404 Salomėja Nėris "Prie didelio kelio" | Antologija.lt

Salomėja Nėris - Prie didelio kelio

Apie kūrinį Turinys

"Mes nesimatysim per daugel metelių,
nesusirašysim margom gromatėlėm."



MAIRONIUI

Sako, mirdamas mane tu keikei, 
O numiręs surūstėjai dar labiau. 
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau.

Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? 
Ar galėjau - tais pačiais keliais? 
Gena, gena pikto dievo rykštė, - 
Atgalion ir atsigręžt neleis.

Aplink žemę skridusi su vėtrom, 
Vėl išgirsiu. mylimus vardus. 
Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, 
Bus man atpildas skurdus.

Ir nenoriu sau geresnio nieko, 
Tik prie žemės prisiglaust brangios, 
Būti tėviškės arimų slieku, 
Mėlyna rugiagėle rugiuos.

Ufa, 1942.I.15.


AR ŽIBURĖLIS LAUKS

Atimkit iš manęs 
tą skurdųjį peizažą, - 
dirvonų tuos laukus 
padangės svetimos.

	Palikit man tik beržą
	ir tą žiedelį mažą,
	prigludusį
	prie žemės mylimos.

Tas beržas - tai jisai - 
svyruoja vėtroj vienas. 
Tas lino žiedas - 
žvilgsnis jo ramus.

	Aš, rodosi, basa 
	stabčioju per rugienas 
	į tolimus, 
	į paliktus namus.

Ar žiburėlis lauks 
tą vakarą rudenį, - 
pro eglių sutemas 
man draugiškai mirgsės?

	Ar šaltis gal nusmelks:
	čia nieks nebegyvena... 
	Tik gervių virtinės 
	padangėmis girgsės.

Penza, 1941.IX.11.


"PARNEŠKI, JUODAS VARNE, ŽINIĄ 
Į MANO GIMTINIUS NAMUS. . ."

Jei aš nesugrįžčiau, 
jei likčiau gulėti 
toj žemėj derlingoj, 
šaltoj, svetimoj...

	Kodėl aš ne rykštė,
	linguojanti vėtroj, 
	ar Nemuno žvirgždas 
	gelmių sutemoj?

Kuo nori, ten būčiau:
pakopa prie slenksčio, - 
tegu mano veidą 
bedildo kančia.

	Nameliai namučiai, 
	aš jums nusilenkčiau 
	kaip elgeta aidams 
	pro šalį vagčia.

Jei niekad negrįžtau... 
Ir mano kapelio 
suminto bedalio 
draugai čia nerastų, -

	per gūdųjį mišką, 
	per svetimą šalį 
	tu skriski, dainele, 
	į mylimą kraštą!

Penza, 1941.X.19.


DAGILĖLIS

Žvarbūs lietūs raižo tartum peiliai. 
Dargana rudenė - klampios pelkės. 
Dagilėli, ko taip čypsi gailiai? 
Ai netekęs draugo, ar išalkęs?

Sibiro jau taigos vėjai kelias, 
Greit supūs ledinių snaigių pusnį. 
Be pastogės - permirkę plunksnelės. 
Kur nakvosi. kur tu svečias būsi?

Aš pakviestau mažąjį paukštelį 
Į namelio šilumą pro langą... 
Dagilėli, nebturiu namelių, 
Svetima padangė mane dengia.

Penza, 1941.X.28.


RUGSĖJO ŽVAIGŽDĖS

Pro šėmą sunkų debesį 
Padangių akys žiūri:
Rugsėjo žvaigždės stebisi, 
Kur mudu atsidūrėm.

Palikom tėviškę, namus, 
Tėtuką savo brangų... 
Nūnai ištįso akys mūs,
Žiūrėdamos į dangų.

Kur tėviškė, kur Lietuva? 
Ten žvaigždės - ir tos pačios. 
Ir žemė ten šilta - sava... 
O, kad ją dar pamačius!

Penza, 1941.IX.


VĖL SNIEGTI

Prie Baltijos - gimtinės jūros, 
Lyg veidą glosto man banga... 
Ne - ašaros vien teka sūrios:
Tėvynės ilgesio liga.

Tu vėl sukaustyta, vėl pančiuos, 
Nelaisvėn išvežti vaikai... 
Man drasko širdį tavo kančios, 
Nors tu ir nieko nesakai.

Toli... Tavęs man nepasiekti 
Ir tavo balso negirdėt. 
Vėl svetima žiema, vėl sniegti... 
Ir neatskris laisva kregždė.

Gyvenimo atsisakyti? - 
Tik nevergaut, tik nevergaut! 
Jei nepagysiu, pasakykit, 
Kaip ja, vienintele, sirgau.

Maskva, 1942.XI.5.


ODISĖJA

Žuvėdra supasi ant stiebo. 
O jūra - svetima, plati... 
Baltoji paukšte, pasistiebus 
Pažvelk į tolį. . . Nematyt?

Tą žemę širdyje nešiojuos 
Dienas ir nemigo naktis.. . 
Ir bangos man charibdėm žiojas. 
O, rodos, kraštas taip arti:

Žydrioji Nemunėlio juosta 
Ir ta baltapilė kalva... 
Ak, pamatyt brangiausią uostą, 
Kuris vadinas Lietuva!

Ar duotą žodį aš tesėjau, 
Kaip gali jį tesėt žmogus? 
Tu pasakyk man, Odisėjau, 
Koks kraujo skonis? Ar svaigus?

Tu, rodos, gėrei jį kaip vyną 
Ir keršto svaiguly svaigai? 
Tu mindei priešus į purvyną, 
Užsimaskavęs neblogai.

Aš moteris - tik Odisėja, 
Manęs Homerai neminės. 
Bet aš mokėsiu būt teisėja 
Skriaudikams mano giminės.

Maskva, 1943.


TROŠKULYS

Skaudžia maudžia troškulys krūtinėj - 
Lyg žaizda, išdeginta žarijom.

Jei atrasčiau avinėlio pėdą 
Gimtame takelyje išmintą... 
Sklidiną rasos tulpelės žiedą, 
Troškulį galėčiau nuraminti.

Buvo ten kalneliai, pievos, miškas, 
Mano rudenio aušra išblyškus...

Sėmėm vandenį šaltinio žalio 
Pro geltonus lapelius berželio.

Ir tada, tada nepažinojau 
Aš tavęs, o širdgėla juodoji!

Rodos, ir manęs ten pasigenda, -
Dūsauja saulėlydžiu motutė... 
Girdžiu - gervės į dausas jau skrenda. 
Rytmečiais tenai šalna baltutė,

Ten į vandenį šaltinio žalio 
Byra šaltos ašaros berželio.

1944.


KUR BALTAS MIESTAS

Vilties gėlelė į saulę stiepės, 
Jos nepakando rudenio šalnos, 
Pučia ir pučia vėjas iš stepės... 
Pustė supustė pusnynų kalnus.

Kaip juos išbristi, kaip juos išplaukti? 
Pavasarėlio kaip besulaukti?

Juodasai varne, vėjo broleli, 
Duok savo sparną, juodą sparnelį!

Dieną ir naktį - tartum šešėlis 
Skrisiu ir skrisiu - niekur nesėsiu.
Kur baltas miestas, kur Nemunėlis, 
Ten aš nutūpsiu, ten pailsėsiu.

Ufa, 1942.1.9.


LAIŠKELIS

Varputys laiškelį kelia 
Saulėn iš po sniego. 
Nesulaukiu aš laiškelio, -
Mėnesiai prabėgo.

Galiu verkti iki valiai, 
Verkti ar dainuoti: - 
Atkirsti keliai takeliai, 
Minom užminuoti.

Nemunais gyvybė plūsta,
Kur ledai stovėjo. . . 
Juodą juodvarnį pasiųstau 
Arba ryto vėją.

Varputys laiškelį kelia 
Į saulutę brangią. .. 
Sužaliuos širdies šakelė 
Tik savoj padangėj.

Ufa, 1942.IV.22.


AŠ TAU PAVYDŽIU

Aš tau pavydžiu, saulele, 
Kai vakaruosna suki. 
Juodoji širdgėla gelia, 
Ir mintys eina sunkyn.

Kaip ten gyvena motutė, 
Mylimas draugas, sesuo? 
Eidama gulti, saulute, 
Spinduliu jiems pamosuok.

Aš tau pavydžiu, saulele, 
Kai vakaruosna suki. 
O gal jau želia žolelė 
Ant mielo kapo? Sakyk!

Ufa, 1942.IV.1.


KAIP TAVE MYLĖTAU

O, jei pamatyti 
Dar kada galėtau, 
Kaip tave mylėtau, 
Kaip tave mylėtau!

Kad nuo akmenėlių 
Kojelės nevargtų, 
Aš būtau žolelė 
Po tavo kojelių.

Kad kaitri saulelė
Tau neįkyrėtų, 
Būtau debesėlis 
Virš tavo galvelės.

Kad nepūstų vėjai, 
Lietūs neužlytų, 
Saulele tekėtau, 
Žvaigždele žibėtau.

Žeme Žemynėle, 
Juodoji močiute, 
Kodėl tu prislėgei 
Mylimą širdelę?

Maskva, 1942.XI.14.


NAMO

Baltas rūkas jau kelias 
Ties tamsia pakalne. 
Šiltą mažą rankelę 
Spaudžiu savo delne.

Iš tylos atsiduso:
- Aš nakties nebijau. 
Šitas kelias juk mūsų, 
Ir namelis tuojau?..

Mus tėtukas sutinka,
Šunė Margis su juo... 
Kregždės narstys aplinkui,
Ir špokai nusijuoks.

Ar tikrai, mamutėle?
- Netikrai, netikrai... 
Gęsta nuostabiai tyliai 
Tolimi vakarai...

Šaltas vėjas Uralo 
Beria dulkėm akis... 
Ar tas kelias be galo? 
Ar be galo naktis?

Paukštė mažą paukštelį 
Šildo plunksna švelnia... 
Šiltą mielą rankelę 
Spaudžiu savo delne.

Ufa, 1942.V.28.


PRIE ŠALTINIO

Žydi tulpės, ir dilgėlės želia… 
Kas uždraus, kas uždraus? 
Susipynė žilvyčiai, berželiai 
Prie šaltinio skaidraus.

Šiltas vakaras, obelys klausos, - 
Nekuždėk, nekuždėk! 
Tyli vėjas. Padangė nublausus 
Sumirgėjo žvaigždėm.

Taip ramindavo mane sesutė... 
Ilgesy, ilgesy!
Gal ir tu. ne pilkoji lakštutė, -
Gal seselė esi?

Iš tėvynės gal? - Nuostabų trelį 
Pakartok, pakartok! 
Man akyse balta obelėlė 
Iš pavasario to...

1943.


ATEIK! 

Daug mėnesių karo praėjo, 
Dienų daug lyg tankai sunkių. 
Aš dieną ir naktį ilgėjaus 
Saulelės tavo akių.

Lyg vakar - prie kiemo vartelių. 
Žvilgsniu palydėjai mane... 
Nė karto, nė vieno kartelio 
Tavęs neregėjau sapne.

Ateik! Nekalbėk, būki rūstus, - 
Aš džiaugsiuos tavim ir tokiu. 
Tėvynės oro man trūksta, 
Saulelės tavo akių.

1941.


ŠIRVINTA

Upė šaltuonėlė - 
Mano Širvinta 
Rudenio lapelių 
Mirga priberta...

Kabo liepos medy 
Mėnuo pilnatis, 
Tylųjį namelį 
Saugo per naktis...

Mano ten vaikystė 
Kaip gėlė trapi 
Dūdeles žilvyčio 
Suko paupy...

Žvaigždės ten byrėjo 
Vasaros naktim, 
Ten vanduo žiūrėjo 
Tamsžalėm akim...

Kur gi ta upelė - 
Mano Širvinta? 
Kur baltų takelių 
Žemė suminta?

1943.


TOLIMAS SAPNAS

Tarp žydinčių kaštanų 
Raudona bažnytėlė. - 
Juk čia vaikystė mano! 
Nejau ji grįžo vėlei?

Aš nedrąsi stovėjau 
Pilioriun prisiglaudus, - 
O žmonės trankiai ėjo
Ir prie altoriaus spaudės.

Manęs čia nepažįsta
Pro gedulingą šydą.
Bet kojos žengt nedrįsta -
Tiek daug, tiek daugel klydę.

Sakykloj kalba - keista! - 
Jisai - iš Galilėjos:
- Tebūna jai atleista, 
Nes daug jinai mylėjo!

Ir man be galo graudu - 
Malda širdy netilpo. 
Vargonai gaudė, gaudė... 
Ir žvakės tirpo, tirpo...

Maskva, 1943.I.2.