404 Šatrijos Ragana "Sename Dvare" | Antologija.lt

Šatrijos Ragana - Sename Dvare

Apie kūrinį Turinys

[1]

Akles Vergänaliche
Ist nur ein Gleichnis.
    Getė

    Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą...
    Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir glaudžiu prie žiedo karštą kaktą... Motin mano! ar ne tavo rankos - baltos, meilios, kvapios ir švelnutės - taip mane meilingai glamonėja?
    Ar ne tavo tai rankelės brangios?
    Ašaroms apsirasojo žiedas...
    O pro langą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną.

* * *

    Už miškų, už upių, tarp daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas. Ne aukštas, bet ilgas ir platus, su dideliu prieangiu, ant baltų stiebų rymančiu, pilnas meilių kampelių, jaukus ir šiltas, ištikimas visų mūsų džiaugsmų ir liūdesių savo prieglobstin priėmėjas. Prieš jį didelis miegūstas tvenkinys paslaptingomis gelmėmis, vakarais mėnesio ir žvaigždžių auksinamas, ir įsigiedojęs, įsikvepėjęs, įsisvajojęs sodnas.
    Meilingai glaudžia sodnas prie plačios krūtinės tvenkinį ir rūmą - ištikimu savo draugu - ir šnibžda jiedviem kažkokias nepabaigiamas pasakas, kažkokias bylas slėpiningas, ilgias, amžinas godas. O tuodu klauso - tylūs ir susimąstę.
    Yra sodne mažas pussalėlis, į tvenkinį įsikišęs, spirėjų žydinčių krūmų uždengtas, visas gėlėmis apibertas. Ant jo kranto auga gluosnis, kurio stuobrys, matyti, kitąsyk nukirstas, išleido tris naujus stuobrelius ir sudarė tarsi fotelį, kuriame labai patogiai galima sėdėti atsilošus. Kana kados radova tą kampelį su mamate. Mamatė išpjovė ant vieno stuobrelio mano raidę ir tarė:
    - Dabar čia bus tavo fotelis, Irusia, o kai čia sėdėsi, atmink mamatę, ir vien geros ir gražios mintys teateinie į tavo galvelę.
    Šį pavasarį dažnai sėdžiu gluosnio fotelyje, nes ruošiu dovanėlę mamatės vardinėms. Žiemą pramokau išsiuvinėti ir užsigeidžiau pirmąjį savo darbo vaisių jai paaukoti. Už savo pinigus nupirkau reikiamos medžiagos, ir štai, pasislėpus fotelyje, kad mamatė nepamatytų, siuvu staltiesėlę spintelei pas jos lovą. Pasirinkau šią dovaną, ne kitokią, giliai viską apgalvojusi. Vakare, mąsčiau, kai mamatė paskaičius norės užgesinti žvakę, jos paskutinis žvilgesys puls ant mano staltiesėlės, ir ji užmigs, apie mane mąstydama... O rytą pirmutinis daiktas, jos žiūrimas, yra laikrodis ant spintelės... Ir čia vėl turės mane atsiminti.
    Viršum mano galvos gieda ir čiulba paukšteliai; toli, antrame tvenkinio krante, kalena gandras; ties mano kojomis mėlynuoja dangaus ašarėlių giria, stebėdamos savo atvaizdu tvenkinio veidrodyje. Kažkoks saldus, tarsi medaus kvapas kutena man nosį, bet nepaisau nieko ir vis tik siuvu kuo uoliausiai. Taip man saldu, linksma mąstant, kaip nudžiugs mamatė, šį mano darbelį pamačius. Ir didžiuodamosi žiūriu į savo veikalą - iš tikrųjų menką ir ydingą, bet mano akyse labai gražų. O paskui atsimenu mamatės norą, kad, man čia sėdint, tik geros mintys teateitų į galvą, ir mąstau, kad juk negali būti minčių, geresnių už tą, kaip patiekti džiaugsmo savo mamatei.
    - Irusia!
    Krūptelėjau, išgirdusi mamatės balsą. Greit sudėjus darbą, paslėpiau jį už krūmų ir nubėgau.
    Įėjus į taką, einantį nuo alėjos, pamačiau antrame jo gale mamatę. Ėjo man priešais, vesdama už rankos mano mažesnįjį broliuką. Neturėjo užsidėjusi skrybėlės, tik su baltu skėteliu dengės galvą nuo saulės. Jai taip einant, visai saulės spindulių apibertai, šviesus, melsvai pilkas rūbas, apsiaučiąs jos gražų, laibą stuomenį, buvo panašus į saulės nušviestą debesėlį. Skėtelio paūksmėje juodavo ant galvos storų kasų vainikas, o iš blankaus veido liūdnai ir meiliai žiūrėjo juodos didžiulės akys iš po antakių lyg kregždės sparnai. Mažas Jonelis šalia jos su savo balta eilute, neseniai pakeitusia jupelę, ir didele skrybėle atrodė kaip išlindęs iš krūmų pasakos nykštukas.
    - Esu, mamate! - sušukau pribėgus ir liemenį jai apkabinus.
    O ji, su rankele mano veidą glostydama, paklausė:
    - Savo fotelyje sėdėjai, Irusia? O ką ten dirbai?
    Per jos lūpas pralėkė lengvutė šypsena, o man dingtelėjo, ar tik ji kažko nenumanė. Nelaukdama mano atsakymo, tarė:
    - Eisim pažiūrėti, ar nepražydo jau mūsų rožės.
    Nuėjome pirma prie vadinamųjų mano rožių - dviejų senų, aukštų - sulig mamate - kerų, kažin kieno ir kažin kada pasodintų. Buvo juodu pilnu baltuojančių pumpurų, bet žiedo dar neradome nė vieno.
    - Tavo seneliai vis daugiau aptingsta, - tarė mamatė. - Einame pas manuosius.
    Perėję per tiltelį, atsidūrėme kitoje sodno pusėje. Ten, ant aukšto tvenkinio kranto, buvo maža dirvelė, pilna jaunų rožių kerelių, pačios mamatės neseniai padiegtų. Ant visų baltavo gražūs, dideli žiedai švelniais lyg šilkai ir baltais lyg sniegas lapeliais, pačiame viduryje vos paraudusiais. Ir rodės, kad po tuo raudonumu slepiasi rožių siela.
    Mamatė ėjo nuo vieno kerelio prie kito, lytėjo rožes savo plonais piršteliais ir pasilenkus traukė jų nuostabų kvapą.
    - Žinai, Irute, tas meilus kvapas - tai rožių kalba. Ir ta savo kalba pasakoja jos apie tokias grožybes, kokių niekados nėra mačiusios žmonių akys, apie tokius balsus, kokių niekados nėra girdėjusios žmonių ausys, ir apie tokią laimę, kokios niekados nėra patyrusios žmonių širdys.
    O aš pamąsčiau, kad vis dėlto žmonės daug laimės patiria. Štai puikios, kvapios rožės, štai brangioji mamatė ir mylimasis brolelis, ten, anapus tvenkinio, graži staltiesėlė, ir netrukus bus mamatės vardinės, ir bus daug svečių, ir kremas, ir taip gražu visur, ir saulė taip puikiai šviečia ir šildo.
    - Mamate, - tariau, - o mano širdis yra labai laiminga. Taip visur gražu, taip puikiai žydi tos rožės!
    Mamatė jau ne į rožes žiūrėjo, bet kažkur tolybėn, pro tamsias pušis, augančias sodno gale, tarsi ieškodama tų gražybių, kurių nėra regėjusios žmonių akys. Išgirdus mano žodžius, ji lyg prisiversdama atitraukė žvilgesį nuo tų tolybių ir pažiūrėjo į mane, liūdnai šyptelėjo ir tarė:
    Ir, papurtinus galvą, tarytum norėdama nusikratyti liūdnas mintis, ėmė skinti rožes ir dėti į puokštę.
    - Nunešime bukietą tėveliui, - tarė.
    Išrinkus puikiausią rožę, pasistiepusi įsegiau ją mamatei į kasų vainiką ant kaktos ir gėrėjaus, kad ant juodų plaukų ji atrodė lyg sidabrinė žvaigždė. Ir ūmai pamačiau, kad tarp mamatės ir baltų rožių yra kažkokio panašumo...
    Ir tariau:
    - Mamate, rožės į tave panėši.
    - Kuo, Irute?
    - Tokios jos meilios meilios ir taip liūdnai žiūri, kaip ir tu.

* * *

    Tėvelis sėdėjo prieangyje, o prieš jį stovėjo du mūsų kaimynu ūkininku su kepurėmis rankose, guviai besikalbėdami. Tėvelis, pauostęs rožes ir prisisegęs vieną prie savo balto švarko atvarto, tarė mamatei:
    - Gerai, kad atėjai, Marinia. Pataikinai kaip tik į teismą. Spūdis su Rimeika besibylinėdami atėjo net pas mane. Padėsi man juodu nuteisti.
    Spūdis priėjo prie mamatės ir, bučiuodamas jai ranką, tarė:
    - Puoniteli, jo mylestieni, juk tur būti unt svieta teisybi.
    - Del buvimo kur nebus. Tik bėda, kad tu nuori, kad ta teisybi vis tava būtų, - atsakė Rimeika, iš eilės mamatės ranką bučiuodamas.
    - Jei abudu kalbėsite, tai ponia nieko nesupras, - tarė tėvelis. - Spūdi, tu pirma papasakok viską, kaip buvo.
    - Pasakysu, puoneli, tikrą tijsą, kaip buva. Tasgaties, aš jau numaniau muna biteles žadunt spijsti, jau kelinta dijna vis veizu bejoudoujanti kap kepuri ont aule. Vis lioubam pasergieti: ar aš, munuoji, ar duktie prieję paveizam. Vo vakar, tasgaties, išejom visi miešlų vežti. Aš ir sakau sava Igniukou: "Igniuk, - sakau, - tu, vakali, pridabuok biteles, pasistatyk viedrą vundens, pasiimk krapylą, ir kap tik ims spijsti, pašlakstyk gera - anuos ir susimes čia pat, vo tou tarpu dousi mun žini atbiegįs". Tat vežam mas, tasgaties, tus miešlus, jau pijta nebetuoli, atvežiau vežimą, vertu, čia munuoji su Domici kapsta - tik staigu Domici ir saka: "Papuneli, - saka, - veiziek, bene biteles lek." Paveiziejau - tikra: atjoudou, atūž spijtlius kap tik nu mūsų vyšnyna. "Vo Jerguteliau, - saka munuoji, - tat jau mūsų biteles bus išspijtusias? Tat tas Igniuks, biaurybi, nepridabuoje!" Kų čia bedarysi, tasgaties? Suturėti - nesuturėsi, aukšta lek, gintis, viskų metus - viel nier kap. Stovam tik ir veizam, kur čia anuos lieks. Tik matom, pasisuka statia unt Rimeike, statia unt tuo kleva, kur įstate inkilą. Aprimau. Na tat, misliju, nier kuo čia skubieti, vis tiek jau žinau, kame anuos yr, pats sava akimis matiau. Vo munuoji ir saka: "Tat ir čiestis tuo Rimeike! Kų tik įkieli inkilą, jau bitis ir įsimeti. Ale tu, Juzeli, - saka, - eik tučtujau pri anuo, paskou nebnories beatidouti." - "Juk kataliks, juk ne žyds", - sakau. Tujau, tasgaties, parejuom numij pijtų, einu į suodną - nebesų kepuris. Na, tat jau tikra mūsų bičių būta. Dar įkibau į Ignį: "Ak tu, pijmenc šmuote, - sakau, - kam bitis išlakina!" - "Je, - saka, - tik biškiuką buvau pabiegįs." Greituoju pavalgiau pijtus, nie puokaičia negulįs, biegu pri Rimeike. "Susiedeli, - sakau, - į tamstas inkilą muna biteles susimeti." - "Nematiau", - saka. "Eikiau paveizieti", - sakau. Nuejuom. Beūžiunčes, belakstunčes bitis aplink inkilą. "Na, tat kap dabar būs, - sakau, - aš nuoru sava biteles atsiimti." - "Kur ne! - saka. - Muna inkilas, muna ir bitis. Vo iš kur žina, kad tava? Juk nesigynia." - "Kad ir nesigyniau, - sakau, - ale žinau, tasgaties, pats sava akimis matiau, kad čia nulieki." "Vo galų gale, - saka, - ar tava, ar ne tava, mun nerūp, muna inkils, muna ir bitis." Ir nedoud. "Tai, - sakau, - eikiau pri puona, lai mudu apsūdija. Kijno čia dabar, tasgaties, teisybi ir kap čia dabar vedum būs. Pats sava akimis matiau, kad muna bitis...
    - Gerai, - pertraukė tėvelis, - jau viską pasakei. Dabar tu, Rimeika, ką pakalbėsi?
    - Kų aš bekalbiesu, puoneli, - tarė Rimeika.- Aš tijk tesakau: kijno inkils, tuo ir bitis. Tat jau žinuoms daikts.
    - Kad nežinuotume, kijnuo įsimete, tai tebūnij tava, vo dabar, tasgaties, juk aš pats sava akimis matiau, tučtujau atejau paskou.
    - Je! lauki būdams pamatia lekunt, vo gal ne tava buva. Vo unt gala, ar tava, ar ne tava - tijk tuo. Tai kam tus inkilus žmonis statytų, kad reiktų atidouti bitis? Mat, aš jau čia stuoruojous, vargstu, įkelu, lauku, kada čia mun puondzijvs biteles atspijsdins - pondzijvs biteles atspijsdina, vo čia dabar saka: atidouk, muna! A kad tu nesulauktumia! Neturu nie vijna kelma, nie liekarstuoms medaus lašele. Munuoji saka: "Įkelk inkilą į klevą, gal būs mūsų čiestis. Veiziek, Spūdis kijk medaus prikuop." Padirbau inkilą ir apsižadiejau: jeigu puondzijvs dous biteles, kitą rudenį vaška žvakę šventa Untuona altuoriou nulijsu. Utarnike įkieliau, vo vakar, tat jau petnyčiuo, jau ir besunčes bitis. Pondzijvs jau tikra stebuklinga priiemi muna apžadą - vo tas, mat, saka: atidouk bitis! Sakyk, poniteli, kap aš galiu atidouti, kad mun pats puondzijvs davi?
    Mamatė šypsodama tarė:
    - Juk yra toks paprotys: jei į kieno inkilą susimes spiečius ir atsiras jo savininkas, tai tuodu žmogu turi bičiuliauti. Padarykite taip ir judu.
    - Ne, kam aš dabar, tasgaties, dousu anam pusį medaus, kad tat muna bitis! - tarė Spūdis, matyti, labai nepatenkintas mamatės ištara.
    - Puoniteli, vo kam aš turu išsižadieti pusis medaus, kad mun švents Untuonc atspijsdina bitis? - pasakė Rimeika įsikarščiavęs. - Juk unc jau ir tap tur bičių, vo aš ne.
    - Kaip sau norite, - tarė vėl mamatė, - aš negaliu kitaip teisti. Turit bičiuliauti, ir gana. - Vis tijk, unc tuoms biteliems nepasidžiaugs, - atsiliepė Spūdis piktai. - Žinuosu aš, kų daryti!
    - Vo aš žinuosu, kap ginti sava bitis, - atsakė paraudęs Rimeika.
    - Nebijuok, žinau aš kelį ir į sūdą. Ne aš būsu, jei sūds neprisūdys tau sugrunžinti mun tų spijtlių.
    - Douk po sūda! Matysma, kynuo čia būs teisybi.
    Ir abudu ėmė pūstis kaip tie gaidžiai, besirengdami šokti ant kits kito.
    - Vyrai, dėl tokių niekų... - tarė nedrąsiai mamatė.
    O tėvelis, jau suerzintas, pasakė smarkiai:
    - Kaip tat! Eikite į teismą. Tai bent būsite išmintingi gaspadoriai. Prasibylinėsite dešimtį kartų tiek, kiek kaštuoja tas spiečius. Ak jūs, kvailiai, kvailiai! Už tą jūsų godumą reiktų su judviem pasielgti kaip su vaikais, susipešusiais dėl menko žaislelio: atimti visai, kad nebūtų nei vienam, nei kitam.
    - Verčiau lai nebūn nie vijnam, kap kad unc neteisinga muna bitis užgruobtų, - tarė Spūdis.
    - Bet tuščia jūs! Tuo savo godumu jau man įkyrėjote, - kalbėjo toliau tėvelis, - ir padarysiu kaip tik priešingai. Tegu Rimeika laikosi tą sugautąjį spiečių - juk neturėjo nė vieno, - o tau, Spūdi, aš duosiu kitą. Šiandien kaip tik ir mano vienas avilys išspietė.
    - Bene juokouji puonelis, - tarė Spudis, krapštydamasis pakaušį.
    - Je, juokausiu aš čia dabar su tokiais goduoliais! Eik į sodną, ten pas bityną, ūksmėje, rasi rėtį su spiečium. Imk ir neškis. Ir kad man daugiau nebesibartumėt. Tai toks mano teismas. Ar dabar sutinkate?
    Rimeika pirmas šypsodamas priėjo prie tėvelio ir, bučiuodamas ranką, tarė:
    - Kur nesutiksi, puoneli! Nenoriejau atidouti bičių ir nedousu. Vo del tų barnių, kuo dabar besibarsi, kad abudu gavuom po spijtlių.
    O Spūdis atsiliepė:
    - Žinuoms, tasgaties. Diekou, puoneli. Vis tijk, kap kad sava biteles būčiau atsiiemįs. Lai būn dijvui unt garbies, lai unc laikuos tas bitis.
    Atsisveikinę abudu išėjo. Ir tuojau priėjo mus jų žodžiai:
    - Na, Rimeika, - sakė Spūdis, - ne aš būsu, tasgaties, je kitą vasarą nesugausu spijtliaus. Matysma, kokį teisybę tumet beskelbsi.
    - Na, tai viel eisma pri puona, kad viel mudu nusūdytų, - atsakė Rimeika.
    Mamatė, balsu juokdamos, tarė:
    - Esi ideališkas teisėjas, Liudvikai. Be galo man patinka ta tavo sąmojinga ištara. Tik vis dėlto gaila, kad nepavyko priversti jųdviejų pasielgti teisingai ir sulig tradicija.
    - Matai, Marinia, lengviau sugalvoti sąmojingą ištarą, negu priversti chamą prie teisybės.

* * *

    - Paimk Niką, Irute, ir nuneškit bobutei lauktuvių, - pasakė mamatė, duodama pilną visko pridėtą pintinėlę.
    Pašokau per mastą nuo žemės iš to džiaugsmo.
    - Ar galima pasiklausyti pasakų, mamate?
    - Galima, vienos.
    - Bet jei trumpa, tai dviejų - ar taip, mamate?
    - Ką gi darysi su tokiu pasakų maišeliu, - nusijuokė mamatė. - Teesie dviejų.
    Eiti pas bobutę - kaip tai miela! Ne tik dėl to, kad ji moka gražių pasakų, bet ir dėl to, kad ten viskas taip keista, taip nematyta, taip kitoniška, negu aplink mane. Rodos man, kad nuėjus ten įžengiu į pasakų šalį. Gyvena bobutė sename mūro name, kuriame kitąsyk buvo bravoras, mažame kambarėlyje su vienu giliai įleistu langu, mažomis, saulės nudažytomis rutelėmis. Kambarėlio sienos laikraščiais išlipytos, asla švariai iššluota, visados žaliais ajerais išbarstyta. Tur būt, nuo tų ajerų ir nuo ryšulių žolių, prikabinėtų palubėse, visas kambarėlis pilnas kažkokio meilaus, ypatingo kvapo. Tiesiog kvepia pasaka. Įėjus tenai ir tai keistai atmosferai mane apipūtus, rodos man visados, kad jau pasakos neklausau, bet pati "pasaką darau". Rodos, kad visi daiktai bobutės kambarėlyje kažką mąsto, kažką žino, kas kitiems uždengta; kad kiekvienas jų gyvena savotišku gyvenimu, pilnu slėpinių. Štai pasienyje sena, vargi lova, aukštai patalais išklota ir margai užtiesta, štai ties langu staliukas, o viršum jo būrys paukštelių, judančių vėjui pro langą dvelktelėjus. Paukšteliai gudriai padirbti iš tuščių kiaušinių, turi margo ir auksinio popierio sparnelius ir uodegas ir kabo ant ilgų siūlų. Pačiame viduryje didžiausias žąsies kiaušinis, lyg viso to būrelio motina, aplinkui mažesni, o jų tarpe du visai mažyčiu, tur būt, balandžio kiaušinėliu. Toliau žalia, didelė skrynia, margomis gėlėmis ir žvaigždėmis išrašyta - gražiausias bobutės salono baldas. Rodės man visados, kad toje skrynioje turi būti puikių puikių daiktų, neregėtų ir negirdėtų, kaip pasakoje. Paklausiau sykį neiškentus, ką bobutė joje slepianti. Bet ji atsakė - tą mažumą šiokių tokių skurlių, kur turėjusi, atidavusi dukterims, o dabar jau beveik visai nieko nebelikę. Ir šypsodama atvožia skrynią, kad pamatyčiau jos visus turtus. Tiesa, skrynia buvo apytuštė, nė vienos mano svajojamos gražybės. Gražiausias visų esamųjų ten daiktų buvo balto muslino kepurė, dailiai pasiūta mamatės bobutei dovanų; uždengta su popieriu, stovėjo ji padėta viename skrynios kampe kartu su žičkine priejuoste ir senovės kikliku - įkapėms. Trobos kerčioje riogsojo didelis žalių koklių pečius, o prie pečiaus visados sėdi bobutė verpdama. Labai švariai apsivilkusi, galvą baltu raiščiu apsimuturusi, aukšta, liesa, sauso veido, stambiais klasiškais brėžiais, atrodo lyg kokia rimta ir žiauri Romos matrona. Bet meili šypsena, rodanti sveikus, baltus kaip jaunos mergelės dantis, minkština tą žiaurumą. Turėdama nesveikas kojas, ji negali dirbti lauko darbų ir verpia net ir vasarą, šiltomis dienomis pasistačius ratelį savo kambarėlio palangėje, tarp rūtų eželių. Pas mus teateina vieną kartą per metus, didžiajame šeštadienyje, ir, atsisėdusi virtuvėje ant žemos kėdelės, tarp pilnų grietinės puodų, suka kastinį. Labai mėgstu žiūrėti, kaip ji, pasistačius puodą tarp kelių, čia suka, čia šildo, čia aušina, čia prideda, čia atima - vis taip rimtai ir oriai, tartum kokias iškilmingas apeigas laikydama. Kadangi kastinį tevalgau kartą per metus, Velykų laiku, ir visados bobutės suktą, tai rodos man, kad tai nėra paprastas valgis, bet kažkoks šventas maistas, kurio tiekti tik viena bobutė teturi galės.
    Atidavus lauktuves ir išklausius bobutės dėkojimus, klausiu:
    - Kodėl pati niekados neateini pas mus, bobute?
    - Eik, eik, pupeli, kas aš do vijšni puonams! Kuoki nauda iš munis, prastuos buobas? Nie paveizieti, nie pakalbieti. Kad biednas pri turtinga eit, tai ruoduos, kuo prašyti praša. Nenuoru aš lundžiuoti puonams į akis, kad nepamislytų, kad nuoru kuo nuors gauti. Sauguok dijvi! Ir tap par daug viskuo turu iš jų maluonis, visa kuo esu partekus.
    - Ar ne nuobodu taip vienai vis būti? Vis tik sėdi ir sėdi prie to pečiaus, - tarė Nika.
    - Te, mažileli! Prasta dijvui garbie, kame susirenk keles buobas. Daugiau nieka neišgirsi, kap tik: tas tuoks, tas šiuoks, tas tap padarįs, tas šiap padarįs. Kam mun tuo reik? Kam aš puoną dijvą pykinsiu sava lijžuviu umžiaus pabaiguo.
    - Tai bobutė kalbėk apie ką kita.
    - Bepigu, kad mokiečiau. Dabar tamsta, pupeli, tuoki maža bebūdama, jau muokas, kningas skaita, šmuotą gali žinuoti. O mas, prastas buobas, bačkuo užauguses, svieta nemačiuses, kų mas pasakysma? Tik niekus plepam plepiejuses, ir gana. Tad jau aš verčiau vijna pati.
    - Bet ar ne liūdna vienai, bobute?
    - E, senatvie žmuogus jau nebedraugus. Pasenįs, ar nuori, ar nenuori, turi vijns būti. Mata dabar, kad ir aš: turiejau tievelius, vyrą, trejetą vaikų užauginau - vuo kame visi? Vaika kuožnas sava lizdą susikruovi, jau aš anims neberūpu, tieveliai, vyrs senia akeles užmerki. Dijva valia. Puondzijvs juk nieka bluoga nepadara. Gal ir gera, kad tap vijna reik amžių bengti: viskų sau žmuogus apmisliji, visą sava gyvenimą atmeni, už kuožną grieką gailis. Vo del liūdnuma - nie biškį neliūdna. Verpu sau, puoterelius kalbu, gijdu gijsmes ir ruožunčių už dūšeles. Ir juk, ruoduos, netrumpa gyvenu, vo kap atmįsiu viskų, tai, ruoduos, visi tij meta - kap vijna dijnele. Ir kur, ruoduos, tas muna gyvenims dinga?
    - Ar ir tu, bobute, pirma buvai jauna? - klausia Nika.
    Bobutė nusijuokė.
    - Buvau, pupeli. Ir ne tik jauna, bet ir maža esu buvusi - šit kap judu dabar. Vuo paskou užaugau aukšta, tvirta. Pirma darbininki buvau visami dvari. Kad lioubam išeiti vedu su vyra nabašninku rugių piauti - tai tik lioub visi ir veizieti. Kap dabar muna Kaziuks kad piaun, kad dvi rišieji tur paskou eiti. Tat jau, mat, į tievą. Umžiną atilsį, kų lioub paimti, tų padirbti. Užtat ir buvo mylims senuoje puona, kap dabar Kaziuks kad mūsų puonalia mylims.
    Bet aš nelabai domėjaus bobutės biografija.
    - Bobutėle, pasaką pasakyk! - pertraukiau.
    - Vuo ar numij nepasizges, kad užtruksitau?
    - Ne, ne! Mamatė leido pasiklausyti - jei ilga pasaka - vienos, jei trumpa - dviejų.
    - Ta jau pasakysu vijną ilgą.
    - Bobutėle, tik kad joje būtų baisių baisių baidyklių! Juo baisiau klausyti, juo mieliau.
    Atsisėdome ant suolelio, šalia ratelio, o bobutė, vis verpdama, ėmė pasakoti. Ir prigužė pilna trobelė baisiausių baidyklių: ugniaakių aitvarų, kaukų pikčiurnų, ir gudrių kipšų, ir laumių viliūgių, ir mirusių nekrikštytų vaikų, ir dvasių, kenčiančių savo bausmę girgždančiuose medžiuose. Šiurpuliai ėjo man per nugarą. Žinojau, kad vakare ne tik neisiu į tamsų kambarį, bet ir apšviestame sėdėdama bijosiu žvilgterėti pro atdaras į tamsų kambarį duris, kad neišsinertų kartais iš tamsybių kokia tų pasakų baidyklė. Nepaisydama to, godžiai klausiau. Rodės man, kad bobutė pati yra geroji laumė, ir visi tie aitvarai ir kaukai jai tarnauja. Pabaigus jai, paklausiau:
    - Ar esi mačiusi aitvarą, bobute?
    - Ne, pupeli. Vyra nabašninkas sakies matįs, bet munij neteka.
    - Kaip būtų gerai, kad aitvaras tau pinigų prineštų.
    - Saugok dijvi! Kur aš anus diečiau? Juk esu pavalgiusi ir apsidariusi ir turu šiltą trobelę. Nebent mišeliems užpirkti už dūšeles. Bet mun tap ruoduos, kad kam pondzijvs nedaug tedoud, nu tuo nedaug ir tereikalaun. Maluonesnes anam tuos vijnas mišeles, kur užperku kasmet, rublelį beverpdama surinkus. Su aitvaru, pupeli, nenuoriek niekumet susidieti. Tij pininga tiera geri, kur žmuogus savo rūpesčiu ir darbu įsigije.