en
[9]
Iškūlęs miežius, ypač jis būdavo greitas padėti tėvams, kurių namuose nužiūrėdavo jaunesnę mergiotę. Tąsyk šventė pabaigtuves pas Kristupienę. Vaikai kaip tyčia anksti užmigo. Naktis ilga, vyrai vis ėjo prasivėdinti. Pastovėję, pasiklausę, kaip rėkia griežlė, kaip mauroja dobilienoje bulius, vėl sėsdavo už stalo. Kristoferis jau seniai buvo pastebėjęs Oškutytę. O dabar ji net labai jam patiko: tokia apvalaina - ir rankos, ir klubai, ir krūtys... "Ai, viešpatie!" - vėsčiojo rankomis Kristupienė, klausydamasi Kristoferio padėjėjo pasakojimų, kiek jie per naktį nurėžia sklypelių, kaip moterėlės juos vaišina, kiša pinigus ir koks čia uždarbis! Ji nenuleido akių nuo to vaikio, augaloto, aptukusio, skaisčiai išraudusiais skruostais, tegalvodama viena: tai uždirba, tai turi žmonės, vis žvilgčiodama į jo ranką, kuri sėlindama pačiupdavo kokį agurkėlį, bryzą skilandžio, ir jis žiaumodavo, žiaumodavo... dar pagalvojo: kad mano vyras toks būtų buvęs, bet suskridę pro atvirus langus uodai taip kandžiojosi, kad, pertrėškusi kelis, nuėjo gulti, prieš tai sviedusi į Vandą tokį žvilgsnį, kuris iškalbingiau nei žodžiai pasakė: "Eik tu, žiaumoji kaip karvė". Tas priekaištas, beje, visai netiko, žiaumojo Kristoferio parankinis, žiaumojo bryzus šuo, beveik neišlendantis iš pastalės - Kristupienė jam vis mėtė lašinius: "Eik tu, besoti, va, ryk"; žiaumojo aukštoje kultūrinių laukų ganiavos žolėj pririštos karvės, visi čia žiaumojo, nors jau buvo persisotinę, tik ne Vanda: ji žiūrėjo į Kristoferį snūdžiom akim ir vis girdėjo, kaip rėkia šilto saulėlydžio pusėj griežlė, matė, kaip pravažiuojančios pro Vizgirdos pušynėlį mašinos šviesos pasiekė jų langus. Staiga pašoko pagalvojusi - Viktoras! Sutuksėjo širdis, tačiau Viktoras buvo reise, toli, ir Kristoferis uždėjo savo ranką ant jos, ji prisislinko artėliau, jis kalbėjo, klausė, jis užsispyrė žūt būt įveikti, išguiti iš jos atminties tą žmogų, kurį prisiminusi ji krūptelėjo, pabalo ir sėdi, įrėmusi į pasmakrę kumštį, žiūri į langą, nė nejaučia, kaip kandžioja jos pečius ir rankas uodai... Bet štai ji grįžteli, išgirsta, ką šneka Kristoferis, pakirsta iš snaudulio, - kas jai sapnavosi? Viktorui priklausė naktys ir vakarai, ypač tas pirmasis, panašus į šį visais savo garsais, traukiantis savęsp, - pakirsta iš vieno snaudulio, kad nugrimztų į kitą, galbūt saldesnį, iš kurio jau nebepakirstama, kur jau kita atranka - kraujo, kūno.
Vanda girdėjo ir matė: pririštas prie tvarto bulius daužė koja molio grumstus, baubė ir drėgnomis virpančiomis šnervėmis, į kurias buvo įvertas sunkus metalinis žiedas, uodė orą, ir kažkas ją lyg vedė, lyg nešė, sūpuodamas per tas dobilienas, aukštų motiejukų laukus, tolyn, link sirpstančio saulėlydžio ruoželio, kuris taip ir liks jos snūdžioj atminty kaip kažkas neįspėta, gera, kas atsiveria, kas traukia savęsp... Jos kūną užvaldęs geismas buvo toks, kad ji nė nesuvokė jo, nė nejautė. Jai buvo gera. Ji sėdėjo prie lango, girdėjo visus nakties garsus, sunkiu žvilgsniu žiūrėjo Kristoferiui į veidą, rankas - bene svarbu, ką jis kalba, - ji pasigręžė, jos krūtinė buvo aukšta, putli, jeigu jam nereikia, pagalvojo apie Viktorą, - ir jos akys prisipildė miglos, o Kristoferis, išrengęs, išglamonėjęs akim, nepasotinamasis Kristoferis... Nebuvo apylinkėse mergos, apie kurią jis nebūtų apsisukęs, Kristoferis nieko nedarė tuščiai, Kristoferis jau nebejaunas, aptukęs vyras, ak, paleisk, po medžiais, žolėse, prie tvartų, daržinėse...
Pagaliau - ką aš prarandu, kas mato šitoj nakty, kas man visa prieš vieno mirksnio saldybę!..
Ji buvo užsidėjusi karolius, miestelyje susišukavusi, apsivilkusi geriausia suknute, bet visa tai kaip žiedlapiai, esmė - juos auginančiuose, pasklindančiuose syvuose, esmė - tame pavidale, kuris tūno, tarsi ruoštųsi gimti, atsikartoti, pakirsti vis iš naujo, esmė - susiliejimo mirksny...
Lovelėje suinkštė vaikas, sučiaumojo godžiom lūpelėm, apsivertė patogiau, susirietė, ir motina jam pasakė, ant pirštų galų išeidama, - miegok, ji vėlei atgijo, pasidarė budri, elastinga, lanksti, jos balsas vėl tapo gyvas, jaučiantis...
Gal tą naktį, o gal kitą, gal vienąkart, o gal daug vis grimzdo į pakraujavusias miglas, skandino į dugną, spaudė žemę, molį, į ką tuo metu besirėmė jos kūnas, - jis norėjo susilieti, dingti, išsisklaidyti, kad tik tai tęstųsi. Tai buvo ne Viktoras, o ar man tas svarbu, pratarė ji kitą dieną, vis dairydamasi į keliūkščius, pasiklausydama, kur burzgia kombainas, nė nepastebėdama, kaip atsineša vystyklus, perriša vaiką, nebegirdėdama nei uošvės. Vėl ji tapo tarsi apdujusi - tai akmuo prikaustys jos akis, tai dar koks daiktas. "Bene vėl nėščia, - pagalvojo Vizgirdienė, nužiūrėdama ją primerktomis akimis, - kam ji tą mazgelį vis narplioja..."
Tik Viktoras nieko kol kas neįtarė. Stebėjosi, piktinosi: "Ko neateini?" - "Kas yr?" - "Duok valgyti". Reise jis užtruko ilgiau nei paprastai ir pajuto, kad Vanda jam šiek tiek - gal net labai - patinka, tokią pagyvėjusią, sakytum žvalesnę rado, tik ko ji pro langą vis žvilgčioja? Išgirdo kombainą. "Kas ten kulia, ką?" - paklausė susidomėjęs. O ji atsakė, atsitraukdama nuo lango, už kurio raudo Juozo pasodintas šermukšnis (kitus jo sodintus medelius Kristupienė iškirto, tik kelmai tebestyrojo): "Bene ne vis tiek". Ir tik motina kažkaip staigiai grįžtelėjo į sūnų, kažką lyg norėjo pasakyti tas žvilgsnis. Et, jos dažnai susirieja, nesupaisysi; paskui išgirdo, kaip kažkas baladojasi ant stogo, išėjo pažiūrėti - a, tai Konstantas susiruošė lopyti stogą, prašo, kad palaikyčiau kopėčias. "Va čia, dėde, žiūrėk", - pasakė stovėdamas prie kopėčių. Bet ko jos ten riejasi? Vėl grįžo į troba, pravėrė duris, ir staiga tas motinos riksmas kaip kamuolys į veidą: "Prostitutės namuose nelaikysiu, ji jau nuo kito nėščia, nuo kito!" Šitas žodis perlėkė per kiemus, sustabdė iš versmelės su kibirais grįžtančią Vizgirdienę, sulaikė pėdą beritančio Konstanto ranką, žybtelėjo auksiniu dantimi staiga prasivėrusioj Konstantienės burnoj, iš kurios bemat išsprūdo: "O ji pati... - Sulig šiais žodžiais, kadangi tinkamesnių tą akimirką nebuvo spėjusi surasti, net akys išsprogo. - Savo šūdu tepa mergiotę, ne kitaip..."
Nieko, gerai, džiaugėsi neįstengdamas atsigėrėti savo darbu Konstantas - plodamas, lygindamas šiaudus, tuo metu kažkodėl būtuoju laiku pagalvodamas apie Vandą: nieko buvo mergiotė, ir ūgio neprasto, tvarkinga, aha, taigi nieko.
Tačiau Viktoro mašina jau lėkė į plentą. ("Ko gi taip lekia, dar užsimuš", - pagalvojo Vizgirdienė, kamšydama po skarute spėjusius visiškai pražilti plaukus.)
Štai kada Viktore prabudo motinos prigimtis - o gal ji to ir norėjo, slaptai galbūt to siekė, nes kas gi vertė jį taip ilgai palikti jauną žmoną, elgtis taip, tarsi jos nė nebūtų, ištisais mėnesiais nesirodyti namuose? Dabar jis irgi visa darė lyg šišo pagautas, daužėsi, ėmė girtuokliauti, o su mašina kaip ėmė lakstyti, kokie keiksmai pasigirsdavo namuose, kai retkarčiais juose pasirodydavo, tik dabar motinos tūžmastis šaukė sūnaus lūpomis.
Vėliau Juozas su širdies sopuliu parašys apie savo namus: "Ko negirdėjo šitos sienos, siauručių lentelių lubos, langai, kokios širdgėlos ar neapykantos draskomas žmogus nėra žengęs per šitą nuo pliauskų skaldymo iškapotą, juodą, išdubusį slenkstį. Aš atėjau iš akliausio neapykantos pasaulio, ten ji tebegyvena, ne vakaro saulė, o skausmas, gėla nušviečia aukštą klojimo skliautą, paliečia, sušlamina pušų viršūnes, plinta į pamiškes, atsimuša į skardžius... Ir vis dėlto kažkas mane šaukia atgal, aš nuolat ten grįžtu, aš noriu, privalau, turiu iš apleistumo, iš neapykantos, iš sumaišties pažadinti meilę, prikelti kažką švelnų, taurų ir gerą, iš supleišėjusių sienojų juodumo prikelti, pašaukti nuo slenksčio, galbūt net nuo aukščiausios kalvos ar skardžio, juk ne šiaip jie visada traukė mano akis, ne šiaip žmonės plūstasi, dūsta neapykantoje; jie niršta, nes negali, neįstengia, nepajėgia, nemoka būti geresni. laimingesni, dosnesni sau bei kitiems. Jie puikiai jaučia, kokios neribotos galimybės... slypi ne vien išorėje, bet ir juose, bet, kaip jas atrasti, nežino, ir beveik nė nebando rasti, prieš save ir kitus apsimetinėja, kad jiems ir taip gerai, kad jiems nereikia, kad jie visko pertekę, ir šį turi, ir aną..."
Viktoras traukėsi, o Vanda tuo nė nesistebėjo, nors kiekvienas jo krustelėjimas buvo adresuotas jai, Vandai, - kaip akibrokštas, priekaištas, grasinimas ar slapta aimana. "Visko būna, kiti dar ne taip gyvena", - šnekėjo ji, ištęsdama balsius, išklaipydama juos, sudauždama vieną į kitą tarsi pavienes klumpes. Jį siutino snūdus jos inertiškumas, tos didelės išdvisusios akys, kurių žvilgsnis tarsi čiupinėja bet kokį jo lauke atsidūrusį daiktą, bet nebežadina jokių jausmų, jame nėra jokios nuomonės - tokios darganoje būva galvijų akys, taip jie atrajodami žiūri į medį, praeinantį žmogų. "A kų darysi, - sakydavo ji, - kaip bus, taip ir gerai".- "Kas tu esi per padaras! - blaškydavosi po trobą Viktoras. - Sakyk ką nors, klausk, šauk, kas tu per padaras? Tau niekas nerūpi. Niekas, visiškai niekas tau nerūpi". - "Na kad pašnekėjo, - atsiliepdavo ji, - kaipgi man niekas nerūpės".- "Tai kas gi tau rūpi, kas?" - "Nu kad tu ir klausi. Kas gi yr? Ko rėkauji?"
Ji jau buvo spėjusi pamiršti Kristoferį, aistros pliūpsniai, suteikę jai gyvastingumo, užgeso, o gal išsiliejo kūne, virsdami vangiu tuklumu, žiovuliu, beprasmiu pažiūrėjimu, bereikšmiu pasakymu, tarsi daugiau nebebūtų nei apie ką galvoti, nei ko norėti, nė nebesuprato, kokia gi jos čia kaltė. Vaikas, žinoma, tikrojo vyro, be reikalo jis triukšmą kelia, visa turi praeiti. Ji vėl ėmė gretintis prie Viktoro. Ji nematė, kas čia pasikeitė, nepastebėjo ar bent apsimetė nepastebinti, kad vyro veidas iš pykčio staiga pamėlsta, kad žodis kitas - ir jo spėjusį įdiržti sprandą išpila raudonis.
Diena po dienos skaistėjo jos veidas, jos ramumas buvo stulbinantis, visa jos paskirtis buvo gimdyti ir auginti vaikus. Sustos priešais, užsijuosusi prijuostę, sunėrusi ant pilvo rankas, žiūrės nieko nereginčiom akim - ne žmogus, lyg koks daiktas, imk, dėk, kur nori, šauk, nekrūptels, nereaguos, be apmaudo, be gėdos, be slapto džiaugsmo, stovi ir laukia, ką jai paliepsi, ko iš jos panorėsi, ir iš anksto tarsi siūlo save. Vyras nužvelgia ją kelis kartus nuo galvos iki kojų - mazgotė!
"Su kitu ji gyventų gerai, - sako Konstantas. - Jai reikia rambesnio, o šitas plykčioja kaip ugnis". Rambesnio? Bet kaip tada visa jos pasaulyje būtų sunku, sustabarėję. Ne, galbūt kaip tik reikia tokio, kuris žadintų blausią mintį, išblėsusį jausmą, baimę, netikrumą: kas plykčiotų kaip kokio tolimo gaisro prisiminimas, grėstų pragaištimi. Ne, ji galvojo, ji matė viską, bet... "A kų darysi, kaip bus, taip gerai. Vis vien reikia gyventi". Ji buvo amžina kaip medis, kaip žolė, kaip gamta.
Šaltas, išdvisęs Vandos akių plynumas stulbindavo ne vieną, ypač Juozą. Kartą, jai sėdint, Konstantas staiga pasilenkė, glustelėjo prie tų akių plynumos ir, staigiai atšlijęs, suraukė antakius. .,Oškutienė, gyva Oškutienė. Ta irgi, būdavo..." - pradėjo šneką, tarsi Oškutienės jau nebebūtų.
Tačiau kiekviena būtis, persmelkta išskirtinumo, jaučianti savo tragizmą, yra egoistiška. Toks buvo Viktoras, jam reikėjo žmogaus, kuris viską darytų tik dėl jo, tik juo gyventų, o šitokia ta moteris būti negalėjo, ji buvo savaip universali, prisitaikanti prie sąlygų, tuo pačiu inertiška, nereikli, galinti gyventi su bet kuo, tačiau negalinti stipriai prisirišti, mylėti, o tuo pačiu nei aukotis, nei kentėti dėl kito - kaip bus, taip.
Vidurnakčiais, kai ji giliai miegodavo su nauja gyvybe paširdy, kita gyvybė lėkdavo į pragaištį: nirtulingai riaumodama ir švogždama Viktoro mašina kopdavo į kalną ("Velnias neims, užvilksi"), lėkdavo kaip strėlė, švilpiant pro šalį telefonų stulpams ir šviesoms, trumpą mirksnį išplėšiančioms atšiaurų akmenėjantį veidą; jo profilis išsišovusiu skruostikauliu įsikirsdavo į juodžiausias naktis, likdavo rasotame kabinos stikle; jis grimzdavo į bedugnes, į tamsą, darydavo staigiausius posūkius, mirtis prašvilpdavo priešpriešiais griausmingai artėjančiu akmeniniu stulpu, aptėkšdama geležim apkaustytą mašinos bortą; lietuje knibinėdamas motorą ar lįsdamas po ratais, jis būtinai prisimindavo ją ir nusikeikdavo; ta moteris kaip prakeiksmas, kaip mirtis slapstėsi už kelių vingių, už kalnų išlinkių, jis viską darydavo, lyg ką gąsdindamas ar kiršindamas. Ji tapo neatsiejama jo būtybės dalimi, ji buvo jo gesto kreivėj, nelauktam šūktelėjime, ji buvo kaip jo paneigimas, netikėjimas, visiškas abejingumas jam, jo bemiegiam triūsui, ji buvo ir šlapdriba, ir lietus, ir varginantis nesibaigiantis kelias. Ir niekas jo nematė toje pragaišty, pučiant sugeltas rankas, stypčiojant ant kelio ir laukiant, kol privažiuos vilkikas ir nutemps jo sugedusią mašiną, šitą...
Jis vairuodavo sunkią mašiną vingiuotais Kaukazo keliais - kartą vos nenugarmėjo su visu kroviniu į bedugnę po žvarbiu kalnų dangumi.
Žiūrėjo į kalnietį, apsigobusį kailiu ir varantį plynaukšte avis; jam iš paskos vilkosi debesų draikanos - tai gyvenimas, nusistebėjo jis, ir kuo daugiau jo matė, tuo skaudesnės darėsi jo mintys. Jam ėmė patikti svetimų miestų aikštės, kai jas užliedavo aušra, gėlynai, skubantys su portfeliais mokinukai, studentės. Jis paspausdavo signalą, kai uzbekės eidavo šnekučiuodamos per gatvę... Jo mašina ne kartą buvo įsliuogusi į apledėjusį, šiaurės rūkuose skendintį Murmansko uostą, kur be paliovos ūkė laivai, sproginėjo traiškomos lytys.
"Čia aš tarnavau armijoje", - pasakė jis, įkvėpdamas karšto druskingo pietų jūros oro. Godžiai traukdamas cigaretę, vaikštinėjo tarp barakų, visiems gyrėsi čia tarnavęs, ir jo balsas virpėjo.
Aikštėse, keliuose, žiūrint į išplaukiančius laivus, į keiksnojančius, sunkiai plušančius darbininkus, jame pakirsdavo kitas žmogus, atokus, visur besijaučiąs svečiu. Tokiomis akimirkomis jo stovėsena, balsas, mostelėjimas primindavo tėvą, Kristupą, tik jis šitoks būdavo tarp pažįstamų, net artimų žmonių, o Viktoras svetimuose miestuose, keliuose, šnekučiuodamas su atsitiktiniu keleiviu, - ten jam visa būdavo šviežia, nauja, kažką žadėdavo, jaudindavo. Jame sakytumei gyveno du žmonės: vienas, norintis kuo daugiau turėti, tveriantis, nekantraujantis, kitas tuo pat metu abejingai sviedžiąs, ką turi, dažnai sustingstąs trumpai dvejonei, šventiškam pasigėrėjimo mirksniui, sakytumei gamta jam būtų davusi motinos prigimtį, o sielą - tėvo.
Jo mašinos kabinoje švysčiojo nugalėtojo vėliavėlė. Jis kalė pinigą. Kai paryčiais įvažiuodavo į savo kiemą, Vanda jau nebeišeidavo pasitikti, nebežiūrėdavo meiliom akim, kaip jis, pasidėjęs ant stalo sunkią alkūnę, atraitota rankove srebia sriubą, ji nebesakydavo: "Viktorėl". Sukaliodavosi aplink lopšy klykiantį, besikėsojantį vaiką, kaišiodama jam žinduką, klostydama.
- Kas gi jam yra? - klausdavo jis skaudžiu balsu. Prieidavo prie lopšio, barškendavo virš vaiko pakabintus žaislus, duodavo, ką atvežęs, - vynuogių, graikiškų riešutų, datulių...
- Mažutis, mano mažutis, - kuždėdavo, klostydama jį ne vien patalais, bet ir tais žodžiais, balsu.
- Jam karšta, sušus, - sakydavo tėvas, tačiau ji neatsiliepdavo, tik dar žemiau pasilenkdavo prie lopšio. Dukrelė buvo guvi, ji krykštavo, spardėsi, mosikavo rankutėmis, gaudydama kažką jai vienai teregimą. Jis irgi pasilenkdavo, paliesdavo ranka jos kūnelį, ir nuo džiugaus krykštavimo bemat atlėgdavo apmaudas, apėmęs įžengus į namus.
Vanda stovėdavo šalimais, nusvarinusi rankas, žiūrėdama tik į vaiką. Ji nieko nepasakydavo, kai jis vėl užsivoždavo beretę, kai eidavo prie mašinos, nes užtekdavo žvilgtelėti į ją tokią, pilnėjančią - o būsimasis valkas kieno? - ir jį vėl pagaudavo siutas, neviltis, skausmas. Dar ką tik patekėjo saulė, o jis vėl turi leistis kelionėn. Plynas vakarinio skliauto pilkumas, staiga .prislinkęs prie jo namų tokiomis akimirkomis, jį lydėdavo per rasotus dobilienų laukus, per motiejukus, kol įsukdavo į vieškelį ties gluosniu, svyrančiu prie dėdės Kazimiero pirkelės. Jie ten eina prie savo galvijų, melžia karves... O jis - kur jis bus pavakary, kuriam plento ruože išlips iš kabinos, kur karštas, alsus asfalto tvaikas tvokstels į veidą? Bet kas gi tave gena į tuos reisus, nevažiuok... Ne, Vanda šito jam nė karto nėra pasakiusi. Ir motina. Tapusi mažakalbe, ji čiupdavo sūnaus duodamus pinigus, ir jie šlamštelėję dingdavo po prijuoste.
Tai buvo tuštuma. Tai buvo džiūvimas, skeldėjimas. Kita moteris šitai būtų pajutusi džiaustydama ką tik išskalbtus vystyklėlius ar eidama per kiemą vandens, ir lietumi būtų pabirusios jos ašaros. Tačiau Vanda nejautė.
Kurį laiką Viktoras vengė namų, apleido visus savo darbus; liko nebaigti priestatai, iki pusės apdengtas šiferiu stogas, trūnijo statybinės medžiagos; lėkė iš namų lėkte, bet jie iškildavo jo vaizduotėje - apleisti, nykūs, jie slapstėsi už kiekvieno kelio posūkio. Štai žmogus dažo skliautą, štai šitas raišioja su vaiku obelaites - o tu ką veiki? Kur leki? Akimirką tokia akivaizdi tapdavo visų tų reisų beprasmybė. Štai tavo motina raukšlėtu išdubusiu veidu prie pajuodusių žabų krūvos, štai ji dilgėlėse... lekia per kiemą. Štai tavo vangi, plačiaklubė moteris, grūdanti vaikui apseilėtą žinduką, ir raudonos serbentų kekės už lango, plazdanti dirvonėliuos kaitra, kaitra, besilydanti virš plento, virpanti, besiliejanti, tarsi persišviečianti stiklo masė, tarsi kokia plazma.
Ką jis prisimins iš to meto? Tvaiką lipnaus asfalto, baltą pakelės stulpą, akmenį, kryželį, gėlių kauburėlį pakely, kur buvo kažkas suvažinėtas... Baltą uniformuoto milicininko pirštinę, rodančią, kur sukti, jo šalmą, batus, milinę, stovintį šalimais motociklą, šlagbaumą, traukinį, sunkų jo ratų trinksėjimą, šnypščiančius garų kamuolius, begalinę pypčiojančių mašinų vorą... Vėl milicininko, spardančio batu padangas, tikrinančio dokumentus, veidas. Daugelis veidų, kuriems jis buvo tik vairuotojas, tik odinė striukė. Kas yra tie plynaukščių plotai, tarsi nutvieksti skaudaus netikrumo, ką jam, vairuotojui, veikti su egzotiško medžio vaizdu, rasotomis vynuogių kekėmis, su švilpiančiu vėju, su sniegu, sūkuriuojančiu priešais mašinos stiklą, su visu tuo, kas veržėsi, brovėsi ir tarsi dengė pro mašinos langą atsiveriančius vaizdus? Ką taip įnirtingai trindavo jo mašinos valytuvai, ką taškė jos ratai. kokius jie įveikdavo atstumus?
Kartą kelias taip susiaurėjo jo akyse, kad jis turėjo sustoti, kitą kartą staiga dingo taip aiškiai matytas posūkis, kelias išsitiesino ir kaip strėlė šovė priekin - laimė, kad patikėjo pirmu įspūdžiu ir nuspaudė stabdžius. Galbūt jis nesąmoningai troško mirties... Sykį Juozui pasakojo, kaip jam gera buvo važinėti keliu, kurio abiejose pusėse kaip kareiviai, kaip nebylūs sargybiniai stovėjo gretos aukštų išdidžių kiparisų, o virš jų toks skaidrus dangus, nors asfaltas ir ten lydėsi nuo karščio, ir tik plento, benzino tvaikas, tvaikas odinės striukės, prisigėrusios prakaito, tomis akimirkomis neleido prarasti realybės jausmo. Psichologai yra nustatę, kad svetimų, nelauktai besikeičiančių, neįprastų laukų ar miestelių vaizdai vairuotojui pavojingi - jis gali trumpam prarasti realybės pojūtį, užmiršti, kas jis, kur važiuoja.
Kartą, įstrigęs siaurame kalnų kely, jis spaudė klaksoną ir mintyse skandavo: "Van-da". Virš jo mašinos kybojo griausmingos uolos, apačioje šniokštė sraunus kalnų upeliūkštis, o už jo saulėtoje pievelėje ganėsi avys - tas vaizdas, toks nelauktas, nerealus, regimas iš grėsmingo uolynų tarpeklio, bemat tapo jo vidinės dramos arena, ilgam išliko atminty. Ir šiurkščios, retos, vėjo šiurenamos nuokalnių žolės, ir akmenys, besiritantys iš po stačiu šlaitu einančio žmogaus kojų, ir gailus avių mekenimas, - visa nesuprantamai siejosi su juo, kažką jam bylojo. Kas čia nuo ko bėgo, veržėsi, atakavo nebylų granitą, tiško purslais, riaumojo, kas čia gailiai mekeno? Sunerimęs jis laukė, kol nusileis tas žmogus, tačiau kalnų piemuo tepaprašė užsirūkyti, ranka, kai degė kalniečio cigaretę, virpėjo, jam atrodė, kad tas žmogus, traukdamas dūmą, žvilgčioja į jį tyrinėdamas, iš padilbų. Nusiramino, kai persimetė vienu kitu žodžiu ir kalnietis net pasiūlė nakvynę. Nuvažiavo negalėdamas nusikratyti keisto įspūdžio, gal ir ne įspūdžio, o aklo, argumentų nereikalaujančio įsitikinimo, kad tame kalnų tarpeklyje jo tykojo grėsmė.
Kaip už menininką kalba drobės, skulptūros, už aktorių sukurtos rolės, taip už jį, jo skausmo sukaustytą nebylią sielą kalbėjo pralekiantys pro šalį peizažai, stulpai, namukai, stotys, miesteliai, medžiai, kalbėjo, traukė į save ir nešė keliais, kalbėjo nežinią, o beribiai įveiktų atstumų plotai realizavosi kaip atskirtumo skausmas. Visos jo kelionės buvo vienas nepabaigiamas pasakojimas su daugybe šauktukų, klaustukų, pauzių, turintis savo ritmą, tempą, greitį bei kulminacinius taškus. Kai kartą Juozas paklausė, ar Viktorui patinka toks darbas, jis atsakė - labai, ir jo akys plykstelėjo. Šitaip atsiliepiama apie mylimą moterį, apie tai, kas intymu, kas yra slapčiausių mūsų norų išsipildymas.
Kartais Viktoras įsidėdavo kelionėn poezijos tomelį, - Juozas to nežinojo, jis jau buvo spėjęs primiršti brolį, o Viktoras paslapčia pėdino iš paskos, juo toliau, juo labiau degė noru priartėti prie brolio, džiaugdavosi, kai šis apsilankydavo jo namuose.
Vėliau, apžvelgęs šiuos Viktoro gyvenimo epizodus, keliones, iš pabirų brolio pasakymų, detalių (šios detalės jau šį vidurnaktį brėžėsi Juozo sąmonėje, nors dar neryškios, geidžiančios užbaigtumo, papildymų, aiškumo) atkūręs gana apytikslį mozaikinį portretą (tie mozaikiniai elementai susidėlios pagal savo vidines tendencijas - jų traukos jėga, beje, gana stipri - sklis daugiau iš paties Juozo, taigi tame mozaikinių elementų išdėstyme galime įžvelgti ir paties Juozo portretą), Juozas krustels: jautriam žmogui daug nereikia! (Toks buvo, matyt, ir pats Juozas - beje, šitai konstatuodamas, jis jau galvojo ir apie save.) Užvaldys jį viena mintis, įsismelks vienas jausmas, dvejonė ar skubota išvada, deginanti, svarinanti galvą, ir štai: kad ir kur jis būtų, ką darytų, visur, matyt, neišvengs kokio pragaištingo įsitikinimo apraiškų.
Viktoras pasijuto apgautas, atstumtas, nereikalingas, ir visa, ką jis paliesdavo, ką darydavo, tapo nebereikalinga: atsirado įprotis vaikščioti skubiu žingsniu, tiesiausia kryptimi, nenatūraliai užlaužta galva, stumtelint, paspiriant kokį daiktą... Kas pasakys, koks yra ar galėtų būti vieno ar kito žmogaus tikrasis būdas, charakteris? Melancholikais mus kartais paverčia pernelyg ilgas neįveikiamas atstumas nuo to, ką norėtume turėti, pasiekti, kuo norėtume būti. Melancholikai dažnai šneka geidžiamąja nuosaka - būtų gerai... O pavadinti, paraginti jie nori pakilti, bet rankos nusvyra pačios - neverta, pernelyg vėlai, kas iš to, - paskui įsileidžia į filosofinius samprotavimus apie beprasmybę, visų pastangų tuštumą, apšaukia visus egoistais, bet tai tik pasiteisinimas, maskuotė. Jie nori, bet negali, nepasitiki, o gal bijo, kad neįstengs, ir jų gyvenimas skendi prietemose, kurios vis tirštėja, žadėdamos visa uždengti; jiems skaudu prietemose, bet jie jas myli. Prietemose jie girdi ar regi kažką nežemiško, guodžiančio, gero ir tada sako: va dėl to nežemiško, to gero, skaudaus, guodžiančio mes... Bando tai nusakyti žodžiais, bet jiems nepavyksta: jie nėra kūrėjai. choleriškumas kartais tebūva nežinojimo, kur eiti (melancholikai žino), vidinės sumaišties požymis. Juozas vėliau dažnai spėlios, koks buvo Viktoras iš tikrųjų, tačiau viena žinos visada: tada dar daug buvo galima pakeisti, tada Viktoras elgėsi taip, tarsi lauktų - jei ne visi, tai vienas kitas susidomės juo, paklaus: kodėl tu taip elgiesi? Taip kalbi? Kas tau yra? To turėjo paklausti artimieji, ypač Vanda! Paklausti, pašaukti jį savo balsu taip, kad tas balsas tarsi sklistų iš pačių jo būtybės gelmių, pasilenkti prie jo, sužeisto, tūžmingo, kenčiančio, - išgydyti tegalėjo tik ji. Ji turėjo pripažinti savo kaltę, atgailauti, pasižadėti, o galbūt melsti su ašaromis atleidimo.
Šit ji uždengė stalą, o jis sėdi užstalėj, įsitempęs "skaito", ji dėlioja taures, šakutes, jis "skaito", ji nueina - sušnara laikraštis, nulekia ant sofos. Nieko įdomaus nėr. O kodėl apie tai nerašo? Apie tai kodėl neužsimena, slepia, tyli? Ne, jis nevalgysiąs, nenorįs, eisiąs geriau pasivaikščioti. Kaip nori, sako ji, ir visa jam aplink papilkėja, nugarma tolyn, trenkiasi į sieną, lekia pirma jo laukan. Ramiai, be menkiausio sutrikimo, nuovokos ji nudengė stalą ir jau prie vaiko. "Mažutė, mano mažutė..." - šnabžda patempusi lūpas. Koks durų trinktelėjimas ją galėtų pažadinti, koks riksmas, įsiveržęs staiga? Ji bemat užmiršo, kas čia buvo, kaip turėjo ir galėjo būti, ir kas yra dabar. O kurgi kiemas, kuriame Viktoras stoviniuoja? Gal nueiti miestelin į užkandinę? Tie susiraukšlėję, pikto vėjo gainiojami lapai, žvarba, dargana... Galėjo nebūti - girto siuto vakare, sugrįžus iš užkandinės, sužeistos kojos (kartą, pastoviniavęs kieme, jis nuėjo kapoti malkų), nebaigto statyti prieangio, daugelio panašių dalykų galėjo nebūti, jeigu Vanda būtų ne Vanda, kuri galvoja: "A kų aš padarysiu; kas man? kur nori, tegu ir eina; mažutė mano mažutė..." Kai kas apie Viktorą užsimena, ji sako: "A, buvo girtuoklis..."
Bet kiek kartų tas girtuoklis vežė iš sklypelio bulves, burokus, tampė maišus... "Gal dar atnešt? Ko dar reikia? Gerai, padarysiu. Atvešiu', - tegirdėjo. "Ai, ai, paslaugus, ai, ai, koks geras!" - šūkčiojo tada, o dabar - girtuoklis, nieko gi iš jo nėr, visai išnykęs. Kaip jis galėjo taip pasikeist? Kol dirbo, jiems buvo geras. Kas tik nesinaudojo jo gerumu. Fiziškai buvo stiprus, bet kas matė kančią ir sutrikimą, baimę giliai įdubusiose jo akyse, kas matė, kaip jis, apsivilkęs dulkėtais kareivio rūbais, pakėlė tas akis į aukštas instituto sienas? Matė Juozas, bet ir jis... Kas matė, kaip nakčiai pasitiesdavo pašvinkusį vatinuką? Kas matė jo skaudžiai primerktas akis, kas girdėjo, kaip jis inkšdavo naktimis? Tuos priekaištus Juozas norėjo sviesti visiems, sužinojęs, kad Viktoras atsidūrė kalėjime, kad Vanda išėjo, net motina numojo ranka, ir dabar jos duktė gyvena su Kristoferiu, kuris ir stogą šiferiu uždengė, ir grūdų priveža. "Ai, ai, kiek uždirba!" - skėsčioja motina rankomis.
O šitų kalčių kam reikėjo: išdaužto lango, mėlynės Vandos paakyje, motinos riksmo, grėsmingo motoro riaumojimo? Visa tai vėliau bus pridėta prie dviejų teismo bylų: bylos už visuomeninio turto grobstymą ir skyrybų - visa tai vėliau guls kaip nepaneigiami Viktoro kaltumo įrodymai. Tuose teismuose Vandos veidas bus ramus, oda skaisti. ("Kad jo toks būdas, kų padarysi", - sakys.) Sėdės sumetusi rankas į skreitą, žiūrės didelėmis išdvisusiomis akimis - gyvas nenuovokumas.
Juozas tai regėdamas prakeiks visą Oškučio giminę, tėvą, nupiepusį seną ožį, motiną, išauginusią tokią dukterį...
Vanda teisi. Vanda niekuo dėta, ji tupinėja aplink savo vaiką... O Viktoras suluošintas, mirtinai sužalotas...
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
