404 Gediminas "Gedimino laiškai" | Antologija.lt

Gediminas - Gedimino laiškai

Apie kūrinį Turinys

GEDIMINO LAIŠKAI (1 - 3)

1. 1254 M. MINDAUGO RAŠTAS VYSKUPUI KRISTIJONUI

   Mindaugas, dievo malone Lietuvos karalius, visiems Kristaus tikintiesiems, kuriuos pasieks šis raštas, [siunčia] pasveikinimą viešpatyje Jėzuje.
   Mes norime, idant jūs visi žinotumėte, jog mes, [remdamiesi] saviškių giliai apsvarstytu patarimu, priėmėme garbingąjį tėvą poną Kristijoną ir pasiūlėme jį įšvęsti mūsų karalystės vyskupu, [numatydami] jį pasiųsti patį paimti savo [vyskupijos valdžią], o taip pat paskirdami jam dovanų pusę Raseinių, pusę Betygalos, pusę Laukuvos [žemių]; tam dalykui amžinai atminti šį raštą liepėme sutvirtinti mūsų antspaudu.

   Šis aktas sudarytas, dalyvaujant ir pritariant mūsų sūnums Repliui ir Gerstukui, mūsų ištikimam pavaldiniui Parbusiui, tūkstantis du šimtai penkiasdešimt ketvirtaisiais viešpaties metais, kovo 12 dieną.

2. [1322 M.] GEDIMINO LAlŠKAS POPIEŽIUI JONUI XXII

   Didžiai prakilniam tėvui viešpačiui Jonui, Romos sosto aukščiausiajam kunigui, Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų ir t. t. karalius.
   Jau seniai esame girdėję, kad visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai turi paklusti tavo valiai bei tėviškai [globai] ir kad pats katalikų tikėjimas yra tvarkomas Romos bažnyčios rūpesčiu.

   Tai ir yra priežastis, kad jūsų kilnybei šiuo laišku pareiškiame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl brolių iš teutonų namo magistro [daromų] žiaurių nuoskaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių jie visi nuo to tikėjimo atkrito; kaip tik dėl to ir mes, deja, ligi šios dienos esame priversti pasilikti savo senolių klaidoje.

   Iš tikrųjų, daugelį kartų mūsų pirmtakai, norėdami sudaryti taiką, siuntė savo pasiuntinius ponams Rygos arkivyskupams, tačiau tie [teutonų ordino broliai] juos žiauriai nužudydavo, kaip tai matyti iš atvejo, buvusio pono Isarno metu, kai jis, kaip viešpaties Bonifacijaus atstovas, sudarė taiką bei paliaubas tarp mūsų ir teutonų namo brolių ir savo laišką mums atsiuntė; tačiau, kai pasiuntiniai grįžo iš pono Isarno namo, pakeliui vienus jie užmušė, kitus pakorė arba privertė, kad jie patys pasiskandintų.

   Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis buvo pasiuntęs savo laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivyskupui Fridrichui, prašydamas, kad jie atsiųstų jam du brolius iš pranciškonų ordino, [drauge] paskirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią. Apie tai sužinoję, Prūsijos iš teutonų namo broliai pasiuntė aplinkiniais keliais savo kariuomenę ir minėtą bažnyčią sudegino.
   Taip pat jie smurtu ima ponus arkivyskupus ir vyskupus, ir dvasininkus, kaip matyti pono Jono atveju, kuris buvo numarintas kurijoje viešpaties Bonifacijaus metu, ir pono arkivyskupo Fridricho atveju, kurį klastingai išmetė iš bažnyčios. Jie taip pat smurtu paėmė ir vieną dvasininką, poną Bertoldą, kurį jie žiauriai nužudė Rygos mieste jo paties namuose.
   Jie ir žemes paverčia tyrais, kaip tai matyti Žemgalijoje ir daugelyje kitų [vietų]. Tačiau jie sako, jog tai daro dėl to, kad nori apginti krikščionis!

   Šventasis ir garbingasis tėve! Mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums [daromoms] skriaudoms, kaip tai daro krikščionių karaliai bei valdovai; tai matyti iš to, kad mes pas save turime brolių iš pranciškonų ordino ir iš dominikonų ordino ir jiems davėme visišką laisvę krikštyti, sakyti pamokslus ir atlikinėti kitas šventąsias apeigas.

   Apie visa tai, garbingasis tėve, mes rašome tuo tikslu, kad jūs žinotumėte, kodėl mūsų senoliai mirė pagonybės ir netikėjimo klaidoje. O dabar, šventasis ir garbingasis tėve, labai prašome atkreipti savo dėmesį į mūsų apverktiną būklę, nes mes, kaip ir kiti krikščionių karaliai, esame pasirengę visuose dalykuose jums paklusti ir priimti krikščionių tikėjimą, kad tik mūsų nevargintų anksčiau minėtieji kankintojai, būtent, minėtasis magistras ir broliai.

3. 1323 M. SAUSIO 25 D. GEDIMINO LAIŠKAS LIUBEKO, ZUNDO, BREMENO, MAGDEBURGO, KELNO IR KITŲ MIESTŲ PILIEČIAMS

   Visiems krikščionims, pasklidusiems visame pasaulyje, vyrams ir moterims, o drauge ypač žymiems miestams Liubekui, Zundui, Bremenui, Magdeburgui, Kelnui ir kitiems iki pat Romos, Gediminas, dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, [siunčia] savo nekintamos pagarbos ir palankumo [pareiškimą] ir sveikinimą.

   Šiuo savo laišku duodame žinią tiek čia esantiems bei nesantiems, tiek būsimoms kartoms, kad mes nusiuntėme mūsų pasiuntinį su mūsų laišku apaštališkajam viešpačiui ir mūsų šventajam tėvui dėl krikščionių tikėjimo priėmimo ir žinome jo atsakymą; taip pat laukiame su dideliu nekantrumu kiekvieną dieną jo legatų; todėl jei jie pas jus atvyks, suteikite jiems pagalbą ir su pagarba praleiskite pas mus. Mes esame pasiryžę panašiu ar svarbesniu atveju laikyti save skolininku, nes žinokite, kad ką tik jiems gero padarėte, mums padarėte.

   Taigi viską, ką mes laiške parašėme šventajam tėvui ir mūsų viešpačiui popiežiui, stengsimės dievo garbei ir bažnyčios šlovei šventai ir nieko nepažeisdami užlaikyti, statyti bažnyčias, kaip jau esame padarę. Žinokite; kad viena dominikonams buvo mūsų naujai pastatyta prieš porą metų mūsų mieste Vilniuje. Dėl tų, kurias [pastatėme] pranciškonams - vieną aukščiau minėtame mūsų mieste Vilniuje, kitą Naugarduke, - tai šią pastarąją sudegino Prūsijos kryžiuočiai, [stengdamiesi] mūsų krašte sugriauti krikščionybę ir išnaikinti pranciškonus. Ją šiais metais visagalio dievo, jo gimdytojos mergelės Marijos ir šventojo Pranciškaus garbei liepėme atstatyti, kad tie broliai be paliovos galėtų tęsti Kristaus garbinimą mūsų naudai, mūsų vaikų ir žmonų, o taip pat visų dievą Jėzų Kristų garbinančiųjų palaimingam išganymui.

   [Mes kviečiame] vyskupus, kunigus, bet kokio ordino vienuolius, jei tik jų gyvenimas neydingas, koks tų, kurie stato vienuolynus, [bet] pasiima gerų žmonių aukas, o paskui jas pardavinėja ir prirenka [tokių] tą savo valstybę (,,jūs gi padarėte ją plėšikų landyne") - [taigi] išskiriame tokius, nes jų draugystė mums nebus priimtina.

   Be to, kiekvienam geros valios žmogui atidarome [savo] kraštą, valdas ir [visą] karalystę.

   Riteriams, ginklanešiams, pirkliams, gydytojams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūnininkams, krautuvininkams ir [kitiems] bet kokiems amatininkams - šiems visiems išvardintiems [žmonėms] mes norime paskirti žemės kiekvienam pagal jo padėtį.
   Tie žemdirbiai, kurie norės atvykti, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teatvyksta ir išvyksta laisvai, be jokių rinkliavų ir muitų, visai be jokių kliūčių.

   Jei panorės pasilikti riteriai ir ginklanešiai, juos apdovanosiu pajamomis ir valdomis, kaip dera.

   Tad visi [tie] žmonės tesinaudoja civiline Rygos miesto teise, jei paskui nebus geriau sumanyta išmintingųjų tarybos. Kas kliudys minėtųjų [nuostatų vykdymą] ir net darys kliūčių vykstantiems susipažinti su aukščiau išdėstytais dalykais, tie skaudžiai mus užgaus; jie težino, kad [toks įžeidimas] daromas ne jiems, bet mūsų karališkajai didybei.

   Juk nuo šio meto mes norime niekam nedaryti žalos, bet visiems teikti pagalbą ir sutvirtinti amžina sąjunga taiką, brolystę ir tikrąją meilę su visais Kristaus tikinčiaisiais.
   Kad šie [nuostatai] niekad nebūtų pakeisti, mes šį laišką paliudijome ir sutvirtinome mūsų antspaudu.
   Duota mūsų mieste Vilniuje po gilių svarstymų 1323 viešpaties metais, švento Povilo apaštalo atsivertimo [dienoje].
   Prašome visus tarėjus nurašyti šį laišką ir jo nuorašą prikalti prie bažnyčios durų, o patį laišką dėl palankumo mums be jokio delsimo pasiųsti kaimyniniam miestui, kad tuo būdu dievo garbė taptų žinoma visiems.
   Melskite dievą už mus.