en
[2]
Redaktoriaus pavaduotojas pakilnojo pundą laiškų.
- Va, kiek. - Paskui, pasirausęs stalčiuje, ištraukė vieną: - Žvilgtelk. Adresuotas asmeniškai.
Apybraižos jis neparašė, tačiau toje įstaigoje apsilankė, šnekėjo su džinsuota mergina didelėmis tuščiomis akimis, kuri sukaliojosi tarsi scenoje, tarsi demonstruodama madas, vis atmetinėjo šviesius plaukus, žvilgčiodama kažkur į šoną, tarytumei pasižiūrėdama, kaip jie krinta; sulig kiekvienu durų virstelėjimu ar pasigirdus žingsniams, ji pasukdavo galvą, pakeldavo akis; jis pagalvojo, kad jai čia nepatogu kalbėti, tačiau šią mintį bemat užgožė kita: mergina nesąmoningai laukė, bene išdygs koks dailus elegantiškas jaunikaitis (gal šioje pilkoje kanceliaristų minioje ir egzistavo toks), tačiau, kad ir kiek jų praėjo - ir jaunų, ir jau apysenių, nuo visų ji nukreipdavo nusivylusias akis, ir pirmiausia, į ką krisdavo jos žvilgsnis, buvo batai, kelnės - tai Juozas suvokė, kai ji nužvelgė vieną gana apšiurusiom, išdubusiom kelnėm subjektą. Jis čia turėjo išdygti - tiesus, odine striuke arba tamsiu velvetiniu kostiumu. Ji, šita daili, didelėmis šaltomis ir nuobodžiaujančiomis akimis vedėja, tai merginai pasakė: "Tu kalė... Mums prostitučių nereikia". Šiuos žodžius, trenkdamas į stalą kumščiu, pakartojo direktorius. Pro šalį žvilgančiais aukštakulniais batais (ant jų elegantiškai krito velvetinės kelnės) prakaukšėjo orus vyriškis su spindinčia ant riešo apyranke, ir šiuose seno, bet ilgai ir stropiai zulinto parketo koridoriuose stojo įtempta tyla. (Vėliau sužinojo, kad tai ir buvo tas fotografas.) Lipdamas laiptais, nužvelgė savo "Žigulius", paskui skambtelėjo raktelis, švelniai ir tyliai suburzgė motoras, trinktelėjo durelės, imponuojančiu mostu jis perjungė bėgį, šiltu jaukiu storapadžiu batu paspaudė pedalą, įjungė radiją, ir mašina švelniai nuplaukė šiltomis rudeniško miesto gatvėmis.
Vėliau jis dar kalbėjo su kita moterim - pagyvenusia, patinusiu veidu pedagogikos kandidate, kuri, stropiai kratydama nuo cigaretės pelenus, nepakeldama akių, skėsčiojo rankomis, stengdamasi šnekėti kuo įtaigiau: "Mes viską dėl jos padarėme, bet mes... kolektyvas..."
Staiga jam pasirodė, kad ji yra perėmusi šnekėjimą iš kažkokių sąmoksliškų, nepajudinamų, visada į sveiką protą apeliuojančių viršininkų. Ta pilkšva, parudavusiuose, kiek virpančiuose pirštuose laikomos cigaretės dūmų srovelė, tas meistriškas pelenų nupurtymas, nesveikai blyškus, paburkęs veidas jam jau buvo kažkur matytas, tas intymus, kiek dramatiškas balsas, tariantis tyliai, ne, ne tariantis, o be žodžių kviečiantis į bendrą krūvą, į sąmokslą ("Bet supraskite - mes irgi žmonės... taigi..."), irgi kažkur girdėtas, ir nepaprastai tylus smilkstančios cigaretės prisilietimas prie peleninės - matytas taip pat. Stojo tyla. Įėjo direktorius, ir pirmi jo žodžiai buvo:
- Kaip, jūs dar nė kavos neužkaitėt?
Kai, išgėrę po puodelį kavos, ėjo į direktoriaus kabinetą, direktorius, rodės, vos tvardėsi nepaėmęs jo už parankės ir neprašnekęs intymiu balsu, kuris leistų pratęsti gana maloniai prasidėjusį pokalbį (seife buvo ir butelis "Napoleono", kuris taip gundomai sukliuksėtų šiltoje spalio saulėje, ir skardinėlė juodųjų ikrų...).
- Ką čia dabar apie pakaruoklius, geriau... Taip sakant... - rausėsi po seifus, vis grįždamas prie to, kur buvo "Napoleonas", vis paliesdamas, sutrinksėdamas ("Et, čiortas"), tačiau ištraukti ir parodyti nesiryžo. - Va, - pratarė pagaliau, įsitaisė fotely ir, plaikstydamas bylą, prašneko šaltai, praktiškai: - Tėvai girtuokliai, mokėsi internatinėje mokykloje, iš aukštosios pašalinta - dirstelėkit. O žinot ką, tarp mūsų, vyrų, kalbant, - pasislinko artėliau, - ji buvo nesveikai seksuali, aš noriu pasakyti - per daug seksuali. - Šnekėdamas jis atsitraukė atatupstas. - Tai genetinis, na, žinote...
Juozas staiga prisiminė, jog kažkas matė, kaip ji per paskutinį susirinkimą braižė penkiakampes žvaigždutes; buvo atsivedusi tą fotografą pas draugę, šaukė: "Tu gėdijiesi manęs, tu bijai su manim pasirodyti, tu bailys, bailys, dar nesu mačius tokio bailio". Ji mezgė jam, gamino valgį, jie kartu gyveno kažkokiam pusrūsy. "Baisu, kas ten dėdavosi naktimis", - sakė virš jų gyvenanti sargė. "Raudona šviesa, geltona, akmenys, akvariumai... - šniaukrojo per suplotą nosį fotografas. - Viską čia įsirengsiu! Kambario vidury iš krūvos akmenų trykš fontanėlis, į jį pakreipsime šviesą, tamsiai raudoną, mėlyną, bus kaip... oho!.."
Jo užrašų knygelėje surašyta: rugsėjo 23-sios naktį viršutinio aukšto gyventoja girdėjo smūgius į metalines rūsio duris, paskui inkštimą, verksmą, kitą naktį vėl - matyt, fotografas jos neįsileido arba visai nemiegojo savo buveinėje. Paryčiui ir bilsmas, ir verksmas nutilo, gyventoja matė, kad prašvitus ji perėjo per betoninę aikštelę, dingo tarpuvartėje - su juodu rankinuku, šviesiu susiglamžiusiu sijonėliu, plona bliuzele be rankovių.
Ji ėjo pro šalnos pakąstus parko gėlynus, laukė, kol sužvilgės rasa, paskui jau laukuose laukė, kol ta rasa nudžius; sausą popietę braidžiojo po dirvonėlius ir miškelius, pasižiūrėdama į tolumoj gaudžiantį miestą, - tą gausmą, drebinantį sunkias mūro sienas, ji visą laiką jautė savy, - žvilgčiodama į tolumoje akinamai žvilgančią asfalto juostą, prisiskynė gėlių - dygliuotų, laukinių, jau nužydėjusių, apkritusių spalio pūkais.
Jam išeinant iš direktoriaus kabineto, kažkoks apyjaunis vyriškis pravėrė duris ir, baikščiai apsižvalgęs, pakvietė:
- Užeikite, aš jums turiu kai ką pasakyti. - Jo veidas buvo išblyškęs, lūpos plonos. - Jie visi, - vėl apsižvalgė, - direktorius irgi, susitarė, kad tik kas neiškiltų... - Tačiau staiga virstelėjo durys, kyštelėjo direktoriaus galva. - Na, matote... - pasakė staiga išsiplėtusios vyriškio akys.
- Aš kaip tik jūsų ieškojau, - tarė lediniu balsu direktorius, - užeikite. O su jumis, manau, mes kalbą jau baigėme, - ir nužvelgė jį iš aukšto.
Ar seniai čia jis nebijodavo šitokių žvilgsnių - geri tada buvo jo popieriai, o dabar, dabar kas jis? Iš kur? Kaip jis apgins šią merginą, kuo ją pateisins, kai visas sveikas, darnus kolektyvas ir profsąjunga - tai direktoriaus žodžiai - stovi prieš ją kaip siena? Ir kokia išvada? Ką gi ant šito akmens, šioje sprogusioje sieloje įrašysi? Išsigimėlė? Ligonė? ("Ji buvo guvi ir draugiška", - rašė jos draugės, betgi tai šauksmas tyruose.) Jie dori žmonės, gyvena, grobia, meluoja, net mirusiai jai nerado nė vieno gero žodžio, tik teisino save ("Ji teršė gerą kolektyvo vardą"), bet argi juos aplenks ši taurė? Ko jie verti? Atvažiavai parašyti apybraižos, o dabar negi kariausi prieš visus? Iškaleno spausdinimo mašinėle žodžius... kad mes skubame apsidrausti... gaminamės klišes, greitosiomis periminėdami jas vieni iš kitų, paleidžiame į apyvartą... tos klišės, charakteristikos mums svarbiau už viską - gyvo žmogaus nebematome, jo širdies, o tas žmogus daro visa, kad jas nublokštų, tačiau jos grimzta į jo sielą, ten tirpsta, rūdija, virsta prakeikimu. Klausiame: kodėl kaliniai taip dažnai grįžta į kalėjimus, kodėl taip ir neatsitiesia apšmeižtieji... Klišės, pagal jas paruoštos administravimo priemonės varžo juos. Kartą suklupus, sunku išsitiesti. ("Geri žmonės ištiesė ranką, padėjo...", Tai tik sentimentai, ne tiek jau daug tokių, kuriuos gera ranka būtų pakėlusi.)
Žinot, prieš ką aš visuomet protestavau? Prieš tuos, kurie tariasi žiną, ko tu vertas, ką tu gali pasiekti, ką sugebi! Pirmiausia buvo tėvai, mokytojai - visi, kurie mane globojo, auklėjo, rašė charakteristikas. Dabar matau, kad visas mano gyvenimas buvo vien įnirtingos pastangos - paneigti jų prognozes, išnirti ne ten, kur jie laukė, nueiti toliau, nei kuris iš jų tikėjo. Aš jiems visada sakydavau: ne. Aš įrodžiau. Įrodžiau? Kokie niekai. Argi galima jiems įrodyti? Tapčiau aš genijum, žymiu mokslininku ar valstybės veikėju, jie vis vien "neregėtų" arba mieliau nužudytų negu prisipažintų, kad klydo, kad visos jų prognozės niekam tikusios, vadinasi - ir jie paprasčiausi kvailiai.
Visa, ką jis darė, ko siekė, galima vienu žodžiu užbraukti, beviltiškiausiai nupiginti, kaip jie nupigino tos mergaitės gyvenimą, meilę. Tada jis to nesuprato, nebuvo su panašiais dalykais susidūręs, nepatyrė širdim - kaip lengva, o kartais patogu, naudinga padaryti, kad žmogaus kaip nebūta: kreipkitės į žmoną, su kuria jis išsiskyrė, kreipkitės į įstaigą, kur jis susipyko su viršininku, kreipkitės pas nedraugus, ir tai, kas buvo balta, taps juoda, ko ieškosite, tą ir rasite, ir visa bus taip, kaip jūs norite, tik va... ir_ vėl prieš jį stojosi siena, ir vėl jis norėjo kažkam prieštarauti, plūstis, gal net grūmoti. Bet kas gi tas kažkas, kokios tos anoniminės galios, argi galima iš vieno kito fakto išvesti apibendrintą lyg ir rasti išvadą, vienintelę priežastį, kuri kaip nuožmi jėga visa tavy sukausto, įsako veikti, reikalauja, nes tu žinai: jeigu to nebūtų, jeigu ne tai, visa (argi visa?) būtų kitaip, todėl apie tai tereikia kalbėti, piktintis. Bet argi ne taip mes darome visi?
Jis sėdėjo prie spausdinimo mašinėlės, raidžių klavišėliai šokinėjo patys, jis rašė pavėluotą laišką, jis rašė sau, klausė, kuo iki šiol gyveno, kokia šviesa jame plazdėjo, kas jam buvo dieviška, nenulemta molekulinių medžiagų apykaitos, atomų grandžių, fiziologinių, tarnybinių poreikių, išorinių sąlygų, ar buvo jame kas kaip asmenybės centras, kaip laisvas apsisprendimas, gera valia, dieviška kibirkštis, širdies polėkis, kažkas švento, besąlygiško, kažkas belaikio - kaip dvelktelėjimas, kaip išmintis, kažkas, ko niekas, joks poelgis negali nustelbti, ir nėra kapo, prie kurio didelė širdis nepravirktų ir iš kurio nežiojėtų svetimo gyvenimo praraja. O mes...
Nuėjęs į darbą, ant stalo rado krūvą laiškų, ilgai juos vartė. O šitą laiškelį jam pakišo tarsi kieno paslaugi ranka, žinanti, ko jam dabar reikia, kuo jis gyvena, ir jis siurbte įsisiurbė akimis.
"Visi su šarvais, visi su kaukėmis, - šaukė iš šito laiškelio, - stropiai priderintomis, prisimatuotomis. Maskaradas. Kartais aš juos visus tarsi permatau - kuo jie gyvena, ko nori, ir taip tuščia, pilka, grasu visa tampa".
Paėmė dar vieną, skaitė kitą...
Jau namuose žmona, perskaičiusi vieną panašų laišką, paniekinamai patempė lūpas...
- Fi, tokį laišką ir aš tau galėčiau parašyti.
Kilo noras kalbėtis su tais visais žmonėmis, žiūrėti į akis vakaro prieblandoj, teškant už lango lietui - tokie jie visi patrauklūs buvo iš laiškų.
O čia jo atsakymas. Apsirengęs pilku chalatu, su pypke dantyse, vaikščiojo po kambarį, dirsčiojo į laukus (diena buvo saulėta, ir tas šviesumas skaidrino jo mintis, teikė joms savos energijos), diktavo žmonai, kuri spausdino mašinėle.
- Meilė... Vieniems šis žodis asocijuojasi su saule, šilta, gaivinančia, kiti, jį išgirdę, regi kūdikį ant motinos rankų... Daugumai tai geras, gobiantis, saugantis žodis, beje, ne vien žodis, mes jį vartojame pernelyg dažnai, jis mums tampa sąlyginiu refleksu, žadinančiu įprastines asociacijas. Samprotavimus apie meilę vieni linkę pradėti su patosu, pakylėtai, kiti su kartėliu, kiti egzaltuotais šūktelėjimais. Netikslinga ir nedėkinga tema. Jau vien šiame žodyje kiek susitelkę jausmų, sarkazmo; vienas paskubės pasakyti, kad meile jis netikįs, kad jos nėr, kitas karštai užginčys: tai šviesa, gyvastingas lietus, joje visa tarpsta, klesti, ji mums būtina kaip vanduo, kaip oras. Ką reiškia laukti meilės, ką reiškia svajoti apie ją, tikėti ja, saugoti? Pati šio jausmo esmė subjektyvi, jos negalima apibūdinti visuotinėmis sąvokomis, tai jausmas, vengiantis viešumos; tai ne prabangos dalykas (noriu - myliu, noriu - ne), tai pareiga... (Bet štai ir aš puolu į imperatyvinį toną. Tačiau tokio tono reikalauja išgeltę, ant mano stalo paskleisti laiškai, aimanos nuskriaustų, apgautų, suvedžiotų, ieškančių, nerandančių.)
Čia jis nutilo, vaikščiojo po kabinetą palenkęs galvą.
- Tu kaip turkų paša, - nužvelgė jį žmona. Jam skaudėjo galvą, ją buvo apsirišęs drėgnu rankšluosčiu. - Koks tu juokingas su šiais drabužiais, - pridūrė ji.
Tik dabar suprato: juokinga buvo, kad jis, pusamžis, pilnėjantis vyriškis, bando samprotauti apie meilę, nori pasakyti kažkokią bendrą didelę tiesą, ir dar taip, kad visi - ir egzaltuotos mergaičiukės jį suprastų, ir senatvė. Kokia praraja žmones skiria, pagalvojo dabar, kas mums taip svarbu jaunystėje, pusamžiams jau nė nebesuprantama, paika. O ką jaučia sukriošusi senučiukė, ja nebūdamas, nesuprasi. Kiekvienas savam kiaute, - parašė į dienoraštį, - kalbėti ir spręsti tegalime apie tai, ką esame patyrę, išbandę. Bet kaip mes norime spręsti apie viską! Ir, žinoma, išsišokame, kalbame apie šį bei tą visiems, ir žinoma - dėl to tiek nesusipratimų, erzėjimo, ginčų. Kitados aš norėjau kalbėti visiems, siūliau bendrus receptus, išvadas, kažkuo piktinausi, teigiau, neigiau karštai, kategoriškai, ir nuo savęs, ir nuo kitų slėpdamas kažką asmeniška, sau to nė neprisipažindamas, gyniau abstrakčią visuotinę tiesą, bet joje buvo kažkas intymaus, kas lietė tik mane, ir to aš negalėjau nejausti, todėl mano įrodinėjimai būdavo pernelyg patetiški, sausi, praktiški. Aš buvau kaip aktorius, persirenginėjantis įvairiais kostiumais. Štai ir tada, prieš diktuodamas tą laišką, nusiskutau, išsipurškiau brangiu odekolonu, įsisupau į minkštą chalatą - iš tikrųjų turkų sultonas, trumpam išėjęs iš savo haremo. Ir toks norėjau pasamprotauti apie meilę, o kadangi nesąmoningai iš anksto jaučiau, kad nieko iš tokios užmačios neišeis, apsimuturiavau galvą drėgnu rankšluosčiu - tariamas skausmas buvo nesąmoningas pasiteisinimas, kad taip nevykusiai samprotauju apie tai, apie ką man iš viso neįmanoma samprotauti. Aš buvau kaip aktorius, trumpam įsijaučiantis į įvairius vaidmenis, jie visi kariavo tarpusavy, klykė visi iš karto, nes nė vienas iš jų nebuvo tikras, negalėjo savęs išsakyti, sustingti po viena kokia - ar .skepticizmo, ar švento tikėjimo kauke... Ir kaip man tapdavo koktu dėl to patetiško, svetimo subjekto, trumpam apsigyvenusio many, pavertusio mane dar niekingesniu vien todėl, kad aš taip norėdavau atrodyti didingas, tragiškas, imponuojantis, tiek daug žinantis ir patyręs.
Tai, ką jie vadina meile, rašė toliau, yra lyg pamestinukas, kažkas, kam galima keršyti, iš ko galima šaipytis, ką galima išduoti, paminti, komentuoti viešai, tai tarsi koks varganas pasiklydęs pakeleivis, galintis sukompromituoti, jo reikia gėdytis, jis stoviniuoja prie vartų, nedrąsiai klebena duris, nesiderina prie šiuolaikinių baldų, prie tokių mūsų amžiaus tempų, atradimų. Tai paženklinta kažkokio luošumo, nuovargio, nedrąsos; sunykusi, vargana, liguista pamestinukė - štai mūsų meilė! Reikšminga, tikra, didu yra tai, kas mus užvaldo fatališkai, ateina nekviestas, - tai jėga, aistra, kuri mumyse įsikūnija, pratrūksta, kuriai mes daugeliu atžvilgių tesame tik indas, priemonė, įrankis, ir beveik niekad mes negalime būti didūs, reikšmingi patys savaime, savo vardais, o tik tuo, kas mumyse įsikūnija, kas reiškia savo galias per mus. Tik tai mus iškelia arba sunaikina. Čia mūsų didingumas, menkumas, tragedija, bet keista - to nebejaučiame, štai kodėl ta mergaitė Beneta... O visa, ką darome laisva valia, kruopščiai rinkdamiesi, per dideles pastangas... Tas direktorius... betgi tai ne žmogus, o paskutinis pigmėjas, pigmėjų pigmėjas...
