en
III
Didžioji Augštosios pilies menė. Visa, kaip antrame pirmosios dalies vaizde. Skubiai įeina Skirgaila ir artimi jam bajorai. Jis įpykęs. Visi su medžionės įrankiais; matyti, vos tik grįžę iš medžioklės.
DAUGAILA (vos paspėdamas paskui kunigaikštį). Dabar tu patsai įsitikinai, kad aš tau tiesą kalbėjau. Ne veltui čionai atvyko vokiečiai ir lenkai vienu metu. Jie iš anksto buvo susitarę, pikta sumanę prieš tave ir Lietuvą.
SKIRGAILA (žingsniuodamas). Aš žinau, ko jie atvyko, ir tau kol kas nereikia žinoti. (Sustojęs, padėjęs dešinę po kairės pažastimi). Seniai praslinko tie laikai, kada lenkas draugavo su vokiečiu.
DAUGAILA (atsirėmęs į skobnis kairiąja, ranka, žiuri iš paniūrų į Skirgailą). Patsai tardei tuos žmones, ir jie tau prisipažino. Ar jų žodžiais netiki? Kam tada liepei juos pakarti?
SKIRGAILA (žvilgtelėjęs į jį, stovėdamas šonu į Daugailą). Aš žinau, ką žinau. Tu tylėk ir nesiklausk. Aš čia valdovas, ne tu. (Nuleidęs galvą žemyn). Mes esame čia ir tuoj visa sužinosim. (Pakėlęs galvą ir kreipdamasis į palydus). Pašaukit čion vokiečius! (Keli palydai išeina).
BUTRIMAS (išeidamas į vidurį). Manau, kad podraug reikėtų pašaukti ir ištirti lenkai, ypač jų popas, kuris seniau už kitus yra čion atvykęs. Jis dažnai lanko kunigaikštytę ir visa turi žinoti. Daugaila turi tiesą, įtardamas jį.
DAUGAILA. Gudrus begėdis tasai popas! Jis kaip lapė moka sumesti savo pėdas. (Kareiviams, kurie prie durų stovi). Atveskit ir lenkus čionai.
STARDAS (iš kampo). Ir ką jūs sumanėt? Ar esate užmiršę, kad jie mūsų svečiai ir svetimų tautų pasiuntiniai? Didžiausia ištiktų gėda jus ir visą šalį, jei nors vienas plaukas nukristų jiems nuo galvos per jūsų kaltę. (Išeidamas vidurin). Dievai skaudžiai baudžia tuos, kurie, niekindami svečius, nusideda viešnagystei!
SKIRGAILA. Žinokis, vaidila, su savo dainomis ir į mūsų darbus nesikišk. (Eidamas į skobnis). Nekalbėk man apie dievus: jie neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti.
STARDAS (iškilmingai, rankas pakėlęs augštyn). Valdove, dievai dar galingi!
SKIRGAILA (atsisėsdamas). Kodėlgi vokiečių dar nėra? Ar jie nori mano kantrybę bandyti ?!. (Kaikurie palydų skuba per duris, kad pagreitintų vokiečių atvykimą. Skirgaila, pasirėmęs ranka, ramiai sėdi. Tuoj atvyksta Vartenbergas ir Kelleris. Abu galvos linktelėjimu sveikina valdovą; Vartenbergas žemai nusilenkia, Kelleris vos linktelėja galvą). Pasakykite man, vokiečiai, kokiu reikalu esate čion atvykę? (Nekantriai barbina pirštais į skobnis). Aš laukiu atsakymo...
VARTENBERGAS (žemai nulenkdamas galvą). Argi aikštusis kunigaikštis dar nežinai? Aš juk jau esu turėjęs garbę švenčiausios Mergelės Marijos Ordino vardu pasiūlyti tau pagalbą ir tarpininkavimą pas šventą tėvą ir Romos ciesorių, jei panorėtai pakeisti kunigaikščio kepurę karaliaus vainiku, kurs tau labiau derėtų. Šventasis Ordinas mūsų lūpomis reiškė tau draugiškus jausmus, pritarimą visiems tavo sumanymams ir siūlė sąjungą, jei tavo siekimai jos reikalautų.
SKIRGAILA. Tu man tai sakei, bet jūsų darbai ką kita kalba. (Piktai). Kas suteikė jums teisę kištis į mano šeimynos dalykus?
KELLERIS (išdidžiai). Už savo pasielgimą atsakysime tik prieš tuos, kurie mus čion yra pasiuntę.
SKIRGAILA (pasikeldamas, piktai). Ne, tu man atsakysi, vokieti, arba mano budeliui!..
VARTENBERGAS. Šviesiausiasis kunigaikšti, tu užmiršti, kad mudu esame galingojo Ordino pasiuntiniai, jei su mumis taip kalbi. Šventasis Ordinas nepakęs, kad taip niekintų jų garbės atstovus. Jei negerai kuo pasielgėm tavo akyse, gali pasiskųsti broliui grosmeisteriui ar Ordino kapitului. Jie mus nubaus, jei paaiškės, kad tavo skundas teisingas.
SKIRGAILA. Vilkui pasiskųsti jo vaikais! Ne, Lietuvos valdovas pats teisia tuos, kurie jam prasikalto, ir kitų teisėjų nereikia. (Kreipdamasis į palydus). Pašaukite sargybą. (Nusigręžia).
VARTENBERGAS. Esame pasiuntiniai, kurių neliečiamybės teisę saugoja visos krikščioniškosios tautos ir net stabmeldiškos! (Išdidžiai). Tesužino visas pasaulis apie tavo pasielgimą, ir tekrinta gėda jums ir visai jūsų tautai.
SKIRGAILA (nusigręžęs). Jūs nusikaltėliai esate, ne pasiuntiniai.
VARTENBERGAS. Mūsų galingasis Ordinas mokės tinkamai palaikyti savo pasiuntinių garbę. Nelaiminga toji šalis, toji tauta ir tie josios valdovai, kuriuos jis patrauks atsakomybėn už įžeidimą.
SKIRGAILA (vos susilaikydamas). Gerai, gerai, tereikalauja, ko nori, jūsų Ordinas... Bet tavęs iš mirusių, manau, nebeprikels. (Įeina kareiviai sargybiniai. Rodydamas jiems vokiečius). Imkite juodu. Kalėjiman!..
VARTENBERGAS (skubiai žengdamas priekin). Aš reikalauju, kad man būtų pasakyta, kuo sukėliau tavo rūstybę?
SKIRGAILA (rankos mostelėjimu sulaiko sargybą, kuri atsistoja pas duris). A, prabilai, kaip turėjai prabilti. (Atsigręžęs į jį). Išsyk būtai taip kalbėjęs. Katras jūsų sumanėte išvogti mano sužadėtinę? Ar judu abu?
KELLERIS (kalaviju pasirėmęs, išdidžiai). Aš vienas. Bet ne tavo sužadėtinę, tik vargšę našlaitę, kurią tu varu paėmei ir laikai savo pily.
SKIRGAILA (žengęs, atsistoja priešais, sudėjęs rankas ant krūtinės, žiuri jam į akis kurį laiką). Tu vienas?
KELLERIS (ramiai). Aš vienas.
SKIRGAILA. Perkūno griausmu siekiu, tu neišvengsi bausmės, jei esi kaltas. Bet norėtau tavęs pasigailėti. Ką pasakysi pasiteisinimui?
KELLERIS. Aš daug ką galėtau pasakyti, bet, siekiu šventojo Jurgio jietimi, aš nemoku ir nenoriu gintis liežuviu kaip moteris. Geriau tegina mane kalavijas.
SKIRGAILA. Atsakymas, narsiam vyrui derąs. (Nusigręžęs ir eidamas į skobnis). Malonėtau tokį turėti kaipo draugą, ne kaip priešą.
KELLERIS. Aš džiaugiuosiu, kad tavo priešas esu. (Numaudamas nuo rankos pirštinę). Aš reikalauju Dievo teismo. Teparodo Jis patsai, katras mūsų vertas Jo bausmės. (Meta pirštinę Skirgailai po kojų). Manau, kad čia yra riterių, kurie žino, ką tai reiškia.
DAUGAILA. Kunigaikšti, jis dvikovon šaukia. Tavo narsiųjų bajorų tarpe yra daug, kurie trokšta vokiečių kraują pralieti, tave begindami.
BUTRIMAS. Leisk man, valdove, pakelti pirštinę. Tikiuosi, jam tai nebus sveikaton.
SKIRGAILA (rūsčiai į juos pažvelgęs). Tylėkite! Čia teisia kunigaikštis, ir daugiau niekas. Jo dievų teismo man nereikia. (Sargybiniams). Kalėjiman jį!
KELLERIS (atstumdamas artimiausią kareivį, kuris ima jį už pažasties). Šalin! (Ištraukdamas kalaviją iš makštų). Tikras riteris atiduoda savo kalaviją tik drauge su gyvybe. (Puola prie durų. Trumpas susirėmimas su sargybiniais, kuriems padeda kunigaikščio palydai. Stardas gina Kellerį, ir tam pasiseka pasprukti per duris. Skirgaila, atsisėdęs kėdėn, ramiai žiūri).
SKIRGAILA (Kelleriui prasimušus). Jūs daugel, o jis tik vienas buvo ir paspruko.
DAUGAILA (maudamas peilį makštysna). Jo laimė, kad buvome be kalavijų. Bet nepaspruks. Pas pilies vartus jį sulaikys sargyba.
SKIRGAILA (pamatęs, kad Stardas sužeistas į ranką, širdingai). Ir tave jis sužeidė, nelaimingasis mano vaidila?
STARDAS (spausdamas sužeistą delną kita ranka). Pralieti kraujas kovoje su priešu nemaža laimė, kuri dabar retai pasitaiko. Bet sunku man ir skaudu, kad aš kraują praliejau, vokietį gindamas nuo savųjų. (Kunigaikštis, pažvelgęs į jį ilgu žvilgsniu, nieko neatsako; Stardas pasišalina).
SKIRGAILA (atsistojęs). Pašaukite čionai kunigaikštytę. (Vartenbergui). O tu, vokieti, vyk laisvai pas savo grosmeisterį ir apsakyk jam, kaip nori, ką esi čia matęs. Pasakyk jam, tesiunčia man dorus žmones, jei nori, kad jo draugas būtau, o ne tokius, kurie mano namuose duoną valgo ir prieš mane pikta rengia.
VARTENBERGAS. Ordino garbe siekiu, kad nei aš, nei grosmeisteris, nei Ordinas nesame kalti dėl lengvabūdžio jaunuolio pasielgimo. Skaudi nusikaltusiam bausmė, įžeidžiusiam viešnagystės pareigą, patenkins tavo rūstybę. Bet patsai tu jo neliesk, šviesiausiasis kunigaikšti, jei nori, kad Ordinas būtų tavo draugas, ir taika tarp mūsų gyventų. Mes užmiršim liūdną nesusipratimą, kurio priežastimi buvo neprotingas jaunuolio sumanymas. Bet Ordino riterius baudžia tik patsai Ordinas!
SKIRGAILA (iš paniūrų į jį pažvelgęs). Tau sakau, vokieti: eik, ir tu eik šalin! Pasakei man, ką turėjai pasakyti. Eik dabar ir iš mano pilies jok. (Stardui). Tu, vaidila, prižiūrėk, kad jis tuojau išjotų, kol jam dar niekas pikta nėra padaręs. Girdi?
STARDAS. Girdžiu, valdove. (Vartenbergas, nusilenkęs kunigaikščiui, išeina, Stardo lydimas).
BUTRIMAS (skubiai įeidamas). Valdove, vokietis pabėgo, ir prie vartų jo nesulaikė, kadangi jis tavo žirgu jojo.
SKIRGAILA (nustebęs). Mano žirgu? (Griebęs Butrimą už krūtų). Kas jam drįso mano žirgą duoti?
BUTRIMAS. Mes čia įėjome, nusėdę nuo žirgų, kuriuos prieangy palikom. Vokietis suskubo tavo žirgan sėsti pirmiau, negu jam galėjo sukliudyti, ir paspruko. Vartų sargyba pažino tavo žirgą ir manė, kad tai tu joji.
SKIRGAILA (nusigręždamas į Daugailą). Dievai gelbsti narsiam vyrui. Aš džiaugiuos, kad jisai paspruko. Jis narsus kareivis ir drąsus vyras.
BUTRIMAS. Narsus žmogus, nėra ko kalbėti. Nepanašus į tą kitą vokietį, kuris labiau atrodo lapė, negu narsus vyras.
DAUGAILA (ramiai, sumojęs ranka). Vistiek toli nenujos: jis nežino mūsų giriose kelių. Pasiųsim vyčius ir sulaikysim jį.
SKIRGAILA (Daugailai). Ištirk, kas kaltas, kad žirgo netekau, ir nubausk. (Daugaila stabtelėja, lyg nori kažką pasakyti, bet paskui mostelėja ranka ir išeina).
STARDAS (grįžęs). Valdove, vokietis jau išvyko. Išjodamas grasino tau Ordino kerštu už jo pasiuntinių įžeidimą.
SKIRGAILA. Narsiam kareiviui nedera domėtis bailaus vyro grasinimais, ir tau neverta kartoti jo žodžių. (Butrimui). Pasiųsk greičiau vyčius, ir be vokiečio kad man nedrįstų grįžti.
BUTRIMAS. Pasistengsiu sugauti ir manau, kad neilgai užtruksime. (Išeina, su juo keli palydai).
SKIRGAILA (Stardui). Jam pasiseks pasprukti, ir vyčiai jo nesuras, Starde: dievai remia narsų kareivį. Nors vokietis negerbia jų, bet jis atviras vyras, ir jo širdis baimės nežino.
STARDAS. Jei vyčiai nesuseks, badu žus girioje ar žvėrių sudraskytas. (Įeina kunigaikštytė, kelių mergaičių lydima).
SKIRGAILA (nusigręžęs į skobnis, stovėdamas šonu į kunigaikštytę ir pažvelgęs į ją iš paniūrų). Tu norėjai su vokiečiu bėgti iš mano pilies? (Stardui). Starde, ar esi girdėjęs, kad senovėj būtų lietuvaitė pasiryžusi bėgti iš savo tėvų krašto su vokiečiu? Ar esti tokių dainų, kur apie tai būtų pasakyta?
STARDAS. Esti, valdove. Ir senovėje tai atsitikdavo. Meilė ir priešų širdis moka sujungti.
ONA DUONUTĖ (tyliai). Ne su vokiečiu maniau bėgti, bet išsigelbėti iš tavo prievartos. (Balsiau, išdidžiai pakėlus galvą). Kokią turi teisę įžeidinėti mane tu, kuris jėga paėmei ir kaip vergę mane laikai?
SKIRGAILA. Aš norėjau tave savo žmona imti, bet esi tikrai verta, kad verge tave paliktau.
ONA DUONUTĖ. Kas tau pasakė, kad aš nepanorėsiu būti paskutinio smirdo vergė negu tavo žmona?
SKIRGAILA (taip pat). Gerai, gerai!.. Mes dar pamatysim. (Atsigręžęs į duris). Kodėl nėra dar lenkų? Greičiau atveskite čion lenkų popą.
DAUGAILA (įeidamas). Jis jau čia valdove.
JONAS SKARBEKAS (išeidamas priešakin). Aš čia, šviesusis kunigaikšti. Man buvo lemta savo akimi pamatyti nelaimingi įvykiai, kurie suteiks tavo broliui didelio nusiminimo, o mūsų bendriesiems priešams galingo įrankio šmeižti tave pasaulio akyse.
SKIRGAILA. Kas tau rūpi mano priešai ar draugai! (Prisiartindamas į kunigaikštytę). Greičiau daryk, pope, kas reikia, pagal tavo tikybą, kad ji (rodydamas į kunigaikštytę) mano žmona būtų.
JONAS SKARBEKAS (sudėjęs rankas ir pakėlęs akis augštyn). Sutuoktuvių šventa paslaptis - didi paslaptis: ji visam amžiui sujungia dvi sielas; todėl ją galima atlikti tik su malda ir meilės, bet ne pykčio kupina širdim.
SKIRGAILA (rūsčiai). Ne tavo reikalas, kvailas pope, domėtis, kas mano širdy. Jei reikia melstis, melskis, tik greičiau.
JONAS SKARBEKAS (taip pat). Viešpats mūsų Dievas leidžia sutuoktuves atlikti tik tuomet, kai ir antroji pusė pareiškia tam savo sutikimą. Toji Dievo malonė turi būti visų laimei, bet ne vargui. Teišgirsiu iš kunigaikštytės lūpų, kad ir ji to nori.
ONA DUONUTĖ. Aš prievartos verčiama, kaip tu, šventasis vyre, ir nėra tam mano sutikimo.
SKIRGAILA. Šiandien judu vėl norite mano kantrybę bandyti. (Šiurkščiai nutvėręs kunigaikštytę už rankos). Daryk, ką liepiu, pope! Čia nėra kitos valios, jei aš savo pasakiau. Girdi?!
ONA DUONUTĖ (norėdama pasiliuosuoti). Leisk ranką! Aš valdovo duktė, ne vergė.
JONAS SKARBEKAS (pakėlęs į dangų akis ir sudėjęs maldingai rankas). Aš Viešpaties Dievo ir mano karaliaus tarnas. Aš negaliu atlikti, ką draudžia Dievas, ir kas gali būti garbingam mano karaliui nemalonu.
SKIRGAILA (suspaudęs stipriai ranką, jog kunigaikštytė net surinka; kareiviui). Įremk jietį į jo sprandą ir nudurk, jei drįs dar nors vieną prieštaravimo žodį tarti. (Kareivis daro kaip jam įsakyta). Na, pope, greičiau daryk, ką turi daryti: valdovas laukia.
JONAS SKARBEKAS (atsigręžęs į kareivį). Durk krūtinėn! Aš mirties nebijau. Bijau Dievui nusidėti ir šventąją bažnyčią užgauti.
SKIRGAILA. Drąsus esi vyras, ir tokie man patinka. Gaila, bet valdovo žodis nesikeičia. (Kareiviui). Nudurk jį, pašaukite popą Joną.
ONA DUONUTĖ (nutvėrusi kareivį už jieties). Šventasis vyre, tik veltui žūsi priešindamasis, ir tuo manęs iš prievartos neišgelbėsi.
JONAS SKARBEKAS. Gerai, aš sutuoksiu, jei tu sutinki, bet Dievas temato, kad verčiamas darau. (Įeina Henrikas Mazovietis, Jonas iš Bychovo ir Zindramas iš Maškovicų).
HENRIKAS MAZOVIETTS. Draudžiu tau! Dargi yra Dievas danguje, dargi yra karalius Krokuvoje, dargi aš čia, kad juodu nuo prievartos apgintau!
SKIRGAILA. Kitas dar atsirado! (Kitam kareiviui). Tu ten įremk jietį ir jam į sprandą ir nudurk, jei tik mėgins man kliudyti. (Kitas kareivis įremia jietį į sprandą Henrikui).
ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ (ištraukęs kalaviją smogia jietį). Šalin jietį, verge! (Jonas iš Bychovo irgi traukia kalaviją).
JONAS iš BYCHOVO. Kur mes esame? Kokioj šaly? Vyskupą ir karaliaus pasiuntinį!
SKIRGAILA (sugriebęs vėl kunigaikštytės ranką). Makštysna kalavijus! Makštysna kalavijus, lenkai! Ar mano rūsiuose supūti panorote! O, niekšai! Mano namuose man grasinti!
HENRIKAS MAZOVIETIS. Tau brangiai kainuos, valdove, šis pasielgimas. Voluinės ir Podolės žemių, kurios jau mūsų rankose, neužteks dabar atlyginti padarytoms Lenkijos garbei skriaudoms.
SKIRGAILA. O, žinau, kad jūs jau sumanėt užgrobti Voluinę ir Podolę... Bet blogai apskaičiavote, lenkai: jūsų karalius ir karalienė sėdi pas mane po raktu Gardino pily ir sėdės, kaip jūs čia sėdėsite, kol išsikraustys paskutinis jūsų kareivis iš Podolės ir Voluinės pilių. (Kreipdamasis į Joną Skarbeką). Na, pope! Daryk, kas tau reikia daryti. (Jonas Skarbekas persižegnoja ir žegnoja kunigaikščių porą. Rankos mostelėjimu Skirgaila įsako kareiviams nuleisti jietis. Lenkų riteriai, vienas į antrą pasižvelgdami, įmauna kalavijus makštysna ir stovi, piktai žvairuodami).
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
