en
[13]
Tas paveikslas neturi nieko bendro su ja realia: tikroji Stela neturi skonio, nevalyva, melagė, - užrašyta vienoje knygutėje, - reikia į ją įsižiūrėti, kokia ji, tikroji, išryškinti šiuos bruožus. Vėlgi: kodėl mane taip jaudina jos balsas, jos kūno kvapas, prisilietimas, tarsi tik ji viena būtų moteris, kitos man nė neegzistuoja... "Kodėl tu tokia?" - paklausiau. "Et, - mostelėjo ji vangiai. Paskui apsimestinai gyvai: - Kokia tokia? - Ir staiga: - Žinai, kas aš? Nori žinoti? Gerai, aš pasakysiu". - "Sakyk, viską sakyk". - "Artistė iš sudegusio teatro... Netikras pinigas". - ;,Pernelyg dramatiškai skamba", - slepiu neaiškų nerimą. - "Kaip nori, gali netikėli. Cha cha! - ėmė kvatotis. - Jis mane saugo! Žinai, - įbedė į mane akis, - jeigu nori, aš tau pasakysiu? (Ji dažnai prašneka tokiu tonu, kad mane visą nutvilkdo šaltis: tarsi šit šit uždanga prasiskleis - ir aš išgirsiu kokią kraupią paslaptį.) Betgi tu bijai... nenori, tai ko gi apsimetinėji, jog labai tau svarbu žinoti, kokia aš? Tai va, klausyk... Ne, šį kartą nepasakysiu"
Pasitaiko, kad aš stumteliu ją kokiu žodeliu nuo savęs, ir ji ima šūkalioti; nieko jai nereikia, niekas nesvarbu, jeigu panorėtų, bet kam galėtų galvą apsukti, šneka su neslepiama piktdžiuga ir pasitenkinimu. "Tu paprasčiausia kekšė", - pratariu be garso. "Oi , tiesiog negaliu, kaip man linksma, tu nežinai, - ir ima pasakoti apie tą Rimgaudą, apie kažkokį Ričardą, Ediką. - Tu nežinai, ką aš jam pasakiau". Kartais atrodo, kad jai patinka mane skaudinti, ji niekina mane, kad esu toks nuo jos priklausomas, kad kiekvienas jos žodis, gestas mane tiesiog žeidžia. Tai ji laiko savo pergale. O! Kaip aš niekinu save ir ją!
...Palydėjau ją į užmiestį. Stabtelėjo prie tvenkinio, kur čiužinėjo vaikai. Spaudė šaltukas, besileidžiančioje saulėje blykčiojo pačiūžos, šviesa, atsimušanti nuo ledo, plieskė mums į akis.
- Pažiūrėk, - parodė ranka į apledėjusią malūno turbiną, ledu aptrauktus polius, buvo guvi, sukaitusi kaip vaikas - prieš tai krėtė nuo pušų sniegą, juo drabstėsi, ir jis tirpo ant jos paraudusio veido, plaukų. - Kaip norėčiau čiuožti. Matai tą besisukančią mergaitę - aš irgi mokiausi figūrinio čiuožimo, eidavome su Lida, o dabar ji turi krūvą vaikų, vyras girtuoklis... Nė šnekėti nėr apie ką, o buvome neperskiriamos, viena kitai rašėm eilėraščius, prisiekinėjome, kad niekad nesiskirsime, o dabar... - Ji skėstelėjo rankomis, ir akys tapo plynos, tuščios kaip ledas, atmušantis besileidžiančios saulės spindulius. - Tik aš kvaila: vis dar ją myliu, lankau, nors vyras... - Staiga, čaižiai spiegdamas, į baltą priemiesčio laukų erdvę įsiveržė traukinys. - Ar visi vyrai tokie pavydūs? - paklausė. - Tu irgi...
Prieš mus kvaito, sukosi maža mergaitė...
...Albinas šaiposi, jis nemato, kaip aš kenčiu, jo meilė graži, jis nežino panašių dvejonių, meilės netikrumo, neapykantos.
- Tu kažkoks, - palik ją.
- Lengva pasakyti...
- Aš palikčiau.
Jo draugas persakė, kaip Albinas išsitaręs apie mane: ištižėlis. Šie žodžiai mane persmelkė šaltu fiziniu skausmu. Tai koks tu man draugas, Albinai? Pasaulis - kaip įsivaizdavimas. Mes gyvename savo vaizdinių pasaulyje, pasaulyje, kurį susikuriame patys, jam taikome savo dvasios ir proto savybes - matus, kategorijas, o realybė neapčiuopiama, nesuvokiama, joje nėra nei priežastingumo, nei laiko sekos...
Kokios netvarios šitos rimties, skaidrumo, susitaikymo su savimi akimirkos: užtenka tik prisiartinti jai, ir visa griūva, mane užtvindo skuba, nekantravimas, ir miršta tai, kas many nori sustiprėti, tapti išdidus, tarti žodį, kas nenori gūžtis, taikytis prie kitų, plaukti pasroviui. Koks stiprus buvo šitas noras tapti tvirtam, įžvalgiam, pranašesniam!..
Sėdėjau skaitykloje. Staiga ji pasilenkė:
- Skaitai? Kam tokias knygas skaitai? Parodyk! Nenori - nereikia. Kvailė aš, kvailė, atbėgu uždususi, daugiau taip nebebus, nesulauksi. Viso gero! Tūnok! - ir, žybtelėjusi akimis, apsisuka eiti. - Tik žiūrėk, - sviedžia stabtelėjusi, - kad paskui netektų gailėtis. Pats kaltas, žinok. Viso gero. - Ir, iškėlusi galvą, nukaukši prie durų, palikusi mane į priekį tiesiantį ranką, pasiruošusį bėgti iš paskos, nes galbūt jau įvyko tai, kas nebepataisoma: taip piktai krusčiojo jos pilkšvos standžiai susiraičiusių plaukų garbanėlės, toks apmaudas rankos mostelėjime, išsižadantis žingsnis, o pilka elastinga medžiaga glotniai aptemptame liemens išlinkyje - tokia pikta valia. Tačiau prie durų stabteli, žvilgteli, tarsi paskutinį kartą klausdama, ir aš nė pats nepajuntu, kaip pasikeliu, užlaužęs galvą pėdinu jai iš paskos...
Ji ateidavo, kai šalčiu dvelkiantys spinduliai šliauždavo skaityklos sienomis, grabinėdavo kietus, aukštose lentynose sustatytus knygų viršelius, sutavaruodavo dulkėtame vitraže, - kažkas amžiais apleisto tvyrojo šioje skaitykloje, spindėjo ant knygų gulančiose dulkelėse, slapstėsi kertėje prie plikagalvio, surauktais antakiais vyriškio biusto. Jai artėjant, priešais Juozą sėdintis plikagalvis senukas, rodos, dar labiau įtraukdavo į pečius galvą, priglusdavo lęšiu prie kokio rankraščio ar manuskripto, stengdamasis išskaityti kokį ženklą ar žodį. Tas žmogus pratūnodavo čia dienų dienas tarsi savo namuose, visa aplinkui užmiršęs, su šlepetėmis, pasistatęs šalimais termosą, kurį jam atnešdavo senyva moteriškė, kai sieninio laikrodžio dūžiai vos girdimai išmušdavo šešias.
Kažkodėl Juozo vaizduotėje šmėsteldavo salti karo metų ir pokario vakarai. Ir tada, kai po griuvėsius šmižinėjo išbadėjusios katės ir žiurkės, kai žmonės tiesė alkanas rankas, kad paimtų akytos duonos porciją, kai lėkė paskui vagonus, tas senukas buvo toks pat, tūnodavo panašios patalpos šilumoje, tarp kailių prie židinio, šeštą valandą su pasimėgavimu suvalgydavo baltą minkštą bandelę, apteptą sviestu. Jokių permainų, sukrėtimų, seni baldai, įpročių ramybė - pasaulis, kur savi dėsniai, savos negandos, menki negalavimai... su saiku eikvojama energija, kūno šiluma, su tokiu saiku, kad... Tačiau kaip Juozas buvo nustebintas, kai sužinojo, kad šitas žmogus kelerius metus praleidęs konclageriuose, kad jį daužė, spardė, marino badu ir šitos šilumą mėgstančios kojos basos brido per sniegą, ėjo per spygliuotas vielas, šitos rankos rausėsi po sąšlavynus, ši karšta arbata besigardžiuojanti burna kimšo atliekas, šitos gyvos džiugiai spinduliuojančios akys matė šaudomus, daužomus šautuvais...
Gal dėl to, pagalvodavo Juozas, tas žmogus dabar taip brangina menkučius malonumus, kuriuos teikia senatvė, netgi negalavimai; kaip, klausdavo Juozas save, galėjo šitas žmogus išlikti, susigūžęs po staline lempa, prie tų savo manuskriptų, tiksint laikrodžiui, siautėjant speigui? O kartais jam atrodydavo, kad tas žmogus tarsi koks paskutinis ramybės, šilumos, kito pasaulio palikuonis, kažkoks senas užklydėlis, vidurnakčių sargas, magas, tęsiantis kokių viduramžių alchemikų ieškojimus. Tačiau labiausiai Juozą stebino, su kokia meile, rūpesčiu į šitą seneliuką žiūrėdavo moteris, kas dieną jį aplankanti, apžiūrinti, apkaišiojanti, tausojanti, sauganti jį visom išgalėm, meile, pasišventimu, ne tik sauganti - ji gėrė iš jo gyvastingumą, kaip dagties liepsna geria žibalą, gyveno tik juo, laukimu, kada jis pavalgęs apsirengs, išeis, grįš į namus, sės prie darbo, ką pasakys. Gyveno žiūrėjimu į jį. Tik šitokio rūpesčio apgaubtas, sergstimas, tas žmogus galėjo šifruoti senus, visų užmirštus žodžius ar skaitmenis.
Ir Juozas su begaline širdgėla vėl pagalvodavo apie Stelą - jauną, kandžią, klastingą, tokią pragaištį pažadinusią jo sieloje. Kartą parodė į tą porą, bet ji tik apmaudingai truktelėjo pečiais:
- Hmm... rado į ką žiūrėti... Mano tėvas irgi panašus į jį.
- Čia visai kas kita, - pasakė Juozas, - čia...
Bet ji taip užsiplieskė, kad jis nutilo. Tai kam gi liks, pagalvojo Juozas, šerkšnotas langas, lempos šviesa, tas lęšis suaižėjusia dramblio kaulo rankenėle, neiššifruotas ženklas, prislopintas laikrodžio dūžis, skelbiąs poilsio valandą?..
Stebina, kiek kartais maža reikia erdvės, - tik tiek, kiek stalinė lempa apšviečia, tačiau jos spinduliai skrodžia šimtmečius, nutvieskia beribę naktį, įveikia speigą, ir laikas čia nesibaigia, jis teka ramiai, iš lėto arba nusidriekia beribėmis erdvėmis į amžių platumas, ieško ten giminingų sielų, ieško nemirtingumo; laikas tarytum sustingsta, išnyksta, išnyksta ir išorinis judėjimas, virtęs sielos judesiu, minties slinktimi, ieškojimu, ėjimu priešpriešiais žvarbai, netekčiai, sumaiščiai...
Juozas taip įsijausdavo į tų senukų gyvenimą, kad ir jo paties karštligiška, atsitiktinė, pavydo bei nevilties maitojama būtis tarsi prašviesėdavo, praplatėdavo, atsiverdavo vakaro šviesos nutviekstomis Užpelkių ražienomis, kuriose draikosi, spengia voratinkliai, kažkodėl užkliudydavo aukštą molėtą skardį, smelkdavosi į gilumą, iš ten iškeldama Egipto piramides, apkerpėjusius skitų, hebrajų akmenis, užklysdavo į Panteoną, kur aukštos kolonos, skulptūros ir šviesa - balta, amžina, spengianti, nugulta dulkėmis, šviesa, kurioje visa dūlėja, ir amžinas tėra jos virpėjimas ant postamentų, kolonų ir akmenų - ta šviesa, tie vėjo gūsiai, siautėjantys amžių nišose, išgriautose šventovėse, knygų saugyklose, plaikstantys išgeltusius, niekam nebereikalingus lapus, šiurenantys, šiugždantys, žadino kažkokį apleistumo pojūtį, kone baimę - tarsi jis pats būtų koks Cicerono, Platono ar Euripido, Asklepijo, Senekos... biustas, nutviekstas neatsiejamo tos erdvės atributo - šviesos. Visa trupa, stingsta, dūlėja toje erdvėje, ji kelia nerimą; o gal priešingai - erdvėje įsikūnija, realizuojasi nesuvoktas nerimas, paveldėtas iš vaikystės. Ko gero, tai natūralu, nes visa galima įsivaizduoti tik erdvėje, šviesoj, tačiau dažniausiai jis atpažindavo savo vaikystės kalnais ir duburėliais paženklintą erdvę; ir šviesa, Cicerono ar Aristotelio biustą liečianti šviesa - tai ta pati, kuri virpėdavo virš skardžių, sietuvų, ir visa tai - net Panteono, Egipto piramidžių ar apgriuvusio Koliziejaus vaizdus - gaubia nykumas, pragaištis, ir jam gaila, tarsi tie griuvėsiai, tie buvusio gyvenimo pėdsakai sietųsi su juo. Iš tiesų, jeigu ant jų krito kurio nors jo vaikystės vakaro šviesa, jie iš tikrųjų kažkuo siejosi su juo; vaikystės netikrumu, apleistumu, vienatve dvelkė ta šviesa, ji lyg kvietė atgal, gilyn, į istorijos plotus, kur vyko neapčiuopiama jo sielos drama. Nuojauta jam kuždėjo, kad amžina tėra šviesa - ji spindi dulkėmis, liečia apdaužytus biustus, šliaužia sarkofagų dangčiais, virpa ant senų manuskriptų, - šviesa ir išorėje, ir viduje; joje mes galime vaizduotis, regime, kas mes būtume be jos; yra proto šviesa, širdies gerumo, meilės šviesa; srūvanti, glamonėjanti, šviesa, sklindanti, žadinanti nerimą; pasmerktumo, vienatvės šviesa, yra amžinoji šviesa, mes išvystame šviesą pirmąkart ir paskutinįkart, ji supa mus kaip oras, plazda mumyse, joje visa apsireiškia. Šviesa vienintelė, pirmapradė, ji - pulsuojančios energijos ištekliai, žadintojas, šauklys, o visos spalvos - tik jos pakaitalai, surogatai, mūsų sielos, mūsų būties spektrai... kiek intensyvi būtis, tiek intensyvi šviesa... Kažkur istorijos pradžioje ar pabaigoj plieskė akinantis šviesos baltumas, tenai nebuvo medžių, žolių, tik akmenys, laikas ten stingo, trupėjo, laikas ten gulė dulkėmis, lyg būtų priartėjęs didžiulis šviesulas - senų graviūrų, biblinių paveikslų, - kur žmonės atšlyja, dengiasi veidus, šaukia, pagauti beprotybės; šviesa, įslystanti pro storas atsiskyrėlių nišas, liečianti jų veidus, rankas, manuskriptus, žemėlapius ir matuokles; šviesa, nutvieskianti tolimus viduramžių laukus, uolas, brandinanti vaisius, ir ta, kuri neša atskirtumą, vienatvę, nerimą, sėja dulkes...
Eime, sakydavo jis, kur tik nori, į kalnus, prie upeliūkščio, einame kuo greičiau iš čia. O! Kaip jam tomis akimirkomis reikėjo šilto, jautraus, gobiančio, jaučiančio jį balso, o ne tokio - šalto, svetimo, - jos balsas visuomet skambėdavo čaižiai, ne, balso nebuvo, tik žodžiai, tik jų natūraliausias apvalkalas, grasus, nepatikimas, veidmainingas kaip ir ji pati.
Sykį ji laiške paprašė, kad atsiųstų jai žibuoklių iš parko, kur jie praleido kartu keletą itin nemalonių valandėlių. Vaipydamasis iš tokios užgaidos, jis gūrinėjo po pavasarinį mišką, ieškodamas žibuoklių, surado, išsiuntė, o kitame laiške ji nė neužsiminė apie jas, matyt, jų nė nepastebėjo ar užmiršo, ko buvo prašiusi. Pasibaisėtinas nemylinčio žmogaus nejautrumas - toks žmogus niekada nesupranta, į kokią bedugnę menkiausiu žodeliu įstumia savo auką.
Praėjo ta meilė taip pat nelauktai, kaip ir buvo apnikusi. Pagaliau jis suteikė jai visišką laisvę, nebegalvojo, ką ji veikia, vis rečiau jos bepasigesdavo, nors kartais plyksteldavo keistas gailestis arba noras su ja nueiti į kokią atokią kavinukę, kur abu anksčiau lankydavosi. Bet kiek toje meilėje tilpo spengiančių vienatvės vakarų, kai jis, nebegalėdamas ištverti, puldavo prie telefono, kiek buvo pavakarių, kai, pasisodinęs ją ant senos, oda apmuštos sofos, imdavo kamantinėti lyg prasikaltusį vaiką, kiek buvo naktų, kai jis pakirsdavo nuo savo šauksmo su įstrigusiu galugerkly jos vardo skiemeniu: ...ela ir paskui dar ilgai dairydavosi po tuščią, mėnesienos ar gatvės atšvaitų užlietą kambarėlį, nesusigaudydamas, kur besąs. Meilei praėjus, visa tapo nebesuprantama. Kas ji, ta mergiščia? Nieko apie ją nebenorėjo žinoti nei girdėti, nors vaidmenimis buvo pasikeitę, ir ji budėdavo prie jo vartų, - ar bereikia didesnio atpildo už jo kančias, bet ir tas kitados trokštas atpildas jį tik erzino. Vėl buvo atsitokėjęs. Pajutęs pagaliau savo vertę ir vietą. Miestas su visomis užeigomis, įstaigomis plačiau atvėrė vartus. Apsitempęs pilkšvu megztuku, barzdotas, čiulpdamas pypkę, jis vaikščiodavo gatvėmis, rašydavo straipsnius, jis turėjo daug pažįstamų, nedvejodamas užkalbindavo jam patinkančias merginas ir jau nebespartindavo žingsnių, pajutęs, kad jos žvilgčioja į jį. Ledinė kaukė, gaubusi jo veidą, jau buvo gerokai aptirpusi. Keitėsi jo eigastis, balsas, jis visas keitėsi. "Tu neatpažįstamas", - sakydavo pastodama jam kelią kur gatvėje. Keista, nesuprantama moteris, galvodavo, spartindamas žingsnius. Anksčiau aš jos ieškojau, ji slėpėsi, dabar, kai žvilgtelti į ją nebenoriu, - vejasi; keista, nesuprantama jos dalia, ir kitas naivuolis, pakliuvęs į jos pinkles, blaškysis visai taip kaip ir aš, prasimanydamas visokių dalykų, kai tuo tarpu... kieno nors užkalbintas, jis nebaigdavo šios minties; nei įsivaizduoti, nei suprasti neįstengė, už ką ją taip mylėjo, kodėl jam buvo jos taip gaila. Tai buvo nelyginant sapnas. Jeigu jam kas parodytų tuos autentiškus praeities kadrus! Ar benorėtų atpažinti save? Širstų atpažinęs, suktų į šalį akis. Čia jis? Šitas ištįsęs vaikėzas sutrikusiomis akimis, pilku išaugtiniu lietpalčiu ir nuzulintu švarkeliu, kaip tūtelė kelnėmis, - tokia tada buvo mada, - nukleiptais batais su kaukšinčiomis pasagėlėmis?! Šitas, jau geroką pusvalandį stoviniuojantis prie universalinės parduotuvės vitrinos, prie kino teatro, prie tilto ir vis žvilgčiojantis į masyvų penkiaaukštį namą? Šitas, laukęs nesveikai išblyškusios mergiščios, kuri antai lipa laiptais? Šitas, keliantis maldaujančias akis į praeivius? Šitas, valgykloje godžiai kemšantis duonos riekutes ir užgeriantis arbata? Atleiskite, jis toks apgailėtinas, sustiręs, išgeltęs. Iš tiesų - kur jį nuvedė ta meilė! Pažvelkite, kaip jis eina žvilgančiu parketu, kaip spraudžiasi šokių salės tarpdury, kaip stypčioja prie afišų stulpo ar puldinėja prie prekystalio, neišmanydamas, kaip už turimas kapeikas nupirkti jai kuo gražesnę šventinę dovaną. Štai su ta dovana dūlina atokiomis gatvelėmis namo, nes ji nė ateiti nesiteikė. Šitas, po dešimties kartų puldinėjantis prie telefono automato, keičiantis kapeikas, stabdantis praeivius. Šitas, kuris, užsiglaudęs už kampo, purvina, suglamžyta nosine valosi nosį... Pala, ar tik ne ašaras šluostaisi?.. Geriau tegu jis kuo giliau nugrimzta į tamsią praeities atmintį.
Visa jau buvo praeity - ir nykus jūros staugimas, ir apverstos valtys, ir begalinis jos gerumas, atmieštas neištikimybe, melu ir gebėjimu prisirišti. Skaudžiai juos abu nutvilkė ta meilė. Bet kas gi kaltas, jeigu ji pati padarė viską, kad užpūstų tą didelę ugnį, galėjusią visa nutvieksti reto grožio spalvom? Dabar jis tematė tik jos varganą, suodžiais ir pelenais apneštą veidą, pilką, suakmenėjusį, kietai suspaustomis lūpomis, nukarusias palei šonus rankas... Tačiau... Meilės agonija tęsėsi ilgai. Labiausiai jis bijojo prisiminimų. Ką sakys skverams, namams, gatvėms, kurie juos matė, ką sakys seniems, išgeltusiems laiškams, atvirukams, knygoms, kurias skaitė kartu popiečių ir vidurdienių valandomis, ką sakys jos dovanotoms knygoms, vietoms, kur jie mėgdavo lankytis? Ką sakys saulės blyksniui ant tuščio staliuko, prie lango toje kavinukėje, nužvarbusioms žvaigždėms, kurias išvysdavo pravėrę duris, kaip jis nuvažiuos į pajūrį, praeis pro kioskus, kur gerdavo drungną aprūgusį alų? Ką pasakys ūkanotai dienai, žuvėdrų klyksmui, išplaukiančio laivo stiebui, bangų ošimui, smėliui, kuris jau seniai bus užpustęs jų pėdas? Rodės, jie užgrauš visokiais priekaištais. Visur jį persekios nepaguodžiamas prarastosios meilės balsas. Ar galės jis kada užmiršti, kaip ji glaudėsi prie jo, apimta siaubo, ir vis kartojo jo vardą, vis klausė: ar tu mane myli, ar labai mane myli, sakyk. Ak, tu nežinai, kaip man baisu. (O jis, šaltas analitikas, pavyduolis, glostė ją ledinėmis rankomis ir, žioplai pravėręs burną, galvojo: "Dėl ko ją dabar toks siaubas apėmė, kas čia galėtų būti?")
Bet meilė praėjo, ir tie daiktai, visa, kuo ji buvo gyva, išsyk prarado žadą, tapo kurti, akli kaip ir jis, jie nieko nebenorėjo apie ją žinoti. Tačiau argi tuo būtų patikėjęs, jeigu kas jam tai būtų sakęs anksčiau?
Kartą, grįžęs į miestą po ilgos ir karštos vasaros, jis ilgai klaidžiojo rudeniškomis gatvėmis. Jos buvo apleistos, tuščios, ir visur čia žiojėjo buvusios meilės žaizdos, randai. Anksčiau, būdavo, grįžęs jai paskambina iš stoties, žinodamas, kad ji laukia, kad neatsisakys praleisti vieną kitą valandėlę, o kur ji dabar?
Vakarėjo, oras vėso, ištuštėjusiomis gatvėmis vėjas gainiojo sudžiūvusius lapus ir popiergalius, kažkur miesto pakraštyje gaudė balsai - ten vyko jojimo konkursas. Tuščios kavinukės, tušti prieangiai, skverai, iš pritilusių studentų bendrabučių sklinda muzika... Šen ten kelią parkerta vienišas praeivis. Kokias kavinukės duris tik praverdavo - visur tuščia, tylu. Ilgai stovėjo prie vieno slenksčio su tamsiai raudonų plytų sienomis, - ne kartą jis čia sėdėjo su Stela va tokiais pavakariais ir niekad nepatirdavo tokios gėlos, tokio maudulio. "Kaip gerai, kad tu čia", - pasislinkdavo prie jos artėliau lyg prie kokio liūdno ir ištikimo, vienintelio užmirštos, užpustytos, nesuprastos, niekam nežinomos būties sargo. Čia, aukštam plytų židinyje, būdavo, traška ugnis, žmonės ateina pasišildyti sužvarbusių rankų; sermėgėti, apnešti sniegu, užgeltomis kojomis, išeina palikę drėgnus batų pėdsakus ant grindų ir prie židinio, kur prikaltas aprūdijusios skardos lapelis... šarmojančiame lange šmėsčioja siluetai, varstosi durys, įvirsta šalti garų tumulai, visi skuba, bruzda, nelyginant būtų koks ruošos metas, kartais, žiūrėk, lyg skimbčiotų kibirai, bildėtų nusviedžiamos malkos. (Ak, kiek daug bylojo jo pasąmonei tie garsai, kokiais vaizdais jie išplaukdavo!) Aukštu geležinkelio pylimu pūškuodamas pralekia traukinys, nuaidi jo skardus švilptelėjimas... Ir kažkodėl jam labai miela, artima tapdavo viskas - ir tie žmonės, užeinantys pasišildyti, ir didžiulė statinė, kurią jie apstodavo, ir ugnies spragsėjimas, ir sukaitusios padavėjos, lakstančios su karštais moliniais indeliais, kuriuose plūduriuoja riebūs, sultingi avienos kąsniai, ir bruzdesys bei kvapai iš virtuvės - ten kažką vis skrudindavo, virdavo, kepdavo, ir tamsiai raudonos mūro sienos, ir medinis stalas, ir kaskart vis labiau šarmojantis langas su melsvomis žvaigždutėmis ar pamėkliškai žvilganti mėnesiena. Ilgai jie čia užsibūdavo... (Kaip jis visa tai užmirš, kada?) Kam dabar papasakos apie tuos vakarus, kai jos nebėra, kas jam sugrąžins jo slaptą gėlą? Kas jį supras?
Staliukas, prie kurio jie įsikurdavo, buvo tuščias, visi staliukai buvo tušti, per juos šliaužė įkypa, akinanti, nejauki šviesa, kurioje mirgėjo išgeltusių lapų šešėliai, pylimu bildėjo karšti, pajuodę nuo anglies traukiniai. Į tuščią vėstantį dangų stiepėsi balandžių nutupėti bažnyčių bokštai, - visa sena, palaidota, užmaršty, nebeprisišauksi; seni namai, senos arkos klojo šešėlius, prabildėjo anglies prikrauti karučiai, tingiai nusižiovavo mėsos krautuvėlės tarpdury stovintis vyriškis rausvai išterliotu chalatu, negrabiais pirštais, vėjas lupinėjo nuo sienų ir stulpų afišas, klūpėjo maldininkai... prisimerkę nuo saulės, skveruose stoviniavo vaikiščiai, ir su tuščiu bokalu rankoje gręžiojosi į retus praeivius prie statinės stovinti alaus pardavėja. Visa buvo tarsi sustingę kažkokioje beprasmybėje. Ko čia jis atvažiavo? Kas ją galėtų atstoti? Ar bus tokia, kuri ją atstotų? Staiga jam tapo aišku: su šituo miestu jį rišo tik ji. Skaudus, nežinia iš kur užklydęs posmas nutvilkdė širdį - tavęs daugiau nebus. Nuojauta sakė: praėjusi meilė kaip mirtis - neprišauksi. Skausmas buvo toks pat aštrus, kokį patyrė kartą vaikystėje, pakirdęs šviesų vidurnaktį. Prieš jį traukė liūdna laidotuvių eisena, nešina brangiausiomis meilės relikvijomis. Tai buvo tas pat, lyg matytų, kaip ją užvožia karsto dangčiu. Išsiskyrimas jam buvo tolygus mirčiai. Mirė meilė, mirė ir ji. Kitomis akimis į ją žiūrės, kitaip jos klausysis. Ne, ne, niekad to, kas buvo, nebebus, nesugrąžinsi.
Vakaras jį užklupo tuščioje aikštėje priešais operos ir baleto teatrą. Čia jie klausydavosi Čaikovskio, Vagnerio... tuose žvilgančiuose balkonėliuose buvo taip tvanku... ji vis vėduodavosi nosinaite.
Žiūrėjo į sunkias kolonas, į išblukusias praėjusio sezono afišas, viena iš jų skelbė: TEATRAS UŽDARYTAS VASAROS ATOSTOGOMS, kita (ją ką tik priklijavo sargas): SEZONO PRADŽIA; kaip greit pralėkė vasara, pagalvojo. Ir dar pagalvojo, kad per visą tą laiką, kol šeimininkai ir artistai paplūdimiuose poilsiavo, teatras buvo apmiręs, tuščias, uždarytomis langinėmis, nė šviesos spindulėlis čia nepatekdavo. Jis truputį pravėrė sunkias juodas duris - salės gilumoje darbavosi kombinezonais apsirengę darbininkai, jie valė apdulkėjusias dekoracijas, sienas, baldus, kostiumus...
- Laikas baigti, - pratarė, ir kai metalinės durys sunkiai girgždėdamos vėrėsi, jis potekomis puolė prie telefono, o paskui išgirdo jos abejingą, šiurkštoką balsą (iš kur ištraukė, kad ji šią akimirką vieniša, kenčianti kaip ir jis?).
- Tu? - paklausė ji be menkiausios džiaugsmo gaidelės. - Gerai, galime susitikti, - pasakė abejingu balsu, - kur mes eisime?.. Tik ne prie stoties... Nors, jeigu tu nori, man vis tiek...
...Kur tu, miegančioji Diana, apnuogintoji macha, kur tu, švelniai kvepiančioji - ateik! - o baltasis harmonijos groži, trapusis atspindy, kaip suspindi kartais vakaras tylinčiame ežero vandeny, o nuodėme be gėdos, meile be graužaties, be drovėjimosi! Nugrimzdau į patį tavo dugną, skaidrų kaip mylimosios akys, kurių niekad netemdė menkiausias šešėlis. Radau žaidžiančius prie vandens vaikus, saulėje dūlėjančius uolynus, vėsiame alyvmedžių šešėlyje savo būstą stačiau, o saulė kybojo pačiame zenite ir, rodės, niekad nekrustels iš vietos; džiūvo ant virvutės skalbiniai, džiūvo ant uolos jų šešėliai, aukštai danguje suko ratus plėšrus paukštis, mačiau baltus laivų stiebus prie horizonto, akino bangos, - visa ten buvo pilka, išdeginta, bet nuo jūros dvelkė vėsa, ir mes vis leisdavomės per karštas uolas prie vandens, o kai grįždavome, ten, tarp alyvmedžių, sušmėžuodavo gražus plėšraus žvėries kailis. O kai atėjo gaivus pavėsingas vakaras su žvaigždėmis, alyvų kvepėjimu, bangų šėlimu ir savąja meilės kalba, girdėjome hienas, šakalus... Paskui visa tapo kasdieniškai paprasta, ir tu man pasakei: numylėtasai, ir aš girdėjau atsargius plėšriojo žvėries žingsnius; kas tu be jo riaumojimo ir grakštumo, kas tu, prijaukinta, saugi, kas tu, įspėta, įprasta, kasdieninė, bijanti savo prigimties alsavimo?
