en
IŠ SAULĖTŲ VAIŠIŲ
ROMANSAS Su pirmuoju pavasario saulės šypsniu Tu žieduotu jausmu į mane atskridai. - Ir dabar, kai tyloj tavo vardą miniu, Vis man juokiasi saulė ir kvepia žiedai. Nežinau, ar ilgai tu buvai su manim: Tarpu dviejų aušrų nesutemo naktis. Ir dabar tų aušrų tebešviečia ugnim Vakarinis dangus ir manoji buitis. Nežinau, ar dar vėl tu sugrįši kada, Ar kaip džiaugsmas pirmasis spindėsi toli; - Bet pavasario saulės šypsniu užburta, Tu iš mano akių pasislėpt negali. Kur tik eičiau, visur spinduliai ir žiedai, Merkias akys ir klysta apsvaigus mintis, Kaip tada, kai džiaugsmu į mane atkridai, - Nors dabar pas mane tik naktis, tik naktis: 1926. PAVASARIO SAULĖJ Kaip akys po verksmo nusišvietė dienos. Pavasario saulė - viešnia nuotaikinga: Nei sprogstančio džiaugsmo, nei žydinčios meilės Gėlių pumpuruose jaunatvei nestinga. Išeik tik į lauką, kur didelis vėjas Kvapia šiluma tave perpūs kiaurai - Ir jau nebžinosi, kam siela tau svaigsta Ir kam savo lūpas šypsniu pradarai. Tik eisi ir eisi per žydinčias pievas, Aidais šimtastygiais dūzgenančiu plotu - Gal pamiršto draugo, gal sutikto žvilgsnio, Gal laukiamos meilės tu eisi ieškotų? Platumas ir laisvė erdvių spinduliuotų, Kaip bitę, žieduose tave paskandys, - Ir gersi apsvaigęs meilingąjį džiaugsmą Pavasario saulės laimingas svetys. 1926. VIDURNAKTĮ Yra viena tik valanda Vidur nakties, Kada padangių žvaigždynams Tyliai meldies. O spindulingoji erdvė Tokia skaidri, Kad rodos pats visas žvaigždes Širdy turi. Visa buitis - tiktai vieni Melsvi skliautai - Ir pats į mėlynas gelmes Tu paskendai. Nebėr daugiau šventos maldos Nė nuodėmės: Ką tik ištars geismi širdis, Dangus laimės. 1924.XI. RUDENIO NAKTĮ Tyli naktis, šviesi rudens naktis, Skambi, kaip dainiaus kankliai šilkastygiai, Plikus laukus, ir pievas, ir girias Užliejo sidabru taip lygiai, lygiai. Vėlai aš išėjau į tuščią lauką Tavim pasigėrėt, gilus dangau. Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį - Ir tartum lašas jūroj išnykau. Ir nežinau, kad aš buities kelionėj Minu vien žemės tremtinio takus, O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė Toli, kaip aukštos žvaigždės ir dangus. Ir nežinau, kad ryt ir vėl su saule, Ant veido užsimovęs margą kaukę, Žingsniuosiu, kaip lyg šiol, į šviesų rūmą, Kur nieks mane nei sveikina, nei laukia. Ir nežinau, kad visos mano dienos Bus ta pati be vilties vienuma, Kur mano siela, kaip nyki liepsnelė, Klajos dangaus žvaigždėto laukdama. Tyli naktie, šviesi rudens naktie! Tau daug yr žiburių dangum spindėti, O man širdis viena, tyli liūdna: Tau šviesti ir žavėt o man mylėti. 1922. TEGU TAVE DIEVAI Laukuos šalna. Šarmotasai rytys Jau tuoj ir mano taką švilpdams nubarstys Geltonu gintaru ir baltu sidabru, Kad būt širdy ramu, o akyse skaidru. Jau pūstelėjo girioj bangos šalto kvapo, Geltonu sukuriu įsimetė tarp lapų, - Ir kugžda kuklios liepos ir liekni klevai: Tegu tave dievai, tegu tave dievai. Einu tolyn. Dangus dar saulę mąsto Ir želmeny mielai pavasarį surastų. Bet saulė jau toli su meile ir daina Ir tamsžalis želmuo maitinasi šalna. O tas, kurio širdis dar saulės burtais kliedą. Šią nakt raškys sapne paparčio slaptą žiedą, Pabus, išvys šalnas ir šyptelės kreivai: Tegu tave dievai, tegu tave dievai... Žiedų nėra. Tačiau visur dažai Ir rodos, pats kartu juos laistai ir paišai. Pamiršęs jau gėles, rausvus lapus skini Ir saulėtas dienas iš naujo gyveni. Ir veizime atgal, tyliu džiaugsmu nurimę, Ir laiminam tave, liūdnų spalvų žaidime, Kad vienai valandėlei dar mus prigavai: Tegu tave dievai, tegu tave dievai... Skubu atgal. Namai iš tolo moja Greičiau į jaukų vidų kelti koją, Užvarstyt langines, uždarinėt duris, - Ir kai vėjuotos sūtemos aplink užkris, Atskleisti prie ugnies tą šviesų, gelsvą lapą, Kur saulėtų dienų įbrėžtos aistros tapo, Pažvelgt nusišypsot ir atsidust lengvai: Tegu tave dievai, tegu tave dievai... 1926. RŪPINTOJĖLIS Dievuli mano, kas per šviesios naktys! Ir kas plačių padangių per aukštumas! O žvaigždės, žvaigždės! didelės ir mažos Taip spindi, net graudu, Dievuli mano. Išeisiu, sau tariau, ant lygaus kelio: Ant lyg^aus kelio tai valia valužė, Ant lygaus kelio šviesiąją naktužę Tai tik jaunam plačias dūmas dūmoti. Bet kam gi tu, budrus Dievuli mano, Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai? Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai Vieni per dienas dūsaudami vaikšto. Dievuli mano, ar gi mūsų godos Tave prie kelio iš dangaus atprašė, Ar gal tos šviesios rudenio naktužės Tave iš mūsų žemės išsapnavo? Priimki gi mane, budrus Rūpintojėli, Prie lygaus kelio šiąnakt padūmoti. - O kad aukštam danguj tos šviesios žvaigždės Taip spindi, net graudu, Dievuli mano. 1926. IŠ SAULĖTŲ VAIŠIŲ Iš vasaros džiaugsmo, iš saulėtų vaišių Pailsęs sugrįžau į savo namus. Nuploviau versmėj sudulkėjusias kojas Ir rankose paslėpiau degantį veidą. Už durų dar gaudžia aidai pasiviję, Ir ūščioja dar sūkuriai spindulingi, Ir plazda džiaugsmu palydovės plaštakės, Bet mano namuose jau sūtemos smilksta Ir mano krūtinėj - tylos valanda. Užvylė mane visareginti saulė: Žydrąsias akis spinduliais sužavėjo, O širdį nykybės šešėliu apsupo, Kaip juodu prakeikto likimo sparnu. Jaunybe ir meile pražydusį šypsnį Svajingai išbraižė ant moteries veido Ir galvą lelijų žiedais apipynė, - O jų šaknyse išpenėtąją angį Paleido ilsėtis pavėsy krūtų. Išnykite saulės niekingieji monai: Aš durų į šviesą daugiau nepraversiu: Maištingoje laisvėj bekylančiai dvasiai Per ankšta pasaulio šviesumo riboj. Lig sūtemų meto tyloj išrymojęs, Be gailesčio merdinčią saulę išvydęs, Ir tolimą gandą už kalnų nugirdęs, Nedegsiu liepsnoto kelionės žibinto, Tik vienas išeisiu tyliai pro duris. Į tolį, į aukštį platus mano kelias: Tik balzganos miglos, tik virpančios žvaigždės, Tik tolimos mąstančių kalnų viršūnės, - Tik plazdantis jausmas: gyvenk ir mylėk! Einu, kaip valdovas, ir laisvas ir didis, Kaip šiandien nužengęs nuo rankos Kūrėjo Į naują, pirmykštę, garuojančią žemę, Ant rankų iškėlęs liepsnojančią širdį, Einu į pasaulį gyvent ir mylėt. 1922. PASAKA Nuodų taurė karaliaus soste, Ant žemės aukso karūna. Sukniubus klupo karalaitė - Po kojų rožė kruvina. Per tylią jūrą plaukia laivas, Liepsnomis laistos vandenai. Be vėjo kelias' drobių burės, Kaip gulbinų balti sparnai. Į krantą žengia jaunas vadas, Jį lydi karžygių minia. Džiaugsmu jų vėliavos plasnoja Ir šarvai blykčioja ugnia. - Sveika būk, mano karalaite! - "Žygiuok pirmyn, jaunasai vade". - Tolyn neveizi mano akys, Tavąsias lūkesy atradę. "Šalis manoji - debesuota..." - Bet mes iš saulėtos šalies. - Mirties taurė manajam soste..." - Tu aukso žvaigždėmis dengies. "Myli? išgerki sosto taurę, Tai tavo aš ir karūna." - Oi, ne: nei tu, nei karūna, Bet vien tik rožė kruvina. . . Ir stveria jis nuo sosto taurę, Išgėręs sviedžia į uolyną, Bučiuoja kruvinąją rožę Ir dulkėse karūną mina. - E, lik sveika jau, karalaite! Karaliaus sostą puošk skaisčiai: Toli, toli per tylią jūrą Kiti jau plaukia tau svečiai. 1922. ANT GĘSTANČIO LAUŽO Ant gęstančio laužo sužibo įspindusi žvaigždė, Išblėso žarijos pilkų pelenų pūkuose, Ir mėlynų dūmų sustingusios prieblandoj srovės Lengvais debesynais pakibo pakalnės drėgmėj. Su gęstančia saule apleidome iškilmių kalvą. Sugėrėme kaitrą ir spindulius sielų gelmėn. Įkaitusius veidus ir degančias lūkesiu širdis Keliausim nuplauti gaiviąja pakalnių rasa. Nusėdusios saulės ugningi dangaus palydovai Į klonį sustumdė šešėlius nuo žemės takų. Tai čia mano dūmos, tai čia mano buvusios dienos Kaip sapnas, gyvena nusvirusių gluosnių vėsoj. Ir ištiesiau ranką į prieblandos nykias gyvybes: Sugrįžkit! sugrįžkite visos į mano namus. Iškelsiu jums puotą, įkursiu išblėsusius laužus, Nusėdusią saulę grąžinsiu liepsnotu dangum. Bet žiūrim - nublanko jau liepsnos saulėleidžio rūme, Ant gęstančio laužo tik žvaigždė įspindus viena, Sukniubo šešėliai, lyg raudos ant mylimo kapo - Ir mes tiktai klaidūs šešėliai savųjų dienų. 1922. JUODAS ANGELAS Budi mano Juodas Angelas Mano sapno žydry - Dunkso laibas kiparisas Mėnesienos sidabre. Tiesia sparną šešėliuotą, Kugžda širdžiai pasakėčią; Už jūružių, už giliųjų, Užkerėtam stiklo rūme Miega karalaitė. Gilios manos neišplaukiamos, Stiklo rūmas neadaromas, Karalaitė neišbudoma - Mano pasaka ne pasaka, Tiktai tavo lakios mintys, Tiktai tavo skambus žodžiai, Tavo dienos ir svajonės, Tavo sapnas ir buitis.- Žūki, mano Juodas Angele, Iš šviesių sapnų padangės: Skaidriai dega visos žvaigždės Mėnesienos sidabre. 1924. NOKTURNAS Jau nėr nė vieno lapo mano sodo medžiuos, Tik šiurkštūs stagarai į lango stiklą beldžias. Bet šiurpulingi žodžiai iš nakties glūdumo Vadina klaikiai žengti į anapus. - Gesinki jau tu menką savo žiburėlį, Užversk nedaskaitytą paskutinį lapą: Tegu nepabaigtos minties klaidi vilionė Atves tave į mano tamsų rūmą. Naktis glūdni, o aš viena, kaip pasmerkimas, Puošiuosi nuodėmingųjų svajonių šydrais Ir marmurinę krūtį tyčiomis pradengus, Kukliai nuleidžiu žiburiuotą žvilgsnį. Bet tu ateik ir rask mane prie mano guolio, Paskendusią į negalios meilingą sapną, Palik kaleivio apsiaustą anapus durų Ir tark: čionai pradžia visų gyvybės. - Ir šitai prasimerkia žiburiuotos akys Ir dvylika varpų pagret į varį daužia. Būk sveikas, mano nesulaukto žygio gande!- Naktis glūdni, naktis ilga be galo. 1924. PALAIMINKI MANE Sudie tau pasakiau saulėtekio metu, - Pasibaigė diena - ir vėl tavin grįžtu Išblyškusia dvasia, nublankusia širdim, Pasveikinti tave - ir likti su tavim. Tyli tu ir klaiki, kaip tyrų glūdnuma, Marinančiais sapnais keleivį globdama. O aš tavęs geidžiu, kaip skausmo valandos, Kur mirtį pažadės, bet laimės - niekados. Turiu aš tau brangių slėptinių dovanų: Del jų tavęs geidžiu, del jų ir gyvenu. Visa plati buitis - del jų ir del tavęs, - O vien tik tu ir jos žavės mane ir ves. Tu lauk manęs viena, nedegus žiburių: Slėptinių dovanų aš tau įteikt turiu. Kita many šviesa - ir žygiai nebe tie, - Palaiminki mane nors tu, juoda naktie. 1924. TYLUS IR NYKUS Tylūs ir nykūs šią naktį manieji namai, Tartum apgriuvus šventovė, kur maldos išblėso. Skamba ir spengia tylos graudulingi varpai, Aukuro akmens atvėso. Neisiu jau žadint užgesusiai ugniai kūrėjo - Svilina širdį mintis vienumu alkana. Rymoki vienas: dar ryto aušra netekėjo Rūsčio kardu nešina. Ėmęs, nupūsčiau žvaigždes nuo bedugnio dangaus, Savo širdies žiburių nebijojęs užpūsti. Chaoso vėtros tiktai iš krūtinės išraus Ilgesį, skausmą ir rūstį. Laistysis jūrės ir kalnai ugnim prašnekės, Degs mano apmaudo žodžiai žvaigždes pasiviję. Rymoti vienas: negreit dar daugum patekės Ženklas aštraus kalavijo. 1922. FANTAZIJOS I Stačiai iš vakaro raustančios saulės Ritasi šniokšdamos virpančios bangos. Taškosi, laistosi, krykštauja, nardo - Vis jau artėdamos, vis jau didėdamos, Žaidžia ir grumsčiojas, juokias ir pykstauja - Ir nenumaldomu ir nesulaikomu Visa skandinančio gaivalo sūkuriu Smogė ir sviedė Melsva erdve. Ū - - ha - -! - ūščioja, supasi, Griaudžia ir dunda liepsnoti verpetai. Tartum auksiniais padangių trimitais Supūtė vėtrą archangelų lūpos - Visą pasaulį pažadino džiūgauti, Kilti ir lėkti į mėlyną prieblandą Visa pamirštančiu, šėlstančiu kvaituliu, Degančiu žvilgsniu Lėkti tolyn. Bet jau iš saulės - begęstančios saulės - Skrenda žvilgėdami mėlyni raiteliai - Skrenda atokrantėm, skrenda atošvaistom, Skrenda ir slepiasi ūkanų skraistėse, Sprunka tarpekliuose, genas užuolankom, - Ė, jau ir daginė, ė - jau ir sučiuopė - Apglėbė juosmenį, svilina smilkinius, - Ė gi pasaulyje Laisva, platu!...- II Didelės akys ir mėlyni toliai Sukeitė spindulius savo gelmėse, Visą pasulį nakty paskandino, Bet susiglobti per amžius negali. Didelės akys, kaip rudenio naktys, Tamsios ir gilios ilgais pažvelgimais - Spindi į gelmę nebyliais žvaigždynais, Bet laukiamų paslapčių nepasako. Mėlyni toliai, kaip krišpolo pilys, Lūkesiu virpa nuo mylimo žvilgsnio, Žvanga aidais nuo pakilusio geismo, Bet ūkanotų skliaustų nepradengia. Pinasi žvaigždžių žėruojančios gijos, Blykčioja kalnų sniegai baltapūkiai, Ūžia artėdamos mėlynos jūrės, - Glūdi vien tolyje tolimi toliai. III Kur tu leki, mano mylima vėle, Kapą palikus ir liūdintį kryžių? - Blaškosi linkdamos gedulo vėliavos, Klumpa ant kelių maldaujanti Libera. Libera! - Libera! - ak, neprikelsi To, kam gyvybėj mirtis karaliauja, To, kam iš saulės palinkę šešėliai Gedulos kryžiais paženklino kaktą. Ė, tegu lekia iš šėlstančio pragaro Visos kvatojančios kvaituliu raganos! Grįžk į kapus, mano mylima vėle, Ten tavęs laukia linguodamas kryžius. IV Cit! . . . - - Kodėl gi durys staiga atsidarė - Šiurpuliu nusmelkė šaltas atodūsis. . . Juoda anapus, lyg tvylančios žiotys - Kaž kas nematomas slankioja, dangstos. . - Prašom!... Įeikit!... - Eina jau, eina… Pokštelė' aidesiu kaž kuris baldas, Kaž kas nerimstančia nuojauta kvėpė - Ir už pečių nebyliai atsistojo. - Prieteli, ką man sakysi? Jau metas vėlyvas.. . - Tyli. .. Vienas tik stagaras Klibina langą, Kaip gyvas. - Prieteli, tavo kuklumas Labai man patinka... - Tyli... Tik gremžias peliūkštė Pasienio gzimse Pro tinką. - Prieteli, štai mano geismas; Prasmeki tu skradžiai! ... - Tyli... Vien suokia iš tolo Vėtros verkimai Bežadžiai. 1925.
Kitas skyrius >
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
