en
[6]
Juozas taip įtikėjo merginos egzistavimu, kad jis tapo kone apčiuopiamas, aiškus, suprantamas iki menkiausių smulkmenų, įsivaizduojamas; ir toks tikras, virpantis iš geismo, iš įtampos kūnas, nusiaubtas, nuniokotas liepsnos, ir reikia tik stebėtis, kaip jis galėjo tverti dvidešimt penkerius metus. Subyra, žlunga tie, kurie negali prisisotinti, juos nualina nepatenkintas geismas, noras. Štai kas yra gyvenimo alkis - jis beribis, jis be pabaigos, be galo, be krašto... Vargas tau, jeigu jis įsikūnijo tavy...
Nuo tokių minčių jį apimdavo nenusakomas susižavėjimas, sumišęs su siaubu. O gal, kiek graudendamasis galvodavo jis, čia, po šia sunkia granito plokšte, ilsisi didelė nespėjusi išmylėti širdis, galbūt ji sprogo iš beribės meilės, skausmo ir nevilties... krito kaip didelis grakštus paukštis, baltu drabužiu apgaubdamas žemę, apglėbdamas ją rankomis, atiduodamas jai sužeistą, bet dar tebetvaksinčią širdį - ta pati širdis varinėja medžių syvus, šilta rudenine šviesa liejasi lapais į klonius, glosto kalvų aptakumus.
Serafima, nedidukė, oriai rakinėjanti seifus, trinksinti jų durelėmis, nešiojanti į direktoriaus kabinetą bylas, - tai, jos supratimu, buvo labai didelis privalumas, garbė, - Serafima niekuo nebuvo panaši į šią merginą, jo vaizduotės kūrinį, bet į realesnę, suprantamesnę ir artimesnę už realiausias. Kuo mes paverčiame savo gyvenimą?
Feliksas, Valė su tais uogienės stiklainiais, ką tik čia stovėjusi girtuoklė...
Feliksas rovė parudavusią žolę, raitėsi ir kikeno prie ištrupėjusios kapinių sienos...
- Tu paklausyk, - sakė jis, iš patvorio nuskynęs geibų pajuodusį jurgino žiedą ir pešiodamas lapelius, kuriuos trynė tarp pirštų, - tu paklausyk... visos jos... Ten, kolonijoje, buvo viena prižiūrėtoja... tai ji su visais, supranti, o vėliau kiek aš jų perleidau... Aš vagišius, nieko man nėra į svetimus namus įsigauti, tiesa, dabar tuo neužsiiminėju, bet visus daiktus nužiūriu, įžengęs į svetimą butą, išsyk pamatau, ką būtų galima geresnio nukniaukti, kaip, kur kas padėta. Įprotis. Šitą įprotį aš pakeičiau kitu, malonesniu: vagiliauju kaip ir anksčiau, tik dabar vagiu svetimų žmonų garbę. Čia irgi esama pavojaus įkliūti, tačiau šis užsiėmimas tuo ir įdomus, jis mane iš užsimiršimo traukia. O žinai, kieno miegamajame šį rytą pabudau? Mūsų inžinieriaus, jo žmona gydytoja, ji man pasako, kada vyro namuose nebus, na, aš vakare tuk tuk į langelį. O, prašome. Tiesiog į glėbį. Konjakėlis, kava, ikrai. Paskui jinai eina į vonią, paskui vėl į... Su ja aš ir pradėjau linksmybes, remontuodamas vonią, - išsimaudo, aš sau guliu ant sofos, rūkau, gurkšnoju konjakėlį, gyvenimėlis, ką?.. Paskui ji šmurkšt po paklode, ten, bernužėl... nežinai, kas ji per moteris, kokios ten kūno orgijos. "Už vieną naktelę... - šneka ji dusdama, vos atgaudama kvapą. - Su tavim, Feliksai!" O aš žaidžiu auksine grandinėle ant jos krūtinės, čiupinėju pirštais... "Betgi tu turi vyrą", - netveriu juoku. "Vyrą?! - šaukia ji. - Koks jisai vyras! Iškvaišėlis! (Tu matei jį, inžinierių... nepagalvotumei, jaunas, atletiškas.) Tu tai vyras, Feliksai". - "Aš?!" - stebiuosi prunkšdamas. Žinok, ko moteriai reikia. Bestijos. Nė viena jų aš nepasitikiu. Vėliau ar anksčiau kiekviena tampa bestija, kuo skaistesnė, doresnė, tuo didesnė bestija: šliauš kaip kalė, vilkdama šiltą pilvą, laižys akmenis, inkš, kandžiosis ir vėl burkuos. Ech!
Juozas nežinojo, ar tikėti tuo Feliksu, ar ne. Gal jis tik giriasi savo pergalėm ir visos tos moterys egzistuoja vien jo fantazijoje? O kartais klausdavo visas nustėrdamas: nejaugi tiesa? nejaugi visos jos pasiekiamos Feliksui, nevalyvam, žvairaakiui, keikūnui, ciniškam, atkariam. Nejaugi jos atsiduoda tam, kuriam niekas nieko nė nereiškia, kuris jas niekina? Jautė, kad nuo šito klausimo, persmelkiančio baime, nerimu, netikrumu, priklausys visas jo tolesnis gyvenimas. Vadinasi, kuždėjo sau, geriau būti netikinčiam, grubiam, pasikliaujančiam tik savimi, tokiam, kuris išvilioja, pasiima, nueina, palieka, bet jautė, kad toks būti negali. Viltis, besąlygiškai tikėti, tausoti - štai kas plazdėjo jame; užgniaužtas, nustelbtas vaipėsi, tūžo, gaikčiojo, šaipėsi iš savęs. Nejaugi beveik kiekviena moteris savo miegamajame, vonioje, spintose, po apatinukais ir sukniomis, po sofa, sandėliukuose, ant aukšto, čia pat lovoje, ant pagalvių, slepia Feliksą, nejaugi ne tikrieji vyrai jas glamonėja, ne jiems jos atsiduoda, o feliksams, galvoja tik apie juos, laukia jų žingsnių, to tuk tuk į langą, nejaugi čia tiek mažai tevertos ir pareigos, ir garbė, ir išsilavinimas, ir metai, doriausia, ištikimiausia meilė? Visa, kas metų metais saugota, puoselėta, branginta, džiaugtasi, kam visa buvo paaukota, kas laikyta gyvenimo tikslu, laime, gali būti bet kurią akimirką nuniokota, nušluota, sutrypta, išjuokta, išduota?
Jį purtė šaltis, jis jautė, kaip nuo Felikso žodžių, juoko stingsta kraujas, kaip visą užvaldo baimė, siaubas, neviltis, beprasmybė, viskas jam krinta iš rankų, ir nebežino, ko griebtis, kur pulti, ko siekti, - visa vienodai beprasmiška, ir nėr tau išsigelbėjimo, nors ir ką darytumei, jeigu tik nesi, negali būti toks kaip Feliksas. Jam nereikia nei išsilavinimo, nei kultūros, Feliksas neturi nieko bendro su civilizuotojo pasaulio vertybėmis, ir vis tiek jis visur reikalingas, laukiamas, pagirtas, pamylėtas, Jam niekuo nereikia dangstytis, puoštis. Visa perkainojantis, nupiginantis Feliksas... Kaip toli, į kokius abejotinus žmogaus, o ypač moters, prigimties labirintus Juozą nuvesdavo tos mintys: kiekvienoje kertėje tenai tūnojo kraupumas, negalėjimas numatyti, iš anksto įspėti, kaip, kas bus, iš kur tave užpuls, sumenkins, suniekins. Ten tirpo išdidumas, vyto žiedai, geso šypsenos, kraupus ir godus skeletas išpuvusiais dantimis prasimušdavo pro putlius mergaičių skruostus, tildavo juokas, džiugus klegėjimas, gaišdavo patiklumas, švelnumu plastelėjusi širdis staiga nutildavo, įsiklausydavo, glostyti ir glamonėti norinti ranka tapdavo grubi, šilti vasaros vakarai po medumi kvepiančiomis liepomis staiga dvelkteldavo šalčiu, atsiverdavo plynuma, pilkuma, kaukės.
Jis tarsi jautė šiurkščių rūsio sienų drėgmę, tie labirintai vedė tenai, kur dūlėsiai, skeletai, kaukolės - vis gilyn, gilyn ir tolyn. Tai buvo tikras košmaras. Liga. Ar ne Feliksas ir jo Nijolę pasiglemžė, o Valė, o Bernadeta, o Serafima - visos jos priklauso Feliksui. Vėliau pats juoksis iš tokių savo būgštavimų, vėliau... O Feliksas... ciniškasis Feliksas vis gyrėsi, ir jo akys blykčiojo: visa jų esą numatyta, jeigu kas... jeigu vyras grįžtų - šmurkšt pro langą į sodelį...
- Ir dar viena žinok: patyrusi, save gerbianti moteris, ypač ištekėjusi, jokių laiškelių nerašys, nepaliks įkalčių, o aš jų turiu. Būva, kad kita staiga nebenori su tavim susitikinėti ar šiaip ko nors tau iš jos prireikia, tai va - parodyk kokį jos ranka rašytą laiškelį, įkaltį, leisk suprasti, kad tai gali pamatyti jos vyras ar būsimasis sužadėtinis, - ojojoi, tu dar nežinai, ypač prieš vestuves - pačios nebežino, ko nori. Och, och! - rėkavo Feliksas, vartydamasis ant parudavusios žolės, pliaukšėjo liežuviu, kraipė galvą, kažkuo vis tebesigėrėdamas, piešė ore jų figūras, braukė rankomis per tik jam teregimus liemenis, krūtis. Arba staiga įbeda žvairą akį į Juozą, pešiojantį žolę, nužvelgia jį nuo galvos iki kojų ir ima kamantinėti: - Na, ko tu toks? Griebk bet kurią jų - Serafimą ar Valę... Be to ne gyvenimas, supranti? Et, ką su tavim šnekėti...
Klausydamasis Felikso kalbų, Juozas ir balo, ir kaito. Jo sieloje vienu metu gyveno du prieštaringi, tarpusavy besigrumiantys pradai - visiškas pasitikėjimas ir nepasitikėjimas; abu jie ieškojo atramos išorėje, kiekvienas rinko savo naudai argumentus, kas akimirką pažeisdamas vidinę pusiausvyrą, sukeldamas griūtis, grandinines reakcijas. Klausė save, kur čia prasideda ir baigiasi tai, ką vadiname švelniausiais, kone šventais žodžiais, kur tai, ką keikiame, bjaurimės, neapkenčiame, niekiname, kas slypi moteryje, kur čia išganymas, kur pragaištis, kaip nubrėžti ribą, kur prasideda visa niekinanti, pražūtinga geismo galia, paralyžiuojanti protą ir valią. Rudeninės saulės atokaitoj šildėsi, murkavo, nuo šviesos markstėsi katės, sviro per tvoras geibūs jurginų žiedai.
Moterys... to rudenio gėlės, jos, - rašė jis tomis dienomis, - įtraukia savin švelnumu, jos pažadina mumyse kažką pragaištinga, jos apsiveja kaip vijokliai, jos nueina, palieka bejėgius, niekur neįstengiančius rasti sau vietos... arba priešingai: mes atstumiame, paminame, kai jos tiesia rankas, paliekame siaube, gėdoje, nevilty.
Kokiam jam būti - patikliam, atsidavusiam ar ironiškam, ciniškam, pasikliauti tik savimi ar... Daugybė tų "ar" grūmėsi jo sieloje, ieškojo aplinkui ir viduj peno, kerojo, vis giliau leisdami šaknis į jo kūną. Gerdamas jų karčius nuodus, girdėjo kuždesį: "Apsispręsk... apsispręsk... tikėk manimi, būk su manimi, šliekis prie manęs". Tos dvejonės, kaip ir moterys, klekviena tempė į save, gundė savais privalumais; viena - lengvabūdė, vėjavaikiška, užklydusi iš gatvių, iš naktinių drabužių šlamėjimo, iš pornografinių nuotraukų, iš trumpalaikių susitikimų, alpaus kuždesio, pertekusi sveikata, gašliu kūno grožiu - siūlė jam arogantišką pasitikėjimą, atžarų vyriškumą, - tokio jo reikėjo jai; tačiau, kai jis jau patikėdavo, kad šitaip įstengtų, kad galėtų tenkintis vien tuo, kad galėtų klaidžioti nuo vienos pas kitą, siekdamas pergalių, kažkur už nugaros, žalumoj, iš vasaros maudynių, iš ano meto, susigėdusi, dengdamasi kūno baltumą, šmėsteldavo ji - pablyškusi, didelėmis akimis, pilnomis išgąsčio ir skausmo, tiesianti rankas, suglumusi, klausianti, be galo jam atsidavusi. "Tai, vadinasi, ne? Tu neini su manim?" - tarsi klausdavo ta pirmoji, bevardė, visur esanti, išmainoma, iškeičiama, trykštanti gyvastingumu, kvatojanti, amžinai gundanti, amžinai kviečianti, neleidžianti nurimti, - amžinasis moteriškumas, nepripažįstantis jokios moralės, čia dosnus, čia globojantis, tausojantis ir geras, čia nepermaldaujamas kaip likimas, nežinantis gailesčio, be dvejonės išduodantis, atstumiantis... Tokiomis akimirkomis jis rašydavo sentencijas, panašias į šią: "Kiekviena dvejonė... kiekvienas neapsisprendimas žudo..." Mintis ima vytis mintį, ir kiekviena jų žada vis daugiau, gundo, tvilko šalčiu, apvilia ir vėlei kviečia ieškoti, tačiau ne to, ko reikia, nes tų minčių motina - netikrumas, neapsisprendimas, baimė. Geri ne iš to šaltinio, ne to ieškai, iliuziją laikai realybe. Patiki surogatais. Tai kokybinis šuolis iš realybės, bėgimas iš ten, kur galėtumei patenkinti savo alkį ir troškulį. Nesąmoningai suvoki, žinai: reikia veikti, ieškoti, o veikti nesiryžti, štai ir perkeli, sublimuoji savo veiklą į vadinamąją dvasinę sritį, šitaip nusiramini... guodiesi iliuzija, kad ir tu ieškai, veiki... Kad ieškai absoliučios tiesos, kad kažką aiškiniesi, kad tau tai labai būtina, tiesiog gyvybiškai svarbu; ak, koks tu būtumei nelaimingas be savo minčių, kokios jos kilnios, gražios, didelės, tyros, nepakartojamos; gėriesi jomis kaip moterimi, kaip moters tu geidi savo minčių, kaip moterį jas išrenginėji, myluoji, glostai, ir tau rodos, kad jos atsilygina tuo pačiu, taip, taip, nesigink, spyrė jis pats save, nesąmoningai savo lyriškiausioms, asketiškiausioms mintims tu priskiri visų moterų atributus, nors ir labai tos mintys būtų šaltos, moksliškos - tau jos kupinos moteriško žavesio, jos gundo, žada, keri.
Ir tuoj pat po šitokių samprotavimų išsiveržia bejėgiškas sutrikusio, visą būtybę sukrečiančių smūgių patyrusio žmogaus šūktelėjimas: koks aš vis dėlto gležnas, trapus... Feliksas, ciniškasis Feliksas! Kad ir kokius prieštaringus jausmus jis žadintų, kad ir kaip apsimetinėtumei prieš save - jog tau jis nesvarbu, jog nė menkiausios reikšmės neteiki jo šnekoms, - o vis tiek klausaisi viena ausimi, negali nesiklausyti. Jis plėšia nuo tavęs šventumo skraistę, kuria prisidengęs gali kiek atsikvėpti, po kuria tau gera, saugu, kartais net pagalvoji, kad ji priaugs prie tavęs, taps tavo kūnu, ir tu šitaip galėsi gyventi... Betgi ta skraistė taip lengvai nuplėšiama, plevena, ne vien Feliksui, dažnam sveikai mąstančiam žmogui užkliūva, ir tu pats jauti - čia kažkas ne taip, ir tu leidi, tu lauki, kad ją kas nuplėštų, bandai pats plėšti, trypi, mindžioji. Deja, tu pernelyg švelnus, jautrus, tu nenuplėši, reikia grubesnių rankų, todėl ir limpi prie Felikso, mėgdžioji jo balsą, žodžius, kvatoji, ciniškai, grubiai, deja, iš savęs neišsinersi, todėl vėl turi grįžti į save; vėl klausia tavyje kažkas, gyvybiškai tavim suinteresuotas, bet jau kiek atokesnis, - kas tu esi? kaip tu turi gyventi? Štai tokiomis akimirkomis pradedi justi, kaip iš pačių tavo būtybės gelmių tvenkiasi, kyla ir drąsa, ir ryžtas; visa nutvieskia išdidumas, grožis, jėga. Čia aš, sakai, aš čia darau, siekiu, kalbu, ginčijuosi, džiaugiuosi ir liūdžiu, tai man tinka, šituo aš gyvas ir šituo esu nepasotinamas. Tokiu apsivalymu gal ir gyvas visų stipriausias, tyriausias gyvenimo geismas...
Kas gi yra moteris? - ne sykį klausė jis save. - Kas yra gyvenimas? Kraujas, priesaikų laužymas, apgaulė ir pasityčiojimai? Grubiems, klastingiems, suktiems jis atiduoda visa, jis atsiveria jiems visa negudria savo nuogybe, ir jie džiaugiasi, jie patenkinti, jie net triumfuoja! Jis mirtinai žeidžia švelnius ir patiklius, nuo didelės puotos stalo jiems lieka tik trupiniai.
Ne, nenoriu būti toks, ne, tyliai kalbėjo jis, glamžydamas Bernadetos laiškelį, iš kurio sklido gailus kūkčiojimas ir protestas: aš ne tokia, kokia mane palaikei, kaip tu drįsti! Kitas tomis pačiomis dienomis iš kitos, Stelos, gautas laiškas jį pribloškė savo šiurkščia tiesa: "Gal aš ir tokia... gal tu man iš viso nieko nereiški... taip, nieko, koks tu vyras?.."
Jis visas pastiro iš siaubo: laiškas patvirtino jo slapčiausius būgštavimus.
Tą vasarą jis dažnai lankydavosi tėviškėje.
Skaidrūs krištoliniai ežerai, vaikystės brastos ir sietuvos, baigiantys užželti takeliai jį atvesdavo prie žuvingesnių duburių, į beržynėlius ir į pievas... Visur aptikdavo savo buvimo žymių, bet jos dilo ir nyko.
Tyliai, kaip ir tada, kai, paskendęs žolėse, jis meškeriodavo, dūzgia laumžirgiai, ant lygaus įkaitinto vandens paviršiaus tupia gluosnių pūkai; kaitros išgarinti debesys ties horizontu, kur, keldamos dulkių sūkurius, burzgia mašinos. Retkarčiais išskrudę peizažai kilsteli, pasišiaušdami kalvų keteromis, plyksteli baltos akinančios tolumos, tačiau dabar ne tokios gražios ir slėpiningos, kokios išliko jo vaizduotėje. Lauktojo susitikimo džiaugsmo jis nejaučia, veltui bando graudentis ir šnibždėti sujaudintus žodžius.
Mes suprantame, mes žinome, - tarsi sako ant vandens palinkęs žilvitis, tačiau arti nebeprisileidžia - visas aplinkui apžėlęs vytelėmis. Buvusias sietuvas baigia užpilti dumblas, visa keičiasi, veši, stelbia tai, kas buvo, ir niekas, rodos, jo nebepažįsta. Ateik kitą kartą, kitą kartą ateik, suvėduoja viršūne koks senas medis. Visai kaip žmonės: užsiėmę savo darbais, paskendę savo rūpesčiuose.
Pasuka į palaukę, kur baltuoja rugiai. Iš kombaino kabinos išlenda Algis. Suprakaitavęs, dulkėtas, truputėlį sutrikęs, bet geltoni plaukai stropiai sušukuoti, suglaistyti. Pasisveikina, persimeta keletu žodžių, gręžiodamiesi į šiaudų krūvą, kur darbuojasi moterys. Ten ir jo būsimoji žmona, gerklinga mergina, plėšianti didelius šiaudų glėbius.
- Kai turėsi laiko, užeik, - kviečia Algis. Nori dar kažką pasakyti, dvejoja; Juozas sužino iš moterų - greitai būsiančios Algio vestuvės.
Grįžo nualintas kaitros. Štai jo klojimas, kiemas, klevai, mažyčiai, žemi, apžlibę trobos langeliai, - kaip neapsakomai visa sumažėjo, sumenko. Kieme jį pasitinka Konstantas. Ištiesia nugarą darželyje besidarbuojanti jo pati. Per pušynėlį, timpčiodama skarutės kampą, atskuba teta Vizgirdienė, jos vyras dairosi kieme. Visi apstoja, stebisi - koks persimainęs, pagražėjęs. Neišmanydama, ką čia pasakyti, tipinėja Konstantienė, ir balti dirbtinio kaulo dantys truputį tirta - lyg šaltis ją krėstų.
- Kam tą darželį vis ravi? - klausia Vizgirdienė.
- Agi reikia... - mosteli ranka Konstantienė.
Kaip išmanydamas jis stengiasi būti jiems atidus ir malonus - teiraujasi, kaip sveikata, kaip einasi darbai.
- O ko gi mums bereikia, visko gana, - sako Konstantas. - Sočiai visko dabar.
Nauju plentu rūksta mašinos. Alyvose šlamšteli vėjas, atnešęs iš laukų galvijų maurojimą ir perdžiūvusio molio kvapą. Vizgirdos namus gaubia vėsa - ten visuomet būdavo vėsu ir tylu. Pamotė čia prilekia prie jų, čia vėl stveriasi darbo.
- Kurgi taip skubi? Kas gi dega? - klausia Vizgirdienė.
- Nagi... - Kristupienė vėsteli ranka.
- Kaip kazokas, tikras kazokas, - taria Vizgirdienė.
- Gryčion, eikite gryčion, - kviečia pamotė.
- Va, prie šito serbentėlio, - rodo Vizgirdienė, paėjėjusi su juo kiek nuošaliau, - tavo motina kad verkė, kad verkė, tėvą karan išleisdama, o jis nuėjo nė neatsigręždamas.
Iš po serbento kudakuodamos išlekia vištos. Apdžiūvęs, vieni stagarai. Ir tada jos čia besikapstydamos visas uogeles nurankiodavo.
Paupy aidi kultuvės. Tai Kazimiero dukros velėja savo vaikų drabužėlius.
O štai ir jo gryčios slenkstis, iškapotas kirviu. Durys, kurios niekad sandariai neužsidarydavo, kad ir kiek jas remontuodavo, žemutėliai, siauručiai langai. Visa jau pakeista, išdažyta, nė vieno iš senųjų baldų nebėr. Tik veidrodis, jis grįžteli į jį apmaudinga paauglio akim, žvelgiančia iš paraudusio, suprakaitavusio po ilgos treniruotės veido. Ne, tas paauglys jo nebeįstengia atpažinti, tokio neatsimena. Per jo pečius žliaugia prakaitas, rankų venos išpampusios... Ant stalo atverstos knygos, pieno puodelis. "Ką čia skaitai?" - "Dikensą". - "Kaip tu čia gyveni?" - "Pats matai..." Troboje purvina ir nejauku. "Niekai, kuo tu čia užsiiminėji." - "O kas gi ne niekai?" Jis žvilgčioja į jį kiek priekabiai. Bet kodėl gi ir paauglys kalba su juo pilnas paniekos? Ar toli jis nusirito nuo savęs, ar čia jau nebėra jokių giminystės saitų. "Nemislijau, - sako jam paauglys, - tikrai nemislijau".- "Ko gi tu nemislijai?" - "Na, kad tu toks... - Ir nužvelgia jį nuo galvos iki kojų. - Puošnus, pasitikintis..."
Trumpas, daugiaprasmis dialogas. Lydimas pamotės, jis nedrąsiai žengia vidun, ir dabar, rodos, abu yra pasiruošę aprėkti šį trečiąjį, užkluptą stypčiojant prie veidrodžio - šitiek darbų, o jis, matot, ką čia veikia! Išskirtinių bruožų ieško savo veide, savo pečius, rankų raumenis apžiūrinėja... Maža, sunykusi, karščių išplikytu veidu moteris, rodos, vietoje nebegali nustygti. "Na, matot, ar aš nesakiau. Dabar pasigrožėkit šituo pienburniu!"
Dabar jinai nė pažasties jam nesiektų, ir visiškai nesuprantama, kaip ji galėjo sukelti jo sieloje tokį sąmyšį, kaip ji galėjo tokios galios turėti, kad ir dabar, jai matant, nei knygos atsivers, nei be darbo pabus valandėlę. Jo šitie namai, bet nieko jam čia nereikia, jau seniai pelnosi duoną pats, ir vis dėlto visa tarsi sustingo pragaištingame praeities mirksny, ir jam beveik gėda, kad jis, nepaisydamas jos prakeiksmų, nepaisydamas sunkios paauglystės naštos, išaugo ir nusviedė visa kaip nebereikalingus lukštus, kas nei pamotei, nei tam paaugliui nepatinka. Tai visiškai naujas. nelauktas, jiems neregėtas kūrinys, iškilęs viršum visko, kas buvo, viską, ką kitados jis taip brangino, pamynęs, truputėlį puikuojantis savimi, truputėlį triumfuojantis. Ne, negalima be ironijos žvelgti net ir į patį save suskeldėjusiame, aprūkusiame praeities veidrodyje. Kur čia jam prisišaukti praeitį, ko čia jos verkšlenti. Ir vis dėlto rausiasi po savo dienoraščius, varto mokyklinius sąsiuvinius, kilnoja tėvo prakaito prisigėrusius rūbus, landžioja po aruodą, kur sukrauti vadovėliai ir knygos. Kažko jisai tebeieško. Kažko, ką tegali rasti tik čia...
Rytais jį pažadina radijo garsai ir paukščių papliūpa alyvose. Moterys siunčia savo vaikus į pieninę, varo perkelti karvių. Visus nustelbdamas, aidi Konstantienės balsas - vaikų ji neturi, tačiau šnekos užtenka ir jai. Konstantas išsitraukia iš pastogės dalgį. Netrukus pasigirsta plaktuko taukšėjimas. Jeigu kaldamas jis švilpiniuoja, vadinasi, darbas eina kaip iš pypkės, o rytas gražus ir saulėtas, ir aiškiai matyti, kaip prie plynų vakarinių kalvų prisilenkia dulsvas dangus. O gal ten jau sūkuriuoja koks dulkių ruoželis, gal ūžia mašinos... Čyp... čyp... čyp... - spygteli plačiai praverdamas snapą čia pat, alyvose, įsitaisęs paukštelis.
Kiek sykių tie garsai žadindavo jį šienapjūtės rytmečiais, kai saulė braukdavo rasą, o pievose tebeklaidžiodavo rūkas. Norėtų pasikelti ir eiti šienauti. Bet miegas užspaudžia akis. Pakirsta, pažadintas pusryčių kvapo ir sauso klevo lapų čežėjimo. Praeities šmėklų tarsi nebūta. Vėl spindi ežerai, atsimušę veidrodinį dienos paviršių. Kąsdamas kvapnų kvietinį blyną, girdi kudakuojant vištas ir tolydžio stiprėjantį žiogelių čirpimą Vizgirdos dirvonėly - štai kas išgena grėbėjėles į lankas, štai kas jų grėblius skubina.
Vėlei iškeliauja į pamiškes. Jau iš tolo jį pasitinka duslūs, galingi kirvio smūgiai. Tai savo kieme, aptvertame gyvatvore, darbuojasi Povilo Užpelkio sūnus Feliksas, visų kaimo moterų prakeiktas ir apšnekėtas. Bernas būdamas net du kartus suvedžiojo Kainoriaus dukterį.
Tai padžiūvęs, pailgo veido, išsišovusiais skruostikauliais, labai ūmaus būdo vyriškis. Pasakys žodį - kaip kirviu nukirto. Visus kiek augesnius vyrus jis vadina dėdėmis. Visiems pasišovęs padėti. Ir ne brangininkas, ir nagus turįs gerus. Tik labai smarkus. Jeigu kur muštynės - šoks pirmas. Jeigu mato - savą muša, visuomet užstos. Tačiau senas moterų prakeiksmas - ne vienos dukterį jis yra suvedžiojęs - dar tebekybo viršum šių namų. Kieme stovi sena pušis žaibo nuskelta viršūne - trenkė jo vestuvių pavakary, kai visi linksminosi, čia pat, pievelėje, po ta pušimi.
Stabteli pievoje, kur Konstantas šienauja. Pasigręždamas į Felikso namus, Konstantas pasakoja. Iš pradžių blogai ir su pačia sugyvenęs - mušdavęs. Barnių dabar nebegirdėt, tačiau kas pavasarį, kai iš krantų išsiliejusi upė apsemia jų trobesius, ten klykteli naujagimis. Kiek dabar jie turi tų vaikų, niekas gerai nė nežino. "Rado laiką gimdyti, - piktinasi moterys. - Nei privažiuoti, nei prieiti. Dovanų reikėtų gimdyvei nunešti".
Aplink tuos namus vis zuja nesantuokiniai Felikso vaikai. Vyresnysis toks atsainus, pailgaveidis, į šoną pasukta nosike, visai kaip tėvas. Tai jis, žiūrėk, arkliu per jų kiemą perlėks, tai akmenį į padžiautą ant tvoros puodynę paleis. Vis ant keliuko, kur su tėvu gali susitikti, stoviniuoja. Sustos jam priešais, ir nė iš vietos, nors tas eitų su kamanomis ar botagu. Mažasis gal ir spruktų šalin, bet vyresnysis laiko jį už rankiotės nutvėręs. Abu murzini, apskretę. Mažajam gal tik treji metukai. Toks sunykęs ir menkas, retais plaukeliais, rudomis seilėmis aptekusiu smakru. Gal jam kokių vitaminų stinga, ar kas yra, kad molį vis laupo. Laupo ir deda burnon. Tačiau, svetimą pamatęs, susigėsta, paslepia rankelę su moliu. O gal tyčia, tėvo akyse, taip daro, vyresniojo ar motinos pamokytas - atseit pasižiūrėk, kokie tavo vaikai. Vienais tu rūpiniesi, o šituos likimo valiai pametei.
Kartą buvo užėjęs pas pusseserę. Jos vyro trobesiai stovėjo miško laukymėje. Senas sodas, akmeninis tvartas, klėtis, erdvus klojimas. Pusseserė darže raškė pomidorus, agurkus, o aplinkui sukaliojosi jai talkininkaujantys vaikiščiai. Iš klojimo, valydamasis nuo drabužių šieną, išėjo jos vyras. Pasisveikinęs pasuko prie šulinio nusiprausti, kur ilgai prunkštavo, taškėsi, prašė, kad Juozas šliūkštelėtų vandens. Buvo pietų metas, ir visi susėdo už stalo, tačiau, nė šaukštų nespėjus pakelti, troba aptemo, staiga užlėkęs vėjo šuoras palenkė medžių viršūnes, pabarškino į langą lietus, kurio juosta nurūko sodu į pakalnę, nutildydama bičių dūzgesį. Čia pat viršum jų galvų subildėjo griaustinis, ties tvarto pamatais pasipylė kibirkštys, pakvipo siera. Visi puolė uždarinėti langų, durų. Pašokdamas jis spėjo išvysti senosios šių namų šeimininkės veidą, baltą kaip drobė.
- Dieve, kada tu liausies mane gąsdinęs. Nuo pat jaunumės, prisimenu, dar piemenė buvau, kai ąžuolo viršūnę nuskėlė, po keleto metų supleškino pirtį, paskui tvartą, gerai, kad akmeninis, ir visuomet atmenu, vos tik susėdi už stalo, tik ir lauki... kaip šiandien užmiršau jus perspėti, prieš pietus dar pagalvojau: kad tik audra neužeitų, - taip svilino.
- Tikrai, - kąsdamas šviežią agurką, pridūrė šeimininkas, - čia tikras perkūnų kalnas. Gal todėl, kad užuovėja, oras čia įkaista labiau, aukštumėlė, vis žadu įtaisyti perkūnsargį.
Vėjas, šlamštelėjęs krūmokšniuose, čia pat, viršum jo galvos, puolė tolyn į skardžio pusę, kur galėjo siausti nesutikdamas kliūčių, pašėlusiai lėkė debesys, klykavo pasiruošę išskristi paukščiai, medžiai jau metė lapus, ir vasara... visos jo čia gyventos vasaros jau brido per aukštą žolę tolyn į pietus. O godos, jo godos! Jis duso, jam veržė gerklę, jis norėjo laipioti skraidančio lėktuvo sparnais, daryti mirties kilpas. Garbės, garbės! - šaukė iš visų savo prigimties gelmių. Aš nebegaliu laukti! Nebegaliu.
Lietus liovėsi taip pat netikėtai, kaip ir užėjo. Išlindo saulė, ir visa - vyšnios, obuoliai - ten sušvito skaisčiu rasotu raudoniu. Viršum lygios žalios pievelės priešais šilą pakilo vaivorykštė. Ji spindėjo čia pat, beveik ranka pasiekiama, virpanti smulkutėmis vandens dulkelėmis, susiurbtomis iš kylančių pievos garų. Lengvai čia prigijo jo pusseserė, ta pati, kurią jis prisiminė knebinėjančią gėlių sėklų mazgelius, apžiūrinėjančią jurginų šakneles, dainuojančią vakaronėse, kuri jį kartą prašnekino, kai, užsiglaudęs po krūmokšniu, skaitė apie Lindbergo skridimus, įsižiūrėdamas į tolumoje tarp miškų molynų raudoniu šviečiantį skardį.
Žvilgtelėjęs į raštuotas marškas ant senų, kirvarpų kiek apgraužtų lovų, į rankšluostį, kabantį kampe prie durų vaivorykštės varsomis užlietoje seklyčioje, jis nejučiomis pagalvojo, kad ši jo pusseserė iš tikrųjų įaudė į savo gyvenimą tą vaivorykštę, ne be reikalo skurdžioje jos tėvo troboje nuolatos dūgzdavo staklės. Tačiau geriausias jos kraitis buvo begalinis tyrumas, darbštumas ir meilė, meilė. Reikėjo matyti, kaip ji ima iš lopšio mažylį, duoda jam krūtį, raško pernokusius vaisius, kabina iš kubilėlio medų, neša ant stalo valgius, vaišina, kaip žiūri į savo neaukštą plačiapetį vyrą, srebiantį sriubą ar ateinantį keliuku su vyresniuoju sūnum, kaip žiūri, kai abu jie juokauja, šnekasi.
Ir vėliau nedaug jam teko regėti tokia tikra laime ir džiaugsmu šviečiančių moters akių, nedaug kur jį sutikdavo taip svetingai, nieko neklausinėdami, kaip ilgai lauktą, brangų, artimą, savą. Jos tėvas tebebuvo brigadininkas - orus, stotingas, vešliais užriestais ūsais, jis tebejodinėjo po laukus, priekabiai dairydamasis, kur, kaip, kas padaryta.
