en
[2]
Mačiau pajacą, kuris šoko priešais parke sėdintį išvarvėjusiomis akimis senuką, o sis žiūrėjo, pravėręs burnos kiaurymę, linkčiojo galvą ir kikeno; mačiau senatvę, pro kurią, man sakė, turiu praeiti pagarbiai ir, gink dieve, neįžeisti kokiu neatsargiu žodžiu, mačiau senatvę, prie kurios vedė anūkėlius, ir ji glostė juos raukšlėta ranka, ir džiaugėsi jais, mačiau senatvę, įkalintą prieglaudos namuose, mezgančią saulės atokaitoje ant suoliukų, šiugždinančią laikraščius, knapsančią prie televizoriaus, besikapstančią gėlių lysvėje, mačiau besimankštinančią, vaikštinėjančią skverais ir paplūdimiais, žaidžiančią domino, šachmatais, kortomis, dūlinėjančią su šuniuku, sėdinčią ant kėdžių kraštelių pritemusiuose poliklinikų koridoriuose, ji krūpčiojo nuo kiekvieno garso, durų virstelėjimo, ji gūžėsi, kai pro šalį praeidavo jaunutės merginos baltais chalatais, ją akino nikelio blizgesys; mačiau senatvę, kurios suvytusi kretinti ranka vogčiomis susipila į burną saują tablečių, prieš tai jas suskaičiavusi kaip mėnesius ir metus, kurie dar liko, tabletes ji rydavo kiekvieną gydytojo paskirtą valandą, nė minute anksčiau ar vėliau, ir visi šeimos nariai jau buvo pripratę prie vandens gargaliavimo burnoje - po valgio ji dar išskalaudavo gerklę; mačiau senatvę, kuri vaikštinėjo pas visus, girdamasi, kokia tebesanti stipri, jokių dar nepatyrusi negalių, nors tiek jos amžiaus žmonių nebėra, ir susiraukdavo, kai kas pasakydavo, jog su saule vis vien negyvensi - tai buvo mėgstanti kieminėti senatvė; mačiau senatvę, kuriai visa baisiai nepatiko, visa ją erzino, kliuvo, visa ji kritikavo; mačiau tokią, kuri rašinėdavo įvairiausius skundus į įstaigas, mat jautėsi labai atsakinga už viską, kas žemėje, o teisingiau pasakius - valstybėje - darosi, ir laikė save doriausia piliete, buvo įsitikinusi, kad už tai jai turi pastatyti paminklą arba parašyti į laikraštį - ji šitiek rašė apie kitus; mačiau senatvę, kuri niekaip nenorėjo išeiti iš gydytojo kabineto, neėmė jai ištiesto recepto, tik žiūrėjo ir žiūrėjo į gydytoją... Bet nemačiau tokios, kuri išdidi, žilaplaukė sėdėtų prie vartų, apie kurią su pagarba spiestųsi vaikai, visi - jauni ir pagyvenę - brautųsi, norėdami išgirsti, pasimokyti jos išminties. Nemačiau tokios, kuri laimintų, kuri gerbtų ir mažą, ir pasiklydusį, ir valkatą, kurios akivaizdoje bet koks šmaikštuolis nudelbtų akis; nemačiau, kuri statytų ant kojų parklupusį, kuri šviestų kaip žydinti obelis, leidžiantis sutemoms, ar stūksotų žvarbaus saulėlydžio fone kaip sniego kalnas. Nors nemanau, kad tokios nėra. Tačiau kad ir kaip ieškojau - neradau. Aš pats - vienadienis, spalvingais drabužėliais apsikarstęs pajacas, sukaitęs, bruzdantis, skubantis - šokau prieš tą, kurią sutikau, ir ji nenuginė manęs šalin, ji džiaugėsi kiekvienu, kas pas ją ateidavo - tokia ji beglobė. Aš tariausi visa žinąs, nors ėjau griūdamas, klupdamas, galvą į pečius įtraukęs, nors mano vaikai išsibarstė po pasaulį ir niekas man neberašo, ir aš pats šit, jau žilas, kretintis, išvarvėjusiomis akimis senis, sėdžiu parke su šuniuku ir laikraščiu ant kelių ir su visais savo nuopelnais ir nebežinau, ar iš viso esu gyvenęs, o gal man tik prisisapnavo ir mano vaikai, ir anūkai. Ir aš galvoju apie tai, ką rašo laikraščiai, ką pasako per radiją. Šalia manęs ką tik sėdėjo senatvė, kuri išpuolė į tarpuvartę ir šaukė mojuodama lazda, prieš tai sėdinti šalimais pasakė: ne mūsų reikalas, nesikiškime, kaip radome, taip ir paliksime, o kitas šaukė: ne, ne, mes, tai mūsų, kaip galima, kaip jie drįsta! Buvo čia ir atlaidi senatvė, kuri piktinosi pabrėžtinai sveikai ir saikingai - ji viską: įvykius, pažintis, žmones taip mikliai ir įžvalgiai seikėjo, kad beliko tik žiopčioti iš susižavėjimo bei nustebimo. Paskui, supratę, kad tai jos užsiėmimas, taip sakant, hobis, vėl visi iš karto suklegome. Ne, aš nemačiau senatvės, didžiai išmintingos, galingos ta išmintimi ir dvasios stiprybe, kaip senas ąžuolas ar bukas; nemačiau tokios, kuri nesijaustų atliekama, kurios bežadę bylą visi girdėtų ir suprastų, kad mums per greitai ateina laikas numirti, kartais nė nepradėjus gyventi, numirti nė negyvenus, argi įmanoma, kad senas, ilgą gyvenimą nugyvenęs žmogus nieko mums neturėtų pasakyti, neturėtų savo senatvės ir išminties? Ar ne per daug mes skubame gyventi, taip skubame, kad nė pradėti gyventi nespėjame?
Tik pora savaičių prabėgo, o jis, rodos, metų metais čia nebuvo, net nesitiki, kad gatvės tos pačios. Koks bruzdėjimas, kokia maišatis! Prisimerkė, įkvėpė oro, pastovėjo prie ledų vežimėlio, norėjo pirkti, bet pamanė - visai suvaikėjau. O cigaretes tai rūko ir rūko. Vis vien tausot savęs nebėra prasmės, vienas galas.
Štai ir jo kambarys, darbo stalas, knygos, kilimas, sofa, foteliai, ant bufetėlio velniūkštis - lyg žinodama žmona jam nupirko. Visa tai seniai. Sėdėjo, skaitė, rašė. Dabar kaip svetimas. Bet nieko. Pūkšteli į fotelį, perbėga akimis laikraštį, vieną straipsnį, kitą - ką jie veikė, rašė jam nesant? Va - šitą straipsnį. Ne, šitą. Visus perskaitė. Žino, supranta, prisimena tas problemas, betgi... Nė menkiausias jausmas nevirpteli. Tai jo neliečia. Svetimas. Jis išbrauktas. Jo nėr. Nesuprantama, ko jie ten karščiuojasi, iš kur tas triukšmas, kaip galėjo jį jaudinti tokie niekai...
...Glaustėsi prie to, kas sena. Ieškojo, kas jam kitados patiko. Ėmė į rankas tuos daiktus, čiupinėjo akim. Negalėjo ilgiau ištverti ten, kur nieko neįvyksta. Žūtbūtinai reikėjo, kad kažkas būtų, trauktų savin. Kaip pasiklydęs šuo visur uostinėjo, ieškojo kvapų, žadinančių sieloje kažką dar gyva... Gyvenimas nesibaigia vien tuo, ką žinai: jaukiais kabinetais, mandagiais pasisveikinimais, rafinuotais pašnekesiais. Niekad neturi teisės užmiršti, kur gali atsidurti. Gyvena spekuliantas, luošys, vagišius, gyvena patvorio varnalėša... Jie kabinasi kaip išgalėdami, kovoja, ginasi, nedvejodami reiškia teisę gyventi... Ir jau nebegalėjo praeiti nežvilgtelėjęs į luošą, vargetą, pro tą, kuris sėdi šventoriaus tarpuvartėj, aklas, bekojis ant grindinio, ir ant jo krinta šlapi sniego dribsniai, vanduo laša nuo atbrizgusių rankogalių, o virš jo auksu šviečia šventoji. Kažkas jį čia palaikė, ramino, tik ne draugai, ne knygos, ne tai, kas solidu, didinga, visų pamėgta, - ten jis jautėsi svetimas, ten jam nebuvo vietos, visa ten jį stūmė nuo savęs grėsliu pasitenkinimu, sotumu... Nesąmoningai tarsi ieškojo vietos tarp jų - vadinasi, galima dar ir taip... O dabar sugretink, sakydavo sau, atvesk į šitą vargo mugę tuos, kurie visa turi, bet kuriems kažko vis negana, kurie taip spiegia, tokie vieniši, kad, rodos, nelaimingiausi už nelaimingiausiąjį... Pertekliaus skurdas!..
...Jis tvirtai stovi ant kojų, o nemato, kad tu negali nuo žemės pakelti net šapelio, jis daužo į sieną galvą, kad nepakėlė rekordinio svorio; tu nespėji nė lūpų praverti tyliai aimanai, o jis užtvindo žodžių, skundų lava - jo nepakvietė pas ministrą pietums, jo nepasveikino... Tu dūsti nuo beprasmybės, ji tau tokia akivaizdi, meldi, kaip ją įveikti, bėgi nuo jos,o jis rašo apie ją disertaciją, kurioje įrodinėja, kad apie jokią beprasmybę negali būti ir kalbų. O anas dar gražiau - jai kuria himnus, poetizuoja, vaizduoja absurdo didvyrę. Vargšas, jis nežino, ką daro ir šneka. Tu bevardis, niekas, tačiau tyli, o jis klykia, daužo į stalą kumščiu arba gailiai verkšlena, kad kažkokiam straipsnely nepaminėta jo pavardė, kad užmiršo jo gimimo valandą, tėvo ir bobutės vardus...
O čia kas darosi? Prie šito limuzino ko jie taip grūdasi, vienas puola, atidaro duris, kitas kilimėlį patiesia, trečias mosteli ranka, nusilenkia, ir kokia didinga muzika! Visi pasitempia, prasiskiria, bėgi ir tu, bet kas gi ten tas mažytis, plikas, trumpomis kreivomis kojelėmis žmogus, tai prieš jį čia šitaip visi? Bet kaip jis žengia per tą kilimėlį, kaip kopia mažučiais laipteliais, eina tiesiog prie postamento, nieko aplinkui nematydamas...
Dar ir dar. Giliau. Vis giliau. Kiekvieną dieną tau atsiveria kažkas naujo, sakytumei atsitrenki į patį gyvenimą, charakterių, prigimčių ir reiškinių dugną - kas šmėsčiojo iš toli, kas skendėjo miglose, kas buvo nuslėpta, nutylėta, pagražinta, išnyra visa nuogybe su visu fatališku nepalenkiamumu. Jis praregi, jis atšlyja, nueina, kur anksčiau ilgai mindžikuodavo, jis nebesiginčija su tais, kuriems anksčiau bandydavo ką nors įrodyti, įteigti. Pagaliau visa tai nėra sudėtinga: kiekvienas apimtas kokios nors aistros, kokio nors vyraujančio jausmo, vienas nuolat jausis nuskriaustas, sustabdęs paskutinį vargšą, skųsis savo nesėkmėmis, neleisdamas tam nuplyšusiam, smunkančiam pasikarti, slepiančiam po skvernu virvę šnekės apie savo vargus, nematydamas, kokia neviltis, koks nykumas, koks vargas žvelgia iš pašnekovo akių... Antras visuomet jausis neįvertintas, nesuprastas, trečias, paskutinis niekšas ir sukčius, bus šventai įsitikinęs, kad yra dorybės įsikūnijimas, ir degs neapykanta bei panieka iš tikrųjų doram, tauriam, toksai kvailys postringaus, visi jo klausysis pravėrę burnas, išmintingas tylės arba bus išjuokiamas, šventojo neapkęs, niekšą mylės ir šlovins. Kaipgi jis to nesuprato anksčiau, kodėl tiek laiko gaišo beprasmiams ginčams, įrodinėjimams - tai karnavalas, nuolatos besikartojantis nuo pasaulio pradžios, keičiasi tik drabužiai, tačiau ydos išlieka, išlieka polinkiai, geriau tu jiems netrukdyk, tegu kiekvienas kaip išmano vaidina savo rolę.
...Apskuręs vaikas tupi ant patižusio sniego ir, veidu prisiplojęs prie akvariumo stiklo, žiūri į žuveles, ten saujom kabina iš kubilo kopūstus, ten kepa pyragaičius, pusaklis žvairas senis lekia, staigiai į visus pažiūrėdamas, šis klibikščiuoja su ramentu - anksčiau jų visų nė nematė, čia raižo stiklą, ten pjausto odas, o ten kažką iš po skverno ištraukia, vaikštinėja susimetęs už nugaros rankas inspektorius, o jo balti pirštinėti pirštai krusčioja, ir batai, ir sagos blizga, ir vanduo jam laša nuo ūsų; čia žvitri čigoniukė kelią perbėga, ten vaikas tempia rogutes, nusileis nuo kalnelio prie cerkvės, kur karkia varnos. Argi jis nėra matęs šitų vaizdų, argi to jis nėra regėjęs pašaliečio žvilgsniu, ar nėra čia buvęs, stoviniavęs, lakstęs pameistriu? Ar besvarbu, kas jis, iš kur jis. Jis be tautybės, be nieko. Prekiautojas. Kas tik norite. Net koks jo amžius, neaišku. Dostojevskio Myškinas. O ką - argi jis toks buvo kvailas? Kokia daugybė žmonių žino tą Myškiną, o juos kas žino?.. Kas juos suaktualins, įprasmins, atras?.. Dar galima užsukti, pažiūrėti, kaip taiso laikrodžius, plunksnakočius ar lygintuvus, paskui pastovėti ant tilto, pereiti tuneliu, žvilgtelėti į tą rūsį, gal kas nors... Netoliese buvo apleista bizantiška šventykla, čia pat kino teatras "Viltis", kur jie ateidavo su Stela... Šios sienos jį pažinojo, šis staliukas pačiame kampe, prie lango - dar blausiai jį prisiminė. Vieną sykį matė, kaip iš dramos teatro žmogus nešė senas suplyšusias, niekam nebereikalingas dekoracijas ir spalvotus arlekino drabužius, dulkėtus, sutrintus, prisigėrusius aikščių dulkių ir prakaito... Juk ir jis nebuvo lėlė, o gyvas žmogus ir mylėjo, ir kentė - tik tada patikėjai jo ašarom. Išėjęs iš Stelos. Visam laikui išėjęs iš Stelos.
Stela, Stela! Ir dabar jis šliaužė pas ją. Ji supras, ji žino, koks jis buvo. Jie turės, ką prisimena. Kiek bus šnekos!..
Nieko ji nebeprisiminė...
Kai visa prigimtim, visa būtybe šaukiau - žūstu, - tu manęs negirdėjai, mes niekad negirdėjome vienas kito sielų, tu nė nenujautei, nė neįtarei, kuo aš gyvenu, ko man stinga, ko noriu, visa tai tavęs nelietė, nerūpėjo, tu buvai stulbinamai kurčia, tu kažką vaidinai sau ir kitiems, nuo kažko bėgai, slėpeisi, guodeis, raminaisi, paikai džiūgavai ir dar paikiau liūdėjai.
Tai pas šitą žmogų žadėjo važiuoti tėvas. Reikia paklausti, ar teisybė, ar prisimena, ar dirbo jis skardos gamyklėlėje, gal jam ir nuotrauką parodyti - ten, prie skardos krūvų?
Kam dar skambinti, kur nueiti?
Ne vienos kenčiančios, sužeistos sielos paslaptį aš žinau, galbūt žinau, nujaučiu ir savosios.
Štai tu, Albinai. Kuo tu gyvenai? Skurdžios, juodos, užguitos vaikystės šiurpu ir pragaištimi, ta sąmonės skaidria šviesa, gyvenai tarp groteskų, piktų, bloga lemiančių, klastingų, rezgančių pinkles, tik ir tykančių, ką čia bloga tau padaryti. Kaipgi tai galėjo atsitikti? Negi nė vieno čia nebuvo žmogaus - tauraus, patikimo, šviesaus, artimo? Kodėl daugeliui buvo lemta virsti groteskais, klausiau, tokiais groteskais, klausiau, žiūrėdamas į juodą kapo duobę, iškastą tavo pušynėly, klausiau, manau, ne aš vienas.
O aš - kodėl taip vėlai, ko gero, pernelyg vėlai išmokau žiūrėti žmonėms į akis, juoktis, girdėti juos, džiaugtis su jais, linkėti jiems gero, šnekinti visus ir labinti? Ar ne per daug mes norėjome iš tavęs, iš kitų, mažai kitiems teduodami, vis kažkur brovėmės, mynėme, ko negalima minti, tyčiojomės - iš ko negalima tyčiotis, nesupratome - ką būtinai reikia suprasti, nemokėjome šnekėti tiesiai ir aiškiai, reikliai, o kartais, kai to būtinai reikia, - piktai, be mažiausių nuolaidų? Kodėl mes pasikliaujam tik savo pečiais, protu, raumenimis, dar kuo, o gėris mums tik tarp kitko, jį atrandame tik parkritę, sukniubę, kai virpančiais pirštais iš skalbėjos rankų imam lėkštę sriubos?
O kodėl tau nepasiausti su manim? - tarė vėjas. - Nepabėgėti iki anos kalvos, nepasiklysti pievos žolėje, nenusliuogti medžių viršūnėmis, nevirsti atodūsiu, nekilti iki debesų, o paskui vėlei leistis, purtyti žiedlapius, glusčioti prie sodybų, prie pažaliavusių kalvų?
O su manim? - tarė šviesa. - Aš glamonėju, aš liejuosi, mane godžiai geria medžiai, žolė, gėlės, aš plikinu, deginu - aš visur esanti. O mūsų kodėl nematei? - pratarė tepaluota patvorio varnalėša. Koks tu egoistas, - sukuždėjo balta gėlė, ir aš siūbtelėjau į ją vėjo gūsiu, įsisiurbiau saulės lūpomis, ir atplazdėjo drugelis ir man tarė: nepatikėsi, kuo aš buvau, o dabar visi mes pavidalus keičiame ir spalvas. Jeigu nori, plazdėk su šviesa, lėki su vėju, ištryški žalumos purslais, numirki rudenį, tūnok akmenyje, tegu tave veda kelias, šaudyk kregžde, debesiu plauk...
...Jis nesistengė meilės ar draugystės pelnyti pigiomis dovanomis, komplimentais, netikrais palankumo ženklais, jis su niekuo nerado kalbos, ledinės vienatvės šaltyje stingo visa jo būtybė, iš visur jis jautėsi gujamas, nemylimas, įtartinas, abejotinas, nesugebantis, ir tada siaubas užtvindė jo būtybę, jis atsitokėjo išmestas ant tuščio, nykaus kranto, tarp nuolaužų, moliuskų, vaikščiojo, žiūrėjo į juos, jausdamas, kad jie kažką byloja, ir tapo moliuskas jo draugu, iš jo jis mokėsi išminties, jį apstojo kiečiai, žolė ir smilgos, kažką jiems antrino dūžtančios bangos atodūsiai, vėjo šuorai... bevardžiai audros draskomi medžiai, ir kai jis norėjo šokti nuo uolos, vijokliai apsivijo kojas: tu brolis mums, neišeik, šaukė lėkdami pavymui, ir jis išliko, jis gyvens, jis nuėjo palei tuščią krantą, klausydamasis savo sielos atodūsių, jis ėjo pas žmones, kitoks, atsinaujinęs, nebe ironiškai jausdamas santarvę su savimi, palaimingą kažkieno prisilietimą, ir visi stebėjosi - kodėl, kaip jis galėjo prisikelti, tai neįmanoma, kažkas čia ne taip, tačiau žmogui, kuris nori gyventi, - visa įmanoma.
Gyvenimo medis kas rudenį nupurto lapus. Supuvę lapai šnabždėdavo jam po kojom, žemame, debesuotame danguje klykdamos sukdavosi varnos. Ir jūs, ir jūs... kuždėdavo lūpos. Ir aš... aš irgi... Žiūrėjo nuo kalvos į apsnigtus miesto stogus, kaip leidžiasi snaigės, į saulėlydžio atšvaitus languose, ant asfalto... Kiekvienas egzistuoja savam pasauly, kur jaučiasi saugus, šio to vertas, reikšmingas, kur jį gaubia sava atmosfera. Filosofas, kuriantis teoriją, pagal kurią visa dėsninga, visi reiškiniai susiję tarpusavy arba pagal kurią visi yra aprūpinti, reikalingi, tikinantis, kad kiekvieno gyvenimas yra svarbus, kažkodėl nenori matyti, kiek daug absurdo, kiek daug niekam nereikalingų - kitaip jis nesurastų grakštaus savo tiesų rūmo. Ir tas, kuris propaguoja meilę, skonį, nenori matyti, kiek daug žiaurumo, išsigimimo. Tas, kuris visada tikėjo, kad daro tai, kas reikia, svarbu, būtina, kažkodėl nenori matyti, jog jo veikla neduoda jokių konkrečių, apčiuopiamų rezultatų.
Tas keturpėsčias po patvorius šliaužiojantis žmogėnas galbūt mato visokius žeme ropinėjančius gyvius, piktžoles, jis pasilenkia prie jų, glosto ir kužda: "Broli, aš irgi kaip tu, sėkla, kritusi į žemę..." Ir kažkokia palaikanti mintis brėžėsi jo sąmonėje, ir jis beveik suvokia... gal tos žolės jam įkužda, įteigia, kad jis irgi turi teisę... teisę keroti ten patvory, kaip usnis, kaip dilgėlė, kaip... kam jis save stumia, kodėl nesigina, nesipriešina kaip, kaip... pavojinga bakterija, kodėl jis toks geras, geras kažkam ir blogas sau. Ir jis mokosi atsparos ir įžūlumo, mokos iš usnių, dilgėlių, perima parazitinių augalų šiurkštumą, apsidengia spygliais, jis tampa kietas, jis, pavėsių, šiukšlynų augalas, mokosi tarpti retam spinduly, dabar jis lėtai garina drėgmę, visa jo prigimtis dabar klykia: aš turiu teisę! aš galiu! privalau! Nelįskite su savo moralais, dūsavimais, apgailestavimais, nebedėkite ant mano sudiržusio šiurkštaus kūno savo minkštučių, putlių pirštų!
...Savo vaiką vedu. Jis mėgsta klaidžioti paupiais ir miškeliais. Tyrinėja žolėj po lapais krebždančius gyvius. Ir tuos, kurie skraido, rausiasi į žemes, šliaužia, gyvena vandenyje. Boružė jo delne - ir jo akys plyksteli. Jis visas šlakuotas, mat mėgsta karstytis molio skardžiais ir apžiūrinėti kregždžių urvelius. Užvertęs galvą žiūri, kaip jos klykauja. Kartais sėlina prie jų kaip didelis katinas, o smėly palieka sportinių batelių randus. Rudenį laipioja lazdynų kalnais, ir aitrus, sausroj tvyrantis nukritusių lapų tvaikas dirgina jo uoslę. Valandų valandas stebi skruzdėlynus, krapštinėja šapelius pagaliuku, prikiša veidą ir juokiasi, kai jos, užrietusios smailas uodegėles, paleidžia neįžiūrimas čiurkšleles. Jo akys blykčioja murziname veide. Jis visą laiką kažką galvoja, sprendžia mįslę. Kartais, kaip ir aš kitados, užlėkęs ant rudenių kalvų, akimis apveda apylinkių tolumas. Šiugždena ąžuolo lapus. Rankioja lervų išnaras, apžiūrinėja visa, iš ko jau išsinėrė gyvybė. Paknopstom pasileidžia į pakalnes, ir vėjas plazda jo marškinėliuose. Kartais atlekia pridusęs, apsitaškęs purvais, lyg išgąsdintas, lyg ketindamas ką pasakyti, bet ne, tyli, suka akis, žiūri į šoną. Jo rankos jau didelės. Kartais jį akmenų slėny aptinku - anksčiau, kai dar buvo mažutis, ten pražysdavo daug purienų. Suskrisdavo ten gandrai. Sukdavo lizdus aukštam gandralizdy, ir kartą, kai jis žiūrėjo į lizdą, gandras išstūmė gandriuką, mažą, bejėgį. Kodėl jie taip daro? - paklausė atlėkęs, sujaudintas, pridusęs, spausdamas saujoje pilką, bejėgį paukštelį.
Aš darbavausi darže ir liepiau padėti jį po krūmais. Ne, sudraskys katė, pasakė jis. Katė iš tikrųjų sėlino patvoriu. Kodėl jie taip daro? - vėl paklausė jis. Aš mačiau - šnekėjo su išgąsčiu.- Didelis gandras, tėvas, stūmė jį koja, snapu, o gandriukas kabinosi į lizdo pakraštėlį, kišo galvą į šapus, kurį laiką taip ir kadaravo įstrigusia galva, sparneliais mosikuodamas, bet jį vis vien išstūmė tas gandras, didelis tėvas, išmetė jį ir sukleketavo. Kodėl jie taip daro? Nežinojau, ką jam atsakyti. Negali būti, tariau. Jis pats turbūt iškrito. Bet sūnus sutrepsėjo dulkėtais sportiniais bateliais. Ne, pasakė, aš mačiau, kaip išstūmė. Tėvas išstūmė. Gal koks atklydėlis, svetimas, pasakiau. Ne, savas, kam tu man vis meluoji? Gandrai paslaptingi paukščiai, tariau. Tūkstančių tūkstančius kilometrų jie skrenda į savo pirmykštį lizdą. Kasmet jie keičia namus. Dvi tėvynes jie turi. Nežinau, kodėl jie taip elgiasi. Juos garbino, jie... Ne, šito jis nesupras. Ir pats sau pagalvojau: o gal tai gandrų auka ir duoklė savo dievams? Nežinau, pasakiau savo sūnui, daug ko aš nežinau.
Veduosi jį į miškus, į ąžuolynus, į paupius, rodau jam medžių žaizdas, pasakoju, kaip jos greitai užgyja, apsitraukia randais, sakais, užakija. Ir dar sakau: pažiūrėk, kaip skuba šitie vabzdžiai ir skruzdėlės. Gal pajuto, kad kur medy atsivėrė nauja žaizda, gal kas jau yra negyva. Kur tik pasidaro čia kas nauja, tuoj sulekia visokie gyviai - apžiūrėti, gydyti, valyti, tempti, vilkti. Rodau jam medžius, gėles, drugelius. Tegu juos myli. Tegu turi savy mažą šventovę. Tegu renčiasi jaukią buveinę, kur galėtų bet kada grįžti, pasislėpti, pailsėti, Tegu būva ji iškilminga, tegu ji visuomet ten priima ir nusikaltusį, ir atstumtą, ir tūžmingą, ir kenčiantį. Tegu guodžia, tegu jis žino, kad ten, gilumoj, kažkas visuomet su juo, myli jį, verkia kartu.
Dabar jis jau grįžta sužvarbęs ir apsidaužęs, suka akis į šoną, ir aš negaliu žinoti kodėl, aš nemoku paklausti ir negaliu duoti. Ir negaliu išsklaidyti jo švento, neramaus susijaudinimo, kai jis grįžta iš temstančių pamiškių arba išeina į sutemas. Ir kai šaukia volungė. Ir kai šaudo pro jo galvą kregždžiukai, o jis sėlina prie jų lyg didelis katinas, į jo akmenų slėnį patekti aš negaliu. Ir ropštis į aštrius, išskrudusius skardžius aš negaliu. Aš žinau - jeigu didelė jo širdis, jis kūkčiodamas glausis prie žemės kaip prie moters, prie motinos penėtojos maitintojos, motinėlės Tėvynės, kuri priima atstumdama, ir pasotina, ir palieka alkaną, ir duoda, ir atima, bet kuri visuomet bus su juo išmintinga. Žemyna, Žemynėl, aukštinki mus. Ir mūsų darbus.
...Tada mes buvome įkopę į kalnus. Nulipę prigulėm sausoje žolėje, ant akmenukų, kažkur sumekeno avis, o netrukus ir piemuo priėjo. Senyvas, įraudęs saulėje, nuo ilgo gulinėjimo ir glaustymosi prie akmenų bei uolų nuzulintais drabužiais. Jis papsėjo pypkutę ir su neslepiamu pasimėgavimu žvelgė į mus. Bet mus nustebino, kaip godžiai rupšnoja tą sausą išdžiūvusią žolę jo avys - jos zujo, grūdosi viena per kitą. Ne, pasakė piemuo, jos uostinėja, jos čia randa skanėstų. Avis - protingas padaras, - pasakė piemuo. - Avis toks protingas padaras, - vėl pakartojo jis, ir mes sužiurome į avis, lyg būtume pirmą kartą išvydę. Ko jos taip ieško, ką taip rupšnoja? - paklausė vienas miestietis. Čia nė žolės nėr. Tai ir man buvo didelė mįslė. Tačiau piemuo tik nusijuokė: nieko nesupranta tas, kuris nėra gyvenęs aukštuose kalnuose ir plynaukštėse, pasakė.
Nusileidę dar žemiau, pasiekėm seną kaimą. Viename kieme sėdėjo žili šimtamečiai barzdoti seniai, orūs ir ramūs, jie buvo baigę gerti arbatą, tačiau vienas, mažas, suvytęs, kaip vėliau sužinojome, - pats seniausias iš jų - vis dar sriūbčiojo, bet kaip godžiai, su kokiu pasigėrėjimu! Tas valgis mus nustebino. Žolės, pasakė vienas, yra visa mūsų stiprybė. Ir žemė, pridūrė kitas, - jis jau darbavosi savo sodelyje tarp vaismedžių. Mus pakvietė sėsti. Vienas mūsiškių jau norėjo ištraukti butelį, kitas graibstėsi cigarečių - mes buvome kiek sutrikę. Verčiau išgerkite arbatos, pasakė jų vyriausiasis. Nereikia skubėti, pasakė jis. Kai žmogų užvaldo nesveikas skubėjimas ir smalsumas (senis žvilgtelėjo į mane), jis žūsta. Jie buvo ramūs. Jų moterys kuitėsi prie ugnies, ir nė viena neprašė padėti, priešingai - jos buvo patenkintos, kad gali kurstyti ugnį, kilnoti puodus, nešti ant stalo valgius - jos sukosi greičiau už jaunesnes. Visa čia buvo patvaru ir sena - ir sienos, ir medžiai, ir indai, ir žodžiai. Išeidami iš to kiemo, grįžtelėjom: jie sėdėjo prietemoje tarp kresnų baltai žydinčių medžių. Balti kaip kalnų obelys, atsišlieję į jų kamienus, savo kiemuose priešais namus, kur kuitėsi jų moterys ir zujo vaikai - sėdėjo, linkčiojo galvomis atsisveikindami ir sakė: mūsų slenkstis visada lauks. Ateikit.
