis, ir toks liūdnas, skaudus pūgos stūgavimas, ji lydi lyg iš pasakos, o brolis eina lyg koks išvaromas našlaitėlis.
- Slidės... - sako Viktoras. - Aš noriu čia nusipirkti slides, tokias su apkaustais. Slidės...
Juozas nebesiklauso. Tas balsas panašus į Viktoro, tačiau kažkoks gailumas kaip skundas skamba jame.
"Slidės, - verkšlena vaikas. - Aš tokias geras pasidariau slides - išlenkiau, nušveičiau švidru, nuvaškavau, už visų greičiausiai jos švilpdavo nuo kalnų, net penkis sieksnius nusviesdavo linguodamos, ir štai jų smailūs kaip elnio ragai užriesti galai ant skiedryno nukirsti kirviu", - lemena vaikas, o virš jo galvos lekia debesys į kitą pusę, lekia mėnulis ("Matai - dėmės", - sakė kartą seseriai. - "Ten ne dėmės, ten mūsų motina su naščiais"), polaidžio vėjas švilpia plikų kiemo klevų viršūnėse, dūsauja Vizgirdos pušynėly. Lėkti! Lėkti su drėgno vėjo gūsiu, ištirpti jo švilpiančioj aimanoj aukšto pliko klevo viršūnėj, kur supasi tuščias inkilas (ir inkilų jis daugiau nebedarys, nieko); lėkti, su debesimis, mėnuliu...
"Tu pats sukapojai slides, - sako jam tėvas. - Ko dabar verki?" - "O ką aš galėjau daryti? Vis vien neleidot slidinėti". - "Tavo batai suplyšę, tačiau kai būčiau nupirkęs batus, tada..." - "Tada jau būtų pavasaris", - vis lemena vaikas, ir dar stipresnis polaidžio vėjas nušvilpia pro jį, dar smarkiau ima lėkti debesys, mėnulis. "Kam tu taip padarei?" - klausia tėvas. "Iš pykčio. Kad ir jums skaudėtų, iš pykčio... Kai pamotė bandė jas iš manęs atimti, nulėkiau ant skiedryno, čiupau kirvį ir..." - "Ir ką tu pagąsdinai?" - "Nieko, - iškošia vaikas. - Nieko..." Ir vėl ima šnirpščioti, suka į šoną akis...
...Ir jis nori jas pamatyti, šnekina vaiką, kaip tąsyk drėgną ir vėjuotą balandžio vakarą jį šnekino tėvas...
Jo medinukai kiauri, oda permirkusi, ištižusi, šlapios, suplyšusios pirštinės...
Sunkiai šnopuodamas į skardį jis velka užsirietusiu galu klevo rąstą; klimpsta į patižusį sniegą, griūva, iki kelių sušlampa kojas, medinukuose žliugsi vanduo, o veidas ir vatinukas net garuoja, prakaitas žliaugia skruostais, kapnoja nuo nosies; bando rąstgalį pakelti, vėl griūva, velka šliaužte palei krūmus, kad kas nepamatytų pro langus, nuo tvarto, klojimo ar iš kelio.
Pasislėpęs apleistoj daržinėj perskelia jį pleištais; tašo, obliuoja, matuoja, lygina, o vėjas pusto sniegą pro plyšius; rankos nudaužytos, užgeltais pirštais, papučia, sušildo ir vėl kimba į darbą. Retkarčiais suklusdamas: ne, tai ne vėjas, tai pelės dūksta, cypauja po apsnigtais pelais.
Tamsų vakarą nuneša tas slides į Konstanto pirtelę, pamerkia į kubilą karšto vandens, o kitą rytą įspaudžia tarp įmirkusių galų pagaliuką, išlenkia juos, suveržia virvėmis ir viela, paslepia po šiaudais ir, pro daržinėlės duris pamatęs, kokia žvarbi patekėjo aušra, kaip saulėje ant kalnų žvilga sniegas, kaip kyla stulpais dūmai, ima šokinėti iš džiaugsmo ir šūkalioti: "Baigta! Padariau!" Niekas čia tokių slidžių neturės. Niekas nepatikės, kad pats pasidariau. Vienas!
Tačiau jis dar išves dvigubą griovelį, nugludins stiklu, nuzulins, nublizgins vašku, pamotei nesant kaitins prieš ugnį, kad vaškas susigertų, atsineš iš kalvės Kainoriaus padarytus apkaustus, iš pakeliamųjų galų pasidarys dirželius; jam dar reikia sagtelių, viniukų, sraigtų, lazdų, bet, šitiek triūsus, darbas vis dėlto bus baigtas, ir vieną pavakarį nusileis su slidėmis prie kluono, užsisegs ir skries link kalnų, kur slidinėja jo draugai. Tačiau sukaitusį, šlapią, praplyšusiais medinukais jį pamatys pamotė ir užsispirs atimti iš jo slides! Atimti. Ir dar beržinės košės įkrėsti, kad būtų a-ta-ta. Todėl kaip išgąsdintas žvėriūkštis jis lekia į skiedryną, čiumpa kirvį... "Imkite! Sprinkite!" - Ir visa staiga padūmuoja, aptemsta nuo ašarų - jos įlomėlių drėgmėj, jos sunkiasi iš pajuodusio, akyto korėto sniego, jos garma galingu ištvinusio vandens srautu, laužo ledo lytis, ant kurių alksnių kankorėžėliai, įšalusios zuikių spirelės... Triušė...
Šitaip pro ašaras kartą išvydo baltą, lekuojančiais šonais triušę, į kurios kaktą taukštelėjo plaktuku, ir, kai ši sucypė, pažiūrėjo į jį kiek nustebusia raudona akim, jis pasileido bėgti.
Metęs nukapotais galais slides, jis irgi pasileidžia bėgti, tik nebe į namus, kaip tąsyk, o į pušynėlį, prie upės, bėga nuo kažko baisaus, ir jį lydi pamotės keiksmai, raudonas skerdžiamo paršo žviegimas; paršas išsprunka. iš laikančių vyrų, svirduliuodamas metasi šonan, kraujas šliūkšteli iš žaizdos kaip iš geldos, ir ten, skiedryne, juoduoja jau nebe nukapoti slidžių galai, o galbūt avino ragai, užriestos svilinamo paršo kojos... Jis turėjo pulti juos, pamotę, tėvą, įkąsti, bet pasielgė dar baisiau - sukapojo savo slides, ir dėl to jam net pačiam baisu, baisu dėl kažko bejėgiško ir beprotiško - juk jiems nepaaiškinsi, niekas jo nesupras. Šit tėvas stovi ant skiedryno, žiūri į jį ir juokiasi: na ir kas, kad sukapojai, ką tu tuo pagąsdinai?..
Viktorėlio tada dar nė nebuvo. Jis nieko apie tai nežinojo.
Dabar Viktorėlis liovėsi žiaumojęs dešrą, nusišluostė taukuotas lūpas, prisigretino prie knygų lentynos, ėmė apžiūrinėti fotoaparatą. Kambaryje staiga užgeso elektra, Juozas uždegė žvakigalį. Jau buvo sutemę, nebesnigo, ir mėnulis pro debesų šydą pašėlusiu greičiu lėkė į šiaurę, vėjo gūsiai drebino lango stiklus - net žvakės liepsna plaikstėsi. Dar vienas stiprus smūgis, dar, rodės, tuoj pat pažirs stiklai, įsiverš vėjas. Paskui aprimo. Juozas žiūrėjo į debesis, klausės vėjo gūsių, kurie tarsi buvo prisigėrę ano vakaro drėgmės, lėkė iš vaikystės pušynų - iš to nuoskaudos vakaro tarsi galingos rankos paleistas lėkė šaltas mėnulio diskas; apačioj, kur neseniai sūkuriavo snaigės, žiojėjo plikų sienų suspausta gatvės erdvė, kurti ir tuščia.
- Aš tau nupirksiu slides, - tarė pasitraukdamas nuo lango Juozas. - Ir kepurę nupirksiu, ir pirštines, ir šitą fotoaparatą pasiimk.
Jis norėjo globoti Viktorėlį, jis, brazdantis kampe, apšviestame besiplaikstančios žvakės. Jis norėjo guosti kažką labai įskaudintą - tas poreikis buvo stiprus, skambėjo balse, pro vėl sustiprėjusius, besidaužančius į langą vėjo gūsius. Net Viktorėlis akimirką sukluso, padėjo fotoaparatą.
- Aš pats nusipirksiu. Aš turiu pinigų. Atsivežiau.
- Ne, aš tau nupirksiu. Jei ne dabar, vėliau... Vėliau visko pripirksiu.
- Iš ko tu nupirksi, - Viktorėlis išsitraukė iš lentynos knygomis užgriozdintą kaukolę: - O kas čia? - Ir kiek patylėjęs: - Mes žinome, kad tu nė stipendijos negauni. Ir iš instituto tave ketina išmesti...
- Ne išmesti, pats noriu išstoti.
- Ne, tave išmes. Mes žinom.
- Sakau, kad noriu išstoti pats, - pabrėždamas kiekvieną žodį, išskandavo Juozas.
- Kodėl? - įbedė akis Viktorėlis, ir stiprus vėjo gūsis vėl trenkė į langą.
- Čia sunku paaiškinti, - Juozas vėl įsižiūrėjo į langą. - Jie ten...
- Kas jie, ką jie ten?
- Kaip tau čia pasakius. Na, kurso draugai, aktyvistai, jie...
- Ką jie?
- Jie mane svarstė, įžeidė. Todėl ir... Tegu žinosi. Tegu jie pasikaria, - iškošė.
Pro debesis pašėlusiu greičiu tebelėkė mėnulio diskas. Koridoriuje už durų pirmyn atgal lakstė, zujo atostogų metui bendrabutyje pasilikę studentai - matyt, grįžo iš šokių, iš pasimatymų, kiti skubėjo į virtuvę kepti, virti, skalbti - ir anksčiau Juozas visą laiką už sienos girdėjo žingsnius, net duris užrakino, kad kas nors neužklystų, nesukliudytų jiems.
Ir, gulėdamas prie lango, Juozas tebežiūrėjo į debesis, girdėjo vėjo gūsius, grįžusių iš šokių ar pasimatymų merginų kulniukų taukšėjimą, čia apmaudingą, čia džiugų, nekantrų - jos skubėjo į savo kambarius pasidalinti su draugėmis įspūdžiais, žvilgtelėti į veidrodį, pasigrožėti savim, pasidžiaugti komplimentais, kurių susilaukė iš palydėjusio vaikino. Skubėjo degančiais skruostais, dar tebejausdamos bučinius, rankas, kurios jas glamonėjo, skubėjo, kad galėtų kuo greičiau nusirengti drabužius, paleisti plaukus: panirti į lovas, purias ir minkštas, klausytis vėjo, pasvajoti.
Visi tą naktį buvo laimingi, išskyrus jį.
Stela, suaimanuodavo jis be garso, Stela. Su Stela jie buvo susipykę, Stelos buvo tris savaites nematęs, neskambino jai, tačiau kas pusvalandis lėkdavo prie laiškų dėžutės, prie budinčiojo - gal paliko raštelį, apmirdavo, kai prie jo kambario priartėdavo skubūs žingsniai: gal budintis pakvies prie telefono? Per tai ir iš kambario neišeidavo. Manė, kad ir ji taip pat kenčia, ir čia svarbiausia buvo - kas ką, kuris neištvers, bet Stela... Ji nė nemanė belstis į jo duris. Stela, Stela, Stela, ateik, pasakyk, Stela, įtikink, kad neverta išeiti iš instituto, Stela...
Brolio apsilankymas trumpam ją išstūmė iš atminties, bet šit ir jis...
- Girdėjom, kad tu gerą mergaitę turi. Turtingą. Ar teisybė? - girdi Viktorėlio balsą.
- Čia dabar!..
- Tas paukštis ant sienos - gal jos dovana?
- Jos.
- Tai kada vestuvės, ką, Juozai?
O dieve, kaip jam, jiems visiems, laukiantiems geros, turtingos marčios, pasakyti, kokie beviltiški jo reikalai, kaip visa čia katastrofiška.
- Jeigu mesi institutą, ji už tavęs neis. Per prastas būsi.
Vėl vėjo šuoras, šį kartą tarsi pažirstąs žvaigždėm, vėl žingsniai koridoriuje. Stela!.. Skubūs, nekantrūs, artėja, susigretina, praeina pro duris, nutolsta koridorium.
- Kas taip sakė?
- Teta Vizgirdienė. Ir dėdė Konstantas jai pritaria. Štuka, sako jis, ką gi pagąsdins tokiu poelgiu - tik jis vienas mano, kad savo noru iš instituto išeini. Tikrai, Juozai, - pasikelia nuo gretimos lovos Viktorėlis. - Ką gi pagąsdinsi?
Vėl žingsniai, vėl vėjas.
- Aš nieko ir nenoriu gąsdinti.
- Ne, nori, nesigink. Man mama pasakojo, kaip tu sukapojai slides. Kam tu jas sukapojai, ką?.. Ale koks vėjas, - sako. - Kam tu šitaip durnai keršijai? Ir dabar tu keršiji durnai, - vėl sako tas pamėkliškas naktinis Viktorėlis pro smarkius vėjo gūsius. Žodžiai kaip smūgiai, o už jo tarsi skeryčiojasi pamotė, žybčioja akių baltymais: nagi šitas apkiautėlis, šitas kelmas, vėpla, žioplys... Ir jis atsikelia, kemša atgal į lagaminą dešrą ("Žinai ką, Viktorėli, pasiimk, nereikia man tos dešros"), paskui krenta į lovą, įbeda veidą į pagalvę, į kietą juodą naktį, į kurčią beglobę panieką ir neapykantą, jaučia ją kaip akmenį, spaudžiasi prie jos kieto grubumo, nepakeliamo sunkumo slegiama širdimi griežia per miegus dantimis, šaukia Stelą, šaukia visokius žodžius; daužo kumščiais, juk ne į motinos glėbį puolė, o prie tos, kuri jo visada neapkentė, kuri jam nepritarė, niekino. Ir kam turėtų atkeršyti - už viską viską, visiems, kas jį stumia nuo savęs, kas peikia ir bara. Tūno pamotės apmaudas ir neapykanta, abejingumas, toks stiprus, fatališkas, kad keršyti jis tegali žiauriai, kuo žiauriau save nubausdamas, nueidamas, pasitraukdamas, išsižadėdamas to, kas brangiausia...
- Na, Juozai, tu ir miegi, - išgirsta paryčiais Viktoro balsą ir tuo pat metu pamato, kokie žvarbūs raudoni tekančios saulės spinduliai spėjusiame apšarmoti lange.
Pasiskolinęs pinigų, visą dieną vaikšto su Viktorėliu po parduotuves, nuperka jam futbolo kamuolį, teisėjo švilpuką, pirštines, kepurę, dairosi batų, šalikėlio; nuperka pačiūžas, šviestuvėlį, visko, kas jį traukė, ko jam labiausiai stigo vaikystėje. Tik va slidžių niekur neįstengia gauti - išpirko... Neatvežė iš bazės... Nežinom, kada bus... Kur gauti, nežinom, atsakinėja jiems pardavėjos, o Viktorėlis prašo, tiesiog maldauja: nebereikia, neieškok. Jis jau pavargo: "Vis vien niekur nerasim. Jau vakaras, aš važiuosiu namo, einu į stotį". - "Ne, jokiu būdu", - atsako jis, ir jį visą nupurto mintis, kad šitą speiguotą vakarą vienas be Viktorėlio liks tokiam ištuštėjusiame mieste; vienas turės grįžti šitomis siaurutėmis, akmeninėmis gatvelėmis, skersgatvėliais; grįžti pro afišų stulpus, pro kino teatrus, girgždant po kojomis sniegui, grįžti į tuščią bendrabutį atgal, kur visa spengia viltinga neviltim, turinčia vieną vardą, - Stela.
Todėl dar nusitempia Viktorėlį į ūkinių prekių parduotuvę, kartu apžiūrinėja kibirus, bidonus, visokius instrumentus. O juk dar yra elektros prekių parduotuvė, radijo technikos!
- Šitas aplankysime rytoj, - sako Viktorėliui, pamatęs, kad jau vakaro šviesa nebesiekia šarmoto ūkinių prekių parduotuvės lango.
- Gerai, - nusileidžia Viktorėlis, ir jie nuskuba į bendrabutį. Juozas labai nori matyti, koks dėkingas Viktorėlis, kad džiaugiasi neatsidžiaugia pirkiniais.
- Dabar turbūt dažniau atvažiuosi? - paklausė kitą pavakarį, lydėdamas Viktorėlį į stotį.
- Iki, - linktelėjo šis. - Kai bus slidžių.
Ir tada, ir vėliau jis darė viską, kad atsiviliotų Viktorą į miestą. Jį net patį glumino tai, kad taip nori, jog šios gatvės, namai, knygos taptų ir brolio savastimi, jo gyvenimo dalimi, kaip tapo jam, Juozui. Vylėsi, kad brolis jį pasivys ar bent priartės, ir jie toliau eis petys petin. Bet veikti čia, matyt, reikėjo kur kas ryžtingiau - taktiškasis, o galbūt įgimtas Juozo jautrumas, moralinis tyrumas, kai iš karto pajuntama menkiausia ką tik viduje užgimusi klasta, kai brutalusis egoistinis potraukis ar tikslas jau gimdamas, neužsiauginęs šarvų, gręžiasi į save, atpažįsta save dar nespėjęs virsti veiksmu, - čia buvo didžiausia kliūtis.
Jis puikiai suprato: jeigu dar nesusidūrė, tai susidurs su pamote. Už Viktorėlio tūnojo motina, Juozo pamotė, pikta, fanatiška, gobši, neleidžianti sūnui nė truputėlio nuo jos nutolti, meilumu, klasta, per jėgą brukanti jam savo supratimą, besaikį, nežinantį atvangos godumą, kuriuo užsikrėtė dar būdama samdine. Eik, tverk, daryk, žiūrėk, kad nenutvertų kitas, - toks buvo jos imperatyvas. "Griausmas tegu nutrenkia tokį žmogų, žiūrėk, kiek kiti turi, kaip gyvena!" - šūkaliodavo ji ant tėvo. Šios moters žodžiai ir veiksmai rodė, kad jos gyvenimą yra persmelkęs beprotiškas tikėjimas. jog visi bėga, skuba, braunasi prie kažkokių gėrybių, tiesia į jas rankas, ir negalima delsti nė akimirkos - nebeliks... mirsi iš bado. Tai buvo netgi ne gobšumas, o kažkokia laukinė baimė, atavistinis plėšrumas, tai buvo tartum apsėdimas, kažkas lemtinga, nepermaldaujama. Nežinia, koks šito demono vardas, bet jis neleisdavo tai moteriai nei ramiai pamiegoti, nei pavalgyti, pailsėti, pasigėrėti tuo, ką turi, pasidžiaugti. Tasai demonas, kurio nė mirksnį negalėdavo atsikratyti, ją tiesiog engė: ji paliego, sulinko be metų. Senatvėje baugi, įdubusiais skruostais, bedante burna, mažomis giliai įkritusiomis akimis, knerpta kaip plėšraus paukščio snapas nosimi, ji lakstys po kiemą, ieškodama kokio daikto. "Griausmas paėmė, ko tu čia maišais?" - rėks ant murzino anūkėlio, nuspirs besimeilinantį šunį, svies tokį žvilgsnį į Konstanto trobos pamatus, kad, rodos, kibirkštys turėtų pasipilti. Plikinama karšto vėjo, lėks per aukštas žoles ir vasarojus, vėsčiodama ranka, niurnėdama kažkokius priekaišto žodžius, tampys dirvonėlyje pririštą veršelį, daužys jam grandine per snukį; paslydusi ant karvašūdžio, paskutiniais žodžiais išplūs telyčią, paskui užsipuls marčią, Vizgirdienę, pamėgdžiodama gailų ėriuko ar ožkos mekenimą, lėks siusdama ir pusbalsiu plūsdama viską, kas tik jai pasipainioja, užkliūva, kaip kibi varnalėša įsitveria sijono padurkų. Nebežino, kieno kaltė, kad atsidūrė ne ten, kur norėjo patekti, daro ne tai, ką norėjo daryti, o užvis pikčiausia, kad ir kalto nebėra, užtat kaltę užsitraukia bet kas: medis, akmuo, murzinas anūkėlis, šunytis... Nors, be viso to, dar yra marti, sūnus, kaimynai, taigi siautėjimui ir plūdimuisi peno, kiek nori.
"Aš nė nebežinau, kas jai darosi", - sakys Vizgirdienė. ..Suvaikėjusi... visiškai... Utgi..." - antrins jai Viktoras, atšlijęs, visiškai nusivylęs motina, nebepaisantis jos žodžio. "Kad ir anksčiau ji buvo tokia..." Kartais, įžengęs trobon, Viktoras ras motiną, aiškiaregiškai žinančią jų žodžius, atokumą, priešiškumą jai. "Sprinkite, rykite! - blaškysis po trobą. - Gerkit mano kraują!" - Ir kiek atlyžusi kris ant lovos, ims verkti: tai sūnaus dėkingumas, tai paguoda senatvėj, atpildas, o bene dėl savęs aš taip plėšausi, ar sau auginu meitėlius, telyčias, ar už savo pinigus Viktoras žada pirkti "Žigulius"?..
Tokią baigtį Juozas numatė jau seniai, Jis pernelyg gerai pažino tą moterį, žinojo, koks košmariškas, pragaištingas taps Viktoro gyvenimas, jeigu jis neatsiskirs nuo motinos, neišvažiuos iš namų, nesiryš gyventi savo galva, o leisis motinos sugundomas, užkrečiamas besaikiu, nepasotinamu goduliu.
O žmones ta moteris pritraukti mokėjo, ji mokėjo būti ir lipšni, ir gera, aukos tykodavo ilgai, budriai ir kantriai, čiupdavo taip, kad ši nė skausmo nepajusdavo, o aštrius nagus, smingančius į kūną, palaikydavo maloniu paglostymu ir ilgai ilgai neįstengdavo atsitokėti, suprasti, kad jau seniai sukasi, lekia, bėga, stveria, džiaugiasi, kaip ir ši moteris, kurios valią Viktoras vykdo aklai; ji gera, nieko tarsi nė negaili, dirba daugiau už kitus, už jį, ko jam maištauti, na, kartais nežinia dėl ko užsiunta, tačiau apsisuka, ir vėl gerai, vėl lipšniai kalba, vadina prie stalo, kur yra ir degtinės. Neturi kada žmoniškai ir pasikalbėti, visa kažkas nepasotinamas suryja, prakanda, apgleivėja, numeta, palieka pelėti... Beskonis, nekantrus, sumaitotas, sujauktas gyvenimas. "Tvarkos ten nėr - štai kas", - tokia buvo Konstanto nuomonė.
Bet ir daugelį buvo užvaldęs panašus šėlas - šitai pirmas Užpelkiuose pastebėjo Konstantas.
Naujomis prekėmis užverstose miestelių parduotuvėse galėjai matyti ne vieną kaimietį, kuris, ištiesęs kojas, pernelyg atidžiai, nepatikliai apžiūrinėja žvilgantį aulinį batą - prieš penkerius metus... apsimauk galifė kelnes, apsiauki tokį batą, visi žiūrės turguose, ant užkandinės laiptų, ant slenksčių... Kambario vidury tokie batai stabteldavo, kad leistų visiems pasigėrėti ir suprasti, kaip su tokiu žmogum kalbėtis, derėtis, kur jį už stalo sodinti. O dabar visi nuo jų traukiasi atatupstom, nuščiuvę žiūri į žmogų, į tuos batus jo rankose - ar pirks, ar ne. Trumpa sutrikimo dvejonės akimirka, tačiau dauguma jau apsisprendę, o kuo gi blogesnis jis. Ne, geriau anie bateliai... Dar kostiumines kelnes, švarkelį... O kaip tu per purvus brisi, per kūlę; milinis švarkas trumpa stačia kabliuku įveržta apykakle kur kas geriau. Ir stipresnis, šiltesnis... Ne taip lengva kaimo žmogui skirtis su tuo, su kuo buvo suaugęs, kas buvo tapę jo gyvenimo dalimi, išskirtiniu požymiu, ko naudingumu jis šimtus kartų įsitikino; kas tai yra auliniai batai, įsitikino braidžiodamas per pusnis, per polaidžio upelius, šaldamas turguje prie gyvulio... Pagalvodavo: jeigu ne šitie batai, ne vatinės kelnės, ne storos vilnos ar kailio pirštinės... Įsitikino timpčiodamas vadeles, kapodamas eketę... Pagalvodavo ir apie ausinę kepurę, prisimindamas ir laimindamas žmogų, iš kurio tuos daiktus pirko, kuris siuvo, su kuriuo derėjosi, ir, ačiū dievui, išsiderėjo, dabar pats mato, užmokėjo nebrangiai, žmogus buvo sukalbamas... Tačiau daugelis kelių jau nužvyruota, kai kur asfaltas, stotelėse autobuso lauki neilgai, baigia išnykti ir arkliai, ir arpai, ir kuliamosios. Lyg koks užmirštas senas burtažodis, koks magiškas ženklas, fetišas ar talismanas, besistengiąs kažką priminti, pažadinti - koks senelių rykas, padargas. Ištraukęs jį iš pašalės, iš po grebėsto, papečkio ar pamato, radęs kur ant aukšto, po klėties grindimis, varto rankose, kurios taip pat lyg koks daiktas, be laiko susenusios, varto jį, juodą, apgraužtą baudžiavos, caro metų pelių, apkritusį spaliais, nežinia kieno rankų padarytą, išgražintą, išdrožinėtą, ne kartą kam tarnavusį; čiupinėja, tarsi gydytų neužgydomas laiko žaizdas, žiūri į jį, supleišėjusį, nučiupinėtą, nykstantį, ėdamą rūdžių ar kirvarpų, aptrauktą pelėsių, apsėstą pragaištingų grybelių, varto nebežinodamas, kur dėti, - lyg ir vertingas daiktas, dar galėtų jo prisireikti, galima sutaisyti, sukalti, sulopyti, nugaląsti, kur nors gal dar tiktų, bet ne - laikas kaip srauni ištvinusi upė visa tempia iš jo pašalių, sviedžia kaip griaučius, kaip atliekas, kaip nudėvėtą skrandą. Guli kieme tavo arpas, fuktelis, volas, drapakas aštuoniom plunksnom; bado akis dišlius, metalinis medinio norago antgalis, geldos, prakiurę rėčiai, piestos, visi tie taip saugoti, per tokį vargą įsigyti daiktai, paveldėti, išsiderėti, pasidirbti paties, tiek žadėję, kitados tokie būtini, nepamainomi, kad net kaimynui gaila buvo skolinti, o šit dabar sudūlėję, sunykę. Anksčiau visa tai glėbiais tempė vaikai, kuriems net uknolis buvo lyg koks talismanas, koks magiškas ženklas, tačiau apleido namus ir vaikai: mokosi, tarnauja. Praeis dar keleri metai, ir vaikai išsitrauks tas relikvijas, prisigamins jų imitacijų, prisikalinės kavinėse lankų, ratlankių, stipinų, kultuvių, puodynių, prisikabins savo butuose ant sienų, puoš jais knygų lentynas, komponuos, derins prie naujoviško, šiuolaikinio modernaus interjero, baldų; dar daugiau - ims laupyti ornamentus, pakelių statulėles, saulytes, atsiras ir tokių, kurie visur zuis ieškodami senų laikrodžių, kantičkų, elementorių, brevijorių, laikraščių, pinigų. Bet ir to jiems bus negana. Praeis kiek laiko, ir dailios mergužėlės, dukrelės, stiprios uogelės, ką tik vilkėjusios mini sijonėliais, vilksis storus, ilgus plačius milo sijonus, liemenis susiverš diržais - šikšnomis, apsikabinės grandinėlėmis; vyrai užsimaukšlins ausines kepures, kelnes susigrūs į aulinius botus, apsirengs kailiniais, užsiželdins barzdas, ūsus, įsigys benzinkėles, pypkes, iš mašnų kimš į jas taboką, - Juozas gerokai nustebs, vieno savo bičiulio bute pamatęs palubėje kabančią kiaulės pūslę; jų elgesyje, kalbėsenoje bus kažkokio kaimiškumo, pirkliškumo, šlėktiškumo, kazokiškumo, baudžiauninkiškumo; tai šen, tai ten sušmėžuos drobinės terbos su šiepiančiais nasrus liūtais, arogantiškom estrados žvaigždėm, sutaukšės klumpės, atsiras kažko seno, smagaus, šaunaus, anekdotiško - viso to, ką baisiausiai skubėjo nublokšti nuo savęs, nuplėšti nuo pečių, paslėpti nuo kaimynų, išsižadėti, užmiršti jų tėvai. Gatvės, kavinės, butai pakvipę kailiais, vilna, oda. Tuo metu visa tai buvo pradėję keliauti iš kaimo, iš pirkių, užpečkių, aruodų, daržinių. Nekarštų vilnų maišai, vilnoniai siūlai, lašiniai, kumpiai, odos, o įkandin ir geldos, sūdymo loviai, pasaitėliai iš šikšnos, linų ar kanapių, ir tūla dukrelė ar sūnus kapstysis, kapstysis po visa tai ir staiga - kad pasidabins!
