en
[3]
Kartą visą naktį vaikščiojo po miestą.
Miestas budo: šlavė gatves, atidarinėjo langus... Rūko kaminai, kvepėjo kava, duona. Raudona, pievų rūkais pakvipusi saulė, ką tik užsiritusi virš kalno, sviedė spindulius į siaurutėlius senų gatvių tarpeklius, į priebučius, į kiemą, kur žmogus baltu chalatu nešė iš mašinos dėžę kvapnių bandelių, į skverus, kur buvo laistomos gėlės; spinduliai, sutavaravę languose, slydo, sruveno grindiniu, kolonomis, grabinėjo aprūdijusius vartų strypus, rasotus akmenis, tarpuvarčių stulpelius, virpėjo, nekantravo laiptinėse, ketindami kopti toliau senais išdilusiais laiptais į buvusių vienuolynų, viešbučių koridorius, į prieblandoje skendinčius kambarius; iš rūsio, piktai miaukdama, išlėkė juoda apšiurusi katė, mažas orus šunytis perbėgo gatvę, sustojo patvoryje, apsižvalgė... Girgždėjo vandens kolonėlės rankena, prie plikų moters kojų šliuksėjo vanduo, tarpuvartėj, uždėjęs letenas ant rutulio, snaudė sfinksas, šiepė nasrus liūtai, skubėjo su krepšiais laikraščių nešiotojai, varstėsi kioskų langeliai.
Jis nebežinojo, nė kur eiti, katedros aikštėje pasiklausė laikrodžio dūžių, pastovėjo po svyrančiais gluosniais prie sraunios, per akmenis garmančios upelės; sunykęs juoda barzda žmogus prie molberto žvilgčiojo į pūvančių medžių nugultą skardį ir tapė... Šventaragio slėnis, Katedra, Aušros vartai, tos redakcijos, įstaigos, kurių pavadinimus ten, kaime, tardavo su baiminga pagarba... Rasų kapinės, Panerių miškai, kitados garsėję plėšikais, buvusios užeigos, amatininkų dirbtuvėlės, jėzuitų mokyklos, Mickevičiaus, Slovackio, Sierakausko vardai. Čia į kalėjimą buvo pasodintas Kalinauskas, šita akmenimis grįsta gatvelė, besileidžianti pro storus mūrus į pakalnę, paskutinį kartą girdėjo jo žingsnius. Juozo vaizduotėje brėžėsi vėjuota pavasario diena, pradžiūvusiomis pakrantėmis vaikščiojančios miestietės... Ką matė tarp storų mūrų uždarytas kalinys, apšepęs, išblyškusiu veidu, karščiuojančiomis akimis, ką jis jautė, girdėdamas sargybinių žingsnius, vartų trinksėjimus, laukdamas, kol blizgančių aulinių batų žingsniai priartės prie jo durų, skambtels raktas, cyptelės spyna, atsidarys... Ką jautė jis, gulėdamas ant kieto gulto, gerdamas paskutinius drėgno suplėkusio oro gurkšnius? Ką jis galvojo, pro mažą grotuotą langelį regėdamas šitą siaurutės gatvelės nuolaidumą, praeivių kojas, plačius moterų sijonus, kuriuos pakėlusios jos eidavo per polaidžio balutes... su pintinėmis, skarotos, ką galvojo, matydamas tą išsiilgusį, degantį gražių akių žvilgsnį, mestą per petį į langelį, į jį, be galo ištikimą žvilgsnį, kaip ištikimas kažkam buvo jis pats. Žinoma, ji stabtelėjo, ir žandaras ją turėjo nutempti, bet kas apsakys to paskutinio žvilgsnio gėlą, ilgesį, neviltį? Visus žmones iš čia, iš kur regimas jo langelis, žandarai turėjo ginti jėga, daužyti šautuvų buožėmis, bet jie grūdosi, jie šaukė jam kažką, grūmojo budeliams, - kitaip juk negalėjo būti - jis taip juos mylėjo... aukojosi, žadino, kvietė, vedė, toli išsiverždamas į priekį. O gal... užmirštas, apleistas... liūdnai žiūrėjo į miestiečius, šnekučiuojančius saulėkaitoje prie vežimų... Ir gaudė vargonai, čia pat, už sienos, kunigai šlakstė krapylais palenktas klūpančių žmonių galvas, gaudė varpai, vėjyje dūzgė sprogstantys pumpurai, vėrėsi pavasarinės platumos, kuriose siaudėjo gyvastingas vėjas, vaikai daužė ir taškė balučių saulę, ir kažkas buvo pertekęs laime ir grožiu tuo metu, kai jis - pasmerktas... ant tų gultų, visų užmirštas... Ką jis galvojo, gūdžiais vidurnakčiais pasidėjęs po galva ranką, klampioje ratų ir vyžų išmurkdytoje šešiasdešimt ketvirtųjų metų naktyje, kurtinamas savos širdies dūžių, kam, į kokias tolumas jis norėjo šaukti, rašyti pasiaiškinimus? Raiti kviesliai tegu lekia į Raseinius, į Minską, Krokuvą, dar toliau - iki Maskvos. Tegu vėl atgyja deginantis, kvapą gniaužiantis noras juos visus - ir kalvius, kalančius geležį, ir erzinčius turguje pirklius, ir skarmalotus baudžiauninkus, ir skrybėlėtas paneles, ir uolius studentus - truktelti su savimi, ir tegu siūbteli galinga banga, nušluoja, nubloškia tuos generolus su lampasais, rūmų patarėjus, teisėjus, tuos djakus - ką jie ten rašo, kokius skelbia nuosprendžius, kam renčia kartuves? Tegu pabąla galingųjų veidai, suvirpa lūpos, nukrinta perukai, nubyra valdžios emblemos ir simboliai, oriausia caro rūmų dama tegu lekia išgąstingai šlamančia suknia prie vyro sosto, tiesdama į jį rankas ir šaukdama: "Mes žūstam!"
Vėjas, drėgnas polaidžio vėjas iš miškų, kur degė sukilėlių laužai, iš kelių ir pelkynų, kur klimpo arkliai, lūžo vežimai, blykčiojo kardai, vaitojo sužeistieji, vėjas, ginęs, lydėjęs jo kareivius ir bendraminčius į tremtį Kalugos keliu, į Sibirą, čaižė sulenktas nugaras, tas vėjas įsiveržia į svetaines, išpučia užuolaidas, užgeso žvakes, ir ten, kur pabalę veidai, išgąsčio pilnos akys, įžengia jis - ryžtingas, tiesus, nepermaldaujamas, įžengia su savo kareiviais - žaizdotais, purvinais, sustoja prie teismo valdininko, prie skrupulingo ilgabarzdžio metraštininko, prie to koriko, paliepia stotis, įremia jam į kaklą kardą, įsako... Štai koks turi būti sprendimas, štai koks turi būti atpildas! Perduoti, įlieti į jų gyslas savo stiprybę, tikėjimą, valią, ryžtą, vesti toliau, išlėkti priekin, išsiveržti, kaip kitados išsiverždavo savo raitelių priekin Tadas Kosciuška ir jis pats. O jeigu ir taip negalima - prisėlinti, pasilenkti prie geležį kalančio kalvio, pakuždėti jam, tegu ruošiasi, tegu smailina iešmus, pasilenkti prie spaustuvininko, raidžių rinkėjo, ruošti ilgai, kruopščiai, įžvalgiai vėl ruošti sąmokslą, ir teisėjas, budelis vėliau ar anksčiau vis vien griebsis už širdies, jie bus nuversti, sutrupės, sudūlės senos valdžios paminklai, ir gyvenimas įgaus naują ritmą, tempą, spalvą... Tokiam žmogui, tokiai valiai, pasišventimui ir ryžtui nėra mirties, nes tai tiesa, vėliau ar anksčiau ji bus išgirsta, visus užvaldys, persmelks, žadins, neleisdama nurimti. Ateis laikas, ir visi paklus panašių į jį žmonių, drąsiųjų ir veikliųjų, valiai. Jie išliks, jie bus, juos dar paminės - tai liudija jų žingsnių aidas, skambantis drėgnose vienutėse vėlų vidurnaktį, pasiekiantis tolimiausias sumigusio pasaulio kerteles, savo širdies tvinksniais jie užtvindė šį miestą, visų gyvenimus; kaip kitados ant žirgo, taip dabar mintimis jis lėkė į priekį ir grįžo išblyškęs, apšepęs, virsdamas jų lytėjimu, balsu. Kas buvo jo gyvenimas, jeigu ne prasiveržimas, kova, tolimas, vis stiprėjantis ir artėjantis gausmas? Jis auga, plečiasi, ir krinta karūnos, senieji valstybių ženklai. Ne, jis ne vienas, daug jų tokių, pasmerktų, įkalintų, jie jaučia ir girdi vieni kitus, jie sako likusiems: eikit toliau. Tai įstatymas, tai dėsnis, tai būtinybė - eikit toliau, į priekį, laužkitės, veržkitės pirmyn, draugai, pirmyn, nužemintieji.
Juozas taip įsijautė, kad tiesiog regėjo kažkokio myriop pasmerkto sukilėlio veidą, akis, - jis mažai ką bendra turėjo su Kalinausku, - girdėjo jo žingsnius, sausą kosulį, jis buvo nebe jis, o tas grandinėmis surakintas sukilėlis, ir svetima valia, ryžtas, pasmerktumas sruvo jo gyslomis, nešė į tolimą niūrią 1864 metų naktį. Taip jis atrado revoliucinį polėkį, tas pirmųjų sukilėlių dainas, žodžius, kuriuos buvo girdėjęs anksčiau, tačiau tada jie mažai ką jam tereiškė, o dabar tarsi plūdo, veržėsi, jis pajuto jų jėgą, baisų galingumą. Žinojo daugelį šio ir kitų sukilimų datų, epizodų, faktų, tačiau tai buvo išoriniai, jo neliečiantys epizodai ir faktai, bet šitas pusiau realus... šitas susitikimas tapo išgyvenimu, jis buvo kur kas iškalbingesnis, reikšmingesnis už begalę istorinių. faktų bei datų. Galima viską žinoti, mokėti apibendrinti, nupasakoti ir nieko nesuprasti. Tai buvo susitikimas, atradimas, tikras vidinio, o ne išorinio determinizmo, saitų bendrumo pojūtis, bendro polėkio, idėjų perimamumo pojūtis; apie tai jis dažnai girdėjo mokykloje, bet neturėjo nė menkiausios nuovokos, o ko gero, nė netikėjo to perimamumo saitais, pažangos idėja, gal net pačiomis revoliucijomis, - štai ką reiškė mokyklinis faktų, datų, vardų iškalimas. Pagaliau tai prasiveržimas, šviežias, daug žadantis, mielas, gaivus artumo jausmas, - tokio jis niekad nebuvo patyręs, - jausmų visuma pasmerktiems kovotojams, žuvusiems. Tai buvo atradimas, tai buvo tikra pagarba, susižavėjimas. Atrado jis ir to meto poezijos bei dainų įvaizdžius - naktis... retežiai... liuosybė... Būtent jiems, kovojantiems, žūstantiems, tremiamiems, tas laikas buvo kaip naktis, ilga, kurti, su vėjo švilpimu, kraupi, pamėkliška, su kruvinomis žaromis, kartuvėmis. Jie šaukė iš nakties. Tačiau pasakyti "naktis", "aklina tamsa" per maža, jis regėjo kur kas daugiau, regėjo, kaip ta tamsa sklaidosi, kaip joje ryškėja gamyklų kontūrai, jautė, kaip ta šviesa čia sustiprėja, čia silpnėja, blėsta. Ta šviesa... idėjos... iš tikrųjų buvo - nešamos, saugomos, puoselėjamos, kurstomos, žadinamos; nuolat įkyriai kartojami, nusibodę, bereikšmiai, nusivalkioję žodžiai staiga įgavo šviežumą, prasmę, tapo iškalbingi. 1831-1863, 1904 metai - vis tai sukilimas, kova, vis tai šviesa, įsigalinti kaskart stipriau, jos nežinant, nematant, negalima išvysti vėlesnių revoliucionierių vardų, suprasti balso tembro, mąstysenos, kategoriškos, įsakmios, apimančios prieštaringiausias dvejones, - tai buvo iš tiesų žūtbūtinė kova, o tokia kova dvejonių, niuansų ir neaiškumų nepripažįsta. Visa čia turi būti aišku. Uždegti, kaisti, alsuoti pasišventimu, šventu tikėjimu!
Potekom pasileido į namus ir skubiai - plunksna vos spėjo vyti žodžius - ėmė rašyti apie maištininką, sukilėlį, kovotoją, revoliucionierių, apie savo išgyvenimus, - jie buvo tokie iškalbingi, kad kartais jis pašokdavo, patrindavo rankas. Jis džiūgavo, jis pajuto, nors to dar nesuvokė, kad gali... kada nors bus rašytojas, o jeigu ir ne rašytojas, vis vien ras čia sau vietą, niekas jo iš čia neišgins!..
Kartą pavakary, kai, grįžęs iš studentų bendrabučio, kur visi rengėsi į šokius, kinus, pasimatymus, jis paskubomis susiruošė į Užpelkius, nutaręs dar šį vakarą užsukti į bendrabutį pas Nijolę, - ten, netoli Užpelkių, ji mokėsi medicinos seserų mokykloje, - staiga į kambarį įėjo šeimininkas ir, nusivalęs į brezentinę prijuostę rankas, padavė laišką. "Tu žinai, Juozai, tik nepyk", - kuždėjo iš laiško eilučių Nijolė, tačiau vietoje švelnių, mielų, išganingų žodžių "Aš tavęs taip išsiilgau... tu nežinai..." - jis pamatė... Jo ranka ėmė virpėti, veidas išbalo. Iš pradžių kraują stingdantis: "Net nežinau, kaip tai atsitiko... Jis... - toliau Juozui sunku buvo skaityti, eilutės mirgėjo, liejosi, matė tik atskirus žodžius: - ...Aš tokia lengvabūdė, paika, kaip tu galėjai mane įsimylėti, bet nieko jau nebepakeisi, aš nėščia, aš išteku... Jis..."
Šaltis, paskui baimė, kone kraupumas - tarsi tai būtų mirties nuosprendis. Nieko nebeįstengė suprasti - nei savęs, nei jos. Prieš pusantro mėnesio jis stovėjo su Nijole Užpelkių stotelėje, prie balto apšiurusio namuko, pasidėjęs prie kojų sunkų aptrintą lagaminą.
- Tu tik žiūrėk, rašyk, - pasakė ji, taisydamasi vėjo plaikstomus plaukus ir žiūrėdama į jį; jos akyse, nusėtose šlyno grūdeliais, - brastų vandens skaidrumas; šviesi kartūno suknelė plakėsi į jos blauzdas, vėjas nuo vasarojų, nuo ežero, nuo daržų, kur plušėjo, kilnojo prinokusias daržoves moterys, - iš ten atlėkęs vėjas siūbtelėjo į juos, sukėlė dulkes, stoties pašaliuose vyto gailios, apdulkėjusios nasturtos, našlaitės...
- Būtinai parašysiu, - prižadėjo žvelgdamas į šalimais stovinčią Nijolės draugę - strazdanota pasmakre, drovią, sunkiomis kojomis.
- Aistė, susipažinkite, - tarė Nijolė. Aistė ištiesė negyvą ranką, nepritūpė, nešyptelėjo, nepažiūrėjo į jį, jokio gero jausmo nebuvo tos mergaitės akyse, tik plynuma, kažkoks instinktyvus gyvuliškas nuolankumas, prieraišumas, tačiau kam? Tai tik paryškino Nijolės gyvastingumą, guvumą. O Nijolė, kai jie dviese pro Akuočio vyšnias ir serbentus, pro šulinius, pro daržus, pro davatkėlės agrastus ėjo link ežero, smalsiai žvilgčiodama į jį, dar paklausė:
- Ar tau ji patinka?
- Eik sau, - išsiviepė jis, - jai tik ravėti daržus, melžti karves ir perėti vaikus. Bejausmis padaras...
- Žinoma, mieste ne tokių susirasi, - su neslepiamu pavydu atsiduso Nijolė ir, senu įpročiu prikąsdama apatinę lūpą, vėl smalsiai dirstelėjo į jį, o jis ėjo panarinęs galvą, į perdžiūvusius molio grumstus įbedęs akis... "Tokios kaip tu ten nebus", - pagalvojo, nepasakė, o gal ir pasakė, kai ji, plačiai praskleisdama nendres, brovėsi prie valtelės ir saulės spinduliai blykčiojo, atsimušę nuo vėjo genamų bangų, o jos juokas irgi tiško ir dužo kaip vandens purslai.
- Ar tu pasakei, ar man tik pasigirdo? - čiauškėjo nusijuokdama. - Kaip tu pasakei? - klausė per bangų ūžesį. - Tokios kaip aš tenai nebus - taip tu pasakei? - klausė ji, sėsdamasi į valtį ir patempdama suknutę, ir saulė vėl blykstelėjo nuo irklo, nuo bangų, jos ritosi, lėkė, skubėjo į krantą. Skaidrus vanduo liejosi ant graužų kranto, seklumoje turškė žuvys - plekšnės, raudonsparnės, kuojos, ant kranto stovintis vaikas plačiu mostu užmetė meškerę, ir netrukus saulėje suspurdėjo, sublizgėjo žuvelė. Netoliese ant tiltelio moterys velėjo žlugtą, tach tach - kultuvės garsas. Klyktelėjo apsukdama ratą žuvėdra, smigo vandenin ir vėl plasnojo prieš vėją, kuris bloškė ją atgal... Valtis suposi, šokčiojo ant bangų, į veidus tiško vanduo...
- Mes apvirsime, - Nijolė įsikabino į valties kraštą, ir dangus tapo debesuotas - pilki rudeniški, vėjo suversti, išdraskyti debesų tumulai; buvo tuščias kranto slėnis, nusidriekiantis priešpriešiais iki pat vakarų horizonto, netikėti debesų šešėliai pirties pašaly, buvo suskeldėjęs gluosnio rąstas, kur ji atsisėdo, vėl pasitempdama ant kelių šlapią suknutę...
- Ne, nereikia, - pasakė ji, - ne, ne, Juozai, ne, sakau tau - ne. - Ji drebėjo nuo šalčio, lūpos buvo pamėlusios, ir kolei jie užuovėjoj susikūrė ugnelę ir apšilo, vėjas nurimo, ant ežero išsiliejo šilta vakaro ramuma... tolimi, bet mieli, įprasti ruošos garsai - svirties girgždėjimas, kibiro pasaito skambtelėjimas.
Ir vėlei, pakreipusi galvą, ji klausė:
- Parašysi? Lauksiu...
- Tikrai, netiki?
Prisimerkusi žiūrėjo jam į akis.
Kai jis lipo į autobusą, ji šaukė: "Rašyk!", mojo pasistiebdama, kai siuntė bučinį... Niekinga mergšė, tik dabar jis prisimena, supranta, regi tai, ko tada nepastebėjo, - jau tąsyk ji smalsavo, žaidė, jau tąsyk buvo tas... kitas.
Kad ir kiek širdo, tūžo, niekino ją, vis tiek jautė, aštriai, net fiziškai skaudžiai tikėjo, kad niekad nė viena šių miesto merginų jam neatstos Nijolės, nors ji ir labai niekinga. O jis ar ne niekingas, ko jis čia atsitrenkė, ko čia ieško? Ar nesekiojo akimis merginų?..
Visa dabar jam buvo nereikalinga, beprasmiška, apgailėtina; nužvelgė savo nykų pravažiuojančių mašinų drebinamą kambarėlį: sukrypusi, knygomis ir brošiūromis užversta etažerė, iš namų atsivežtas laikrodis fosforiniu ciferblatu, keletas iš fabriko pavogtų uogienės ir džemo stiklainių, krūvelė dangtelių, hanteliai, espanderis, bokso pirštinės, garbės raštai, laimėti Užpelkių stadione, šalimais dvi nuogų moterų nuotraukos, barzdotas amerikiečių rašytojas, kultūristai, II atskyrio ženklelis... Jį ilgai čiupinėjo, glostė, staiga sviedė į kampą: "Velniop... Tegu visa eina velniop!" Ir ėmė blaškytis po kambarėlį girgždančiomis, išpuvusiomis grindimis, paspyrė sportinius batukus... Paskui susirinko butelius, apžiūrėjo jų kakliukus, sudėjo į tinklelį ir išslinko į parduotuvę, ji buvo čia pat, pirmame aukšte. Grįžęs su trimis prasto vyno buteliais, dar kartą dirstelėjo į tą laišką... Taip jau atsitiko... nėščia... toks panašus į tave... tu man atleisk... Neužmiršiu... tas gluosnis... lieptelis, nendrės, takas... jau tada, sėdėdama ant to rąsto, staiga pajutau, kaip tu toli ir kad mes išsiskirsime.
"Nepyk, - prašė ji tada, - aš labai noriu, kad nepyktumei", - ir vėlei glustelėjo prie jo, jis pajuto jos ranką ant savosios, - šiltas tylus prisilietimas, ji žinojo, kad dabar jiems abiem blogai.
Prisiminęs aną laiką, vėlai išvydo tuos akmenis, per kuriuos ji lipo iš valtelės, laikydamasi jo rankos... Šlapios pėdos - štai ant šito nuskeltu kraštu, ant šito plokščio, aplipusio žvynais, ir bangų muša, nendrių šlamėjimas atstoja visa - ir jos veidą, ir jos suknelės šiugždėjimą, ir balsą, ir žodžius, ir skaudų netekties bei netikrumo jausmą, kuris jį užvaldė... Prietemoje Nijolė vėl tarsi pasilenkė, priėjo kuždėdama: "Aš nežinojau, kad tu šitaip kentėsi, būčiau..." Jos akys rimtos, atsidavusios. Jis bloškė ją, pašoko ir, be garso suaimanavęs, suglamžė tą popieriaus lapą prie jos veido, ir vėl tas kvapas ramunių, nasturtų, našlaičių, kurias ji piešdavo paraštėse, nedarnus kvapas pigių kvepalų, jos plaukų, kūno, kvapas molio dirvonų, vandens, ežerų, aitrus svaiginantis balto dirvos varpučio kvapas... Plazdančios peteliškės karštis, iš molžemio mušantis versmelės vanduo - jie semia jį rieškučiomis ir geria, vienas į kitą pasižiūrėdami, geria prie galvijų išmurkdytos kūdros, prie sietuvos, bruknienojuose, papartyne, asiūkliuose.
Viršuje bildėjo, trinksėjo, už sienos kažkas dulkino sofą, grindimu nukaukšėjo makulatūros vežimą tempiančio arklio kanopos, plaukė šiugždantis, erzinantis, šūkčiojantis žmonių srautas, paskui stojo tyla, ir jis tarsi pamatė save, gulintį ant senos sukiužusios sofos: languoti marškiniai atraitotomis rankovėmis, prie kaktos pridėta ranka. Ko jis čia atsidangino? Užpelkiai prarasti, niekas jo ten nebelaukia, o čia... Kam jo reikia čia?.. Taip ir tūnos šitam girtuoklių name, šitam senų namų sąvartyne, gers šlapimo, puvėsių dvoką, kuris įsiveržia iš kiemo, vos tik praveri langelį. Blausių gatvės žibintų šviesoje visa jo kambarėlyje buvo pamėkliška, ir ypač siutino tas girtas erzėjimas prie krautuvėlės. Tylos pauzėse visa spengė iš įtampos, tokios, kad, rodės, miršta, aižėja, trupa net kampe stovinčio fikuso lapai.
"Matai, ar nesakiau, - išgirdo prietemoje tirpstantį tėvo balsą. - Aš irgi klaidžiojau... tai patyriau, žinau". Už jo nugaros skeryčioja pamotė: "šitas kelmas, stuobrys. Rykite mano kraują visi!" - "Mart, taip nešūkaliok, nereikia, susitaikys, gyvens", - ramino ją dėdė Konstantas. "Kurgi begyvens... - kamšydama po skarute žilus plaukus, pasakė teta Vizgirdienė. - Utgi guli girtas", - ir nusiskubino prie savo ruošos.
Juozas iš tikrųjų buvo girtas: du prasto vyno buteliai tušti stovėjo prie sofos... Pramerkė akis, buvo tylu, švietė mėnulis, ir tuščios gatvės grindinys, kiemas, jo kambarėlis buvo užlieti senos, ne tiek regėjusios šio miesto mėnesienos, tik kampe tyliai skrebeno pelė. Jam džiūvo gerklė, plyšo galva; išgėrė kelis puodukus vandens ir, užsirėmęs ant palangės, žiūrėjo į kiemą, į ilgus balkonus, kur buvo prikabinėta drabužių; rytiniai langai spindėjo, atmušdami kažkokią negerą, kraują stingdančią mėnesieną - visas namas buvo tarsi išmiręs. Tačiau jis žinojo, koks gyvenimas verda ten, tuose balkonuose, ir kieme prie apšiurusio gluosnio. Ne geriau kaip dramoje, kurią matė prieš keletą dienų: ten moterys klykė, plūdosi vienmarškinės, tūtelių prisuktais plaukais lakstė po kambarius, aimanavo, stveriojo visokius daiktus, šūkaliojo savo vyrams nuo balkonų, šliūkščiojo ant jų pamazgas... Akimirką jis pasijuto senos nepabaigiamos dramos dalyviu, ir skausmas kiek atlėgo.
Staiga vėl: ne! - sukliko mintyse, nuožmiai palenkdamas galvą, aš įveiksiu, išbrisiu, laimėsiu, tegu ji sau ten, ne, čia jai ne inžinieriukas, prisimins, dar ne taip prisimins, smogė kumščiu į stalą, dar kartą, dar. Niekas neprabudo, nepravėrė lango, išgirdęs dūžtant stiklus, tik skausmas, aštrus, deginantis, ir kraujas ant grindų, ant marškinių, kelnių.
Jis suspaudė ranką, iš kurios bėgo kraujas, nusvirduliavo prie sukrypusios spintos, susirado virvutę, aprišo, apmuturiojo ranką bintu ir vėl dribo į lovą. Ui ui ui, koks aš nedėkingas, koks aš, inkštė kitados Juozukas... Šitas Juozas nebeinkštė, šitas norėjo mirti, sukandęs dantis, be aimanos, jis tūžo, putojo, niršo, bet ant ko - jeigu jo kas būtų paklausęs?
- Tu pats kaltas, - rytą jam pasakė žaizdą aprišęs chirurgas, kai Juozas papasakojo, kas atsitiko. - Mokaisi? Studentas esi?
- Taip, - sumelavo, nes buvo gėda prisipažinti.
- Tai va: pataisyk mums vieno straipsnelio kalbą, - tarė šluostydamasis rankas, tačiau Juozas žiūrėjo, žiūrėjo ir niekaip neįstengė pamatyti kokių klaidų.
Gamykloje visi iš jo juokėsi.
- Kvailys, - pasakė žvairaakis Feliksas. - Jeigu dėl tokių mergšių vyrai imtų daužyti stiklus, visame mieste nė vieno sveiko lango nebūtų.
- Ji ne mergšė, - vos susivaldė negriebęs jo už atlapų.
- O kas ji, leiskite pasiteirauti?.. Visos jos tik ir laukia... Tu dar jaunas, nieko neišmanai... Aš tiek ir tiek esu perėjęs...
Per dieną jis su Feliksu tampydavo vaisių dėžes, cukraus maišus, o vakarais, kai žaizda užgijo, Juozas eidavo į bokso treniruotes.
- Na ir smūgiai, vyreli, vyreli! - stebėdavosi treneris. - Tu visiškai nesidengi, denkis čia, iš šitos pusės, iš šitos, manai, įniršiu ir jėga priešą įveiksi? Nė velnio. Gal jis už tave daug stipresnis, be to, gudrus - ir puola, ir atšoksta žaibiškai, o tu vis į priekį, į priekį, nesuprantu, ką tu talžai, iš kur tiek siuto?
Juozas nusibraukdavo prakaitą, pažiūrėdavo į tabletes geriantį ar kramtomą gumą čiaumojantį trenerį pakraujavusiomis akimis, ir vėl smūgiai, atakos neatlyžtant, nors tas, kuris ją pasiglemžė, jau seniai nuo kelių tokių smūgių turėjo apsipilti kraujais.
Treneris buvo kažkuo panašus į Aigulį: vis su portfeliu, šlamančiu neperlyjamu lietpalčiu, apsmukusiom kelnėm; atėjęs nusvies ant palangės skrybėlę, išsitrauks termosą, susipils į burną saują tablečių - ir žiūri žiaumodamas, kaip jie plūkiasi, vis sučepsėdamas, paėjėdamas atatupstas, pamoko:
- Dabar gerai! Duok! - arba: - Š... ne... - Ir pats maunasi pirštines, smūgiuoja, bet greit uždūsta, sėdasi ant žemo suoliuko, šluostosi suglamžyta nosine veidą - neaukštas, kiek aptukęs, plačia krūtine, patinusiais paakiais, drimbančiais skruostais, atkragintomis lūpomis. Pokario metų čempionas, užgesusi žvaigždė, reporteriai kadaise jį apiberdavo klausimais, fotografai akino blicais, - jį vis dar gaubė tolstantis, tilstantis tribūnų gausmas, retkarčiais prasiveržiantis susižavėjimo šūksniais. Kartais, viską užmiršęs, sėdi prie lango ir pro termoso kraštą žiūri į gatvę, kur vėjas gainioja lapus, arba, nė žodžio netaręs, apsirengia lietpaltį ir nučeža per tuos lapus palei pilkus namus, skverus. Kartais savaitėmis nesirodo. Ką jis tada veikia? Girtuokliauja, stumdo su seneliukais domino kauliukus, žaidžia šachmatais?
Juozas Daukintis šito žmogaus vardą pirmą kartą išgirdo dar būdamas pradinukas, jo smūgiais jį talžydavo pusbrolis Vizgirdžiokas. Daugiau kaip dešimtį metų laikraščiuose mirgėjo to žmogaus pavardė ir nuotraukos. Buvo rašoma: į jį dedamos viltys... jis neapvylė gerbėjų... kaip visuomet techniškas, tikslūs, žaibiški .smūgiai, greita reakcija...
Ir štai jis čia, šalimais, regimas iš arti, paliečiamas, jis vadina Daukintį vardu, tapšnoja per petį, pasišaipo, žiūri lyg iš tolo, gudriai primerkęs akis, o blakstienos kiek virpa, rodos, paklaus nusijuokdamas: "Ko tu į mane taip žiūri? Kas aš tau?" Kaipgi Juozas Daukintis nežiūrės? Jis gaudo menkiausią šito žmogaus krustelėjimą, klausosi jo apmiręs, jam žūt būt reikia įspėti, išgauti kažkokią šito žmogaus paslaptį - kaip, kodėl jis, o ne kas kitas tapo stipriausiu, garsiausiu? - perimti ją, ir tai ne viskas - pats to nesuvokdamas, jis nori persikūnyti į šitą žmogų, visa liesti, regėti jo akimis, ir net kimus, dusulingas, švogždžiantis jo balsas toks... ypatingas, nenusakomas, slepiąs kažką, ko Juozas neįstengia suvokti.
Kelis kartus jis matė savo trenerį gatvėje šnekantį su garsiuoju aukštu solistu, raudonu, grimo išėstu veidu - šitas žmogus jį masina dar labiau, matė, kaip atsisveikindamas kilstelėjo skrybėlę ir paspaudė treneriui ranką. Įsidėmėjo jis ir žilą nedidelį, knerpta nosimi profesorių, su kuriuo susitinka skubėdamas į treniruotes, mat jų sporto klubas yra alėjos pakrašty, prie parko, kur išeina pasivaikščioti šie žmonės.
Kokiu žvilgsniu jis nužvelgia juos... gal nė memuaristas, besirengiąs aprašyti jų gyvenimą, nemokėtų taip pastebėti ir įsidėmėti smulkiausių su jais susijusių detalių - kaip jie dėvi skrybėles, kokiais gestais palydi vieną ar kitą žodį, kaip žiūri į medžius, kokie jų veidai, akys, kur, kada, kokiomis aplinkybėmis juos sutiko. Ypač jam gera, kad jie mėgsta šitą seną apleistą parką, kur šen ten dar baltuoja keletas apdaužytų, nuo laiko papilkėjusių skulptūrų, kur yra apleistas fontanas, koplytėlė, apgriuvę rūmai su aukštomis aptrupėjusiomis kolonomis, kažkokio generolo kapas, prislėgtas sunkia metalo plokšte, sulaukėję buvusio botanikos sodo gėlynai bei medeliai, ir tas džiūstančių lapų šnaresys, šiugždėjimas po oriais žingsniais, po kojomis, tos alėjos, tie aukšti, darniomis gretomis išsirikiavę medžiai - koks tas fonas iškalbingas, kaip tinka jiems, didiesiems, buvusios šlovės apgaubtiesiems, kaip tinka jų apmąstymams, išdidumui ir galbūt slaptai, didelei gėlai, skausmui, kurį tik jie, didieji, pažįsta...
Tai šito profesoriaus dar prieškariniais metais išspausdintas knygeles bei straipsnius apie žvaigždes, apie didžiąsias materijos paslaptis jis skaitė ten, Užpelkiuose, degdamas noru žūt būt suprasti, gyventi jomis, aiškintis.
