404 Jonas Mačiulis - Maironis "Pavasario balsai" | Antologija.lt

Jonas Mačiulis - Maironis - Pavasario balsai

Apie kūrinį Turinys 


UŽKEIKTAS SKAPIŠKIO VARPAS

Liūdesy Skapiškio gaudžia varpai 
Švento Lauryno dienoj;
Gailisi draugo, jo ilgis labai 
Metinėj atmintinoj.
Draugas rūdydamas guli lig šiolei, 
Ežero grimzdęs dugne;
Kartais per audrą sugaudžia: "ai, broliai, 
Bent atsiminkit mane! 
Broliai, broliai, kaip pavydžiu, 
Kuomet jūsų aidą lydžiu! 
Ar dėl dangiškos garbės 
Mano balsas nebskambės?"

Daug ką apsako seneliai žili 
Iš tolimos praeities;
Jų paklausyk, kaip puikybė kvaili 
Baudžiama Dievo paties. 
Dar tebevaldę (daug metų jau bus!) 
Biržus seni Radvilai, 
Skapiškio ežeru vežant varpus, 
Vienas jų gyrės kvailai:
"Iki Biržų bus girdėti, 
Gaus bambizai pavydėti, 
Kai dėl dangiškos garbės 
Mano šerdis prakalbės!"

Priešinga Dievui puikybė tuščia:
Nubaudė ją angeluos... 
Rūstauja ežeras banga plačia:
Kalto nubaust nemeluos! 
Rūstauja ežeras, valtį nešioja;
Meldžias mažieji varpai;
Varpas didysis ręžias, kovoja, 
Bet jau sužvanga laibai. 
Žvanga varpas, slidinėja;
Valtis blaškosi prieš vėją;
Vienas kartas nemeluos:
Tykšta varpas burbuluos!..

Žmonės-išminčiai gal būtų seniai 
Bandę jį kelt iš gelmės;
Sudraudė juos išmintingi žyniai. 
Dievo privengę drausmės. 
"Dievas gerasis nebaudžia be saiko;
Baudęs atleidžia gale;
Varpo užkeikto visgi be laiko 
Niekam paliest nevalia!" 
Ta tik žmonės visgi žino:
Atlaiduos švento Lauryno, 
Laikas bus, jis suskambės 
Dėlei dangiškos garbės. 

Kuomet tai bus, iki šiol nežinia!
Kas gi be Dievo žinos?
Eina į atlaidus, klausos minia,
Laukia žadėtos dienos.
Laukia, vis laukia... o šventą Lauryną
Vien tik menkučiai varpai
Garbint į atlaidus žmones vadina,
Žvangą be aido, laibai!..
Brolis, dingęs nelaimingai,
Vėl skambėsiąs stebuklingai,
Nežinia tiktai kada
Jo žadėta valanda!..

Liūdesy Skapiškio skamba varpai 
Švento Lauryno dienoj;
Gailisi draugo, jo ilgis labai
Metinėj atmintinoj.
Draugas rūdydamas guli lig šiolei,
Ežero grimzdęs dugne;
Kartais per audrą sugaudžia: "ai, broliai, 
Bent atsiminkit mane! 
Broliai, broliai! kaip pavydžiu. 
Kuomet jūsų aidą lydžiu! 
Ar dėl dangiškos garbės 
Mano balsas nedundės?"

ANT PUNIOS KALNO

Ties Nemunu

Seneli, sveikas! Amžių amžiais 
Nuo Pinsko tvikstančių balų 
Pro Punios kalną susimąstęs 
Banguoji, vengdamas salų! 
Dievuliau mielas! Nuo anos 
Pirmos praamžiuose dienos, 
Kai versmių girdomas gausiai, 
Čia slėniais tarp kalnų rausei 
Vargingą vagą pirmutinę, 
Ko iki šiol nesi girdėjęs? 
Ir ko nematęs, neminėjęs 
Per amžių eigą nuolatinę? 
Kokių kalbų, tarmių, tautų 
Iš bočių lopšio, iš rytų, 
Pro tavo vandenis neslinko? 
Seniai nutilo jų gandai;
Jei kur išliko gal vardai, 
Tai be prasmės, be savininko!..

Ne kuo tau, Nemune ramus. 
Stebėtis, amžiais tiek regėjus;
Žiūri vienodai taip į mus,
Kaip ir į mūsų pranokėjus.
Ar girdei bandą masageto,
Ar kūną skito nugalėto
Nešei į vakarų mares,
Ar skraidė Vytautas antkrančiais,
Ar vokietys nelaisvės pančiais
Čia bandė ženklinti gaires,
Ar bruko kalbą lenkai-broliai, 
Ar pravoslaviją maskoliai, - 
Ramus, vienodas, paslaptingas 
Eini sau amžinu keliu 
Ir į tautas pakeleivingas, 
Su jųjų varžtu atkakliu, 
Sakyte tartumei sakai:
Nusiraminkite, vaikai!
Vis viena: ryt kapuos užmigste?
Mane, kaip raidę, taip palikste.

O vis dėlto pro šitą kalną 
Eini tarytum susitelkęs. 
Ar kvapas pelenų ir kaulų 
Tave taip jaudina padvelkęs? 
Ar klyksmas tūkstančių krūtinių, 
Anuomet kruvinų žudynių 
Antkrančiais ir miškais tebgaudžia? 
Ir keršyt vokiečiui bastūnui 
Tuščia besiunčia malda skaudžia 
Į dangų tylinčiam Perkūnui?

Lietuvi! pabučiuok po kojų 
Krauju permirkusią čia žemę! 
Pagerbk kapus tėvų-herojų, 
Iš kur ainiai stiprybę semia! 
Tai čia baisi, atmintina 
Įvyko drama kruvina, 
Kokios pasaulis nėra matęs! 
Net kraujo troškuliu besočius, 
Plienu apkaustytus kryžiuočius 
Jos vaizdas šiurpuliu sukratęs!.. 
Tai kapas Margio milžinų! 
Nors amžių šešeta sukako, 
Kaip jie - tik sauja pelenų!.. 
Tačiau daugiau už gyvus sako.

Lietuvi! kurs dienos didvyriams 
Paminklus iš akmens kali 
Ir juos vainikais dabini, 
Nurausk, liūdniems tautos didvyriams 
Net neužritinęs be vardo 
Akmens ant jų brangios duobės, 
Kur šiandien kapą žagrė ardo 
Dėl pelno, be tautos garbės!.. 
Pagerbti karžygius mokėjo 
Ties Termopilėmis graikai, 
O mes? Ar mūsų tik vaikai 
Atlygins skolas pranokėjų?

Ant aukšto aukuro-kalvos 
Už garbę-laisvę Lietuvos, 
Kaip jos auka, galvas padėję, 
Ilsėkit kaulai pranokėjų 
Pastogėj mėlyno dangaus, 
Sargyboj Nemuno ramaus, 
Vien apraudojami tik vėjo!.. 
Ilsėkit, brangūs pelenai, 
Garbingai žuvę už tėvynę 
Ir sau nevystantį nupynę 
Vainiką, Margio milžinai!

JŪRATĖ IR KASTYTIS

Saulutė leidžias vakaruos;
Skubėk namo, skubėk, Kastyti! 
Matutė laukus nekantruos:
Jai nusibos besižvalgyti 
Į besiūbuojančias mares 
Ir vėjo ištemptas bures.

Bet Kastyti,
Kaip matyti,
Marių dovanos vilioja;
Vakarėlio jis nelaukia,
Tik žuvytėms tinklą traukia,
O mintis dausuos skrajoja.

Liūliuoja vilnys pamaži;
Aukštai žvaigždutės pasimatė;
Ir štai iš vandenų graži 
Išplaukia dieviška Jūratė, 
Balta kaip vandenų puta, 
Žaliai lig pusės pridengta.

Oi Kastyti
Baltalyti,
Kam žuvytes man vilioji?
Kam vilioji marių giją?
Marės - mano viešpatija!
Aš - Jūratė nemarioji.

Bet nenusiminė bailiai 
Kastyčio vyriška krūtinė;
Akių tik žiebė spinduliai 
Ir jėga tryško begaline;
O atsikvėpęs sau plačiai, 
Irklavo į aną stačiai.

	Vos Jūratė
	Jį pamatė
	Priešais milžinu galiūnu,
	Užsimiršusi skaistybės,
	Savo dieviškos didybės,
	Pamylėjo žemės sūnų.

Pakilo vėsulas staigus;
Sujudo bangos apmaudingos;
Nustebo net patsai dangus, 
Kada Jūratės dauggalingos 
Kasa ir lūpų geiduliai 
Kastytį palietė meiliai.

	Jis laimingas! Stebuklingas
	Marių pasakas sapnuoja, 
	O Jūratė prie jo šono 
	Rūmuos gintaro geltono 
	Jam akis saldžiai bučiuoja!..

Bet susirūstino smarkus 
Perkūnas, iš dangaus pamatęs, 
Kad drįso palytėt žmogus 
Skaistybę dieviškos Jūratės;
Paleidęs žaibą ir griausmus, 
Sudaužė gintaro namus.

	O Kastytį
	Baltalytį
	Liepė bangai pasiūbavus
	Palangoj, aikštėn pušyno,
	Išvilioti ant smeltyno,
	Negyvai jį užbučiavus.

O, paklausykit vakarais, 
Kai marių bangos nerimauja 
Ir krantą barsto gintarais 
Gelmės nematomoji sauja:
Girdėtis per miglas-druskas, 
Lyg verkia ir vaitoja kas!

	O vaitoja,
	Ašaroja
	Tai Jūratė nelaiminga:
	Atsiminusi Kastytį
	Ir kad rūmai sudaužyti
	Dievo apmauda bausminga.

Dabar lietuvė pamariais, 
Suvarsčius gintarų siūlelį, 
Sau mėgsta baltą kaklą jais 
Gražiai papuošti prieš bernelį;
Bet kai meilužę uždainuos, 
Ji skamba tonuose liūdnuos.

	O kai myli,
	Norint tyli,
	(Jos sapnai tylėt įpratę),
	Tai ta meilė jos krūtinėj
	Neša jėgoj begalinėj
	Kartais audra kaip Jūratė.

ČIČINSKAS

Į Čičinsko puikų dvarą 
Nuo Mitriūnų ir Lenčių 
Suvažiavę duoda garą 
Daug bajorų, daug svečių:
Mantvydaitis juokdarys, 
Bartkaus posūnis kairys, 
Ožkabarzdis jaunikaitis, 
Aldadrikas Jonuška, 
Žnairas kūtvėla Tiška 
Ir naktibalda Valaitis.

Griežia smuiką rūpestingai 
Išsiskutęs vokietys, 
Jam kimbolais melodingai 
Taiko Leiba Šepetys. 
Kumščia drūta, apskrita 
Muša būbną Dabita, 
Lig alkūnių atsiraitęs:
Ant vaškuotų gi grindų 
Šoka plikos lig blauzdų 
Liaudos gražios bajoraitės.

Bet Čičinskas apsiniaukęs 
Sėdi rūstas, nešnekus, 
Ant plikos kaktos sutraukęs 
Rūkšlių gresiančius lankus. 
"Šimtą rykščių toms mergoms 
Atskaityk, Kmita, nuogoms! 
Išblaškyt minčių nemoka. 
O, tas "veto", ta naktis 
Gal neslėgtų kaip mirtis!.. 
Kaip negyvos lėlės šoka".

Neša vargo užmiršimą 
Kūčių vakaras brangus;
Žemei skelbia atpirkimą
Įsikūnijęs dangus.
Gieda "gloria" aukštai
Angelų šimtų šimtai,
Bet žmonėms tik gero noro!..
Gieda štai antri gaidžiai;
Šoka, linksminas svečiai!.. 
Bet Čičinskui trūksta oro.

Ant alkūnės pasirėmęs, 
Sėdi rūstas, nešnekus;
Vien, iš boso pasisėmęs, 
Lenkia midaus puodukus. 
Jo nei plakamų klyksmai, 
Nei, juokaudami linksmai, 
Sėbrai nuramint nemoka. 
Veltui Liauda paklusni:
Ir jaunuoliai, ir seni 
Visas Adventas kaip šoka.

Kai iš seimo piktas grįžo, 
Piktas, keistas, neramus, 
Tai lig šiolei neatlyžo:
Verčia pragaru namus. 
Šokiai, klyksmas per naktis... 
Nedorybių atmintis 
Jam užmigt vienam neduoda? 
Ar lig šiolei nebylys 
Šventas sąžinės kvieslys 
Neprašneks į sielą juodą?

Ginti žūstančios tėvynės 
Nuo kazokų ir Maskvos 
Stojo sūnūs. Vien negynęs 
Tik Čičinskas Lietuvos.
Liaudos išrinktas balsais, 
Seime riejos su visais, 
Gavęs vardą išdaviko;
Nepermaldomas kitų, 
Ant sumanymų aukštų 
Veto velniškai užriko.

Sako, Maskvai persidavęs, 
Skleidžia Varšuva gandus, 
Kad už tai nuo priešų gavęs 
Aukso kupinus puodus. 
Tarp žmonių tačiau plačiai 
Eina gandas, kad stačiai 
Velniui bus užrašęs sielą 
Nuo anos baisios nakties, 
Kai, apgautas įtarties, 
Nuskandino savo miela.

Žmonės skuba ant rarotų. 
Spengia šaltis; dar tamsu. 
Iš eglynų apšarmotų 
Staugia vilkas; net baisu! 
"Klopai gali naktimis 
Išbadyti sau akis:
Reikia jiems apšviesti kelią. 
Dievą reikia ne tamsoj, 
Reikia garbinti šviesoj!.. 
Šok, Kmita! užkurk miestelį!"

Nuo bakūžių samanotų 
Skraido liepsnos... ir Kmita. 
Išvažiuoja ant rarotų 
Pats Čičinskas su svita:
Mantvydaitis juokdarys, 
Bartkaus posūnis kairys, 
Ožkabarzdis jaunikaitis,
Aldadrikas Jonuška, 
Žnairas kūtvėla Tiška 
Ir naktibalda Valaitis.

Prieš bažnyčią pasitinka 
Juos klebonas su stula,
Į didžiausią kaltininką 
Tokia prašneka byla:
"Tavo darbus ir kelius 
Taip skriaudingus, atkaklius 
Ant svarstyklių jau pasvėrė 
Dievo teisė amžina 
Ir atrado, kad gana 
Žemė ašarų prigėrė!..

Tu pripildei visą šalį 
Savo vardo baisuma! 
Žemė jau pakelt nebgali, 
Tavo kalčių slėgiama. 
Nors ganytojui skaudu, 
Dievo gimusio vardu 
Neįleisiu į šventyklą, 
Lig atlyginsi skriaudas, 
Iki dvasiškas žaizdas 
Numazgos šventa maudykla!"

"Gal Čičinsko nepažįsti? 
Ir jo keršto be ribos, 
Kad į jį šiandieną drįsti 
Atsiliept be pagarbos!.." 
Žiebia šūvis; ir ramus 
Regi dangiškus namus 
Dievo pašauktas klebonas!.. 
O Čičinskas su draugais 
Grįžta žvangančiais žirgais, 
Piktas, net mėlsvai raudonas.

"Kas prieš jį skaudžiai bedrįso
Atsiliepti? Kur? Kada?
Jo nejaudė seimo viso
Rūsčios kumštės ar malda.
Dievo teismas? Jei prieš jį
Kas ir sudreba širdy,
To prieš žmones neparodys!..
Ėda dar kita žaizda!..
O, tai buvo kitada!
Jos dauggalis buvo žodis!

Bet ir ji!.. O, švento Jono 
Nelaimingoji naktis!.. 
Į drobulę šilko plono 
Jo brangioji, jo širdis 
Įvyniota be skundų, 
Net be kunigo maldų!.. 
Štai ir tiltas!.. Nuo to tilto!.. 
O, Čičinskas niekados 
Keršyt neužmirš skriaudos 
Ir tikėjimo apvilto".

Bet yra aukštai galybė! 
Net Čičinską ji pasieks;
Nes prieš amžina teisybę 
Neišliks nebaustas nieks. 
Štai jo darbus, jo kelius, 
Apmaudingai atkaklius, 
Ant svarstyklių jau pasvėrė 
Dievo teisė amžina 
Ir atrado, jog gana 
Žemė ašarų prigėrė.

Štai ant tilto be vežėjo 
Stoję baidosi žirgai! 
Pats Čičinskas sudrebėjo!
Stebias, žvalgosi draugai:
Puikūs rūmai, kur linksmai 
Šoko, trypė, šit ūmai 
Į kiaurąsias grimzda, skęsta... 
Į Čičinską gi staigus 
Spyrė griaudamas dangus 
Kaip į niekšą nepakęsta.

Žmonės iš rarotų grįžta;
Dairos, krapšto sau akis:
Kas tai? Vietos nepažįsta,
Nors išaušo jau naktis!
Iš po žemių, atidžiai
Klausant, girdžias: gied gaidžiai!
Kur Čičinsko švietė rūmai,
Tviski sklidina bala,
Kyšo vidury sala,
Jos pakrančiais auga krūmai.

O ant tilto guli kūnas;
Tai Čičinskas. Koks baisus!
Žiemą nutrenkė perkūnas,
Rūbus nudrėskė visus!..
Dievobaiminga minia,
Net su kunigo žinia, 
Niekšą laidoti mėgina.
Bet įkas jį į žemes, 
Tik žiūrėk, jos vėl išmes!
Vietos jam su kerštu gina.

Bėgo metai, amžiai slinko; 
Daug užgydyta žaizdų!
Net didžiausio kaltininko 
Žmonės n'atmena skriaudų.
Vien tik žemė, niekados 
Nepamiršdama skriaudos,
Nuo Čičinsko palaidūno 
Gynės! mėtė iš kapų. 
Veltui žmonės ant varpų 
Davė, kad priimtų kūną.

Tik, kai joj įsigyveno 
Rusų cariška valdžia, 
Ta Čičinską išgabeno, 
Dievas žino, kur slapčia. 
Užsiliko vien bala;
Kyšo vidury sala,
Jos atkrančiais auga krūmai.
Iš po žemių kai kada
Lyg girdėtųsi skunda,
Kur Čičinsko grimzdo rūmai.