en
[3]
Kai pabodo šachmatai, pajuto neįveikiamą aistrą biliardui. Su tokiu pat užsimiršimu, kokiu darė viską nuo mažens, daužydavo nušiurusia lazda aptrupėjusius kamuoliukus, grusdavo juos į apvalias kiaurymes, išklotas minkštu žalsvu aksomu, žiebdavo vieną į kitą taip, kad, rodės, pasipils kibirkštys, arba priešingai - švelniai, atsargiai paridendamas, nukreipdavo į angą... Šitaip nė nepastebėdavo, kaip ateidavo pietūs; paskui išklysdavo į ilgais besileidžiančios saulės spindulių dryžiais skrodžiamą pušyną, ir kvapas samanų, kvapas vėstančios žemės, skujų tapdavo neįprastai stiprus, visa gožiantis. Tačiau tas kelias jį visuomet atvesdavo į Deltos kemsynę, kur be paliovos klykaudavo paukščiai, o prieš tai, saulei nespėjus pasiekti laidos, skubėdavo prie milžiniško kerpėto akmens, apkėsto geltonų lazdynų, arba valandų valandas stovėdavo ant kranto, žiūrėdamas į skaidrų brastos vandenį, į vėduojančius maurus; jį jaudino ir putino uogos, ir ėgliai, - vakarai čia užslinkdavo tyliais ir šiltais anų vaikystės vakarų šešėliais.
Šitaip, niekur sau nerasdamas vietos, palei raistus, išdžiūvusiomis upės rievomis, per bruknienojus ir papartynus, išsiplėtusiomis šnervėmis traukdamas puvėsių tvaiką, jis klaidžiodavo paauglystėje - svetimas, viskuo pasidygėjęs.
Išvažiuodamas užsirašė visų čionykščių draugų adresus - to senuko, domino lošėjų, kortuotojų ir biliardistų, - daugelis jų gyveno tame pat mieste, kur gyveno ir jis.
Valda nebežinojo nė kur dėtis nuo telefono skambučių, nuo tų svečių, kuriuos jis būtinai reikalaudavo vaišinti, priimti kuo padoriau, kaip niekada nė garbingiausių žmonių nėra priėmęs. Ji nebespėjo nei grindų šluostyti, nei dulkių valyti, nei rankioti išmėtytų daiktų. Kartais jos rankos nusvirdavo kaip pakirstos, kartais jai imdavo skaudėti galvą, tada ji sudribdavo su šepečiu kur prie lango ir suaimanuodavo: "Dieve, kas su juo ir darosi, kodėl jis toks?" Pagaliau jis ėmė juoktis iš savo draugysčių - tie senukai šachmatininkai, domino ir kortų lošėjai darėsi nebereikalingi. Aistra tapo ledo ritulys, futbolas, boksas. Valandų valandas išsėdėdavo prie televizoriaus, klausydamas, gaikčiodamas, šokinėdamas iš vietos, lakstydamas po kambarį.
Koks tada buvo jo gyvenimas? Apleisti rudenio parkai, šachmatų, domino staliukai, atsainūs, nepalenkiami žaidėjai, daugiausia senukai, šiaip įvairiausi nevykėliai, savaip gabūs, atkaklūs, fanatiški. Sporto salių rūkomieji - kokliais iškloti tualetai, gatvės, prastos valgyklos. Jis buvo benamis, valkata, atliekamas. Niekas. Apsupo save sudužusių vilčių brolija - garsūs, bet užmiršti, norėję, bet netapę, su jais iš tos pačios lėkštės valgė virtus žirnius, užsigerdamas alumi, kartu taršė rūkytą žuvį. Visa, kas sena, išmesta, buvo jo gyvenimo fonas. Vienu metu itin globojo tokį vyruką, buvusį čempioną, - skaudžiai pralaimėjęs Europos čempionate, jis ir dabar buvo kaip nesavas. Šitaip ir jis, Juozas, nusirito, nubildėjo nuo visų pakylėlių.
Tą žiemą kaip tyčia mieste buvo rengiama daug bokso varžybų, sąjungos čempionatas, Europos... Slinkdavo į sporto salę, įsitaisydavo pirmoje eilėje tarp aptukusių, putliomis nosimis vyrukų, gerai, matyt, prisimindamas pirštinių kvapą, klykdavo su jais, trypdavo ir šaukdavo: "Duok! Iš apačios! Iš viršaus!"
Visi tie žmonės jam buvo tarsi kokio didelio, įnirtingo tačiau pralaimėto mūšio liudininkai, arena.
Paskui dar atrado krepšinį: šuoliai, žaibiški perdavimai, jo numylėtoji komanda jauna, veržli, pergalinga, kiekvienos jos žaidynės visiems būdavo netikėta staigmena; paskui - meninė gimnastika, dailusis čiuožimas, estrada, jaunutės dainininkės. Visa, kuo jis gyveno anksčiau, buvo užmiršta, nebereikalinga, ir jeigu kas užsimindavo apie disertaciją, jeigu kas pasiteiraudavo jo nuomonės, jis mostelėdavo ranka: jo nebėr, nieko jis nebereiškia, tai, ką brangino, kam skyrė visas jėgas, į ką iš paskutiniųjų kabinosi, atsikratė, pasmerkė pragaiščiai, visa, kas buvo svarbiausia, dabar niekuo jam, visiškai niekuo negali padėti. Jis toks apgailėtinas dabar, o ar kas nori žinoti, kaip jis gyvena? Jis nebeturi jokių išskirtinumo žymių, jokių nuopelnų, jis niekas, kaip visi, pilka masė. Dabar jis pažino karčią tiesą: jį gerbė už nuopelnus, už jo vaidmenį, žmogus, kaip toks, jis nieko nereiškė. Piktinosi ir stebėjosi, kad niekas nebemato žmogaus (štai kodėl visi taip veržiasi į valdžią, kaupia turtus - tai šarvai, tai prieglobstis, saugus, patikimas), jam vis labiau aiškėjo, kad ir anksčiau jis pasaulio sąveikoje nesuprato kažko esminio. Betgi ir vardas, ir nuopelnai anaiptol neišreiškia žmogaus esmės. Apimdavo noras protestuoti, neigti, kumščiais daužyti į sieną. Naktimis grieždavo dantimis. Betgi tai paika, sudrausdavo jį kažkas.
Buvo laikas, kai jis avėdavo ir dėvėdavo ką nors madingo, brangaus. Tada visur iš karto krisdavo į akis - atsilapojęs kailinius, perlėkdavo gatvę, kaip savas įvirsdavo į kokią solidžią įstaigą; krisdavo į akis jo judrumas, trumpi, staigūs, energingi judesiai, apvalokas, visada patenkintas veidas, lipšnios, truputį ironiškos akys, skvarbios, visa išsyk pastebinčios, jo nepasotinamas alkis ir valgių, ir įspūdžių, epikūrietiškas gėrėjimasis viskuo, gėrėjimasis, kuriam nestigo brutalumo, paniekos menkesniam, delsiančiam, nesusigaudančiam, inkščiančiam, prislėgtam; vėliau, nužvelgdamas tą malonumų pilną savo gyvenimo tarpsnį, kuris buvo bruzdėjimas, skuba, lakstymas vis aukštesniais ir platesniais laiptais, jis ne be ironijos konstatuos, kad to mažo, pridususio žmogaus, pasispaudusio po pažastimi odinę bylą, iš alsios gatvės įlėkusio į kokius erdvius, vėsius rūmus, nebūtų sutrikdę staiga pasigirdę vargonų garsai nei kokia didinga šios (ir ne tik šios) žemės viešpačio statula, pranašiškai pakelta jo ranka - toks nekantrumas, toks noras visa paliesti, visur pabuvoti, visur šį tą reikšti jį valdė, jis visur lėkė peršokdamas po tris laiptų pakopėles, lėkė kasdieninių rūpesčių apsėstas ir nė pats nepajuto, kaip atsidūrė iškilmingoje reikšmingai apmirusios salės tyloje; nei kviestas, nei lauktas, dulkėtas ir nekantrus staiga sutriko: o ko tau čia reikia? - tarsi paklausė jo kažkas didingas ir rūstus, nužvelgdamas su panieka kaip niekingiausiąjį iš mekingiausiųjų; spausdamas prie šono bylą, jis ėmė trauktis atatupstas, ir tada...
Bet mes jau žinome, kas buvo tada, nuo kažko didelio ir rūstaus jis stačia galva puolė žemyn, į karštą dulkėtą gatvę. Ir dar, žvelgdamas į tą anų dienų žmogų, tokį lipšnų iš pažiūros, draugišką, jis su kartėliu konstatuos, kad svarbiausias jo bruožas buvo mėgavimasis savo pranašumu, užslėpta panieka viskam, kas silpna, keista. Prie gyvenimo nepritapęs vargana, jis konstatuos, kad tas energingas staigių judesių papūtskruostis subjektas visuomet žvelgė į kitus iš aukšto, kaip į kažko nemokančius, neįstengiančius, negalinčius. Pats sau jis buvo tarsi sotus, viskuo patenkintas Rytų dievukas, kuris visur, net kavinėse, prie barų, paskubomis sutvarkydavo savo reikalus, susiderėdavo, sukirsdavo rankomis, liepdavo pasirašyti, o paskui, mėgaudamasis savo sandėriu, užkąsdavo, pasiglėbesčiuodavo su apsuktuoju, apgautuoju ir, palikęs jį suglumusį ilgai dūlėti ir mąstyti apie menkaverčius kvitus prie sparčiai senkančios ir vis neišsenkančios taurės, lėkdavo prie kito, dvejojančio, kažkuo netikro, - kad išpeštų, užsiprašytų, gautų, ko jam reikia.
Jis jau seniai nebeteikia reikšmės drabužiui, kurį užsimeta, išeidamas iš namų, nebedirsteli į veidrodį; jis slenka užuolankomis, įgaužęs į pečius galvą, jo skruostai įkritę, apšepę standžia barzda, jis įtemptai žiūri priešais save, jis nebetapšnoja pašnekovui per petį, nebeskėsčioja rankomis, nebesikvatoja skambiu, užkrečiamu juoku, jis tik klauso, kas jam sakoma, retkarčiais linkteldamas galvą ar ko pasiteiraudamas, jis visas - dėmesys ir tyla; tai liudija, kad ir tada, sėkmės metais, jame buvo gyvas šis niūrokas subjektas, slepiamas po lengvabūdiškumo kauke, beje, kur kas patrauklesnis už epikūrietiškąjį, ir vis dėlto slepiamas - kodėl? Argi jam būtina buvo vaidinti sėkmės numylėtinį, teikti reikšmę ne tam, ką jis daro (dažniausiai nė netikint tuo, nelaikant svarbiu), o veiksmo pasekmėms, rezultatams? Kodėl? Argi tas pirmasis, toks tikras, rimtas, įžvalgus, negalėjo egzistuoti, būti laimingas, visų gerbiamas ir mylimas, darydamas tik tai, kuo tiki, ką laiko svarbiu? Negi jis yra beviltiškai dvilypės prigimties, lengvabūdiškai pragaištingos ir gilios? Koks bruožas jo gyvenime turėjo būti ryškiausias? Atkaklus, niūrokas ėjimas, siekimas. darbas? Betgi jis yra ir nekantrus, ir mėgsta lengvą, pigų pasisekimą! Kaip tik šie bruožai, šnekėjo kartą jo žmona, ir paėmė viršų. O gal paprasčiausiai tokie lengvapėdžiai, apsukrūs numylėtiniai, iš tolo švytintys pasisekimu, prabanga, turėjo didelę paklausą, netgi buvo tapę savotišku normalaus, gero, patrauklaus, imponuojančio gyvenimo etalonu, ir jis tiesiog siekė to, ko siekė visi. Beje, jis nebėra toks epikūrietiškai atlapaširdis, jis sakytumei persisotino, pačiam savęs jam per maža, jis sėdi niūrus, mažakalbis, klek romantiškai giliamintis, suraukta kakta, nuskendęs į kažkokius apmąstymus, jis žaidžia brangia, tačiau nežvilgančia, tik žinovo dėmesį patraukiančia grandinėle, jis ne iš karto leidžiasi į kalbas, į naudingiausius sandėrius leidžiasi nenoriai, be pasipūtimo, be viešo entuziazmo, vaidybos, jis santūrus, užslėptas, dar daugiau - jis kažkoks dramatiškas, demoniškas, pilkšvu prieblandos veidu, sakytum jame tūno koks blogas nujautimas, nujautimas, kad kelyje, kuriuo jis veda, maža šviesos ir kad čia neišvengiama aklavietė.
Jis visuomet žvarbo, jam reikėjo šiltų kailinių; tuo metu į madą kaip tik buvo įėję stori drabužiai - milas, kailiai. Kartą, kai jam visa nusibodo, išėjo į pažliugusias gatves, buvo šlapdriba, prieššventinis metas, ir visi skubėjo, plaukė šiugždančia mase, išsisklaidžiusia aikštėse, sutekančia į parduotuves, vienas kitas stovėjo tarpuvartėje, žiūrėjo į naujametinę eglutę vitrinoje, gniaužė saujoj kapeikas, kiti gi pirko brangias dovanas, skaičiavo rublius; kelis kartus perlėkęs centrine gatve, pasiklausęs vėlyvų laikrodžio dūžių ir varpų muzikos, gerokai sužvarbęs, persmelktas skaudaus vienumos jausmo, užsuko į kavinukę, kur stovėjo aprūkyti stalai, kvepėjo plytomis, rąstais, kur pritemusį orą šildė dulsvas raudonio vitražas - jūrų žuvys, tinklai, šturvalas; tarp viso to jis labiausiai juto kompasą smailomis, jautriomis rodyklėlėmis ir skaidrų jo foną, saulėtumą, nors ir žinojo, kad anapus yra drėgnas, aprūkęs kiemas; užsisakė taurelę konjako, sardelių, kavos ir negalėjo atsidžiaugti, kaip jam čia šilta, jauku, kaip jį gaivina apteptos garstyčiomis karštos dešrelės kąsnelis, net šnirpščiojanti nosimi sena valytoja, pikta, dėbčiojanti į visus ir braukianti šlapiu skuduru per tamsiai rudas plyteles, jam patiko, net tas drėgmės žvilgėjimas elektros šviesoje (beje, čia pat buvo plytų krosnis, špižiaus durelės), dar pagalvojo, kad galbūt užsuks į šašlikinę, kur spirga sultingi kepsniai, kur visiems taip jauku nuo milžiniško žarijų židinio ir liepsnos, o juk čia paduodama moliniuose indeliuose; grįžtelėjo pro nertinę lino siūlų užuolaidą; ateis toks laikas - jos dings nuo langų, moterys, dailios mergaitės, stropiai ners panašias sukneles, svajingai, tyliai panirusios į ilgą mezginio monotoniją, lėtą ir tylią kaip verpimo ratelis, pakreipusios galvas, kibiais ir aštriais kabliukais trauks vieną akį po kitos, ir spalių pribyrės jų platūs pakuliniai sijonai; bus dar ir vilna, kurią pakeis švelnutis šilkas, akys, balti švelnučiai plaukai, rankos, balto nekaltumo drabužiai, lengvai besiplaikstantys apie kūnus, tokius artimus, tokius tylius, plastiškus, seniai užmiršusius apatinukus bei korsetus; bus dar - plauks jos tarsi iš šventų paveikslų, iš švytinčio miglotumo kaip Rafaelio madonos, nes... Mona Liza, vargšė ta Mona Liza, ko tik ji nėra prisiklausiusi, ko nėra girdėjusi, ausys jai linksta, kaista veidai, vienas superdailininkas jai net ūsus prilipdė; beje, ir čia estrados dainininkas dainuoja: "O Mona Liza, aš tave maudantis mačiau", bet negi ji dėl to trenksis į viduramžių uolas, šilto rusvumo nutviekstas, negi dings švytinčiose miglose: ji ir dabar žiūri į mus, žiūri mįslingai primerkusi akis, žiūri šaltai, o gal juokiasi iš mūsų širdyje; ji nepraveria ir vargu ar kada pravers lūpas, kad ir kaip mes stengtumėmės, kad ir kaip nertumėmės iš kailio, kad ir koks skvarbus būtų mūsų analitinis protas, kad ir kaip išmanytume psichologiją. Taigi sunku prisiminti tiksliai, berods jau tada kažkur dėl jos buvo ginčijamasi, keičiamos šukuosenos, slepiami medalikėliai, drovumas, prigimtis, raukomos lūpos, kažkas keičiama, bėgama tolyn ir jau galvojama apie kosmonautų rūbus ir kosminę muziką, nors link čia jau artėjo, sunkiais bagažais plaukė į akmenis, medžius ir plytas aptrinti džinsai, paskiau - skutimosi peiliukai ant kaklo; ar čia nėra kažko, ko jis niekaip neįstengia suprasti, kas jį ir vilioja, ir atstumia; pamatęs kailinę nugarą, lapės snukutį ar sabalą, ar aštrius negyvus nagučius, svyrančius nuo elegantiškos pusamžės moteriškės peties (jo žvilgsnį prikausto ir aukštakulniai bateliai), jis staiga krūpteli: ar čia nėra kokių rimtų dėsningumų, povandeninių srovių, sūkurių, į kuriuos mes krintame, smengame, skęstame, ir tai baisiai erzina štai tą dėdę, rūstų, solidų, gyvą paminklą, betgi tokio skulptoriaus, kuris jam iškaltų paminklą, jau nėra, veltui jis spyriojasi, tūžta, keikia visokius ten... raukia antakius...
Žvilgtelėjo pro langą - o ten, ties Onos, Kotrynos bažnyčios vartų arkos skliautais, leidosi, sūkuriavo snaigės, lipnios, didelės, jos lipdė akis statuloms, lipdė riterį su ietimi, su šarvais, donkichotiškai pakrypusį, su aukšta plunksna kepurėje; dar dengsis ir skydais, dėvės kažką panašaus į antveidžius, nešios ietis ne ietis, alebardas ne alebardas, nesgi ta srovė - ji neša mus į muziejus, į tuos pačius spektaklius, prie tų pačių daiktų, to paties intymumo, švelnumo, grakštaus trapumo, lengvumo, materijos sunkumo, šiurkštumo, nesgi ten kažkas slypi, kažkas ten yra, ne, ne, nesakyk, ne, tik va, kaip gauti iš po kokio skverno, kokioj tarpuvartėj, bet gal tu važiuosi... Mes bijome likti vieni, išsiskirti, pasirodyti nemokšomis, atsilikėliais, neišmanėliais.
O jis tada šalo, jis pūtė sužvarbusias rankas, gurkšnojo karštą, ne, drungną skystą kavą su konjaku, slėpė nukleiptus batus po suolu; balto, šiugždinčio sniego buvo pilna jo širdis, ji buvo pilna namų židinio jausmo ir šalto laukimo, ir tada, pakėlęs akis, jis pamatė, kaip jie įgriūva, vaikinai, gera dešimčia metų jaunesni už jį, jaunos mergaitės - kaip iš rogių išvirtę, kaip iš ilgo kelio per pūgą, pirkliai ne pirkliai, šlėktos ne šlėktos, haidukai, iš turgaus grįžtantys ūkininkai; jie trepsėjo čia klumpėmis, medinukėmis, čebatais, sniegas žvilgėjo ant jų kailinių, jie, šitie miesto vaikai, nematę nei rogių, o gal ir arklio, kalbėjo kažkaip ūkiškai, lažinosi, kirto plačiadelnes rankas, plojo vieni kitiems per pečius, jie sakė: grynosios, krūminės, dantį užpilti, čiupra, sakė abrakėlis, mašna (trauk mašną ir klok červoncą), srėbtuvė, jie prašė kaušo, kvortos, dešros, ir visa čia siūbčiojo, linko nuo jų praplatėjusių pečių, nuo tų rasotų nukarusių ūsų, arba traukės savin, arba šokiravo, žeidė, erzino, todėl buvo rašomi straipsniai į laikraščius, net grasinimai: sudrauskite, sakė - nei be šis, nei be tas.
Tada jis, sukrapštęs paskutines kapeikas, nusipirko madų žurnalus, visus, kokius galėjo rasti vėlyvuose vakaro kioskuose, parašė net kelis straipsnius apie madą (tiksliau - jos potekstę), kurių niekas, beje, nespausdino, o vėliau, po metų, dvejų, trejų, o gal net penkerių, prasigyvenęs iš tų straipsnelių, nusipirko kailinius, tokius, kokie dėvimi Sibire, Aliaskoje ar kituose kokiuose šaltuose kraštuose, nes jis visada vijosi laiką ir vis negalėjo suprasti, kas gi čia yra ir kodėl jam vis ne taip ir ne tas, vis čia per anksti, čia per vėlai, arba...
Jo dienoraštyje įrašyta 1970 metų pradžia. Grįžau iš kavinės. Krito balti sniego kąsniai. Galvojau apie madas. Kavinių interjeruose madingi ratlankiai, stebulės, pasagos, aukštos kėdės, suolai verpsčių pavidalo atkaltėmis; seklyčių erdvumo kavinės, židiniai, butaforinės liepsnos, kalvių žaizdrus menantys juodi metalo dirbiniai, saulutės, virvagaliai, šikšnos, vinys, uknoliai, drobės, lovatiesės, butuose - seni sieniniai laikrodžiai, sudūlėję smūtkeliai iš kapinių, iš pakelių, aibės antikvarinių daiktų, patefonų, telefonų, spausdinimo mašinėlių, litų, markių, červoncų, piestų, kultuvių. Magiškai veikia dūlėjančių medžiagų - medžio, milo, drobės, rūdijančio metalo kvapai, šiaudų spalva, visa, kas sutrūkinėję, suskeldėję, trenkia ajerais, pelais, spaliais... Dūlėjantys sienojai, senų rakandų - pintinių, kultuvių, piestų, moliūgų, kriaušių, arbūzų formos, pūsti moterų sijonai; visa, kas sterilu, dvelkia pusfabrikačiais, konstruktyviu universalumu, gana apibrėžto laiko specifika; iš pirkių, iš klojimų, pakrūmių jie atsinešė tai, kas rūko, smilko, dūlėjo, ką nuzulino tėvų delnai, nučiupinėjo motinos; dūmai, pelenai, molis, žarijos, įkaitinto špižiaus raudonis, skarda, plyta, akmuo, dulkės... Poezija - infantiliška, išsiilgus vaikystės - plytos, žaizdro, akmens, širmos, pamėgdžiojanti seną šnekėseną; seni nelaukti garsai, žodžiai, įvaizdžiai, įsiveržiantys į griežtą, precizišką, mokslišką sakinį (toks bent jis buvo iki šiol), bei galvosenos pamėgdžiojimas; tai, kas dvelkia senove, žadina senus senus prisiminimus, senąsias dainas (jas šiurkščiu balsu imituoja damininkė), užtat kartais pasigirsta skaidrios, ilgesingos melodijos - "Ant tėvulio dvaro", "Vai žiba žiburėlis", "Oi lekia lekia gulbių pulkelis". (Kaip ją dainuodavo mūsų kaime, kaip vedė Konstantienė tą vakarą, kai aš grįžau iš pievos nuo senųjų ąžuolų.)
Madingi darosi savamokslių dailininkų darbai, sustingimas, negrabumas, nevykusios projekcijos, keistos, statiškos figūros. Gali išgirsti, kaip šaukia dešimčia metų už mane jaunesni: ei, mergos, bernai! Dainuoja: lineli, berneli, oi audžiau, audžiau. Tai, ką mes palikome, išsižadėjome, ką ginėme iš visur, jie pasiima, jie pasiima vyresniųjų seserų, brolių drobes, kailinius, klumpes, traukia iš pašalių, klėčių ir aruodų visa, kas sena, neša čia, į savo butus, gyvenimo apyvartą, tai nejaugi mes ne laiku išėjome?
Spėju, kad mada kaip niekas kitas išduoda giluminius žmogaus prigimties poreikius, jai reikia, kad kažkas šmėžuotų, dvelktų kaip tolimas prisiminimas, paslaptis, imponuotų jėga, ekspresija, ji nemėgsta stagnacijos, pilkumos, vienodumo, jai reikia atsinaujinimo, kaitos, jai reikia, kas viliotų ir gundytų, bet tuo pačiu ji nenori atitrūkti nuo kažko amžino, visuotinio, ji - gyva tąsa.
Kai aš sėdėjau toje kavinukėje, įvirto barzdotų, ūsuotų jaunų vyrų, ir man, kuris visą laiką gūžiausi, nepasitikėjau, kurį, išėjusį iš skurdžios lūšnos, gąsdino parketas, o eilinį viršininkėlį palaikydavau dievai žino kuo, prieš didelį žado netekdavau, taigi - man į akis krito, kaip jie savim pasitikėdami elgiasi, kokie draugiški, vyresniųjų jiems nė nėr, jiems tai seniai, bobos, sklerotikės, isterikės, davatkos, gal jiems net jokios vyresnybės nėr, nei mokslo daktarų, nei profesorių - o kaip aukštai tie stabai buvo iškilę prieš mane, kokia siena visi stovėjo, rodės, niekad jų nesuprasiu, prie jų aukštų sostų neprieisiu, negalėsiu nė žvilgtelėti. Taip, jie kažką atmetę, numojo ranka, jie sako: mums nusibodo tas bobučių erzėjimas. Ir atmetė, ko gero, galutinai, štai kodėl kartais jie sukelia kitiems tokį siutą. Jie savim pasitikintys, atžaroki, įžūlūs, bet...
Ak, koks aš buvau su savo nunešiotu palteliu, siaurais bateliais, stypčiojąs prie visų kontorų, iš visur genamas. Va taip reikėjo įvirsti kaip jie! Bet ką reikėjo įsinešti? Tada visi mes buvome tokie.
...Pažįstu užsisklendusį savyje vaikiną, kuris, įsigijęs puošnius kailinius, aulinius batus, drovų veidą paslėpęs barzdoj, pagyvėjo, ir visi nustebo, kaip įdomiai, įsikandęs pypkutę, šis miknius moka pasakoti, koks jis jaukus, linksmas, koks sveikas, garuojantis entuziazmas kyla iš jo atlapotos vilnos. Kartais drabužis saugo, išmoko savigarbos, teikia jėgų, pakužda elgsenos, šnekėsenos ir laikysenos stilių, džiaugiesi kaip aktorius, gavęs rolę, per jį pajunti, kaip smagu ką nors reikšti. Pagaliau mes visi savotiški aktoriai...
...Dabar jį traukė ir domino žmogaus vertė, ta gyvybės, gėrio, meilės, vilties kibirkštis, plazdanti, deganti kiekviename, prigesusi, nustelbta, nerealizavusi savęs, kukli, kantri, pasitenkinanti mažu, atspari, fatališka, nesuprantama, gaji kaip kiečiai, kaip patvorių žolė. Tik tai jam dar buvo svarbu, nes kas gi kita yra mūsų aš? To su visa genialumo jėga yra klausęs Paskalis. Ar galiu pavadinti, - rašė Juozas, - tuo "aš" žmogų, kuris stovi prie lango, ar galiu pavadinti savo nuopelnus, vieną po kito tarsi kokius nereikalingus lukštus atmesdamas socialinius, išorinius, vidinius savojo aš požymius, traukdamas juos tarsi "matrioškas" - iš pradžių vieną didelę, iš jos mažesnę, ir taip be galo? Ne. Po tomis išorinėmis žmogaus egzistencijos apraiškomis jis spėjo esant, jautė plazdant kažką, kas žūtbūtinai nori išsiskirti, individualizuotis, kas egzistuoja savo specifiškumo, unikalumo pajautimu, savęs pajautimu.
Kartą, šerkšnotą pavakarį, kai čežėdamas plaukė ižas, o tolumoje sirpo saulėlydis ir tyliai šnopavo pilkšvus garų debesis leisdamas ŠEC'o kaminas, jis stabtelėjo ant tiltelio prie upės - į Nerį čia įsiliejo sraunus intakas; iš abiejų pusių kunkuliuojančiame virš kanalizacijos vamzdžio vandenyje vertėsi mėsgalių atliekos, muilinos srutos, tas atliekas grakščiai graibstė klykaujantys kirai. Užsirėmęs ant metalinio turėklo, įsižiūrėjo į upę, į žvejus, stovinčius prie žvirgždo seklumėlių, prie kanalizacijos vamzdžių. Tačiau labiausiai jo žvilgsnį traukė jų stori ilgaauliai batai, šilti vatinukai; kantrūs, įbedę akis į plūdes, jie stovėjo čia it kokios rūsčios statulos, tokie šiokiadieniški ir tokie neįprasti, tolimi gaudžiančiai, bruzdančiai gatvei. Į prieplauką, kur buvo suguldytos sportinės valtys, tyliai ūkaudamas įplaukė garlaiviukas, tas pats, kurį regėdavo kitados alsiais vasarų vidurdieniais iš sunkaus skaityklos balkono... Kiek vandens, kiek ledo lyčių nuplaukė šia upe nuo to laiko, kai jis skaityklos vėsoje plaikstydavo senus manuskriptus, nelaimingų, vienišų, bet išdidžių žmonių laiškus, jų gyvenimų istorijas, įkvėptus žodžius, kiek jau praėjo nuo to meto, kai jį gaubė jų vienišumas, garbė ir didingumas... Tada jis tik ruošėsi žygiui, telkė žinias, bet ar toli pasislinko per tą laiką, ar daug ką jam pavyko įkūnyti, kur, kaip pravertė ten įgytos žinios, išmintis? Jis karčiai šyptelėjo - nė disertacijos neįstengė parašyti. O kas tėra tos kelios knygelės, kurias parašė?
