404 Vytautas Mačernis "Po ūkanotu nežinios dangum" | Antologija.lt

Vytautas Mačernis - Po ūkanotu nežinios dangum

Apie kūrinį Turinys

VERTIMAI


A. M. de Šenjė

JAUNOJI KALINĖ

"Javo varpa gimus noksta dalgio smūgiui;
Vynuogių šakelė, preso nepabūgus, 
Geria visą vasarą aušrų šviesas. 
Aš - jauna, graži tartum šakelė toji, - 
Nors dabar vargai ir nuobodis kamuoja, 
Dar nenoriu mirti ir užmerkt akis šviesias.

Stoikas sausom akim į glėbį mirčiai skrieja;
Aš - verkiu ir vėl tikiuos; prieš juodą šiaurės vėją
Galvą iškeliu ir stoviu išdidi.
Jei yra sunkių dienų, ach, kokios kitos gražios!
Eh! ar ne medus palieka kartėlio nemaža?
Ir kurgi jūra būna visada rami?

Širdyje iliuzija gaivinanti gyvena, 
Ir kalėjime veltui krūtinę mano 
Slegia mūrai... Aš turiu vilties sparnus:
Philomelė, iš medžiotojo rizgų išsprukus, 
Laimingesnė gieda ir vikriau padangėj sukas, 
Skrisdama per neaprėpiamo dangaus laukus.

Aš gimiau, tai - mirt? Ramiai miegu aš savo miegą 
Ir keliuos rami. Budėjimas ir sapnas niekad 
Dar nebuvo sąžinės graužimo pažeisti. 
Rytą juokias, sveikina mane visų nušvitę akys, 
O nuliūdę širdys, pasirodžius man čia, plaka 
Dideliu džiaugsmu ir didele viltim.

Mano tai gražiai kelionei taip toli dar galas! 
Aš einu ir guobas, stovinčias abipus kelio, 
Dar tiktai pirmąsias praėjau. 
Aš gyvenimo vos pradėtoj puotoj pakėliau 
Ir prie lūpų spaudžiau taurę tartum gėlę 
Tiktai vieną momentą, tik ne daugiau.

Aš esu pavasaris ir noriu pjūtį pamatyti;
Tartum saulė, eidama nuo vieno iki kito ryto,
Noriu aš pabaigti apskritus metus.
Aš - gėlė ant virpančio kotelio, sodų grožis -
Temačiau tik ryto ugnį, žiedui atsivožus,
O norėčiau dar regėti vakaro gaisrus.

Atsitolink nuo manęs, mirtie blyškioji!
Tu palauk! Tu eik paguost širdžių, kurias kamuoja
Gėda, baimė ir niūrioji neviltis.
Man Pales dar daug žalių užuovėjų žadėjo,
Mūzos daug koncertų, bučinių daug mylimieji;
Aš nenoriu mirti ir užmerkt šviesias akis".

Ir taipos liūdna, ir kalinė - manoji lyra 
Išsibudino, nugirdo tas raudas, tą balsą tyrą, 
Tuos jaunos belaisvės troškimus, 
Ir, numetus slogią naštą valandų glebiųjų, 
Suskandavo, sekdama dėsnius eilių švelniųjų, 
Lūpų, vos pražydusių ir naivių, žodžius.

Iš kalėjimo tos dainos,- liudytojai harmoningi - 
Kiekvienam, pamilusiajam poilsį prasmingą, 
Daug svajonių apie gražią kalinę atneš:
Puošė gracija jos paprastas kalbas ir veidą;
Ir kaip ji bijosis pamatyti saulę nusileidžiant 
Tie, kurie gyvena, pamilę ją kaip aš.

Šarnelė, 1944.IV.7


R. Bernsas

LINKSMIEJI VALKATOS

Kai lapai jau pajuodę, geltoni, suvytę, 
Kaip šikšniai ore supdamies, į žemę krito, 
Siaurinio vėjo bloškiami;
Kai krušos plakdamos atėjo 
Ir šalčiai ėmė gnybt pirmieji,
 Save į šerkšną supdami;
Linksmi klajokliai, ubagai, 
Suėjo vakaropi vieną kartą 
Į Poosie Nansie pauliot linksmai 
Ir savo skarmalus pragerti. 
Ten gerdami, uliodami, 
Dainuodami dainas 
Ir šokdami, kvatodami, 
Jie daužė keptuves.

Arti ugnies raudonais skarmalais 
Sėdėjo viens su miltinais maišais, 
Tvarkinga kuprine prie kojų, 
O mergšė vartės jo glėby:
Šilta kaip vilna ir wisky, 
Kareiviui ji savam šypsojos. 
O jis, apglėbęs savo prostitutę, 
Dalijo skambančius bučkius, 
Nors jai tie bučiniai galėjo būti... 
Kaip valgis išmaldos gaižus:
Kiekviens jo bučinys - kaip pliauškesys 
iš ubago botago;
Bet štai svyruodamas, krypuodamas 
Užbliovė jis dainušką tokią:

Sūnum aš Marso vadinuos, buvau visur karuos, 
Aš savo žaizdomis, randais giriuos, kur tik einu. 
Štai šitas dėl mergos, o kitas gautas apkasuos, 
Kai mušėm frankus jų laukuos tarp būgno trenkiančių garsų.

Išmokau amato tenai, kur vadas liko amžinai, 
Kai kruvinas jisai panoro Abraomo būt svečiu. 
Paskui buvau drauge, kai subtiliajam žaidime 
Sumaišėm Morro su žeme tarp būgno trenkiančių garsų.

Vėliau su Curtis'o kariais ir jo plaukiojančiais pulkais 
Aš netekau juokais kairiosios kojos, rankos lig pečių, 
Bet jei tėvynei reikalingas aš, tegu man Elliot praneš, 
Skubėsiu, kiek medinė koja neš, tarp būgno trenkiančių garsų.

Tegu dabar aš elgeta, medinė koja ir ranka
Ir visas - skarose, nepridengtu pilvu,
Aš tenkinuosi tuomi, kas maiše, ir savo nuosava mergše,
Kaip tąsyk bėgdamas risčia tarp būgno trenkiančių garsų.

Nors garbanom žilom ir tenka žiemą valandom 
Kentėt miškuos ir po uolom, ir po dangum plačiu, 
Bet jei parduodu maišą skarmalų, įkaitęs nuo viskio lašų, 
Aš visą pragarą sutikt galiu tarp būgno trenkiančių garsų.

Jis baigė; tuoj pakilo ūžesys,
Subliovė choru ubagai,
Ir išsigandę žiurkės neberado, kur įlįst,
Į urvus puldamos vikriai.
O smuikininkas kertėje sėdįs,
Suspigo: Kas toliau!
Bet vėl pakilo karo ūžesys:
Visi subliovė dar garsiau.

Kadai buvau nekalta, bet atsimint negaliu, 
O šiandien mano laimė - gulėt su bernu;
Iš raitelių tarpo kas nors buvo mano tėvelis, 
Todėl man toks mielas kareivis bernelis.


Vyrukas puikus buvo meilė manoji pirma, 
O būgno mušimas - tai amatas jo ir dalia, 
Jo koja lanksti ir raudoni veideliai:
Aš buvau vežama šalia savo bernelio.

Bet kareivių kuopos kapelionas paliko jį vargšą bėdoj;
Aš kardą mečiau dėl bažnyčios klestėjimo tuoj. 
Jis pardavė sielą velniams, ašen kūną jo daliai, 
Ir taip palikau neverta savo pirmo bernelio.

Bet greit man įgriso tas šventintas, girtas kvailys. 
Po to visas pulkas naudojos manim naktimis. 
Ir nuo alebardo lig dūdos vingiavosi kelias... 
O man tereikėjo kareivio bernelio.

Atėjus taika elgetauti išvarė mane,
Kol aš sutikau savo pirmą Cunninghame.
Kai pulko senuos skarmaluos pamačiau jį ant kelio,
Džiaugsmu sutvaskėjo širdis dėl kareivio bernelio.

Nors aš nežinau, kaip ilgai gyvenau, 
Bet dar padainuot ir išgert galiu kaip anksčiau:
Kol rankos abi pilną taurę pakelti dar gali, 
Aš tau priklausau, mano mielas kareivi berneli!

O Merry Andreu pačiame kampe 
Šalia katiliaus mergšės rydamas sėdėjo;
Jie nesiklausė choro ir slapčia 
Tarpu savęs kažką čiulbėjo;

Bet pagaliau, apsvaigęs meile ir vynu, 
Jis atsistojo netvirtai, apsižiūrėjo 
Ir, pliaukštelėjęs Grizry skambančiu bučkiu, 
Taipos, suderinęs stygas, pradėjo:

Pana Išmintis sukvailioja girta, 
O niekšas kvailiu būna sesijom:
Jis tokį vaizduoja prireikus kada, 
Bet aš tai kvailys iš profesijos.

Senelė nupirko man knygą - 
Pradėjau mokyklą lankyt;
Bet vienas kitam mes nelygūs:
Iš kvailio išminčių sunku padaryt.

Dėl viskio netekti galvos nebijojau 
Ir mergius buvau sumanus, 
Ir ko gi norėti daugiau iš herojaus, 
Kurs girias kvailystėm prieš jus?

Pririšo mane vienąsyk kaip telyčią 
Viešam išjuokimui visų. 
Iškeikė mane vieną sykį bažnyčioj 
Už gnaibymą smuklėj mergų.

Bet Andreu, kurs linksmina jus,
Būt pašieptas dar neįprato.
Girdėjau, valdžioj net yra toks žmogus:
Premjeru vadina jie tą akrobatą.

Tą gerbiamą tipą ar matėt kada, 
Viliojantį minią grimasa saldžia? 
Jam baisiai netinka tas mūsų būrys, 
Kvailiojimu jam konkuruoti galįs.

Ir dar pasakysiu kalbos baigmėje:
Pasiuto! Išdžiūvo visai gomurys;
Tas asilas gi kaip kvailys savyje 
Didesnis tikrai negu aš, juokdarys.


A. Blokas

KOPOSE

Nemyliu aš žodyno tuščio, 
Meiliųjų žodžių ir graudžių išsireiškimų:
"Tu mano". "Aš tava". "Ach, myliu". "Tavo amžinai".
Vergystės nekenčiu. Laisvu žvilgsniu
Žiūrėdamas gražuolei į akis,
Kalbu: "Šiandien naktis. Tačiau rytoj -
Nauja ir spinduliuojanti diena. Ateik
Ir užvaldyk mane, triumfuojanti aistra.
Tačiau rytoj nueisiu aš ir vėl puotausiu".

Manoji siela paprasta. Sūrusis vėjas, 
Iš jūros ir pušų smalinis kvapas 
Maitino ją. Joje - visi tie bruožai, 
Kurie ant mano nušiurento veido, 
Ir aš gražus - grožiu skurdžiuoju 
Lakiųjų kopų ir šiaurinių marių.

Aš taip mąsčiau, klajodamas prie sienos
Finlandijos, įsiklausydamas į duslų pašnekesį
Barzdotų, žaliaakių finų.
Ir spengė tyluma, ir ant platformos
Stovėjo išėjimui pasiruošęs traukinys,
Ir muitinės tarnautoja, gražuolė rusė,
Aptingusi ilsėjos ant smilčių
Pakriaušio, kur pasibaigė supiltos aikštės. .
Ten prasidėjo jau nauja šalis,
Ir ten bekampė rusiška šventovė žvelgė
Į svetimą ir nepažįstamą jai šalį.

Aš taip mąsčiau. Ir štai atėjo ji
Ir atsistojo netoli. Ir buvo rudos
Nuo smėlio ir nuo saulės josios akys.
Plaukai kaip pušys jos smaliniai
Melsvais atospiridžiais jai krito ant pečių.
Atėjo. Sukryžiavo savo žvilgsnį žvėrišką
Su mano žvilgsniu žvėrišku ir ėmė
Didžiai kvatotis. Metė į mane
Žolių puokštelę ir auksinių smilčių grūdą.
Po to pašoko ir nudūmė
Tolyn atšlaite šokinėdama.

Aš ją toli vijau. Susižeidžiau
Dygliais sau veidą ir sukruvinau rankas,
Ir sudraskiau rūbus. Aš ją vijau, šaukiau
Kaip žvėrį, ir iš naujo vėl šaukiau, vijau.
Aistringas balsas nuskambėjo rago gaudimu.
Jinai paliko lengvą pėdsaką
Man kopų lekiančiam smėly, pranykus tarp pušų,
Virš jų nakties mėlynei nusileidžiant.

Ir aš guliu, uždusęs nuo bėgimo, 
Ant smėlio vienas. Degančiose akyse 
Ji bėga dar,- ir rods, visa kvatoja:
Kvatoja jos plaukai, kvatoja kojos,
Kvatoja rūbai, nuo bėgimo plakdamies...
Guliu ir vis mąstau: "Šiandien naktis,
Bet ir rytoj naktis. Aš nesitrauksiu iš čionai,
Kol nesugausiu jos tartum žvėries
Ir kol balsu kaip ragas aidinčiu
Jai kelio neužstosiu ir nepasakysiu:
"Tu mano, mano". Ir tegu ji man sušuks:
"Tava! Tava!"

Šarnelė, 1944.IV.17


O. V. Milašius

KAROMAMA

Mano mintys yra su tavim, pamirštųjų laikų karaliene Karomama, 
Liūdnas kūdiki kojom ilgom, kūdiki rankom silpnom, 
Tebų miesto duktų, Karomama, 
Kuri gėrei raudonus syvus, valgei baltus javus, 
Kaip teisieji, tankių tamarisų pavėsy, 
Tolimos praeities karaliene Karomama.

Mano mintys yra su tavim, karaliene Karomama, 
Tavo pamirštas vardas tarytum dejavimų choras 
Skamba mano balse, kuris juokias ir verkia drauge;
Nes juokinga ir liūdna mylėt tave, karaliene Karomama...

Apsupta nutapytų keistų tvarinių gyvenai 
Atviram pastate, bet tai buvo seniai, 
Tu mažyte dama, karaliene Karomama.

Ką darydavai tu iš pražuvusių savo rytų, dama Karomama? 
Iškilmingai ištiesdavai tu savo liesas rankas, negrabias į dievus 
Prie kurio nors sustingusio, menko dievuko su gyvulio galva, 

Kada ryto upe išsiliedavo švelniosios ugnys, 
Karomama surikiuotomis kojomis ir blausiomis akimis, 
Iškankintais plaukais mirusioji amžių lopšely... 
Mano vargše, maža karaliene Karomama.

Ką darydavai tu dienomis, vaidilute protinga? 
Aš tikiu, tu mokėjai švelniai erzint savo tarnaites mažas,

Paklusnias kaip angis ir kaip jos abejingas. 
Brangenybes skaitei ir svajojai karalių sūnus, 
Iškvėpintus, baisus, iš šalies tolimos, 
Iš anapus vandens melsvumos, amžinybės ir tolių spalvos 
Tau atvykstančius tart: "Būk pasveikinta, Karomama!"

Vakarais amžinosios giedros šalyje, po šventais sikomorais, 
Tu dainuodavai tyliai, delčių mėlynoji gėlė, 
Tą istoriją seną tėvų mirusių. 
(Jie maitinos slapčia užgintuoju valgiu.) 
Tavo mažosios krūtys banguodavo nuo įkvėpimų gilių, 
Ir tava juodo vaiko širdis suvirpėdavo baimės šiurpu 
Amžinosios giedros šalyje, argi ne? Karomama?

- Vieną dieną (ar buvo tokia kada nors Karomama?) 
Tavo kūną suvystė gelsvais kaspinais 
Ir uždarė keistam ir švelniam kedro medžio karste. 
Tavo balso gėlytę nuskynė tyla.

Papirusui senam patikėjo tavąjį vardą skribai,
Ir taip liūdna, taip keista, toli visa tai,
Lyg nakties gūdumoj begaliniai ir miegantys vandenys.

Tu tikriausiai žinai, legendarine Karomama,
Kad lyg jūros daina mano siela sena
Ir kaip sfinksas tuščioj dykumoj vieniša.
Ir liguistai pamilusi tai, kas įvyko seniai, kažkada.
Tu geriausiai žinai, pateptoji princese,
Kad likimas manojon širdin keistą ženklą įrašė:
Idealiųjų džiaugsmų, realiųjų kentėjimų simbolį.

Tu žinai visa tai, tolimoji Karomama,
Nors tu vaikas... kurį sugebėjo įamžint kažkas
Tavo statuloj, blizgančioj nuo bučinių
Tųjų amžių, dar tau svetimų, anuomet taip toli nuo tavęs dūlančių. 
Aš jaučiu, tu esi prie manęs, aš girdžiu tavo ilgą atodūsį, 
Nakty kuždantį man: "Broli, juoktis nereikia!" 
Mano mintys yra su tavim, karaliene Karomama.

Šarnelė, 1944.V.26


PAŽINIMO GIESMĖ

Dieviškojo naktyse nušvitusios valandos pamokinimo 
Tiems, kurie prašydami yra jau gavę ir jau žino. 
Tiems, kuriuos Malda yra atvedus į kalbos kilmės
	apmąstymą. 
O kiti - kančios ir džiaugsmo, mokslo kaip ir meilės
	vagys - nieko nesuprastuose tuose dalykuose. 
Kad suprastum juos, turi pažinti daiktus tam
	tikrais esminiais žodžiais pažymėtus;
Tai duona, druska, kraujas, saulė, žemė, vanduo,
	šviesa, tamsybės, o taip pat visi metalų
	pavadinimai. 
Tie vardai nėra nei broliai, nei sūnai, nes jie
	tėvai dalykų juntamųjų. 
Jie kartu su tais dalykais ir substancijos jų
	kunigaikščiu buvo iš pasaulio amžinųjų
	pirmapradžių numesti į laiko išmėginimo bedugnę. 
Tik daiktų dvasia teturi vardą. Jų substancija
	nepavadinama vardu. 
Juntamų dalykų, dvasinei būtybei visiškai įžvelgt
	negalimų, vardais vadinamo galia 
Plaukia mums iš pažinimo pirmapradžių, nesgi,
	būdami mūs dvasios prigimties, su ja kartu
	jie slepias sąmonėje saulinio pradmens. 
Visa tai, kas pavaizduojama antikinėm metaforomis,
	egzistuoja vietoj nuskirtoj, vienintelėj
	iš begalybės vietų nuskirtoj. 
Tos metaforos, kurias mums teikia dabarty
	kalba, kai tyrinėjam savo dvasios paslaptį
	yra 
Pėdsakai grynos kalbos ištikimybės ir žinojimo
	laikų.
Dievo dainiai matė pirmapradžių amžiną pasaulį
	ir jį pamaldžiai aprašė pažinimo šviečiančios
	kalbos tiksliausiais terminais;
Nes tikėjimo blėsimas reiškias mokslų ir menų
	pasaulyje kalbos užtemimu. 
Nors gamtos poetai apdainuoja šį netobulą
	juntamo pasaulio grožį, seną, šventą įpratimą
	sekdami, 
Net slaptos nesantaikos tarp išreiškimo būdo ir
	siužeto pažeisti, 
Ir bejėgiai pasikelti lig vienintelės tos nuskirtosios
	vietos - omeny turiu čia Pathmos, žemę
	pirmapradžių vizijos - 
Jie sukūrė savo nežinojimo nakty pasaulį nepastovų,
	tarpinį ir nevaisingą, simbolių pasaulį. 
Žodžiai tie visi, kurių čia sugretinimas magiškas
	sukūrė giesmę šią, tai regimų substancijų
	vardai. 
Jas stebėjo autorius dviejuos pasauliuos palaimos
	ir sielvarto, kai Meilė jam tai leido. 
Aš kreipiuos tik į dvasias, kurios pažino, kad
	malda yra visų pirmoji pareiga žmogaus. 
Pačios didžiosios dorybės, labdara, skaistybė, mokslas
	ir auka, ir tėvo meilė net, 
Paskaitytos bus tik tiems, kurie, laisvai nusprendę,
	patys pripažino absoliutinį reikalingumą
	nusižeminimo maldoje. 
Aš tačiau apie kalbos misteriją tepasakysiu
	tiek, kiek beprotystė, gėda šių laikų man leis
	atskleisti. 
Aš dabar galiu laisvai giedoti Dievo naktyse
	nušvitusios valandos giesmę. 
Skelbdamas dviejų pasaulių kartą atskleistų
	manam regėjimui, bekraštę išmintį, 
Aš kalbėsiu, pagal mostą man priskirtąjį
	tarnybos bendro,
Apie prarastąjį aukso, apie kraujo pažinimą. 
Aš regėjau. Tas, kuris regėjo visa tai, nustoja
	jausti ir galvoti. Jis temoka aprašyti 
	ką regėjęs. 
Štai šviesos pasaulio raktas. Mano surinktų
	čia žodžių magija 
Juntamo pasaulio auksui suteikia jo slaptą
	vertę;
Tai ne fizinės savybės jo karalium dvasių jį
	padarė;
Nes tiesa yra vien santykis su Neribotuoju. 
Bet tiesa šventos kalbos meluoti neverčia:
	nes ji taip pat yra substancialinio pasaulio,
	amžinos visatos matomoji saulė. 
Iš tos saulės žemiškasis auksas ima savąją
	substanciją ir savo spalvą, o žmogus savajam
	pažinimui šviesą. 
Vėlei surasta tiesos kalba neteikia nieko naujo,
	tik pažadina žmogaus, kurs meldžias, atminty
	prisiminimą. 
Ar jauti pabundantį savy seniausią iš visų
	prisiminimą? 
Tau atidengiu čia tavo meilės auksui
	šventą kilmę. 
Beprotystė papūtė septynis kartus į auksinę
	tikrojo žinojimo žvakidę. 
Aaronitų kalbos žodžiai teršiami meluojančių
	vaikų ir neišmanėlių poetų. 
Ir žvakidės auksas nežinojimo tamsybių pavogtas,
	patapo svetimoteriavimo, vagystės
	ir skerdynių bei neigimo tėvu. 
Štai yra dviejų, tamsybių ir šviesos, pasaulių
	raktas. O tarnybos bendre! 
Dėlei mūsų naktyse nušvitusios valandos
	meilės.
Dėl saugumo paslapties tarp mus, 
Pasakyk man tyliai žodį saulės apsuptąjį,
	žodį šio pavojaus meto dundesiu apsunkintą. 
Aš pavadinau tave vardu! Štai tu pirmajam
	spinduly juodžiausio debesies krūtinėj,
	nebylys kaip švinas, 
Tu ugnies masyvo šokyje ir vėjuje, 
Aukso dvasios nekaltumo pasirodyme, 
Elipsės į sferą perėjime, 
Stebuklingame sustojime ir šventame nužengime,
	kai tu žiūri į žmogų tarp dviejų blakstienų, 
Begalinio debesio nejudrume, vienintelės maldos,
Karalystės auksakalių kūrinyje;
Grįžkime prie nevilties (kuri štai susituokus su
	Laiku),
Jį palydinčios užuojautos kuždėjime. 
Bet auksinis švento mokslo raktas glūdi
	mano širdyje.
Jis man atrakins šviesos pasaulį. Kopti laiptais,
	kolei nepajusi, jog tavin jau smelkiasi
	grynos erdvės substancija pati, 
Dar ne pažinimas, tai vien apraiškos fenomenų
	surašymas. 
Kelias iš mažai į daug nėra tas švento mokslo
	kelias. 
Ką tik aprašiau kopimą pažiniman. Reikia
	pasikelt lig vietos saulinės, 
Kur teigimo visagališkumas leidžia tapti -
	kuo gi? - tuo, kas teigiama. 
Tūkstančiai taip dvasios kūnų pasireiškia
	dorovingoms juslėms. 
Bet pirmiausia reikia kopt! šventvagiškai! ligi
	pačių beprotiškiausiųjų teigimų! 
O po to nužengt laiptelis po laiptelio jau be
	gailesčio, be ašarų, vien su pasitikėjimu
	džiaugsmingu, su karališka kantrybe
Lig to purvo, kuriame viskas jau slypi su
	baisiausiu akivaizdumu ir taip šventu
	būtinumu! Būtinumu šventu, šventu, šventu
	tikrai! Alleluja! 
Kas gi kalba čia apie netikėtumą? bet yra
	dar viens netikėtumas pasirodyme nelauktame
	tarpu šešėlių seno miesto vartų 
Jūros tolumoj su jos šventa šviesa ir jos
	laimingom burėm. 
Bet jau naujo suvokimo, suvokimo, kurs tarnauja
	vien tikro mokslo dvasiai, mylinčiojo
	suvokimo gimime, nėra netikėtumo. 
Mes aukštumose įprantame priimt kiekvieną
	naujenybę tartum nuotaką, kurią suradom
	po tam tikro laiko jau visiems laikams. 
Taip man apsireiškė saulinio pradmens ryšys
	su aukso žemiško dvasia. 
Štai yra veiksmingoji malda, kurioj visai paskęsti
	turi veikiantysis:
Išlaikyki manyje metalo, duodančio tavajam
	žvilgsniui spalvą, meilę, pažinimą aukso,
	kurs yra pasaulio pirmapradžių veidrodis, 
Kad aš be ribų pavesčiau visą savo širdį sauliniam
	teigimo ir pasiaukojimo žaidimui. 
Ir priimk mane į tą archangelišką šviesą,
	tūkstantis jau metų snūduriuojančią
	laidotuviniuose grūduos ir ten palaikančią
	gyvenimo užuslėptąją ugnį. 
Nes antikinių kapų grūdai į vagą numesti
	sušvinta kaip širdis džiaugsmingoj meilėj;
Tai ne mūsų mirtingoji saulė, kuri derliui
	teikia išminties patvarią spalvą. 
Toks yra šviesos pasaulio raktas. Vedamas tvirtos,
	ir pamaldžiosios rankos pamišimo, jis
	taip pat atidarys jai kitą sritį.
Aš esu aplankęs du pasaulius. Meilė nuvedė
	mane ligi būties gelmių. 
Ant krūtinės aš nešiau nakties sunkumą, ir
	kakta manoji prakaitavo mūsų prakaitu. 
Aš esu apėjęs baimės ratą tų, kurie išvyksta ir
	sugrįžta. Iš manęs tūloj šaly beliko
	vien tik aukso žiedas, numestas į dulkių
	saują.
Aš ištyriau grabinėdamas aplink šlykščiuosius
	pykčio labirintus, po didžiais vandenimis
	sumigę mano keistos, tolimos tėvynės. 
Aš tylėjau. Laukiau, kolei manojo karaliaus
	beprotystė už gerklės sučiups mane. Jau
	ranka tavoji, o karaliau mano, padėta
	man ant gerklės. Štai ženklas, štai pats
	laikas. Aš kalbėsiu. 
Pagimdei mane pasaulyje, kurs nepažįsta jau
	tavęs, ant molio ir gelžies planetos, ant
	nuogos šaltos, 
Knibždančioj vagių minioj, pagrimzdusioj
	lyties savosios kontempliacijon. 
Ten skerdynių smarvę seka kvailas smilkymas
	tautų klaidintojų. 
Vis dėlto, purvų ir apakimo sūnūs, žodžių neturiu,
	kuriais galėčiau aprašyti 
Neteisybes bedugnės to antro Viso, antro
	Neribotojo,
Tavojo neigimo visagališkumo kūrinį.
Ši vieta skirtinga, atskira, bjauri, tai kliedinčio
	Liuciperio bedugnė smegeninė, 
Kur patyriau išmėginimą didžiųjų, besireiškiančių
	žaibais, skausmų, tuščių sutemų
	amžinąjį pasidauginimą. 
Pats aštriausias buvo zenite: aš jį mačiau
	tartum juodosios saulės prarajoj lindėdamas.
Begaline šventvagyste! O! šalia kurios šventasis
	kosmosas, anksčiau nei mūsų varganas
	pasaulis išsivystęs, 
Tviska tartum apšviestas Kalėdose šerkšnos
	keturkampis, trokštąs ištirpti kvėptelėjus
Kūdikiui int jį. 
Nes esi tu Tas, kuris yra. Bet tu esi aukščiau
	savęs paties, aukščiau to būtinumo, per
	kurį esi. 
Štai kodėl yra, Teigėjau, visiškas neigimas
	tavyje, ir laisvė melstis, laisvė nesimelst,
	štai kodėl tu leidi teigiančiuosius pereit
	per neigimo didelius išbandymus. 
Nes buvai mane numetęs į juodžiausią amžinosios
	baimės karštį, kur jauties esąs
	pagautas 
Už žandikaulio ugnies kabliu ir pakabintas
	tobulo tuštumo beprotystėje,
Amžinybėje toje, kur tamsuma yra kitas jau saulės
	nebuvimas, aukso elipsės džiaugsmingos
	užgesimas, 
Kur šviesa yra vien pasiutimas, kur kiekvienas
	daiktas - neteisybės smegenys,
Kur minties veikla yra vienintelė ir begalinė,
	gimstanti iš abejonės, kad prieitų nieką,
Kur esi ne vienišasis, bet vienatvė, ir ne apleistas,
	bet apleidimas,ne prakeiktasis, bet prakeikimas. 
Aš buvau keliautoju tose naktinio griausmo žemėse, 
Kur vieninteliai tarp fizinių dalykų:
Tūžtančioji meilė ir raupsai, suėdantieji veidą,
	maudo savo prakeiktas šaknis. 
Ten aš, aklas kirminas, išmatavau tavosios rankos
	linijos migius. Ir ta nakties standžios
	tartum akmuo, šalis, 
Tas pasaulis rytmečio antros žvaigždės ir antrojo
	sūnaus, ir kunigaikščio, buvo tavo užgniaužta 
	ranka. Ji atsigniaužia man, ir aš esu šviesoj.
Reikia būti mačiusiam Jį, kitą, kad suprastum 
	kodėl parašyta, kad jisai ateina 
	kaip vagis. Jisai yra toliau negu gimimo 
	šauksmas, jis vos vos yra, ir jo nėra. Smiltelės 
	ruime, štai jis visas tavyje, jis, kitas, 
	kunigaikštis, sėdintis aklumo amžinojo tyloje.
Štai tu, sauliniam prade, tu, begalinis ir nekaltas, 
	tu save pažįsti. Bet dvi tavojo teigimo ir 
	neigimo begalybės - jos nepasižįsta, niekada 
	nepasižins, nes amžinybė - tai vienos bėgimas 
	nuo kitos.
Ir visa bjaurioji, mirtį nešanti erdvės
	ir laiko melancholija tėra vien nuotolis nuo 
	taip lig ne ir mastas jų nebepataisomo 
	išsiskyrimo.
Čia yra tamsos pasaulio raktas.
O žmogus, kurio širdy šita giesmė išbudino ne mintį 
	ir ne jausmą, bet atsiminimą, ir labai jauseną,
	- tas žmogus nuo šiolei meilės ims ieškot 
	su meile.
Nes yra tai meilė, nes yra mylėjimas; kai meilės 
	ieškoma su meile.
Aš ieškojau jos kaip nevaisinga moteris su nerimu 
	įtūžęs. Aš radau. Bet kaip? bet ką? valdovą, 
	savininką ir teikėją abejų raupsų.
Aš grįžau, kad perteikčiau jums savo pažinimą. Bet 
	nelaimė tam, kuris išvyksta ir negrįžta.
Negailėk manęs, kad ten buvau nuvykęs, kad 
	mačiau. Neapraudok manęs:
Pakilimo palaimoj paskendęs saulinio pradmens
	apakintas ir nublokštas juodosios amžinybės 
	beprotystėn, sąnariais tamsybių skausmo 
	sumegztais, aš visada esu toje pačioje vietoje, 
	būdamas vietoje pačioj, vienintelėje nuskirtoj.
Iš manęs žinok, kad kiekviena liga, tai nuodėmių 
	išpažinimas kūnu.
Tikras blogis - užslėptasis blogis, bet kai kūnas 
	išpažino jį, nedaug tereikia, kad palenktum 
	pačią dvasią, tą slaptų nuodų ruošėją, 
	nusižeminimui.
Štai raupsai, kaip visos kūno ligos, pranašauja 
	dvasinės nelaisvės galą.
Kūnas ir dvasia kovoja keturiasdešimt metų.
	Štai yra garsusis kritiškasis amžius, apie kurį 
	kalba jų vargingas mokslas, nevaisinga moteris.
Ar atvėrė blogis tavo veide sau duris? taikos
	pasiuntinys Melchizedechas, jis įžengs per tas duris 
	ir jos užsidarys intėjus jam su savo ašarų 
	gražiu apsiaustu. Bet kartoki po manęs: Pater 
	noster.
Tu žiūrėk: Senolių Tėvas, Tėvas tų, kurie kalbėjosi 
	kalba grynąja, žaidė su manim kaip 
	tėvas su vaiku savu. Mes, mes vieninteliai, kurie 
	maži vaikai jo esame, pažįstame tą šventąjį žaidimą, 
	šitą šventą šokį ir laimingą plūduriavimą 
	tarpu blogiausiojo tamsumo ir geriausiosios 
	šviesos.
Reikia abejonėse parkniubusiam ant žemės melstis.
Vien skundžiausi, kad visiškai jo nepažįstu; bet akmuo, 
	kur buvo visas jis, man nužengė ant rankos, ir 
	mane apsupo dar tą patį momentą šviesos vainikas.
Ir stebėk mane! nors apsuptas žabangomis esu, bet 
	nieko nebijau daugiau.
Nuo prasidėjimo lig mirties tamsybių katakombų
	siūlas bėga tarpu mano pirštų tamsiame gyvenime.
Ir tačiau, kas aš buvau? Kloakos kirmėlė akla, 
	riebi, su uodega smaila, štai kas buvau. 
	Žmogus sukurtas Dievo ir maištautojas prieš 
	savo sutvėrėją.
	Grožis ir puikumas, ateitis kokia bebūtų, nieko 
	neprilygs tobulumu nesimui. Tokis buvo 
	mano įsitikinimas tikras ir vienintelis, tokia 
	mintis slapta: skursiu, skursiu mintis bevaisės 
	moteries.
Kaip visi gamtos poetai, aš buvau paskendęs
	nežinojime giliam. Nes aš tikėjausi pamilęs 
	kvepiančias gėles ir tolimas grožybes, net 
	gražiausius veidus vien dėl jų gražumo.
Tyrinėjau aš aklųjų veidą ir akis: man, kaip visiems 
	geidulingumo kurtizanams, grėsė fizinis aklumas. 
	Štai ir vėlei Dieviškojo naktyse nušvitusios 
	valandos pamokinimas.
Taip ligi dienos, kada aš pamačiau save sustojusį 
	prieš veidrodį ir pažvelgiau atgal užu savęs. 
	Ten buvo formų ir šviesų šaltinis, išmintingųjų, 
	giliųjų ir skaisčiųjų pirmapradžių pastovus 
	pasaulis.
Ir tada anoji moteris, gyvenusi many, pasimirė.
	Jos kapui aš daviau jos visą karalystę - gamtą. 
	Ją palaidojau slapčiausioj apgaulingo sodo 
	vietoje, kur amžino žadėtojo, mėnulio, žvilgsnis 
	lapuose pasidalina ir nukopia tūkstančiais 
	meilumo laiptų ant sumigusiųjų.
Tuo būdu aš supratau, kad žmogiškasis kūnas
	savo gelmėse suranda vaistą nuo visų ligų, 
	kad aukso pažinimas, tai drauge šviesos ir
	kraujo pažinimas.
	O Vieninteli! tu neatimki iš manęs kančių 
	atsiminimo toj dienoj, kai nuo manęs nuplausi 
	mano blogį kaip ir mano gėrį ir kada tu su 
	savais ir šypsančiais mane aprengsi saule.
	Amen.

Šarnelė, 1944.V.22


Petrarca

11 SONETAS

Ar skundžiasi paukštytės, ar žalieji lapai 
Švelniai šiušena vasaros auksinės vėjuj, 
Ar girdis, kaip į krantą, žydintį ir kvapų, 
Dusliai gurgėdami skaidrieji vandens liejas -

Kai sėdžiu, meilės svajose paskendęs, ir rašau, 
Regiu, girdžiu tik tą, kurią parodė mums dangus, 
O žemė paslėpė. Bet ji gyva, ir iš dangaus 
Į mano aimanas suskamba atsakas švelnus:

"Ach, kam be laiko tu save žudai? 
Kam iš akių liūdnųjų liejasi upe 
Gailingos ašaros?" Ir taria man jautriai:

"Manęs neverk, nes mano dienos mirtyje 
Patapo amžinos. Akis užmerkusi čionai, 
Aš jas atvėriau amžinybės šviesoje".

Šarnelė, 1944.IV.28