en
IV
Augštoji Vilniaus pilis. Didelė menė, arka į dvi dalis padalinta. Antroje skobnys paruoštos puotai. Menėj susirinkę svečiai stoviniuoja būreliais ir šnekučiuoja. Atskirai laikosi kryžiuočiai, Kelleris ir Vartenbergas. Lenkai irgi atskirai; jų keturi žmonės: Henrikas Mazovietis, Jonas Skarbekas, Zindramas iš Maškovicų ir Jonas iš Bychovo. Jie arčiau prie durų. Matyti, visi laukia. tiktai kunigaikščio. Kai tik jis pasirodo pirmajam kambary, skubiai prieina Henrikas ir Skarbekas.
HENRIKAS MAZOVIETIS (žemai nusilenkęs). Garbingiausiasis valdove!..
SKIRGAILA (susilaikęs). A, girdėjau, kad sirgai. Gerai, kad pasveikai ir gali nūnai dalyvauti mano puotoje.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Girdėjau, kad Lietuvos valdovas mėgsta vaišinti svečius. Dažnai jo pily skamba puotos linksmybė.
SKIRGAILA. Aš dažnai linksminuosiu, bet tik su savaisiais draugais. Su svetimaisiais aš nemėgstu puotauti. (Nori eiti).
HENRIKAS MAZOVIETIS (pastodamas jam kelią). Aš neturėjau dar progos matyti Lietuvos valdovą nei su juo pakalbėti, nors tavo brolis, kunigaikšti, tikėjosi, kad aš tiek neužtruksiu. Reikalų yra tiek daug. Norėtau dabar...
SKIRGAILA (šiurkščiai). Aš nenoriu dabar kalbėti apie reikalus. Matai, aš turiu svečių. Jie irgi turi reikalų. Apie juos kalbėsim kitur.
JONAS SKARBEKAS. Man, šviesiausiasis kunigaikšti, brangi kiekviena valandėlė, o aš jau pusę mėnesio laukiu, kad išgirstai mano balsą, ir vis veltui (Sudėjęs rankas). Meldžiu tave, galingiausiasis valdove! Mielaširdingiausio Dievo vardu tave meldžiu atkreipti į mano žodį nors šiandien dėmesį. (Skirgaila stovi į juos šonu ir, galvą nuleidęs, suraukęs kaktą, klauso. Nuošaliau stovį kryžiuočiai žiūri į juos ir apie kažką kalbasi). Tu mus į puotą pakvietei, valdove. Sunku linksmintis, kai žinai, kad šalia rauda nuskriausta siela. Našlaitės ašaros sunkios kaip švinas Dievo teisybės svarstyklėse.
SKIRGAILA (šiurkščiai). Kas man darbo, kad ten kažkas verkia nuskriaustas. Puoton aš jus šiandien kviečiu ir noriu linksmintis, bet ne galvoti, kad ten kažkas nuskriaustas. Nuskriaustų visuomet yra daug.
HENRIKAS MAZOVIETIS (liūdnu balsu). Aitrūs bus mums tavo valgiai, kartūs gėrimai, garbingasis valdove, kad nenori išgirsti mūsų prašymo.
SKIRGAILA. Kad tu nebūtai mano pily svečias, aš tau pasakytau: nenori linksmintis su manim, eik šalin ir nekliudyk man. (Žengia į priekį).
HENRIKAS MAZOVIETIS (vėl jam pastodamas). Šviesiausiasis kunigaikšti, tu užgauni Viešpatį Dievą, kurio indignus servus sum, ir savo brolį, garbingą lenkų karalių, kuriam aš atstovauju. (Saldžiai). Tebūna puota maloni tavo mums palankumu, raminančiu skausmą tos, kurios likimu tavo brolis, be abejo, yra susirūpinęs.
SKIRGAILA (sustojęs, atsigręžia į juos ir tvirtai). Apie ką judu kalbate, šventikai?
JONAS SKARBEKAS. Mudu kalbame apie Lydos kunigaikštytę, kuri nelaisvėje kankinasi tavo pily.
SKIRGAILA. Iš kur žinai, kad ji nelaisvėj kankinasi?
JONAS SKARBEKAS. Ji sielojasi, nes tu ją prievarta sulaikei kelionėje į Mozūrų kunigaikštį, kuriam priklauso jos širdis ir ranka. Aš tai žinau kaip jos dvasininkas, sielos nuramintojas, kuriam ji atvėrė savo širdį.
SKIRGAILA (niekinamai į jį pažvelgęs). Veltui tokiam kaip tu atidengia savo paslaptis. Bet tam ji moteriškė...
HENRIKAS MAZOVIETIS (su malonia šypsena). Šviesiausiasis kunigaikšti, tavo brolis dėl jam tik žinomų priežasčių paskyrė ją Mozūrų kunigaikščiui, kuriam turi priklausyti jos ranka.
SKIRGAILA (tvirtai). Ji priklauso man, ir aš jos niekam neužleisiu. Toksai mano papratimas: ką paėmiau, tai mano.
HENRIKĄS MAZOVIETIS (nusilenkdamas ir praskėsdamas rankas). O jei ji nepanorės tavo būti? (Žiūrėdamas jam į akis). Kas gali priversti laisvą valdovę sujungti savo likimą su tuo, kurio ji nenori?
SKIRGAILA. Šventike, tu norėtai skaityti mano širdyje kaip savo kvailoje knygoje. Kas tau darbo, ko nori ir ko nenori Lydos kunigaikštytė?
HENRIKAS MAZOVIETIS. Tu sulaužei brolio pažadus ir pakenkei jo tikslams. Kaipo jo atstovas, aš prašau tave, kunigaikšti, atitaisyti žingsnį, kuris tavo galingam broliui bus nemalonus.
SKIRGAILA. Tu jo atstovas, jis tavo valdovas, ir težinokis su juo. Man nėra reikalo galvoti apie tai, kas jam malonu, kas ne.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Ką aš turiu tuo reikalu pranešti garbingiausiajam mano valdovui?
SKIRGAILA. Pranešk jam, kad čia visi turi norėti, ko aš noriu, daryti, ką aš liepiu. Jis tai supras, jei nepamiršo, kad ir patsai buvo valdovas. (Skirgaila vėl nusigręžia ir žengia priekin, bet jam iš kitos pusės pastoja kelią Skarbekas).
JONAS SKARBEKAS (skubėdamas į priešakį). Šviesiausiasis kunigaikšti, skriausdamas našlaitę, tu rūstini Viešpatį Dievą ir gali netekti amžino danguje gyvenimo.
SKIRGAILA (sumojęs ranka). Nedidelė nelaimė. Galingasis Perkūnas stipresnis nekaip kiti dievai, o dausos šalis gražesnė negu tavo dangus.
HENRIKAS MAZOVIETIS (nustebęs). Su kuo mes kalbame? Nejaugi su krikščioniškos šalies valdovu?
SKIRGAILA (susilaikęs, iš paniūrų į jį pažvelgęs, iš lėto). Aš dar nežinau.
JONAS SKARBEKAS. Kaip turės nusiminti brolis, sužinojęs tavo darbus ir kalbas! (Pakėlęs ranką ištiestu pirštu augštyn). Jo rūstybės audra pavojinga net galingiausiems valdovams.
SKIRGAILA. Aš nesidėmiu grasinimais, kol jie nevykdomi, bet nemėgstu, kai man grasina, šventike.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Dovanok, valdove, jei tau prasitarėme nemandagiu žodžiu, kuris galėjo tave užgauti. Mudu nenorime tau grasinti, kada galime prašyti: pasigailėk našlaitės, jos karštų ašarų.
SKIRGAILA. Be pasigalėjimo aš esu tik savo priešams, bet tu nerasi jų moterų tarpe.
JONAS SKARBEKAS (sudėjęs rankas). Aš maldauju tave visu kuo, kas tau yra brangu, šviesiausiasis valdove! Tavo motinos vėle!
SKIRGAILA (nekantriai). Ko neišgavai grasinimais, neišgausi iš manęs ir maldavimu. Aš nekenčiu tų, kurie prašo, jei jie ne elgetos ir ne skurdžiai.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Ir nebėra vilties rasti tavo širdy malonės, garbingasis valdove?
SKIRGAILA. Kas mano rankoj, tai mano, nors tai būtų ne priešo, bet draugo kalavijas. (Nusigręžęs šonu, iš paniūrų į juos žiūrėdamas). Jei jūs, lenkai, norite ko iš manęs gauti, jėga paimkite (nusišypsojęs) jei išgalite...
HENRIKAS MAZOVIETIS (nuleidęs galvą, liūdnu balsu). Šviesiausiasis kunigaikšti, liūdna bus tavo puotos linksmybė mums, kurie nesuradome tavo širdy palankumo.
SKIRGAILA (krūptelėjęs pečiais). Aš gi sakiau jums, kad puotai turi būti savo laikas ir reikalams savo. Linksmintis galima, tik kada darbo nedirbi ir reikalus užmiršti. (Galvą linktelėjęs svečių link). Matote, valgiai jau pagaminti, taurės pripiltos. Visi tik šeimininko laukia, o judu mane sutrukdėt. (Skirgaila eina į paruoštą jam vietą. Prie jo dabar prieina Kelleris ir Vartenbergas, o kiek vėliau ir riteriai lenkai).
VARTENBERGAS (žemai nusilenkęs, reikšdamas pagarbą). Galingasis Lietuvos valdove, sveikinu tave laimingai medžiojus. Mudu su broliu Kelleriu (rodo ranka į Kellerį, kuris nusilenkia kunigaikščiui) labai gailėjomės, kad pasivėlavom ir, atvykę tavo pilin, negalėjom dalyvauti pasilinksminime, kurį kiekvienas tikras kareivis turi mėgti. Ypač gailėjosi brolis Kelleris, kuris dar neturėjo iki šiol progos matyti galingą Lietuvos valdovę (Kelleris nulenkia galvą).
SKIRGAILA. Malonu man judu matyti savo pily. Nepatogu buvo medžione varginti svečiai, dar po kelionės vargų neatilsėję.
KELLERIS. Mes kareiviai, pripratę prie žygio vargų. Kariauti ir medžioti mes niekuomet nepavargę.
VARTENBERGAS. Ne progos pamedžioti, tavo girių pamatyti mums gaila, bet kad tiek laiko nematėm palankaus veido mūsų Ordino draugo.
SKIRGAILA (su atidžia į jį pažvelgęs, rimtai). Ar mes esame draugai, ar priešai, ateitis turi dar parodyti, vokieti.
VARTENBERGAS (nusilenkęs). Garbingiausiasis valdove, gaila, kad iki šiol neturėjau progos tavęs pamatyti; tada, šviesiausiasis kunigaikšti, būtai įsitikinęs, kad mes, kryžiuočiai, tikri tavo draugai esame.
SKIRGAILA. Tebūnie tavo žodžiai tiesa.
KELLERIS (išdidžiai). Riterio lūpom vien tik tiesa pridera.
HENRIKAS MAZOVIETIS (priėjęs drauge su Zindramu ir Jonu). Garbingiausiasis valdove, štai lenkų riteriai, kurie mane atlydėjo į garsiąją tavo pilį, nori patys pareikšti tau savo pagarbą. (Rodydamas). Zindramas iš Maškovicų ir Jonas iš Bychovo, žinomi visoj lenkų šaly savo karo darbais riteriai.
SKIRGAILA. Girdėjau. (Pažvelgdamas į juos). Žinau, tai plačiai išgarsėję ir kalaviju ir protingais patarimais vardai. (Kreipdamasis į juos). Mačiau Judu Krokuvoj prie mano brolio šono.
VARTENBERGAS. Gaila tik, kad jų kalavijai nesyk yra pasidarbavę prieš krikščioniškiausią Ordiną.
ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ (išdidžiai, pakėlęs augštyn galvą). Prieš klastingus vokiečius - nori pasakyti, riteri.
VARTENBERGAS (išdidžiai). Kas eina prieš šventosios Marijos Ordiną, tas eina prieš katalikų tikybą, kurios gynėjai esame.
JONAS iš BYCHOVO. Neteisingas tai riteris, kuris taip loja. Galiu tai kiekvienoj vietoj ir kiekvienu metu, kalaviju ar kirviu, pėsčias ar raitas, įrodyti, jei tik tam nepasipriešins (nusilenkęs kunigaikščio link) kunigaikštis, kurio svečiai esame.
VARTENBERGAS. Malonu man būtų išmėginti savo ginklas, su tokiu garsiu riteriu susirėmus, ir garbę pelnyti... Bet pasiuntinys esu ir grosmeisteriui atstovauju: be jo leidimo negaliu priimti malonaus širdžiai pasiūlymo.
KELLERIS (ramiai). Rasim, lenkai, patogų laiką, ir mano kalavijas visuomet jums patarnaus. Nemanykite, kad kovos su jumis vengiam. (Duoda Jonui ranką, kurią tasai paspaudžia).
SKIRGAILA. Kovoms savo laikas, puotai savo. Progos dar turėsite susitikti su ginklu rankoje, o dabar geriau - su taure.
ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tiesa tavo, valdove. Tikras riteris turi žinoti, kada jam su ginklu proga, kad su taure kreiptis į priešą. (Duoda ranką Vartenbergui; tasai ją paspaudžia). Nevengsime vienas antro nei karo, nei taikos metu.
SKIRGAILA. O dabar metas į puotą, kuri mūsų laukia. (Eina ir sėdasi pagamintoj vietoj; jam paruošta kėdė, su augšta užpakalio atrama, gotiško stiliaus. Kiti svečiai susėda suoluose. Visa tai atliekama tyloje. Meta žvilgsnį aplinkui, ar svečiai jau yra užėmę savo vietas). Linksminkitės mano ir mano krašto draugai! O jūs, riteriai, nesipiktinkit, jei ne viskas mūsų puotoj, kas turėtų būti krikščioniškoj šaly: mes dar nesuspėjome viso ko pramokti. Kiek besistengė seni mūsų draugai, lenkai ir vokiečiai, mes vis tik negalėjome pasisavinti, kas mums svetima. Amžius mokė dievobaimingieji mūsų kaimynai ir kalaviju ir ugnimi, kraujo nesigailėdami, tikros gailestingojo Dievo tikybos, bet mes apakę tvirtai laikėmės savo klaidų ir neapkentėm tų, kuriems turėjome tik dėkingi būti. Linksminkitės dabar, kilnieji svečiai ir mano šalies draugai, ir tebūna tarp mūsų taika per amžių amžius.
LENKAI (vienu žodžiu). Amen.
VARTENBERGAS (dievobaimingai sudėjęs rankas ir pakėlęs akis augštyn). Šventasis mūsų Ordinas, sekdamas Išganytojo, nekalčiausio Avinėlio, pavyzdžiu, yra pasiryžęs atleisti visas mums padarytas skriaudas ir užmiršti visus užgauliojimus. Mes nūnai laimingi tuo, kad katalikų tikybos šviesa pagaliau pasiekė šį iki šiol stabmeldišką kraštą. Dėl to mes, tam reikalui nemažai pasidarbavusio šventojo Ordino atstovai, nūnai tikrai pasirengę pasidžiaugti JŪSŲ laime, garbingiausiasis Lietuvos valdove.
SKIRGAILA (karčiai nusišypsojęs). Mes irgi neužmiršim jūsų darbų, vokiečiai, tik stengsimės dabar užmiršti, kas mus iki šiol skyrė, ir tebūna nūnai pirmoji mano taurė už draugingą grosmeisterį, kuris, pasiųsdamas tokius žymius riterius mūsų pasveikinti, suteikė man nepaprastos garbės. (Ima taurę rankon ir nori išgerti. Svečiai ir visi kiti, išskyrus Stardą ir Skurdulį, atsistoja).
HENRIKAS MAZOVIETIS (irgi pakilęs). Krikščioniškose šalyse įprasta malda, valgių ir gėrimų palaiminimu, pradėti žemės valdovų puota. Leisk man tai atlikti prieš išgeriant šią taurę, garsusis valdove. (Skirgaila žiūri į jį ir tyliai stato taurę atgal).
VARTENBERGAS. Kai puotoj dalyvauja Didysis Marijos Ordino kuratorius, jis tai turi atlikti!
HENRIKAS MAZOVIETIS (išdidžiai). Plocko vyskupas, Krokuvos kapitulo praepositus praelatus, lenkų karaliaus atstovas ir patarėjas, turi pirmenybės teisę prieš užimančius augščiausias vietas kryžiuočius.
KELLERIS (Vartenbergui tyliai). Liaukis, broli! Didelė čia garbė laiminti stabmeldžio puota.
VARTENBERGAS (Kelleriui taip pat tyliai). Negaliu nusileisti pasauliniam dvasininkui, dargi lenkui. (Garsiai Henrikui). Savo asmeniu šventojo Ordino grosmeisteriui atstovauju: jo garbės esu saugotojas.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Mano asmeniu atstovaujamas didysis lenkų karalius: jo didybės esu sargas.
KELLERIS (paniekinamai). Grosmeisterio priemenėje galingesni valdovai, nekaip tavo karalius, ištisas valandas laukia.
HENRIKAS MAZOVIETIS (užsigavęs). Kunigaikšti, tavo namuose užgauna tavo brolio ir viešpačio pasiuntinį.
SKIRGAILA (tvirtai, pakeltu balsu). Lietuvos valdovas neturi sau viešpačių, šventike, o dėl ko jūs ginčijatės, aš nežinau. (Ironiškai). Bet Jeigu negalite susitarti ir atlikti, kas reikia, teatlieka popas Jonas.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Nepaliesiu valgių ir gėrimų, schizmatiko palaiminimu subjaurotų!
SKIRGAILA (stebėdamasis, krūptelėjęs pečiais). Argi jisai ne krikščionių šventikas?
VARTENBERGAS. Jis heretikas! Jo vieta ne čia, su mumis, bet pragare, tarp pasmerktųjų!
SKIRGAILA (balsu, į šventiką). Pope Jonai, pope Jonai, ar girdi? Jie sako, kad tu netikras šventikas, ir tavo vieta ne čia, bet pragare. Ar jie tiesę kalba?
ŠVENTIKAS JONAS. Meluoja jie, prakeiktieji lotynikai, ir tu jais netikėk, malonusis mūsų valdove. Be mūsų tikybos, nėra kitos tikros pasauly.
SKIRGAILA. Kas jumis patikės! Jie kalba, kad tu meluoji, tu sakai, kad jie, o krivis porina, kad jūs visi meluojate, ir juo aš dar tikiu.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Kunigaikšti, ar užgaulioti mus kvietei sėsti už tavo skobnių?
SKIRGAILA. Šventike, aš dar gerai nepažįstu jūsų papročių. Manęs dar niekas nemokė, kaip mano brolį, lenkų karalių. Bet jeigu kas trukdo jūsų paprotį, sėsime gerti ir valgyti, kaip kad seniau pas mus sėsdavo.
VARTENBERGAS (tyliai, Henrikui). Po to, ką išgirdau, laiminti šitą puotą užleidžiu tau. Nedidelė garbė! (Henrikas sumišęs tyli).
JONAS SKARBEKAS. Aš tos garbės imuosi, kad turėtau progos drauge su malda pasiųsti į Augščiausiojo sostą atsidūsimą už sielą, dar nepraregėjusią, ir už tavo, kuratoriau, puikybės pagautą.
KELLERIS. Ei, tylėk, kapišoninke! Riteriui piktžodžiauji. (Skarbekas kalba maldelę, laimina puotą, ir visi sėdasi. Kurį laiką valgo tylėdami, paskui pradeda vieni kiti kalbėti).
SKIRGAILA (į kryžiuočius). Jums nepatinka mūsų valgiai ir gėrimai. Jie prasti ir neskanūs. Kitokių esate pripratę namie, pas jūsų viešpatį.
KELLERIS. Marienburgo pily, pas brolį grosmeisterį, nori pasakyti augščiausiasis kunigaikšti. Šventame Ordine nėra viešpačių, ir pats jisai valdovų neturi.
VARTENBERGAS. Mes, vienuoliai, prastai valgom ir geriam, ir mums tavo, garbingasis valdove, valgiai gardūs ir skanūs, tik midus tavo mūsų galvai perstiprus.
SKIRGAILA. Mes dar nepraturtėjome, kad tolimų šalių saldų vyną gertume. Iki šiol mus visi plėšdavo, o dabar ir mes esame krikščionys. (Į Kellerį). Gerk ramiai, riteri, lietuvišką midų: tu pas draugą, (šypsodamasis) o čia dar laukinė šalis, ir nieko blogo tau negresia.
KELLERIS. Aš geriu. Tik nesu prie jo pripratęs ir tiek išgerti, kiek nogėtųsi, nepajėgiu.
SKIRGAILA. Taip, šitas midus ne toks gardus, kaip Marienburgo rūsio vynai. Kai dar jaunas buvau ir garbinau mūsų senus dievus, aš svajojau jų paragauti Marienburgo pily. Bet dabar nebeteks: krikščionys esame ir turim taikingai gyventi, kaip kad krikščioniškoms tautoms pridera.
KELLERIS (erzindamas). Gaila!
HENRIKAS MAZOVIETIS. Mes nuolat meldžiam Augščiausiąjį Dievą sustiprinti draugiškumo jausmus tarp katalikiškų kraštų valdovų ir neprileisti krikščioniško kraujo pralieti. (Sudėjęs rankas, akis augštyn pakėlęs). Tepalaiko amžinąją taiką Augščiausiasis pasaulio Valdovas.
KELLERIS. Tas Dievą prašo taikos, kuris bijo. Mums nėra reikalo, nes patys galim apsisaugoti.
JONAS SKARBEKAS. Mes žinome, kad jūs, vokiečiai, nieko nebijote, net paties Dievo.
JONAS iš BYCHOVO. Taikos prašo Dievą kunigai - jų tai dalykas. Bet mes mielai išmėgintume savo ginklus į jūsų sprandus, vokiečiai.
VARTENBERGAS (Skirgailai, taikingai). Kodėl tau neparagauti, kunigaikšti, Marienburgo vyno? Mūsų šventasis Ordinas visuomet maloniai pamatys galingą Lietuvos valdovą savo svečiu; brolis grosmeisteris pavaišins jį, kaip vaišina galingiausius pasaulio valdovus. Šventasis Ordinas dažnai mato pas save vainikuotus svečius.
SKIRGAILA. Bijau, kad jūsų gardūs valgiai ir saldūs vynai pakenkti man gali, nors dabar mes ir esame draugai.
KELLERIS. O gaila, šviesiausiasis kunigaikšti, kad mes dabar draugai. Mes būtum geresni priešai nekaip draugai.
JONAS SKARBEKAS (pasipiktinęs). Teneišgirsta Augščiausiasis Dievas tavo nedorų žodžių, riteri!
SKIRGAILA (į Kellerį pažvelgęs). Tu manai, vokieti? Kas žino ateitį? Bet tu man patinki, - esi atviras vyras ir kalbi, ką manai.
HENRIKAS MAZOVIETIS (atsistojęs). In vino veritas! Matai, šviesiausiasis kunigaikšti, koki tau draugai kryžiuočiai. Tik lenkai ištikimi tau. Nei blaivas, nei girtas lenkas to nepasakys, nes jo mintyse ir širdyje lietuviui vien tik draugiški jausmai. (Sėdasi).
ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tiesą ponas kalbi. Lietuvis vertas, kad jam lenkas būtų draugas.
VARTENBERGAS. Brolis Kelleris apsvaigo nuo stipraus tavo midaus, šviesiausiasis kunigaikšti, ir tu nesidėmėk jo nevykusiais juokais.
JONAS iš BYCHOVO. Kryžiuotis tik girtas tiesą sako: blaivas jis visada suktai kalba.
SKIRGAILA (Vartenbergui). Tavo draugas atviras vyras, o tu lapė ar gal dar kažkas apgaulesnis.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Vilkas avinėlio kailyje.
VARTENBERGAS (atsistojęs, rūsčiai, užsigavęs). Kunigaikšti, tu užmiršti, kad aš esu riteris ir galingojo Ordino pasiuntinys.
SKIRGAILA (nusijuokęs). Aš pajuokavau, vokieti, o tu užsigavai. Ar aš negaliu juokauti, kaip kad tavo draugas juokauja? (Vartenbergas piktu žvilgsniu į kunigaikštį pasižiūrėjęs, iš lėto atsisėda; susiraukęs, rūstus, ima taurę, pila midaus ir geria). Ei, Starde. Kur tavo kankliai? Kodėl aš dar negirdžiu jūjų stygų balso? Ar gal tu pamiršai tas dainas, kuriomis audrinai mūsų širdis? Parodyk svetimtaučiams, kad ir mūsų šaly mokame daina pagerbti karžygio narsumą.
STARDAS (sėdėdamas gale skobnių). Valdove, jau nebeišgirsi mano kanklių. Tu žinai, kad aš juos sudaužiau - nebereikalingi jie tau, su naujais draugais besilinksminančiam.
SKIRGAILA. Starde, ar tu pamišai? Nejaugi manai, kad mes, krikščionimis tapę, jau nemėgstame mūsų senų dainų ? Be jų lietuvis nei vienos dienos gyventi nebegali.
STARDAS. Taip. Buvo laikai, kada daina lietuvį lydėjo nuo gimimo dienos iki kapo. Tada ji garsiai skambėdavo mūsų šaly. Dainuodavo tada vaidilos, dainuodavo kareiviai, dainuodavo artojai, dainuodavo seni ir jauni ir skaisčiosios mergelės. Tada viešpatavo dar rami linksmybė mūsų šaly, miškai ir girios, šilai ir šlaitai džiaugsmu dar šlamėjo. Dabar ir jie nutilo ir numirė, nebeskamba daina, nepritaria jai girių šlamėjimu: ten nebėra jau mūsų garbingų dievų.
SKIRGAILA. Sakau, tu pamišai, Starde! Ar užmiršai, kad esi krikščionis.
STARDAS (neigiamai kraipydamas galvą). Ne, kunigaikšti. Aš noriu gyventi, kaip kad mūsų seni tėvai gyvendavo, ir garbinti tuos dievus, kuriuos jie garbindavo. Aš tėvynei liksiu ištikimas, kad ir vienui vienas būsiu.
SKIRGAILA (sušukęs). Vaidila! (Rūsčiai). Tu perdaug pasitiki mano palankumu dainiaus vardui. Kad nepasielgtau su tavim, kaip su tuo, kuris Lietuvos valdovui nusidėjo.
STARDAS. Aš mirti nebijau, valdove. Man seniai metas dauson, nes čia nebeliko kas daryti.
SKIRGAILA (minutėlę žiūri į jį). Matau, tu šiandien daug išgėrei stipraus mano midaus. Aš noriu, kad tu man padainuotai apie garsius Mindaugo žygius, apie Gedimino, žuvusio nuo vokiečių rankos, darbus, apie kruvinas Kęstučio kovas, niekšiškai pasmaugto lenkų karaliaus, paniekinusio mano garbės žodį.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Jis nusidėjo, stabmeldys dar bebūdamas. Krikščioniškojo dorumo šviesa dar nebuvo palietusi jo sielą.
SKIRGAILA (piktai į jį pažvelgęs). Taip, taip! Žinau. Tada jūs dar tik mokėte jį. (Stardui). Girdi, Starde. Palinksmink mane daina. Nejaugi Lietuvos valdovas turi jieškoti sau dainiaus kaip ir dievų svetimose šalyse?
STARDAS. Veltui liepi valdove: tu mano dainos vistiek nebeišgirsi.
SKIRGAILA. Aš matau, vaidila, tu šiandien nori likti mano priešu ir erzini mano kantrybę. Kodėl tu nenori man padainuoti? Kanklių neturi? (Ploja rankom tarnams, kurie stovi prie durų). Ei, tuojau suraskite ir atneškite Stardui kanklius.
SKURDULIS (pakyla iš vietos, eina į menės vidurį ir atsistojęs ties kunigaikščiu). Kodėl jis nenori nūnai tau dainuoti, (rodo į Stardą) klausi tu? Aš tau atsakysiu, kunigaikšti. Todėl, kad jūs paklausėt ir susibičiuliavot su žmonėmis, kurie buvo, yra ir visados bus pikčiausi mūsų priešai, ir tik jieško, kad galėtų mus pražudyti. Paklauskite, ką mes esame jiems pikto padarę, kad per juos mūsų žemė krauju paraudo, o dangus gaisrų gaisrais? Kuo mes jiems nusidėjome, kad per juos mūsų vaikai liko našlaičiais, o skaisčios mergelės paniekos motinomis? Aš, galingu dievų senas tarnas, savo akimi matęs visus jų piktus darbus, sakau tau, Lietuvos valdove, ir jums, bajorai: per juos dabar mūsų žemė nustos derliaus davusi, sodai - vaisių, o gyvuliai - priaugimų, o tie, kurie atsiras, tuojau žus. Per juos nutils mūsų šaly dainos, išnyks linksmybė, gedulu apsigaubs laukai, ir girios, nes pražūčiai save paskyrėte, pripažinę savo dievais piktų atėjūnų žiaurius dievus, kurie buvo, yra ir bus mūsų priešų dievai! Kodėl atsižadėjote senųjų mūsų gerų dievų, kurie niekuomet nėra jūsų nuskriaudę, niekuomet apvylę jūsų tėvų ir protėvių?
Ką jūs pajusite, kai rūstusis Perkūnas prabils savo galingu balsu, nuo kurio sudrebės dangus ir žemė, jūsų butai, jūsų naujųjų dievų šventyklos, ir paklaus jus, kodėl nuo jų nusigręžėte, kodėl jį paniekinot, užgesinę jo amžinas ugnis?
Ar gal laukiate, kad naujieji dievai jus apgintų nuo Perkūno rūstybės?
Ką jūs pasakysite savo senelių ir prosenelių vėlėms, kurias jūs išvijote iš savo namų, iki šiol jų saugojamų, nustojote joms teikę nakties maistą?
Kodėl tu, valdove, ir jūs, čia susirinkę bajorai, nesakote šitiems atėjūnams, kaip kad sakydavo jiems jūsų tėvai: eikite iš mūsų krašto, kraugeriai ir žiaurūs žmonės! Eikite drauge su savo dievais, plėšriais ir žiauriais kaip jus patys ir nekliudykit mums ramiai gyventi, kaip kad gyventi ir mes norime! (Pasižvalgęs aplinkui, linguodamas galvą). Bet jūs tylite ir puotaujate su jais, kaipo su bičiuliais ir savo draugais.
BAJORŲ BALSAI.
- Ne, ne! Jie nėra mūsų draugai!..
- Težūna jie, piktieji kraugeriai!..
- Gėda mums, valdove!..
- Šalin juos!..
- Maloniau man sėdėti tėvo laidotuvėse, negu už vienų skobnių su jais kunigaikščio puotoje!
SKIRGAILA (pakilęs sudaužia kumščiu į skobnis). Tylėkite jūs!.. (Piktai dairosi aplinkui. Bajorai nurimsta. Tik kaikurie dar niauriai žiūri į kunigaikštį ir į svečius, barškindami pirštais į skobnis. Artimiausi kunigaikščiui bajorai sėdi, galvas nuleidę žemyn. Vartenbergas ir lenkai sumišę).
KELLERIS (Skarbekui). Na ką, kapišoninke? Ar tu moki taip ginti šventąją Bažnyčią, kaip šis surambėjęs stabmeldys savo netikrus dievus?
JONAS SKARBEKAS. Aš jai tarnauju šventa malda, o jūs žeminate savo išdidžiu žiaurumu.
KELLERIS (išdidžiai). Tylėk, kapišoninke. Aš Marijos Panelės šventojo Ordino riteris ir kryžiui tarnauju. Ne tu mane teisi!
VARTENBERGAS. Mums nėra čia teisėjų. Mus gali teisti tik Viešpats Dievas ir švenčiausioji Marija.
HENRIKAS MAZOVIETIS (tyliai). Teis ir teisdami pasmerks! ..
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
