KRISTALINIAM KARSTE
1957

Anapus ilgesio ir sapno, 
Anapus ir troškimų ir vilčių 
Išsineria pasauliai kvapnūs 
Neišspręstųjų paslapčių...


KRISTALINIAM KARSTE

KRISTALINIAM karste, ir nublyškus, nugeltus,
O miela ir graži, kaip gyva!
Ir nėra, kas tave iš to miego prikeltų
Ir kas man atgaivintų tave...

Tu anapus jau laimės, anapus jau skausmo 
Ir anapus dienos ir nakties 
Abejinga esi. Mano sielvarto šauksmas 
Nenuplėš tau nuo veido rimties!

Kristaliniam karste, ir seniai jau be žado, 
Gilų žvilgsnį uždengus vokais, 
O rami, tartum viską pažinus ir viską atradus, 
Prie krūtinės prispaudus laikai...

O man sunku aprėpt ir tikėt, kad tai tujen! 
Kad tos rankos jau nieko neguos, 
Kad tos lūpos netars anų žodžių šventųjų, 
Neskambės serapimais danguos..

Kristaliniam karste mano laimė ir lobis, 
Mano džiaugsmas ir mano prasmė! 
Šermenų liūdesys mano sielį apgobęs, 
Šermenų liūdesys ir giesmė...

O kaip vienas likau! Be tavęs pasimetęs 
Vandenuos, kaip "Medūzos" plauste! 
Tai bežadžiai tekės mano liūdesio metai, 
Kad jau tu kristaliniam karste...

Brooklyn, 1953.4.17


POETO DIEVAS

MYLI mane, Dievuli geras, 
Skliautuose šypsais ir sakai:
Tau upės bėga, girios šnera 
Ir metų keičiasi laikai...

Prašai ar neprašai - tau duodu, 
Ir net, kad duodu, nežinai:
Rasos lašely pasirodau 
Ir skausmo taurėj sklidinoj...

Tau leidžiu klyst ir nusidėti 
Aistrų žieduose ir purve, 
Kad trauktų vėl skliautai žvaigždėti 
Manęspi nusidėjusį tave...

Ir nesirūstinu, kad paikas 
Malonių apsto nematai... 
Tu mano mielas, geras vaikas - 
Tą patį griauni ir statai...

Brooklyn, 1952.9.27


NIMIS PATETICE

TU MANO laimė, tu mano vargas,
Tu mano džiaugsmas, tu mano viskas. 
Pasaulis juodas, pasaulis margas, 
Pasaulis vaiskus akyse tviska.

Ar tu svajojai, ar tu tikėjais, 
Ar tau vaikystės sapne sapnavos, 
Kad mūsų laimės valtelę vėjai 
Nuneš, o bangos įsisiūbavę

Į aštrią uolą kažkur suskaldys... 
Kažkur suskaldys, ir nesvetingam 
Krante užrėktos ges mūsų maldos, 
Ges klyksmas skliauto stikle sustingęs..

Neges troškimai tiktai ir viltys,
 Neges svajonės, sparnus iškėtę, - 
Bekraščio tyro įkaitę smiltys 
Nušvis miražais dar neregėtais...

Nušvis ir akys, darganas margę, 
Nušvis, kaip naktį žaltvykslės tviska - 
O mano laime, o mano varge, 
O mano džiaugsme, o mano viskas!

Brooklyn, 1952.7.23
 

ŽVILGSNIS

ĮSMIGO man širdin, tarsi aštrus erškėtis, 
Mergaitės žvilgsnis neapsakomai gražus,
Ir vėl pradėjau trokšt gyventi ir tikėti 
Į neįtikimus troškimų miražus...

Paskui kenčiau tėvynės laimę, laiko lėtį, 
O dienos, lyg šešėliai, slinko pamažu:
Norėjau verkti, juoktis ir galbūt mylėti, 
Nes verkt, mylėti, juoktis miela ir gražu!

Taip šaukiantį sugrįžti žvilgsnį išnešiojau 
Po svetimus ir karo nutremptus kraštus, 
Regėdamas jame ir viltį, ir rytojų, 
Išnyrančius iš slėgiančių rūkų tirštų...

Įsmigo man širdin, tarsi aštrus erškėtis, 
Mergaitės žvilgsnis neapsakomai gražus, 
Ir vėl pradėjau trokšt gyventi ir tikėti 
Į neįtikimus svajonių miražus...

Villefranche-sur-Mer, 1941.8.2


*  *  *

TAI SKAUDU ir graudu... O Dievuliau brangus, 
Kaip man šiandien šiurkšti vienumos ašutinė... 
O užgriuvo sunkus pilkas švino dangus, 
O paskendę varpai aimanuoja krūtinėj...

Ir taip skamba many, tartum laikas žvangus, 
Lyg bangų ir uolų neprasmingos grumtynės... 
Tai skaudu ir graudu! O Dievuliau brangus, 
Kaip man šiandien šiurkšti vienumos ašutinė...

Spengia, ošia tyla tuštumoj begalinėj,
Kerta žvarbūs lašai vis anapus langų...
Atminimų skaudžių, labirintų, angų
Verias vartai plačiai sielvartingon kiaurymėn...
Kaip skaudu, kaip graudu, o Dievuliau brangus…

Paryžius, 1945.12.2


LIAUPSĖ

GARBĖ Tau ir šlovė, o Viešpatie mano,
Kad šią dieną išskyrei Tu man iš visų - 
Neišsineria skausmas virš džiūgesio tvano, 
Neprašaukia gėla tyro džiaugsmo balsų...

Lyg būtumei siuntęs čia angelą savo 
Išvaduoti mane iš antrosios mirties - 
Taip niekada laimė dar man nealsavo, 
Taip toliai nešvito gražios ateities...

Paryžius, 1945.7.9


*  *  *

ATEIDAVO, paklupdžiusi ne kartą, 
Siaubinga sielvarto diena, 
Ir keikdavau savo likimą kartų, 
Bet dar taurė nebuvo sklidina...

Ir trūko jai to vienų vieno lašo, 
Kurs netelpa ir liejas per briaunas, - 
Ir vėl, ir vėl man jį likimas neša, 
Vėl rauda suspausta širdis mana,

Bet perveria ausis skardus metalas:
Ne čia dar sielvarto riba ir galas, 
Ne taip širdis krauju ir ašarom pasrūva.

Tačiau, kai liejos taurė sklidina, 
Kartojo švisdama širdis mana:
O fiat, Domine, voluntas tua!

Putnam, 1951.10.31


SENOVĖS POETAI

JUS, kaip vos išsiskleidusį žiedą,
Iš seniai nuskambėjusių amžių skinu:
Man dar šiltos jūs ašaros rieda
Ir dar skamba nemirę aidai ligi nū
Jūsų gyvojo balso ir jūsų sapnų...

Ir kinietis, ir persas, ir graikas 
Nuostabiai artimi, giminingi, savi, 
Jog net žodžiuose tolis ir laikas 
Susilieja, ir plaukia nei upė žavi 
Jie visi - amžinybėj jauni ir gyvi...

O nostalgija, meilė, troškimai,
Lakūs polėkiai, džiaugsmas, karti neviltis
Smelkte nusmelkia visą, ir ima
Taip ramint ir taip guost jųjų žodžiai šilti,
Jog nušvinta manos kasdienybės naktis...

Brooklyn, 1953.7.28


NEMUNO LEGENDA

	Kažkas kelias, kyla, eina, aidi dainos... 
	Kelias eina iki žvaigždžių nusitiesusiu vaizdu. 
	Kelkis, mylima! gal tavo laisvė eina? 
	Kelkis, kelkis! ne iš miego, iš nelaisvės ir žaizdų!

LEDYNŲ, saulės ištirpdytų, 
Vandens gausumo pilnumu 
Tekėjo Nemunas į rytus
Tvindyti upių svetimų.

Ir tai ne pasaka, ne mitas:
Kadaise už laikų žaros 
Tekėjo Nemunas į rytus, 
Kaip nūn jis teka vakaruos.

Nekis srovės kryptis pakitus... 
Dabar jau niekas netikės,
Kad vėlei Nemunas į rytus, 
O ne į vakarus tekės!

Brooklyn, 1953.9.22


*  *  *

KAI niūrų žvilgsnį sukaupiu ir noriu 
Išgriauti laiko sienas ir vartus, 
Mintis nušvinta meteoru 
Ir gęsta vėl staiga, ir vėl kartus,

Ir vėl kurtus širdies tiktai plakimas 
Krūtinėj dunksi gresiančiu griausmu - 
Baisi likimo baimė ima, 
Ir nerimas vėl perveria skausmu:

Gal nieko jau nebus? gal viskas buvo? 
Gal tik viena menkystė viešpataus?! 
Ir Trakai negriauti sugriuvo, 
Sunyko šiaip - nuo vėjo ir lietaus...

Brooklyn, 1953.4.22


SIAUBAS

NESTEBINA manęs, nejaudina manęs, 
Ką tu esi įgijus laikinai, 
Tik jaudina mane, tik gąsdina mane, 
Ką tu esi praradus amžinai...

Nejaudina manęs, nestebina manęs 
Visi tavieji žygiai atlikti, 
Tik jaudina mane, tik stebina mane, 
Kad tu prieš amžius vien buvai plati.

Nejaudina manęs, nestebina manęs 
Visa tavo didybė kitados, 
Tik jaudina mane, tik gąsdina mane, 
Kad traukiesi pėda vis po pėdos...

Nejaudina manęs, negąsdina manęs 
Ir ši dalia, ir ši diena karti, 
Tik stebina mane, tik jaudina mane, 
Kad lieki tu vis ta ir ta pati.

Nejaudina manęs, nestebina manęs, 
Kad vis tiesos nemėgsti ir pyksti, 
Tik jaudina mane, tik stebina mane, 
Kad vis silpsti tolydžio ir nyksti...

Nejaudina manęs, negąsdina manęs
Šiandien likimas liūdnas ir baisus, 
Tik jaudina mane, tik stebina mane, 
Kad vis tirpsti ir liejies į visus...

Nestebina manęs, nejaudina manęs, 
Ką tu buvai įgijus laikinai, 
Tik jaudina mane, tik gąsdina mane, 
Ką tu esi praradus amžinai...

Brooklyn, 1953.4.29


LIKIMO GIESMĖ

NIEKADA tau laimė nebuvo pražydus, 
Nebuvai tu niekad sąmonėj pilnoj - 
Mindaugą nužudė kerštas ir pavydas, 
Vienas Gediminas krito Veliuonoj!

Tu ėjai per amžius, lyg per tamsų mišką, 
Kur nebesimatė palaukių šviesos:
Ašaros ir kraujas tau po kojų tiško, 
Neaprėpus kelio ir savęs visos.

O tavo valdovai, didybe apsvaigę, 
Tik galybės siekė, degė pavydu:
Kiekvienas pradėjo, su kiekvienu baigės 
Tavo kelio tarpas neviltim graudus.

Jotvingiai sutirpo, ir neramūs prūsai 
Gynėsi ir žuvo patys sau vieni - 
Taip norėjo ir tenai mus vedė mūsų 
Laimė ir likimo žingsniai kruvini...

Neturėjai laimės, kelio nežinojai 
Ir nebeieškojai tu pati savęs, 
Tik kur akys vedė, tik kur nešė kojos 
Eidama galvojai - laimė gal išves!

O smarki ir smulki, pavydi, kerštinga 
Liejai savo tulžį ant savęs pačios 
Ir, narse apakus, kryžkelių ir vingių 
Nematei, kaip savo ateities karčios!

Ta diena sielojais ir šakas rytojaus 
Tu pati įnirtus po savim kirtai 
Ir, pati sau kelią erškėčiais išklojus 
Ir jų neišbridus, po našta kritai.

Savo kunigaikščiais, didžiavais ir gyreis, 
Kad jie veržės, ėjo į svečias žemes, 
Tartum pats likimas tau būtų paskyręs, 
Tau būtų nulėmęs nykti be prasmės...

Tu ieškojai garso ant Juodųjų marių, 
Ant žydro Dunojaus tu pilis statei, 
Kai iš tavo žemių tave pačią varė, 
Kai savųjų marių tu jau nematei...

Niekada tau laimė nebuvo pražydus, 
Nebuvai tu niekad sąmonėj pilnoj - 
Mindaugą nužudė kerštas ir pavydas, 
Vienas Gediminas krito Veliuonoj...

NewYork, 1953.2.13


PAVERGTOJI

APRĖDĖ, sese, vėl tave žičkeliais 
Ir varo eit per aikštes ir gatves:
Minėt gegužę, kruvinąjį spalį 
Ir tyčiotis iš skurdo ir savęs.

Kaip baudžiavoj, tau kruvinam valdovui 
Vėl reikia puoštis, šokti ir dainuot, 
Savy slopinti karčiąją vergovę, 
Pražydusią melsvų akių linuos.

Bet tu dainuok ir šok sau laisvės gandą, 
Ir laikas vėl ją laukiamą atves! 
Ir eik, sesute, eik dantis sukandus 
Per lygų lauką, aikštes ir gatves...

Brooklyn, 1954.1.12


NAŠLAITĖ

JĄ VIS matau čiurotais marškinėliais, 
Kietai nei kviečio varpos supintom kasom 
Žydrų akių našlaitę piemenėlę, 
Atbridusią ankstyvo rytmečio rasom.

Matau varge užguitą mažametę, 
Likimo atiduotą valiai svetimų, 
Ir kaip jinai baiminga, pasimetus 
Gyvenime, be meilės, džiaugsmo ir namų!

Kaip stumdo žmonės abuoji ir skriaudžia, 
Ir kaip ji pasiskųst neturi kam:
Tik vėjas neša jos dainelę graudžią 
Ir sako sunkų sielvartą tuštiem laukam...

O kaip nepameti giedros tu veide? 
Varge rugiagėlėm pražydusių akių? 
Kietas kasas tik per petis nuleidus 
Ji eina, žydi savo polėkiu lakiu...

Putnam, 1952.1.12


PASISKUNDIMAS

NE DĖL TO, kad ruduo, ne dėl to. 
Ne dėl to, kad nukando lapus 
Ir kad rūstauja vėtros piktos 
Šakose vėl kaukimas kraupus!

Ne dėl to man graudu, ne dėl to... 
Ne dėl to, kad žvarbusis lietus 
Mums likimo kely nuolatos 
Veiduose išvagoja metus!

Ne dėl to man baisu, ne dėl to... 
Ne dėl to, kad užgriuvo dangus 
Ir palaužė mus čia... Ne dėl to, 
Ne dėl to, o tautieti brangus!

Brooklyn, 1953.12.4


PAVASARIO SIMFONIJA

	Vėl kvepiančios glicinijų kaskados 
	Putodamos nuo stogo žemėn nusileis, 
	Ir vėl pavasaris lakštingalažadis 
	Kuždės žieduos su saulės spinduliais.

1. ADAGIO

ŠVELNUS, švelnus vėjelis pūtė, 
O žemė pašalu kvepėjo - 
Žydėjo vieniša kvaputė 
Ir vagose vanduo klegėjo...

Klegėjo džiaugsmą dar nedrąsų, 
Į saulę spindinčią žiūrėjo - 
Svajonėm driko beržo kasos 
Ir atsargi sula tekėjo.

Prabilo varpas, ir galingai 
Laukais įmirkusiais nuėjo, 
Ir supo kvapsnį stebuklingą 
Pavasario lengvučio vėjo...

Ir nešė kvapą, dvelkė, pūtė 
Švelnus vėjelis pralinksmėjęs - 
Kvepėjo nuostabi kvaputė 
Ir žemės pašalas, ir vėjas...

Putnam, 1952.1.2

2. ANDANTE

ŠNIOKŠČIA vandenys ištvinę, 
Liejas per krantus, - 
Vieversėlis krištolinis 
Virpina skliautus...

Ir beržų vytelės juodos 
Šiaušias pumpurais, 
Ir lakštingalėlių godos 
Trykšta vakarais...

Thompson, 1946.3.23

3. MENUETAS

EISIU, lipsiu ant kalnelio, 
Rankele iš tolo mosiu 
Ir pavasarėlį žalią 
Šauksiu į laukus pilkuosius.

Gysta, skamba vieversėlis, 
Kyla nuo drėgnos velėnos 
Į skliautų bedugnį mėlį 
Džiuginti kalnų ir slėnių.

Man akyse žemė sukas, 
Žemė svaigsta, smenga, kelias. 
O karklų linksmi katukai 
Sidabrėja prie upelio.

Žysiu aš pati ir sprogsiu 
Pumpurų žaliais lapeliais, 
Ir vienų viena pašoksiu 
Ant pradžiūvusios vejelės.

Šoksiu aš viena, kaip stoviu, 
Suksiuos, trypsiu savo gėlą - 
Pūpsinčią vėje rankovę 
Virš galvos aukštai iškėlus!..

Putnam, 1952.3.11

4. SCHERZO

ŽYDRAME skliaute
Žydinti šakelė supas ir
Moja kregždutes,
Gaidomis ant laidų sutūpusias.

Skriskite smagiai
Žydrumon, kregždutės-seserys!
Jau gelsvi drugiai
Plazda, jau visai pavasaris!

Thompson, 1948.3.24

5. FINALE

BĖGIOJOME, klegėjome tyriau 
Nei trykštantis vanduo, nei vyturėlis! 
Šlaituose mėlynos žibutės kėlės, 
Putojo blizgančios purienos ir jau, 
Lyg infantės pirštai lesiną balandį, 
Judėjo dulkdami žirginiai nukarti... 
Visi, pavasariu apsvaigę ir girti, 
Stebėjomės: - antai jau gervės skrenda.

Grenoblis, 1942.4.5


CHRONOS

Iš laiko ūkanų išnyra trys 
Ir vis tos pačios šmėklos megalomanės:
Rūsti dievybė, kruvinas karys 
Ir visagalė kurtizanė...

JIS EINA ir eina - atletiškas, jaunas - 
Per šaltį ir karštį, per lietų ir vėją... 
Šaltai, abejingai ir sopulį sėja, 
Ir neša rūstybę, ir ašaras plauna...

Ir džiaugsmo, ir verksmo, ir mūsų rūstybės 
Nemato, negirdi - visai jam nerūpi, 
Kad išgąsčiu šaukiam, maldaudami klūpom 
Ir trupinius renkam didžios amžinybės...

Brooklyn, 1953.5.15


ŠEŠTOJI DIENA

VEŠLIAI žaliavo žemė neišdžiuvus, 
O skliautuose spindėjo amžini darbai... 
Dar žemės dumblas drėgnas, šaltas buvo, 
Tai lipdomas iš rankų tu sunkus dribai...

Ne vergą, žemės viešpatį padarė 
Tave, sutingusį inertiška mase;
Įpūtęs savo kibirkštį nemarią, 
Tau aitrų ilgesį paliko akyse...

Ir, atsistojęs prieš visatos mįslę, 
Alsuodamas dievybės įkvėptu kvapu, 
Jauti, kaip tvinksi, teka gyslom

Tas nuodėmingas žemės įgeidis kraupus:
Iš dumblo kilęs - žemėn nuolatos drimbi, 
Tik retkarčiais Kūrėjo kibirkštim žibi...

Thompson, 1947.7.31


MALDA

KODĖL nūn, Viešpatie, esi rūstus ir kietas? 
Kodėl nepakeli nūn rankos mum sudraust, 
Kad nebegriūtų miestai, kraujas nesilietų 
Nuo aklo narso to pamišėlio gudraus,

Kuriam liepei kadais pajungti visą žemę - 
Ore ir vandenyse slypinčias galias, 
Kad brolio artimo nereiktų skriaust ir žemint, 
Pamynus jo svajas skausmingas ir valias...

Kodėl savosios išminties į jojo protą 
Neįdiegi, neapšvieti savo šviesa, 
Kad teistum, lyg rankas nuplovusį Pilotą, 
Lyg parisėjų klausiantį: o kas tiesa?..

Kodėl nenukreipi į visatos tingumą 
Jo viso dvasios genijaus ir įstangų, 
Kad žemės turtų apstųjų daugumą 
Vis gobtų geras, giedras-mėlynas dangus!

Kodėl jam leidi klaidžioti ir klysti? 
Juk žemės kelias aiškus, tiesus ir platus! 
Kodėl nepažaboji smurto ir menkystės, 
Kai mes, lyg žvėrys, draskome vieni kitus?

Kodėl jo kūnas ir siela taip greit nužydi 
Ir greit palūžta trapūs ilgesio sparnai? 
Ir kodėl jį taip mažą į visatos dydį 
Siunti gyventi nepasiekiamais sapnais?!

Nešips jo kardas, neapykantoj nulietas, 
Ir jo puikybė veide niekad nenuraus... 
Nebūki, Viešpatie, jam taip rūstus ir kietas, 
Pakelk savo galybių ranką ir sudrausk!

Putnam, 1949.8.23


*  *  *

AK, KAIP nuostabiai tos žvaigždės žėri. 
Jų taip nieks nematė, kaip tu jas matai, 
Nes tik tau naktis akis atvėrė 
Ir vienam tau žydi ir alsuoja visa tai!

Be tavęs nesiaustų marios, šilas 
Be tavęs neoštų, nekristų rasa, 
Nespindėtų nei dangaus šviesylai 
Ir pragaištų, nugarmėtų visata visa...

Nors gal nieks tavęs nepastebėjo, 
Nors gal nieks tavęs čia nepasiges, 
Bet, kai mirsi, mirs diena ir vėjai, 
Ir visi, visi žvaigždynai su tavim užges!

Thompson, 1946.10.25