Motiejus Kazimieras Sarbievijus - Lemties žaidimai Apie kūrinį Turinys
Sena versija

PIRMOJI LYRIKOS KNYGA


I, 1. POPIEŽIUI URBONUI VIII 
Grėsmingai turkų kariuomenei pasitraukus iš Vengrijos

Štai žiaurių karų jau grėsmė nutolo, 
Išguita kadais jau Gerovė grįžta, 
Jau miestus Taika, pasikinkius baltus 
	Žirgus, aplankė.

Sąžinė, Dora ir puikioji Laimė 
Vežimu puošniu per laukus jau skrieja, 
Upėmis srauniom jau brangaus metalo 
	Amžius atplūsta.

Šviesios dienos jau vėl sugrįžo, metai, 
Praeitų laikų gelmėse užgimę, 
Perlų jau kruša iš dangaus ir aukso 
	Lietūs pabiro.

Kad apdainavau aš teisingai tavo 
Iškilmes šitas spalines ir tai kad 
Grįžo jau laikai tolimi Saturno, - 
	Permainos rodo.

Skaistūs mūs tėvų papročiai auksiniai, 
Nuoširdumas iš tolimosios Tulės 
Grįžt išdrįsta, o iš puikaus Olimpo 
	Grįžta Šaunumas.

Pieno ir medaus upeliukai šnekūs 
Saulėtuos laukuos prasigraužė vagą, 
Ir patvino, ir išsiliejo upės, 
	Pilnos nektaro.

Vešlesni javai, nusvarinę varpas, 
Supas vilnimis, ir net linksta derliaus 
Pertekę laukai, ir neskriaudžia dirvų 
	Šykščiosios kaitros.

Paskui ožiukus jų piemuo žingsniuoja, 
Rungias švilpyne su čaižiom cikadom;
Iš kalvų, miškų, kur tvanku jautukams, 
	Sklinda baubimas.

Džiaugiasi taika jau uolynai niūrūs, 
Šoka jau kalnai, o kalvas ir kaimus 
Ant kalvų šlaitų ir šventes kaimiečių 
	Lanko Ramybė.

O taikių kraštų prakilnus valdove, 
Cerera, javais apsikaišius galvą, 
Vasara dosni tau prie kojų varpų 
	Bangą atplukdo.

Mirta nuolankiai tau paunksnę teikia, 
Teikia laurai. Tau ąžuolai išlakūs 
Stiebiasi aukštyn, o pušis tau lenkia 
	Liauną viršūnę.

Viešpatis žvaigždžių ir valdovas žemės, 
Romą iš dangaus aukštumų apžvelgęs, 
Lai tave, valdas nuraminęs, skiria 
	Tėvu pasaulio.

Laurai tepapuoš tavo ilgą amžių, 
Lai tau bus lemtis palanki, o Parkos 
Nenukirpdamos tegu siūlą verpia, 
	Skirdamos amžių.

Šviesulių puikių apsupta Mergelė, 
Ta, aplink kurią į ratelį skaistų 
Žvaigždės spiečias, tau maloningos Romos 
	Pasigailėjus,

Lai ji išklausys ir lotynų skundą, 
Ir mergelių, ir jaunikaičių tyrą 
Giesmę, tepaliks palanki didžiūnų 
	Maldai ir aukai.

I, 2. AURELIJUI LIKUI 
Kad per daug nesiskųstų nepalankiu likimu

Liaukis, Likai, tuščiai raudot,
	Vyk iš savo širdies liūdesį kuo toliau, 
Juodus rūpesčius nuo kaktos
	Brauk ir linksmas aukštyn galvą pakėlęs žvelk. 
Nors giedra ne kasdien diena,
	Ir likimas dažnai iškrečia pokštą mums, 
Bet audringa nūnai banga
	Ryt nurims ir su ja vėjai vakariai žais. 
Saulė, šiandien liūdna, blausi,
	Vėl rytoj nusijuoks, spindulius žerdama.
Taip ir žmogų nuo pat mažens
	Lydi pakaitomis ašaros ir juokai, 
Gilų sielvartą štai, žiūrėk,
	Keičia džiaugsmas, o jį vėl liūdesys pakeis. 
Toks likimas ir jo valia -
	Neša metų srovė mums vis naujas grėsmes. 
Tas, kurs vakar ramiai laukuos
	Arė jaučiais, dabar imas kitus valdyt, 
Jaučiams jungą nuėmęs, tuoj
	Deda jis pavergtiems Kurams ir Gabijams. 
 Ką paliko mums Vakaras
	Menką, Rytas, žiūrėk, didį išvys galbūt.
Jei lemtis panorės juokaut
	Ir gausybę supins nuotykių įvairių, 
Gavęs tautą trumpai valdyt,
	Vėl garsus žemdirbys savo trobelėn grįš. 
Ir, kvatojant visiems aplink,
	Malkas skaldys kirviu, pelniusiu šlovę jam. 
Jei pristigs pakuroms skalų,
	Rykštes liktoriaus jis laužys ir mes ugnin.

I, 3. URBONUI VIII 
Šlovina popiežiaus Urbono VIII nuopelnus

Valdove didis, Urbonai, Urbonai, 
Didysis dainiau! Aš jau seniai esu 
	Pegasą vežiman pakinkęs,
		Kad virš tautų ir valstybių skrietum.

Tad atsiplėški, kilki nuo žemės jau, 
Išplėški vardą iš užmaršties miglų, 
	Išplėški šlovę! Pažadėtas
		Dangui tėvynės, dievų rateliui

Esi seniai jau. Noriu tave iškelt 
(Dievai padės man) virš pagarsėjusių 
	Plačiai kraštų ir virš stačiųjų 
		Akrokeraunijų (jų viršūnės

Aukštoj padangėj perskrodžia debesis), 
Virš didžio Pindo. Skriesi, po kojomis 
	Palikdamas miestus ir žmones, 
		Vėjų svety, neregėtas niekad.

Iš ten galėsi pasižvalgyti tu 
Ir į Nerėjo didžio pakrantes, ir 
	Į upelius, laukus ir kalnus
		Ir suskaičiuoti, kiek jūros bangos

Salų skalauja. Sveikina štai tave 
Užvertęs galvą barbarų Hemas, o 
	Antai, pasveikinti iš aukšto, 
		Krūpteli Akrokorinto bokštai,

Ir nusilenkia triskart tau Otrijas, 
Baugščiosios Osos šlaitas, tau tris kartus 
	Rodopė linkteli snieguotą
		Galvą, o Pindas - šventuosius laurus.

Ir Febui skirtas Kintas tau lenkiasi, 
Ir Kiros smailės stačiosios. Moja tau 
	Ir Kiteronas, apsikaišęs
		Laurais. Antai plačiašakės pušys

Šiluos Pangėjų tiesia šakas dangun, 
Vežimo linkui, kelią nuklodamos 
	Viršūnėm, o kalnai tuo tarpu 
		Atkiša keterą savo aukštą.

Tad leisk žygiuoti eisenoms ir puošniais 
Vežimais Mūzoms greitai keliauti leisk, 
	Giedra padange sklisti leiski, 
		Urbonai, šlovei tavųjų žygių.

Ar girdit? Gal man ta palyda miela Vaidenas? 
Štai jau, rodos, girdžiu šauksmus 
	Ir plojimus, girdžiu per žydrą
		Dangų atūžiant būrius triukšmingus.

Štai bičių spiečius, dūzgianti kirbinė, 
Čia atskraidinta šiltojo Afriko, 
	Suvirpino sparnus ir triskart 
		Suūžė Urbono vardą švelniai.

Atsakė triskart Aidas, apskriejęs greit 
Žemes ir jūras. Mūzos pasklidusios 
	Trimitais triskart, triskart lyrom 
		Paskelbė Urbono šlovę garsią.

Bekraštė jūra, šitai išgirdusi, 
Salas sukėlė; plojo ir džiūgavo
	Amerikos, Europos šalys, :
		Azijos, Afrikos karalystės.

Tada prabilo Mūzos nudžiugusios:
"Skubėkit, amžiai, skriekite, valandos, 
	Baltais vežimais, slinkit, didūs
		Šimtmečiai, mėnesiai, bėkit greitai!"

Taip tarė Mūzos. Nusišypsojo tuoj 
Auksiniai amžiai, žėrintys šimtmečiai 
	Ir savo sunkią aukso naštą
		Pavertė spindinčiais puikiai lobiais.

I, 4. KRISPUI LEVINIJUI 
Kad nepasitikėtų per daug jaunyste

Krispai, nuolatos atsimink, kol gyvas:
Greitai pasibaigs maloni jaunystė. 
Godūs ją nuneš vis nauji mėnuliai - 
	Laikas nestovi.

Nors tavus rūbus brangenybės puošia, 
Diržas su sagtim iš gryniausio aukso, 
O pečius dailus iš tiriečių vilnos 
	Gaubia apsiaustas.

Bet įsižiūrėk: bailiai virpa plunksnos 
Šalmo viršuje, jis lengvai nukrinta. 
Ir žibąs nūnai - tik bandyk nutraukti - 
	Auksas pabąla.

Dešine dosnia valanda ką davė, 
Vėl kita pagrobs apgaulia kairiąja, 
Lyg mama, kuri nekaltom vilionėm 
	Vaiką apgauna.

Kintanti sėkmė, nepastovios lemtys 
Savo valdžioje laiko vargšą žmogų, 
Prie skirtos ribos, lyg srautinga upė, 
	Skuba mūs metai.

Adrijoj ramioj daug lėčiau praplaukia 
Laivas, sumerktų pastūmėtas irklų, 
Kai bures glebias nelauktai įtempia 
	Vėjo dvelkimas.

Valandoms visoms šio pasaulio Viešpats 
Uždeda sparnus per visatą skristi, 
Slepias jos lizde, kol ateina laikas. 
	Ateičiai bręsta.

I, 5. Popiežiaus Urbono VIII pašlovinimas

Karų prieš Tirą, pergalės nesenos, 
Kovų su serais neapdainuosiu aš:
	Jau papūtė ištikima tau,
		Urbonai, Mūza lumzdelį švelnų.

Negailestingo plieno ir geležies 
Kietosios amžių pavertei auksiniu, 
	Išdabinai jį brangenybėm,
		Suteikei jam purpurinę spalvą.

Nektaras, sako, upėmis jau plaukiąs, 
Sruventi ėmęs nuo septynių kalvų 
	Balzamas, upeliukai sraunūs
		Vyno ir skysto medaus teką jau.

Ir švelniavilnės bandos jau skubančios 
Parnešti vėlų vakarą tešmenis 
	Pritvinkusius ir sirų auksu
		Žėrinčią vilną tvartelin pačios.

Kur tavo šventos kojos bežengtų, ten 
Tave Dorybė ir Pamaldumas, ir 
	Uolus Šaunumas, ir Tyrumas, 
		Tas Teisingumo bičiulis, lydi.

Laukus ir žmones su tavimi drauge 
Žirgais eikliaisiais jau Cerera dosni 
	Ir Amaltėja su gėrybių
		Pilnu ragu aplankyti skuba.

Tuo tarpu juodas Gedulas, Prievarta, 
Karai ir varį žvanginęs Įtūžis, 
	Ir Rūpesčiai, ir blyškios Ligos, 
		Ir pragaištingi stabai didžiuliai

Išnyko. Žengia Laimė tau iš paskos 
Laukais taikingais, derlių brandinančiais. 
	Laivai be baimės per plačiosios 
		Karpato jūros bangas keliauja.

Tave, valdove, šlovina nuolatos 
Mergelės, marčios ir besiilsintys 
	Senoliai, ir vaikai - ar būtų 
		Metas tekėti, ar leistis saulei.

O mes gi tėvą garbinsim pakelėj 
Visi suklaupę. Triskart barstysime 
	Tau baltus ligustrus ir triskart 
		Purpuro rožėmis apibersim.


I, 7. TELEFUI LIKUI 
 Skundžiasi likimo ir sėkmės nepastovumu

Apgaulinga žmogaus lemtis,
	Žaidžia, Telefai, ji žaidžia mumis, deja.
 Viskas laikina žemėj šioj,
	Ką materija čia sukuria nerangi. 
Lemia įnoris. Tuoj nukris
	Tai, kas kyla, bet vėl kils ir nukris atgal. 
Šitaip išlekia kamuolys,
	Sviestas rankos lengvos, pasišokėdamas:
Čia jis siekia dangaus skliautus,
	Čia į žemę skaudžiais smūgiais atsimuša. 
Veja vakaras vakarą,
	Kartais būna blogiau, kartais ir vėl geriau.
Lekia metai lyg debesys,
	Su Favonais eikliais tolsta dešimtmečiai. 
Amžiai pralekia viesulu,
	Ir akimirka ši, lyg užburta dainos, 
Tuoj žaibų vežimu nuskries.
	Ak, kaip Notus greitus ragina valanda! 
Lyros muzika maloni
	Nei švilpynė graudi nesugrąžins atgal. 
Nors vadinama nuostabia,
	Ši daina pagyrų linkusi negirdėt.
Jai beskambant, lemties ranka
	Grobia miestus, tautas ir varganoj tėkmėj
Nugramzdina ji karalius:
	Puošnūs skeptrai, šlovė, buvusi jų galia 
Virsta greit pelenų krūva.
	Aukso rūmus ir jų stulbinančias menes 
Su visais žmonėmis kartu
	Ji palaidos ūmai, bokštus sugriovusi. 
O virš griuvenų tų baisių,
	Virš kapų, didžiūnus žemės priglaudusių, 
Skries lemtis triumfuodama
	Ir žvaigždžių orbitas ji nusineš kartu 
Sūkury nesuvaldomam.
	Kol diena po, dienos bėga gyvenimas, 
Tol mums, Telefai, lemta klyst.
	Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja. 
Gal mes klystam, o gal tikrai
	Toks gražus atspindys supančių mus daiktų? 
Likai, jeigu žinai, sakyk:
	Tai, ką matom aplink, ar iš tiesų yra, 
Ar apgaulė akių tiktai?
	Ar matyto seniai sapno gražaus tąsa?

I, 8. Pasakoja apie amžininkų lengvabūdiškumą

Ar mes senolių papročius pardavėm 
Godžiajam Tirui, ar net į Tulę juos 
	Tremtin išvarėm? Neberūpi 
		Kopti į stačią šlovės viršūnę.

Nei Piro sosto į Agamemnono 
Likimą keisti mes nebenorime, 
	Nei Krezo turtų arba persų
		Tigro - į Vejų skurdžius uolynus.

Nemėlynuoja nuo geležies kietos 
Žymių jau rankos, ir nebemoka jau 
	sutramdyti, sutraukęs žąslus, 
		Žirgo aikštingo jaunuolis, bijo

Jis per grėsmingą Tiberį plaukti, kai 
Tasai, priplūdęs polaidžio vandenų, 
	Plačiai ištvinęs amžinajam
		Miestui grasina, smarkauja, šėlsta.

Jei pasibaidė žirgas nepaklusnus, 
Jis virpa visas, pakerta kojas jam, 
	Bet šokinėti su luperkais
		Geba puikiausiai tos pačios kojos

Ir sistrui tarškant šokti įpratusios 
Mikliai kilnojas. Lyrą nutildykit, 
	Nutraukite stygas, neleiskit
		Spygauti moters balsu švilpynei.

Ar girdit? Istro krantas jau aidi nuo 
Trimitų gausmo; Alpių viršukalnės, 
	Auzonijos kalnai aukštieji 
		Jau atsiliepia. Į naują žygį

Iš miestų vyrus Marsas jau šaukia vėl. 
Eime! Gal Kalų vynas ir surengta 
	Iš iždo lobių ir piliečių
		Duoklių puota prie stalų sulaiko?

Ją Vakarinė matė, kai leidosi, 
Dabar Aušrinė regi tekėdama. 
	Sumerkęs spindulius į vyną, 
		Gėrisi atspindžiu savo mėnuo,

O mes, ant šito stalo karališko 
Palieję vyną, piešiam kovos vaizdus, 
	Tvirtoves braižome; atstoja 
		Griovį Falerno srovelė šičia.

Tad kilkim! Štai virš indų Nerėjo jau 
Aušra raudona švinta. Jau vandenys 
	Nuo švytinčių žirgų prunkštimo 
		Ir jų kanopų suraibuliavo.

Tad kilkim! Šaukia Febas ir auštanti 
Diena visus. Bet pateka Indijoj, 
	Deja, ne mums, kviritai, Febas, 
		Brėkšta diena ne lotynų žemei.

Nejau nušvinta virš otomanų vien 
Rytais padangių skliautas? Vai, gėda mums! 
	Nejau lotynams skirs pailsęs
		Ir besileidžiantis Febas vien tik

Vakarį dangų, varganas sutemas? 
Tad kilkim! Etą, Parą sujunkime 
	Su Gadais, Tiberį - su Gangu,
		Tagą - su Baktrais, su rytu - tamsą!

I, 9. MIKALOJUI VEJERIUI
Kulmo vaivados sūnui

Grįši tu į karuos vargstančią Lenkiją, 
Į gimtuosius kraštus, brangiąją tėviškę. 
Ji tavęs jau seniai laukia išskėstomis 
	Rankom, grįžti maldauja ji.

Šitaip mielo sūnaus, jei greitas laivas jo 
Iš turtingų salų, pučiant Etezijams, 
Vis neplukdo namo, jei paviliojo jį 
	Auksas tartumei barbarą,

Į audringas marias dairosi motina, 
Orioną, kuris neskuba nusileist, 
Keikia, dūsauja, lyg vėjams pritardama, 
	Lieja ašaras vandenin.

Gal Eolą padės raudos sutramdyti 
Ir, įdegęs karštoj Indijos saulėje, 
Grįš sūnus, ir žymes išsiskyrimo tuoj 
	Jo meili bučiniai nutrins.

Tu nesi koks pirklys; pelno nereikia tau 
Negarbingo arba turtų tokių, kaip tie, 
Kokius Gangas dosnus neša septyniomis 
	Vagomis į gilias marias.

Grįši tu į tėvų šalį, nes daug mieliau 
Ieškai lobių, giliai dvasioje slypinčių. 
Tu ryžtingas, veiklus bei sumanus esi, 
	Nestokoji gabumų tu.

Išmintis ir valdžia puikiai pritinka tau 
Ir didingus žygius gimdantis ryžtas, ir 
Žodžiai tokie, kurie plaukia į širdis lyg 
	Upė, auksą išplaunanti.

Laimės nepastovios užgaidų nežiūrėk 
Ir atminki, jog tau tai tepriklauso, ką, 
Kur beeitum, nešies - gaudžiančio Bosporo 
	Nesvetinga pakrante ar

Per Nerėją, baltais pančiais sukaustytą, 
Ar kaip pasiuntinys vyktumei pas trakus, 
Nuolat puolančius mus, ar pas žiaurius persus, 
	Ar skubėtum pas konkanus.

Neša žirgas kartu vyrą ir glūdinčią 
Jo krūtinėj tvirtoj narsą. Nei vaikščiojant 
Po laukus nelydės lyg pakeleivė ji, 
	Nei prie šono prisės puotoj.

Lydi Sąžinė ją, lydi gryna Tiesa 
Ir Šlovė, o su ja - ir patamsėjusių 
Pinigų palyda didelė; iš paskos
	Skuba Gandas baltais žirgais.

I, 11. STEPONUI PACUI
Vyriausiam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkui 
Peikia raitelius, besipuikuojančius puošnumu

Mūšy aukso nei žvangančių
	Puošmenų neprireiks. Klostytus apsiaustus 
Ir sages, ir netinkančius
	Jums perlus nuo pečių meskite, karžygiai! 
Kam gi spindinčiam šalmui dar
	Reikia plunksnų - šitos plazdančios puošmenos? 
Kam gi jam plevėsuojančių
	Karčių kuodas, smarkių Afrikų draikomas? 
Ko galva, pridengta šalmu,
	Paukštį primena man baikštų Migdonijos, 
Vėjų švilpiančių nešamą
	Ir Zefiro juokais blaškomą į šalis? 
Greitai plieno kruša pabirs.
	Jau strėlių debesis lekia, kapodamas 
Šalmą, mūšiui netinkantį.
	Medo kardas antai jau sužaibavo, jau 
Marso griausmas atsiliepė.
	Kuo blizgučiai padės, žvilgantis šalmas ar 
Kuodas, plaikstomas vėjų, ar
	Skydas, tviskantis taip, tarsi spindėjimu
Jis su saule varžytųsi,
	Veido grožis, per daug akį viliojantis,
Ar strėlinė išmarginta?
	Auksinius blizgučius meskite, karžygiai!
Reikia čia geležies, tvirtos
	Rankos, būdo narsaus. Jeigu turi šiuos tris 
Dalykus, Gerionui tu
	Lygus, ir neparblokš Herkulis pats tavęs 
Nei Mimantas nebus baisus,
	Nei Stenelas arba Idomenėjas tau. 
Te atrodys karys rūstus
	Ir laukinės narsos kupinas, veidas be 
Nežabotos savivalės
	Ženklo ir apdarai be puošmenų jokių, 
Skruostai su ašmenų žymėm,
	Vakarykštės kovos žaizdos teliudys tai. 
Nesuteikia narsos kuodai
	Nei koralai rausvi, kaklą dabinantys. 
Sako, baimė su bailumu
	Šarvus pirmutinius kūjais sikuliškais 
Nukalė, o Kidonijos
	Vyrams pirmus skydus nukalė ant uolų. 
Kvailą galvą dangstydami,
	Bandom dieną mirties kiek atitolinti. 
Tik jei ką jau nuožmi mirtis
	Sau pasirenka, tai, sako, ne vien akis,
Bet ir strėlę nukreips į tą - 
	Ras ji šimtą kelių, tūkstantį prieglobsčių. 
Bet parodo, kur iečiai smigt,
	Tas, kuris nuo staigaus smūgio nusisuka 
Ir krūtinę, kuri žūties
	Neišvengs, dar skydu virpančiu dangsto vis. 
Tik bešarvių pabūgstama,
	Ir pavojai kone patys narsuoliams iš 
Kelio traukiasi paskubom.
	Taip grėsmingu žvilgsniu Hektoras gąsdino 
Priešus, tartumei viesulas
	Mirtį sėdamas, kur beįsisukdavo 
Jis tarp graikų šarvuotųjų.
	Ko pabūgsta lemtis, tą ji aplenks. Kovoj 
Ji narsuolių nesuveda,
	O mirtis paprastai didvyrių neskuba 
Vest auksinės šlovės keliu.
	Na, o jei iš kovos lauko tu traukiesi - 
Mirtį paskui save vedi
	Ir tą kelią, kuriuo bėgi, parodai jai.

I, 13. TARKVINIJUI LAVINUI 
Pataria laimėje ir nelaimėje išsaugoti dvasios pusiausvyrą

Jeigu saulės dabar nėra,
	Argi ryt nepakils vėl ji nuo Indijos? 
Jeigu ratas lemties veržlus
	Žemėn žmogų parblokš, smarkiai riedėdamas, 
Argi vėl nepakels čia pat?
	Toks jau būdas lemties - pokštus mums nuolat krėst.
Tad žinoki, Tarkvinijau,
	To, kuriam tu nūnai kojas bučiuot turi 
Ir lankstytis žemai, - palauk,
	Kai likimas aplink ratą lengvai apsuks, 
Puošnūs purpuro apdarai
	Kris po kojomis tau ir susiteps purve. 
Bet iš jo nesijuok tada
	Nei su baime žiūrėk, nei patyčiom kamuok, 
Visad tu prisimint turi:
	Žaisti mėgsta lemtis dviem kamuoliais iškart.

I, 16. Peikia savo laikų neveiklumą

O Merkurijau, tu gali kitaros 
Skambesiu vėles prisišaukt - Kokito 
Tamsūs vandenai dideliai nustemba, 
	Plaukti paliauna.

Mūza, grok ir tu: tarsi Lesbo dainiai, 
Tu užgauk stygas, groki Dirkės giesmę, 
Kad sugrįžtų, jos pašaukti, iš Orko 
	Vyrai Kvirino.

Narsūs karžygiai, jūs, Priamo ainiai, 
Jūs, Anchiso, jūs, ir Veneros sūnūs, 
Kilkit žygin ir Acheronto dailų 
	Krantą apleiskit.

Slėnyje tamsiam kam jums pasilikti, 
Slegiamiems mirties tarsi kieto miego? 
Argi po žeme tuos didingus amžius 
	Laidoti verta?

Marijau, tave vėl sikambrai kviečia 
Ir strėlinėmis nešini nomadai, 
O Numancija, Scipionai, šaukias 
	Tavo rūstybės.

Vėl Kartaginoj raitija varinėm 
Ritasi bangom ir pėstijos aibės 
Prie Sagunto ir prie Sikulų vartų 
	Karą atplukdo.

Kelkis! Ar šauksmų negirdi? Rikiuotės 
Dundesio, žeme velkamų grandinių? 
Argi nematai, štai dar vienas punas 
	Griebiasi ieties?

Šaukiasi tavęs, o Pompėjau didis, 
Azijos kapai. Jau seniai tau trakai,
Cezari, strėlėm, ugnimi, grandinėm, 
	Kardu grasina.

Baktrai kyla jau, jų stovyklos bruzda, 
Dreba jau dangus nuo trimito gausmo, 
Rūstūs raiteliai ir žirgų prunkštimas 
	Lemia mums pikta.

Urną, kurioje tu miegi, kanopa 
Medo atšiauraus daužo. Kelkis! Argi 
Tu gali ramiai kapuose miegoti, 
Oriai ilsėtis?

Traukit vėl kovot, vėl laimėti traukit, 
Romos karžygiai. Nukabint nuo staktos 
Įprastus šarvus te bus miela, šalmu 
Kaktą pridengti.

Narsūs nuostabiai, su šarvais puošniausiais 
Dedamės kariais mes, įpratę žaisti 
Kovą - ne kovot, ir tuščiai kartoti 
	Žodį "kautynės".

Ainiai tolimi, mes narsiųjų bočių 
Šalmą užsidėt (ak, kaip gėda!) vengiam. 
Ir greiti gi mes svetimšalių perlais 
	Smilkinius puoštis!

Ieties per storos neapgniaužia rankos, 
Slysta nuo pečių per sunki strėlinė, 
Krenta lankas, o mums per ilgas kardas - 
	Priekaištas gyvas.

Gėdina silpnas mus rankas senieji 
Ginklai. Per platus tėvo šarvas sūnui 
Kabo ant pečių, ir senolių strėlės 
	Mūsų neklauso.

I, 17. Apie tai, kad valdovus labiausiai puošia nuosaikus būdas

Ne žėruojančio krištolo
	Sienos, durys, langai ar mareotiški 
Vartai, auksu išgražinti,
	Garsina valdovus ir nemarioj giesmėj 
Juos išaukština, ne šlovė
	Padabina kapus laurais svečių šalių, 
O rami ir giedra kakta,
	Veidas, švytintis lyg saulė vidudienį, 
Niekad neapsiniaukiantis,
	Be šešėlio rūstaus antakių surauktų;
Mielo šypsnio vaivorykštė
	Lyg Aušrinė žvaigždė, ką tik sužibusi. 
Sako, šalys pažįstamos
	Iš valdovų veidų. Leiskit, valdovai, mums 
Jūsų veidus, akis išvyst - 
	Štai piliečių akis, veidus jau regime. 
Rūstaut pratina žmones tas,
	Kas paniuręs bausmėm nuolat grasina jiems. 
O jei baust nesiskubintų,
	Jei nušvistų laiku šypsena jo veide, 
Jis pašalintų žudynes,
	Baisų šėlsmą minios, kovą didikų ir
Net valdovų grasinimus.
	Jei maištinga minia ūžia, neverta jos 
Atgrasiu niaurumu baugint,
	Kad pakeistų veiduos įniršį išgąstis.
Žvaigždžiavilnis štai Avinas,
	Kurs padangės giedros pievose ganosi, 
Raktininkas pavasario,
	Viešpatauja dangaus kloniuos žvaigždėtuose, 
Aukšto skliauto platybėse;
	Valdo lokius, vilkus, ir kai ramus, ir kai 
Pyksta, likdamas nuosaikus,
	Ir valdingai, ragus purtydamas, nuožmiems 
Liūtams skelbią įsakymus.
	Jis sudraudžia griežtai ir aptvaran žvaigždžių 
Sugena klajūnus dangaus.
	Čia nepuola peslys gulbių baltųjų ir 
Jų nedrasko baisiais nagais.
	Klauso žirgas eiklus Belerofonto čia, 
O Chirono hemoniškos
	Strėlės niekad žvėrių šičia neperveria. 
Liūtas žaidžia čia su Dvyniais
	Ir su Jaučiu drauge, karčių nešiaušdamas. 
Nemauroja žvaigždynai ir
	Šuo neloja, skliautų niekad nedrebina 
Libių Liūto riaumojimas.
	Tyliai slenka dangaus skliautas negirdimai
Ir vežimas žvaigždžių, pernakt
	Neužmiegančių, štai rieda padangėmis. 
Sklinda, aidi danguj tiktai
	Auksavilnės žvaigždės mielas mekenimas. 
Klesti meilė tarpusavio
	Danguje. Čia nėra sąmyšių ir vaidų - 
Šviečia meilės tikros liepsna,
	Juosia įsčias gamtos, šviesulius, gimdančius 
Visa, juosta žvaigždynų. Ją
	Riestaragis tasai - Avinas - pradeda. 
Jis - pasaulio tauri jungtis:
	Pradžią jungia šitos juostos ir pabaigą.

I, 19. Ilgisi dangiškos tėvynės

Keri tėviškė nuostabi:
	Keri ryškios žvaigždžių liepsnos skliaute dangaus, 
Nuolat budinčiam, keri vis
	Ir mėnulio šviesa, ir neramiai žibą 
Aukso rūmuose fakelai.
	O, šokėjai nakties, o, ratelius grakščius 
Lydintys amžini deglai!
	O, tėvynės gražus veide, ir jūs, mieli 
Skliautų degančių vis sargai!
	Ak, kodėl į mane, svetį žvaigždžių šviesos,
Žvelgiat iš tolumų, deja?
	Per ilgam iš dangaus ištremtą, ak, kodėl? 
Klokit pilką velėną man
	Ir lelijom baltom klokite kapą čia, - 
Kūdikėlio šviesaus namus.
	Pančiai krinta mirties, ir pelenuos savuos 
Tolstu nuo pelenų savų.
	Meskit išnarą to kūno bejausmio ir 
Visa, ko nebereikia man:
	Į aukštybių erdves kylu, koksai likau.

I, 22. Giria popiežiaus Urbono VIII poeziją

Iš kur tas srautas žodžių suderintų, 
Ta saldžiabalsė upė atiteka,
	Iš kur tos sraunios bangos plūsta, 
		Trokštančius jų paklausyt gaivina?

Nejau Eaką rūstų vėl palenkė 
Orfėjo giesmės? Paskui jį Trakijos 
	Ausylos uolos slinko, leidos 
		Šokti Hemonijos akmenynai.

Ar kitas dainius tartum Dedalas, kai 
Stygas užgavęs, Pierides pačias 
	Pavergia giesmėmis ir duoda
		Mokytų žodžių upeliui pradžią?

Skaidrios Penėjo upės čiurlenimas 
Tesalų kalnus šitaip nustebina, 
	Taip Hebro, tekančio pro šalį,
	Klausosi Hemas apstulbęs. Šitaip

Nuščiūva, šniokščiant tyro Partenijaus 
Bangas išgirdę, didūs Pangėjai, taip 
	Kastalijos srovės ūžimo,
		Kurs iki pat Helikono aidi,

Parnasas klauso, kai pasiilgusiems 
Laukams ši skelbia: štai jau pavasaris 
	Džiugus artėja, jau gegužis 
		Žalias iš tolimo kelio grįžta.

Iš kurgi toji žodžių lotyniškų 
Srovė? Ji kyla, teka kaskart veržliau, 
	Stiprėja, sūkurin įtraukus,
		Įkvėptas širdis ir dvasią neša.

Ir tai giliąja plaukia minčių vaga, 
Tai vėl sruvena iškalbos upeliu 
	Siauru, tai per gabumų plačią
		Dirvą vingiuodama teka, nuolat

Banguoja, šėlsta, liejasi iš krantų 
Ta vandeninga upė. Nepančioja 
	Vandens žolynai jos, klampusis
		Dumblas nekliudo srauniai jos tėkmei

Jinai garsėja auksu ir Atikos 
Smaragdais žaidžia, o gintarinės jos 
	Bangelės melodingai ošia
		Ir auksaspalvė srovė čiurlena.

Manęs netraukia vandenys Kiros nei 
Fokidės versmės. Urbonai, jau tave 
	Ir krištolinė Dirkė lydi,
		Ir vandenai iš olos Mergelių.

Parnasas, šitas vienišas, nuošaliai 
Dunksojęs kalnas, dardanų šalyje 
	Nūn tavo prišauktas svečiuojas, 
		Lacijaus dainiai senieji grįžo.

Patsai didysis Pindaras su džiaugsmu 
Tokiam varžovui - tau - nusileidžia, o 
	Kamenos stebis, kai lig dugno 
		Išsemi visą Pegaso versmę,

Ar leistum žodžiams plaukti nevaržomiems, 
Jiems davęs valią, kai ditirambą tu 
	Kuri, ar vėlei sumanytum
		Juos surikiuoti griežton eilutėn.

Tačiau ne graikų laurų pagoniškų 
Vainikas tavo smilkinius puošia, o 
	Mitra juos vainikuoja - šitas
		Tavo šlovės ir didybės ženklas,

Išstūmęs laurus, purpuras ant galvos 
Tau tviska. Dainiai, jums jau gana sava 
	Šlove puikuotis: jau lotynų
		Purpuras papuošė jūsų šlovę.