en
I, 1. POPIEŽIUI URBONUI VIII Grėsmingai turkų kariuomenei pasitraukus iš Vengrijos Štai žiaurių karų jau grėsmė nutolo, Išguita kadais jau Gerovė grįžta, Jau miestus Taika, pasikinkius baltus Žirgus, aplankė. Sąžinė, Dora ir puikioji Laimė Vežimu puošniu per laukus jau skrieja, Upėmis srauniom jau brangaus metalo Amžius atplūsta. Šviesios dienos jau vėl sugrįžo, metai, Praeitų laikų gelmėse užgimę, Perlų jau kruša iš dangaus ir aukso Lietūs pabiro. Kad apdainavau aš teisingai tavo Iškilmes šitas spalines ir tai kad Grįžo jau laikai tolimi Saturno, - Permainos rodo. Skaistūs mūs tėvų papročiai auksiniai, Nuoširdumas iš tolimosios Tulės Grįžt išdrįsta, o iš puikaus Olimpo Grįžta Šaunumas. Pieno ir medaus upeliukai šnekūs Saulėtuos laukuos prasigraužė vagą, Ir patvino, ir išsiliejo upės, Pilnos nektaro. Vešlesni javai, nusvarinę varpas, Supas vilnimis, ir net linksta derliaus Pertekę laukai, ir neskriaudžia dirvų Šykščiosios kaitros. Paskui ožiukus jų piemuo žingsniuoja, Rungias švilpyne su čaižiom cikadom; Iš kalvų, miškų, kur tvanku jautukams, Sklinda baubimas. Džiaugiasi taika jau uolynai niūrūs, Šoka jau kalnai, o kalvas ir kaimus Ant kalvų šlaitų ir šventes kaimiečių Lanko Ramybė. O taikių kraštų prakilnus valdove, Cerera, javais apsikaišius galvą, Vasara dosni tau prie kojų varpų Bangą atplukdo. Mirta nuolankiai tau paunksnę teikia, Teikia laurai. Tau ąžuolai išlakūs Stiebiasi aukštyn, o pušis tau lenkia Liauną viršūnę. Viešpatis žvaigždžių ir valdovas žemės, Romą iš dangaus aukštumų apžvelgęs, Lai tave, valdas nuraminęs, skiria Tėvu pasaulio. Laurai tepapuoš tavo ilgą amžių, Lai tau bus lemtis palanki, o Parkos Nenukirpdamos tegu siūlą verpia, Skirdamos amžių. Šviesulių puikių apsupta Mergelė, Ta, aplink kurią į ratelį skaistų Žvaigždės spiečias, tau maloningos Romos Pasigailėjus, Lai ji išklausys ir lotynų skundą, Ir mergelių, ir jaunikaičių tyrą Giesmę, tepaliks palanki didžiūnų Maldai ir aukai. I, 2. AURELIJUI LIKUI Kad per daug nesiskųstų nepalankiu likimu Liaukis, Likai, tuščiai raudot, Vyk iš savo širdies liūdesį kuo toliau, Juodus rūpesčius nuo kaktos Brauk ir linksmas aukštyn galvą pakėlęs žvelk. Nors giedra ne kasdien diena, Ir likimas dažnai iškrečia pokštą mums, Bet audringa nūnai banga Ryt nurims ir su ja vėjai vakariai žais. Saulė, šiandien liūdna, blausi, Vėl rytoj nusijuoks, spindulius žerdama. Taip ir žmogų nuo pat mažens Lydi pakaitomis ašaros ir juokai, Gilų sielvartą štai, žiūrėk, Keičia džiaugsmas, o jį vėl liūdesys pakeis. Toks likimas ir jo valia - Neša metų srovė mums vis naujas grėsmes. Tas, kurs vakar ramiai laukuos Arė jaučiais, dabar imas kitus valdyt, Jaučiams jungą nuėmęs, tuoj Deda jis pavergtiems Kurams ir Gabijams. Ką paliko mums Vakaras Menką, Rytas, žiūrėk, didį išvys galbūt. Jei lemtis panorės juokaut Ir gausybę supins nuotykių įvairių, Gavęs tautą trumpai valdyt, Vėl garsus žemdirbys savo trobelėn grįš. Ir, kvatojant visiems aplink, Malkas skaldys kirviu, pelniusiu šlovę jam. Jei pristigs pakuroms skalų, Rykštes liktoriaus jis laužys ir mes ugnin. I, 3. URBONUI VIII Šlovina popiežiaus Urbono VIII nuopelnus Valdove didis, Urbonai, Urbonai, Didysis dainiau! Aš jau seniai esu Pegasą vežiman pakinkęs, Kad virš tautų ir valstybių skrietum. Tad atsiplėški, kilki nuo žemės jau, Išplėški vardą iš užmaršties miglų, Išplėški šlovę! Pažadėtas Dangui tėvynės, dievų rateliui Esi seniai jau. Noriu tave iškelt (Dievai padės man) virš pagarsėjusių Plačiai kraštų ir virš stačiųjų Akrokeraunijų (jų viršūnės Aukštoj padangėj perskrodžia debesis), Virš didžio Pindo. Skriesi, po kojomis Palikdamas miestus ir žmones, Vėjų svety, neregėtas niekad. Iš ten galėsi pasižvalgyti tu Ir į Nerėjo didžio pakrantes, ir Į upelius, laukus ir kalnus Ir suskaičiuoti, kiek jūros bangos Salų skalauja. Sveikina štai tave Užvertęs galvą barbarų Hemas, o Antai, pasveikinti iš aukšto, Krūpteli Akrokorinto bokštai, Ir nusilenkia triskart tau Otrijas, Baugščiosios Osos šlaitas, tau tris kartus Rodopė linkteli snieguotą Galvą, o Pindas - šventuosius laurus. Ir Febui skirtas Kintas tau lenkiasi, Ir Kiros smailės stačiosios. Moja tau Ir Kiteronas, apsikaišęs Laurais. Antai plačiašakės pušys Šiluos Pangėjų tiesia šakas dangun, Vežimo linkui, kelią nuklodamos Viršūnėm, o kalnai tuo tarpu Atkiša keterą savo aukštą. Tad leisk žygiuoti eisenoms ir puošniais Vežimais Mūzoms greitai keliauti leisk, Giedra padange sklisti leiski, Urbonai, šlovei tavųjų žygių. Ar girdit? Gal man ta palyda miela Vaidenas? Štai jau, rodos, girdžiu šauksmus Ir plojimus, girdžiu per žydrą Dangų atūžiant būrius triukšmingus. Štai bičių spiečius, dūzgianti kirbinė, Čia atskraidinta šiltojo Afriko, Suvirpino sparnus ir triskart Suūžė Urbono vardą švelniai. Atsakė triskart Aidas, apskriejęs greit Žemes ir jūras. Mūzos pasklidusios Trimitais triskart, triskart lyrom Paskelbė Urbono šlovę garsią. Bekraštė jūra, šitai išgirdusi, Salas sukėlė; plojo ir džiūgavo Amerikos, Europos šalys, : Azijos, Afrikos karalystės. Tada prabilo Mūzos nudžiugusios: "Skubėkit, amžiai, skriekite, valandos, Baltais vežimais, slinkit, didūs Šimtmečiai, mėnesiai, bėkit greitai!" Taip tarė Mūzos. Nusišypsojo tuoj Auksiniai amžiai, žėrintys šimtmečiai Ir savo sunkią aukso naštą Pavertė spindinčiais puikiai lobiais. I, 4. KRISPUI LEVINIJUI Kad nepasitikėtų per daug jaunyste Krispai, nuolatos atsimink, kol gyvas: Greitai pasibaigs maloni jaunystė. Godūs ją nuneš vis nauji mėnuliai - Laikas nestovi. Nors tavus rūbus brangenybės puošia, Diržas su sagtim iš gryniausio aukso, O pečius dailus iš tiriečių vilnos Gaubia apsiaustas. Bet įsižiūrėk: bailiai virpa plunksnos Šalmo viršuje, jis lengvai nukrinta. Ir žibąs nūnai - tik bandyk nutraukti - Auksas pabąla. Dešine dosnia valanda ką davė, Vėl kita pagrobs apgaulia kairiąja, Lyg mama, kuri nekaltom vilionėm Vaiką apgauna. Kintanti sėkmė, nepastovios lemtys Savo valdžioje laiko vargšą žmogų, Prie skirtos ribos, lyg srautinga upė, Skuba mūs metai. Adrijoj ramioj daug lėčiau praplaukia Laivas, sumerktų pastūmėtas irklų, Kai bures glebias nelauktai įtempia Vėjo dvelkimas. Valandoms visoms šio pasaulio Viešpats Uždeda sparnus per visatą skristi, Slepias jos lizde, kol ateina laikas. Ateičiai bręsta. I, 5. Popiežiaus Urbono VIII pašlovinimas Karų prieš Tirą, pergalės nesenos, Kovų su serais neapdainuosiu aš: Jau papūtė ištikima tau, Urbonai, Mūza lumzdelį švelnų. Negailestingo plieno ir geležies Kietosios amžių pavertei auksiniu, Išdabinai jį brangenybėm, Suteikei jam purpurinę spalvą. Nektaras, sako, upėmis jau plaukiąs, Sruventi ėmęs nuo septynių kalvų Balzamas, upeliukai sraunūs Vyno ir skysto medaus teką jau. Ir švelniavilnės bandos jau skubančios Parnešti vėlų vakarą tešmenis Pritvinkusius ir sirų auksu Žėrinčią vilną tvartelin pačios. Kur tavo šventos kojos bežengtų, ten Tave Dorybė ir Pamaldumas, ir Uolus Šaunumas, ir Tyrumas, Tas Teisingumo bičiulis, lydi. Laukus ir žmones su tavimi drauge Žirgais eikliaisiais jau Cerera dosni Ir Amaltėja su gėrybių Pilnu ragu aplankyti skuba. Tuo tarpu juodas Gedulas, Prievarta, Karai ir varį žvanginęs Įtūžis, Ir Rūpesčiai, ir blyškios Ligos, Ir pragaištingi stabai didžiuliai Išnyko. Žengia Laimė tau iš paskos Laukais taikingais, derlių brandinančiais. Laivai be baimės per plačiosios Karpato jūros bangas keliauja. Tave, valdove, šlovina nuolatos Mergelės, marčios ir besiilsintys Senoliai, ir vaikai - ar būtų Metas tekėti, ar leistis saulei. O mes gi tėvą garbinsim pakelėj Visi suklaupę. Triskart barstysime Tau baltus ligustrus ir triskart Purpuro rožėmis apibersim. I, 7. TELEFUI LIKUI Skundžiasi likimo ir sėkmės nepastovumu Apgaulinga žmogaus lemtis, Žaidžia, Telefai, ji žaidžia mumis, deja. Viskas laikina žemėj šioj, Ką materija čia sukuria nerangi. Lemia įnoris. Tuoj nukris Tai, kas kyla, bet vėl kils ir nukris atgal. Šitaip išlekia kamuolys, Sviestas rankos lengvos, pasišokėdamas: Čia jis siekia dangaus skliautus, Čia į žemę skaudžiais smūgiais atsimuša. Veja vakaras vakarą, Kartais būna blogiau, kartais ir vėl geriau. Lekia metai lyg debesys, Su Favonais eikliais tolsta dešimtmečiai. Amžiai pralekia viesulu, Ir akimirka ši, lyg užburta dainos, Tuoj žaibų vežimu nuskries. Ak, kaip Notus greitus ragina valanda! Lyros muzika maloni Nei švilpynė graudi nesugrąžins atgal. Nors vadinama nuostabia, Ši daina pagyrų linkusi negirdėt. Jai beskambant, lemties ranka Grobia miestus, tautas ir varganoj tėkmėj Nugramzdina ji karalius: Puošnūs skeptrai, šlovė, buvusi jų galia Virsta greit pelenų krūva. Aukso rūmus ir jų stulbinančias menes Su visais žmonėmis kartu Ji palaidos ūmai, bokštus sugriovusi. O virš griuvenų tų baisių, Virš kapų, didžiūnus žemės priglaudusių, Skries lemtis triumfuodama Ir žvaigždžių orbitas ji nusineš kartu Sūkury nesuvaldomam. Kol diena po, dienos bėga gyvenimas, Tol mums, Telefai, lemta klyst. Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja. Gal mes klystam, o gal tikrai Toks gražus atspindys supančių mus daiktų? Likai, jeigu žinai, sakyk: Tai, ką matom aplink, ar iš tiesų yra, Ar apgaulė akių tiktai? Ar matyto seniai sapno gražaus tąsa? I, 8. Pasakoja apie amžininkų lengvabūdiškumą Ar mes senolių papročius pardavėm Godžiajam Tirui, ar net į Tulę juos Tremtin išvarėm? Neberūpi Kopti į stačią šlovės viršūnę. Nei Piro sosto į Agamemnono Likimą keisti mes nebenorime, Nei Krezo turtų arba persų Tigro - į Vejų skurdžius uolynus. Nemėlynuoja nuo geležies kietos Žymių jau rankos, ir nebemoka jau sutramdyti, sutraukęs žąslus, Žirgo aikštingo jaunuolis, bijo Jis per grėsmingą Tiberį plaukti, kai Tasai, priplūdęs polaidžio vandenų, Plačiai ištvinęs amžinajam Miestui grasina, smarkauja, šėlsta. Jei pasibaidė žirgas nepaklusnus, Jis virpa visas, pakerta kojas jam, Bet šokinėti su luperkais Geba puikiausiai tos pačios kojos Ir sistrui tarškant šokti įpratusios Mikliai kilnojas. Lyrą nutildykit, Nutraukite stygas, neleiskit Spygauti moters balsu švilpynei. Ar girdit? Istro krantas jau aidi nuo Trimitų gausmo; Alpių viršukalnės, Auzonijos kalnai aukštieji Jau atsiliepia. Į naują žygį Iš miestų vyrus Marsas jau šaukia vėl. Eime! Gal Kalų vynas ir surengta Iš iždo lobių ir piliečių Duoklių puota prie stalų sulaiko? Ją Vakarinė matė, kai leidosi, Dabar Aušrinė regi tekėdama. Sumerkęs spindulius į vyną, Gėrisi atspindžiu savo mėnuo, O mes, ant šito stalo karališko Palieję vyną, piešiam kovos vaizdus, Tvirtoves braižome; atstoja Griovį Falerno srovelė šičia. Tad kilkim! Štai virš indų Nerėjo jau Aušra raudona švinta. Jau vandenys Nuo švytinčių žirgų prunkštimo Ir jų kanopų suraibuliavo. Tad kilkim! Šaukia Febas ir auštanti Diena visus. Bet pateka Indijoj, Deja, ne mums, kviritai, Febas, Brėkšta diena ne lotynų žemei. Nejau nušvinta virš otomanų vien Rytais padangių skliautas? Vai, gėda mums! Nejau lotynams skirs pailsęs Ir besileidžiantis Febas vien tik Vakarį dangų, varganas sutemas? Tad kilkim! Etą, Parą sujunkime Su Gadais, Tiberį - su Gangu, Tagą - su Baktrais, su rytu - tamsą! I, 9. MIKALOJUI VEJERIUI Kulmo vaivados sūnui Grįši tu į karuos vargstančią Lenkiją, Į gimtuosius kraštus, brangiąją tėviškę. Ji tavęs jau seniai laukia išskėstomis Rankom, grįžti maldauja ji. Šitaip mielo sūnaus, jei greitas laivas jo Iš turtingų salų, pučiant Etezijams, Vis neplukdo namo, jei paviliojo jį Auksas tartumei barbarą, Į audringas marias dairosi motina, Orioną, kuris neskuba nusileist, Keikia, dūsauja, lyg vėjams pritardama, Lieja ašaras vandenin. Gal Eolą padės raudos sutramdyti Ir, įdegęs karštoj Indijos saulėje, Grįš sūnus, ir žymes išsiskyrimo tuoj Jo meili bučiniai nutrins. Tu nesi koks pirklys; pelno nereikia tau Negarbingo arba turtų tokių, kaip tie, Kokius Gangas dosnus neša septyniomis Vagomis į gilias marias. Grįši tu į tėvų šalį, nes daug mieliau Ieškai lobių, giliai dvasioje slypinčių. Tu ryžtingas, veiklus bei sumanus esi, Nestokoji gabumų tu. Išmintis ir valdžia puikiai pritinka tau Ir didingus žygius gimdantis ryžtas, ir Žodžiai tokie, kurie plaukia į širdis lyg Upė, auksą išplaunanti. Laimės nepastovios užgaidų nežiūrėk Ir atminki, jog tau tai tepriklauso, ką, Kur beeitum, nešies - gaudžiančio Bosporo Nesvetinga pakrante ar Per Nerėją, baltais pančiais sukaustytą, Ar kaip pasiuntinys vyktumei pas trakus, Nuolat puolančius mus, ar pas žiaurius persus, Ar skubėtum pas konkanus. Neša žirgas kartu vyrą ir glūdinčią Jo krūtinėj tvirtoj narsą. Nei vaikščiojant Po laukus nelydės lyg pakeleivė ji, Nei prie šono prisės puotoj. Lydi Sąžinė ją, lydi gryna Tiesa Ir Šlovė, o su ja - ir patamsėjusių Pinigų palyda didelė; iš paskos Skuba Gandas baltais žirgais. I, 11. STEPONUI PACUI Vyriausiam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkui Peikia raitelius, besipuikuojančius puošnumu Mūšy aukso nei žvangančių Puošmenų neprireiks. Klostytus apsiaustus Ir sages, ir netinkančius Jums perlus nuo pečių meskite, karžygiai! Kam gi spindinčiam šalmui dar Reikia plunksnų - šitos plazdančios puošmenos? Kam gi jam plevėsuojančių Karčių kuodas, smarkių Afrikų draikomas? Ko galva, pridengta šalmu, Paukštį primena man baikštų Migdonijos, Vėjų švilpiančių nešamą Ir Zefiro juokais blaškomą į šalis? Greitai plieno kruša pabirs. Jau strėlių debesis lekia, kapodamas Šalmą, mūšiui netinkantį. Medo kardas antai jau sužaibavo, jau Marso griausmas atsiliepė. Kuo blizgučiai padės, žvilgantis šalmas ar Kuodas, plaikstomas vėjų, ar Skydas, tviskantis taip, tarsi spindėjimu Jis su saule varžytųsi, Veido grožis, per daug akį viliojantis, Ar strėlinė išmarginta? Auksinius blizgučius meskite, karžygiai! Reikia čia geležies, tvirtos Rankos, būdo narsaus. Jeigu turi šiuos tris Dalykus, Gerionui tu Lygus, ir neparblokš Herkulis pats tavęs Nei Mimantas nebus baisus, Nei Stenelas arba Idomenėjas tau. Te atrodys karys rūstus Ir laukinės narsos kupinas, veidas be Nežabotos savivalės Ženklo ir apdarai be puošmenų jokių, Skruostai su ašmenų žymėm, Vakarykštės kovos žaizdos teliudys tai. Nesuteikia narsos kuodai Nei koralai rausvi, kaklą dabinantys. Sako, baimė su bailumu Šarvus pirmutinius kūjais sikuliškais Nukalė, o Kidonijos Vyrams pirmus skydus nukalė ant uolų. Kvailą galvą dangstydami, Bandom dieną mirties kiek atitolinti. Tik jei ką jau nuožmi mirtis Sau pasirenka, tai, sako, ne vien akis, Bet ir strėlę nukreips į tą - Ras ji šimtą kelių, tūkstantį prieglobsčių. Bet parodo, kur iečiai smigt, Tas, kuris nuo staigaus smūgio nusisuka Ir krūtinę, kuri žūties Neišvengs, dar skydu virpančiu dangsto vis. Tik bešarvių pabūgstama, Ir pavojai kone patys narsuoliams iš Kelio traukiasi paskubom. Taip grėsmingu žvilgsniu Hektoras gąsdino Priešus, tartumei viesulas Mirtį sėdamas, kur beįsisukdavo Jis tarp graikų šarvuotųjų. Ko pabūgsta lemtis, tą ji aplenks. Kovoj Ji narsuolių nesuveda, O mirtis paprastai didvyrių neskuba Vest auksinės šlovės keliu. Na, o jei iš kovos lauko tu traukiesi - Mirtį paskui save vedi Ir tą kelią, kuriuo bėgi, parodai jai. I, 13. TARKVINIJUI LAVINUI Pataria laimėje ir nelaimėje išsaugoti dvasios pusiausvyrą Jeigu saulės dabar nėra, Argi ryt nepakils vėl ji nuo Indijos? Jeigu ratas lemties veržlus Žemėn žmogų parblokš, smarkiai riedėdamas, Argi vėl nepakels čia pat? Toks jau būdas lemties - pokštus mums nuolat krėst. Tad žinoki, Tarkvinijau, To, kuriam tu nūnai kojas bučiuot turi Ir lankstytis žemai, - palauk, Kai likimas aplink ratą lengvai apsuks, Puošnūs purpuro apdarai Kris po kojomis tau ir susiteps purve. Bet iš jo nesijuok tada Nei su baime žiūrėk, nei patyčiom kamuok, Visad tu prisimint turi: Žaisti mėgsta lemtis dviem kamuoliais iškart. I, 16. Peikia savo laikų neveiklumą O Merkurijau, tu gali kitaros Skambesiu vėles prisišaukt - Kokito Tamsūs vandenai dideliai nustemba, Plaukti paliauna. Mūza, grok ir tu: tarsi Lesbo dainiai, Tu užgauk stygas, groki Dirkės giesmę, Kad sugrįžtų, jos pašaukti, iš Orko Vyrai Kvirino. Narsūs karžygiai, jūs, Priamo ainiai, Jūs, Anchiso, jūs, ir Veneros sūnūs, Kilkit žygin ir Acheronto dailų Krantą apleiskit. Slėnyje tamsiam kam jums pasilikti, Slegiamiems mirties tarsi kieto miego? Argi po žeme tuos didingus amžius Laidoti verta? Marijau, tave vėl sikambrai kviečia Ir strėlinėmis nešini nomadai, O Numancija, Scipionai, šaukias Tavo rūstybės. Vėl Kartaginoj raitija varinėm Ritasi bangom ir pėstijos aibės Prie Sagunto ir prie Sikulų vartų Karą atplukdo. Kelkis! Ar šauksmų negirdi? Rikiuotės Dundesio, žeme velkamų grandinių? Argi nematai, štai dar vienas punas Griebiasi ieties? Šaukiasi tavęs, o Pompėjau didis, Azijos kapai. Jau seniai tau trakai, Cezari, strėlėm, ugnimi, grandinėm, Kardu grasina. Baktrai kyla jau, jų stovyklos bruzda, Dreba jau dangus nuo trimito gausmo, Rūstūs raiteliai ir žirgų prunkštimas Lemia mums pikta. Urną, kurioje tu miegi, kanopa Medo atšiauraus daužo. Kelkis! Argi Tu gali ramiai kapuose miegoti, Oriai ilsėtis? Traukit vėl kovot, vėl laimėti traukit, Romos karžygiai. Nukabint nuo staktos Įprastus šarvus te bus miela, šalmu Kaktą pridengti. Narsūs nuostabiai, su šarvais puošniausiais Dedamės kariais mes, įpratę žaisti Kovą - ne kovot, ir tuščiai kartoti Žodį "kautynės". Ainiai tolimi, mes narsiųjų bočių Šalmą užsidėt (ak, kaip gėda!) vengiam. Ir greiti gi mes svetimšalių perlais Smilkinius puoštis! Ieties per storos neapgniaužia rankos, Slysta nuo pečių per sunki strėlinė, Krenta lankas, o mums per ilgas kardas - Priekaištas gyvas. Gėdina silpnas mus rankas senieji Ginklai. Per platus tėvo šarvas sūnui Kabo ant pečių, ir senolių strėlės Mūsų neklauso. I, 17. Apie tai, kad valdovus labiausiai puošia nuosaikus būdas Ne žėruojančio krištolo Sienos, durys, langai ar mareotiški Vartai, auksu išgražinti, Garsina valdovus ir nemarioj giesmėj Juos išaukština, ne šlovė Padabina kapus laurais svečių šalių, O rami ir giedra kakta, Veidas, švytintis lyg saulė vidudienį, Niekad neapsiniaukiantis, Be šešėlio rūstaus antakių surauktų; Mielo šypsnio vaivorykštė Lyg Aušrinė žvaigždė, ką tik sužibusi. Sako, šalys pažįstamos Iš valdovų veidų. Leiskit, valdovai, mums Jūsų veidus, akis išvyst - Štai piliečių akis, veidus jau regime. Rūstaut pratina žmones tas, Kas paniuręs bausmėm nuolat grasina jiems. O jei baust nesiskubintų, Jei nušvistų laiku šypsena jo veide, Jis pašalintų žudynes, Baisų šėlsmą minios, kovą didikų ir Net valdovų grasinimus. Jei maištinga minia ūžia, neverta jos Atgrasiu niaurumu baugint, Kad pakeistų veiduos įniršį išgąstis. Žvaigždžiavilnis štai Avinas, Kurs padangės giedros pievose ganosi, Raktininkas pavasario, Viešpatauja dangaus kloniuos žvaigždėtuose, Aukšto skliauto platybėse; Valdo lokius, vilkus, ir kai ramus, ir kai Pyksta, likdamas nuosaikus, Ir valdingai, ragus purtydamas, nuožmiems Liūtams skelbią įsakymus. Jis sudraudžia griežtai ir aptvaran žvaigždžių Sugena klajūnus dangaus. Čia nepuola peslys gulbių baltųjų ir Jų nedrasko baisiais nagais. Klauso žirgas eiklus Belerofonto čia, O Chirono hemoniškos Strėlės niekad žvėrių šičia neperveria. Liūtas žaidžia čia su Dvyniais Ir su Jaučiu drauge, karčių nešiaušdamas. Nemauroja žvaigždynai ir Šuo neloja, skliautų niekad nedrebina Libių Liūto riaumojimas. Tyliai slenka dangaus skliautas negirdimai Ir vežimas žvaigždžių, pernakt Neužmiegančių, štai rieda padangėmis. Sklinda, aidi danguj tiktai Auksavilnės žvaigždės mielas mekenimas. Klesti meilė tarpusavio Danguje. Čia nėra sąmyšių ir vaidų - Šviečia meilės tikros liepsna, Juosia įsčias gamtos, šviesulius, gimdančius Visa, juosta žvaigždynų. Ją Riestaragis tasai - Avinas - pradeda. Jis - pasaulio tauri jungtis: Pradžią jungia šitos juostos ir pabaigą. I, 19. Ilgisi dangiškos tėvynės Keri tėviškė nuostabi: Keri ryškios žvaigždžių liepsnos skliaute dangaus, Nuolat budinčiam, keri vis Ir mėnulio šviesa, ir neramiai žibą Aukso rūmuose fakelai. O, šokėjai nakties, o, ratelius grakščius Lydintys amžini deglai! O, tėvynės gražus veide, ir jūs, mieli Skliautų degančių vis sargai! Ak, kodėl į mane, svetį žvaigždžių šviesos, Žvelgiat iš tolumų, deja? Per ilgam iš dangaus ištremtą, ak, kodėl? Klokit pilką velėną man Ir lelijom baltom klokite kapą čia, - Kūdikėlio šviesaus namus. Pančiai krinta mirties, ir pelenuos savuos Tolstu nuo pelenų savų. Meskit išnarą to kūno bejausmio ir Visa, ko nebereikia man: Į aukštybių erdves kylu, koksai likau. I, 22. Giria popiežiaus Urbono VIII poeziją Iš kur tas srautas žodžių suderintų, Ta saldžiabalsė upė atiteka, Iš kur tos sraunios bangos plūsta, Trokštančius jų paklausyt gaivina? Nejau Eaką rūstų vėl palenkė Orfėjo giesmės? Paskui jį Trakijos Ausylos uolos slinko, leidos Šokti Hemonijos akmenynai. Ar kitas dainius tartum Dedalas, kai Stygas užgavęs, Pierides pačias Pavergia giesmėmis ir duoda Mokytų žodžių upeliui pradžią? Skaidrios Penėjo upės čiurlenimas Tesalų kalnus šitaip nustebina, Taip Hebro, tekančio pro šalį, Klausosi Hemas apstulbęs. Šitaip Nuščiūva, šniokščiant tyro Partenijaus Bangas išgirdę, didūs Pangėjai, taip Kastalijos srovės ūžimo, Kurs iki pat Helikono aidi, Parnasas klauso, kai pasiilgusiems Laukams ši skelbia: štai jau pavasaris Džiugus artėja, jau gegužis Žalias iš tolimo kelio grįžta. Iš kurgi toji žodžių lotyniškų Srovė? Ji kyla, teka kaskart veržliau, Stiprėja, sūkurin įtraukus, Įkvėptas širdis ir dvasią neša. Ir tai giliąja plaukia minčių vaga, Tai vėl sruvena iškalbos upeliu Siauru, tai per gabumų plačią Dirvą vingiuodama teka, nuolat Banguoja, šėlsta, liejasi iš krantų Ta vandeninga upė. Nepančioja Vandens žolynai jos, klampusis Dumblas nekliudo srauniai jos tėkmei Jinai garsėja auksu ir Atikos Smaragdais žaidžia, o gintarinės jos Bangelės melodingai ošia Ir auksaspalvė srovė čiurlena. Manęs netraukia vandenys Kiros nei Fokidės versmės. Urbonai, jau tave Ir krištolinė Dirkė lydi, Ir vandenai iš olos Mergelių. Parnasas, šitas vienišas, nuošaliai Dunksojęs kalnas, dardanų šalyje Nūn tavo prišauktas svečiuojas, Lacijaus dainiai senieji grįžo. Patsai didysis Pindaras su džiaugsmu Tokiam varžovui - tau - nusileidžia, o Kamenos stebis, kai lig dugno Išsemi visą Pegaso versmę, Ar leistum žodžiams plaukti nevaržomiems, Jiems davęs valią, kai ditirambą tu Kuri, ar vėlei sumanytum Juos surikiuoti griežton eilutėn. Tačiau ne graikų laurų pagoniškų Vainikas tavo smilkinius puošia, o Mitra juos vainikuoja - šitas Tavo šlovės ir didybės ženklas, Išstūmęs laurus, purpuras ant galvos Tau tviska. Dainiai, jums jau gana sava Šlove puikuotis: jau lotynų Purpuras papuošė jūsų šlovę.Kitas skyrius >
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
