[1]
MIRTIES ANGELAS Jisai ateina per granito kiemą, Juoduos sparnuos pražilę plunksnos žiba. Paglosto medį, vandenį ir katę, Į dieną kaip į veidrodį pažiūri. Ir klanas dreba, nors nutilo vėjas, Ir katinas nuo slenksčio puola orą Kaip pelę. Medžio kraujas ima stingti, Diena dėmėm rudoj žolėj pabyra. Naujagimiu pravirksta ąžuolinės Šimtmetės durys. Pro geltoną rūką Ligonio akys mato: laumės juosta Kvatojančiom papūgom byra žemėn. Gyviesiems laikrodis skaičiuoja laiką, Ir voras tinklą tarp žvaigždžių kabina, O angelas, į židinį įėjęs, Pavirsta dūmais, pelenais, žarijom. AZIJOS SAULĖ Ta diena iš ugnies ir ledo, - Pasiklydo šviesa kristale, Išeities iš briaunų nerado Azijatų saulė žalia. Stabmeldžiai verkdami žiūrėjo Į negyvą dievą stikle, Kur ledų patale žėrėjo Azijatų saulė žalia. ANGELAS IR GAIDYS Kaip raidė S išpūsdamas krūtinę, Jis šaukia, atsistojęs ant žvaigždės, Kad, auštant rytui, kovą paskutinę Prieš žiaurų velnią angelas laimės. Jau tviska pievos ir laukai sudrėkę, Nuo skardžio krenta velnias žmogžudys, Ir angelas, iškėlęs kardą, rėkia, Ir gieda himną degantis gaidys. PAVASARIS arba VIVALDI Fioletinės kekės balandžių Ties nušvitusiu marmuru kabo. Horizontai pavasarį švenčia, Ir platanai pakyla iš kapo. Baltos kregždės pro debesį krinta, Ir liepsnosvaidis orą suskaldė, Kur sidabro audros labirinte Groja smuikais ir fleitom Vivaldi. Largo liūdesio potvyniu liejas Per Italijos lygumą plačią, Ir laimingu žingsniu, kaip šokėjas, Bėga dangiškais sodais vivace. PARKO RUDUO Žiaurus savižudis ruduo Pravirkdo statulas taurias, Ir teka ašarų vanduo Į juodo marmuro taures. O tu kaip aidas gyveni, Kaip balsas, plaukiantis toli, Tau atsispindi vandeny Sraigių procesija tyli. Pamėlynavęs nuo šalčio tolis, Kaip miręs lapas nuraudęs molis. MUGĖ Velnių veidais balionai per linksmą dangų čiuožia, Klarnetas imituoja čigoniškus gaidžius. Išgerk ugnies ąsotį, nuskink vaškinę rožę, Griebk už plaukų žirafą, ir šokit per medžius. Galingos rankos suka planetų karuselę, Vaivorykštę pralaužia arkliai ir neregiai. Mamytė pirko gėlę, tėvelis pirko lėlę, Gondolos pasikėlė, ir nulėkė drugiai. Laimingos, storos bobos jums kepa riebią žuvį, Spindėt varinei vielai prekymety smagu. Pažink arabų meilę, slidžiausią jos liežuvį, Laikyk pagonę širdį kaip velnią už ragų. Mieguistas mugės dievas į krūmus saulę tempia, Jai sunkią galvą skelia vieninteliu smūgiu, Orkestrą suvynioja, gesina karštą lempą, Įduoda miestą valdžiai venerų ir vagių. KARŠTA DIENA Dangų rėžia kiparisas plonas, Ir karštos dienos odekolonas Liejasi peizažui ant žaizdų. Švelnios adatos subado širdį, Alpdama ji šypsosi ir girdi Savo riksmą ir negali mirti, Kaip negalim mirti aš ir tu. Girdi: paukštis metalinis gieda Stiklo medy, vario vaisiai rieda, Virpa priešmirtiniam svaiguly. Į auksinę seno fauno pėdą Plaukia muzika tyli. Susiliejus stiklo medy su nematomais žiedais, Tau nerūpi, ar rytojus beateis. PO RUDENS MEDŽIU Dvi medžio šakos atsargiai, kaip rankos, Prie šono miegančiam pastatė lyrą. Ties juo bedugnėm lėkė Paukščių Takas, Dundėjo didelis varinis skliautas, O jis miegojo po rudens medžiu. Jis ėjo plyštančiais sapnų kanalais, Sapnavo tylą, virstančią į liepsną, Sapnavo liepsną, šliaužiančią per lauką, Geltoną, žiaurią, bailią, kaip kareivis. Liepsna, pasiekus vandenį, pavirto Žuvim ir žaisdama ištirpo jūroj. Naktis prabilo debesio balsu, Ir lyra kaip sirena uždainavo: Ruduo ateina oru ir žeme, Rubinų ir topazų sūkuriai Užkloja tyliai miegantį, kuris Laimingas guli, nugalėjęs Laiką. JŪRA Prieš miegą jūra keičia spalvą, Gaisruodama tarp akmenų, Ir puošia rūsčią dievo galvą Lengvų ornamentų menu. Zenitas supasi nukritęs Ir kyla linija blaivia Per nuogą kūną Amfitritės Geltono vakaro laive. Koralų rausvos rankos bąla, Sirenų balsas vos girdėt. Tritonai duoda jom signalą, Kad sapną galima pradėt. SEKMADIENIS Prieš dvidešimt metų mirusiam kambary Senės šešėlis žiovauja, suka tuščią Kavos malūnėlį, laikrodis rodo sekmadienį, Gegutė nutilo, svečią nudūrė smuklėj. Mieganti moteris skaito apdegusią knygą: "Baisią istoriją demono Belphegoro". Jos delnuose nutrūkę Saturno linijos. Dvigubos sienos pripiltos dukatų ir kaulų. Laiptais iš rūsio atbėga anemiškas balsas, Žvakėm ir ašarom lašanti koloratūra. Siena suplyšta, krenta guminė mergaitė, Kruviną širdį išneša smuikai į sodą. Milžinas klevas kvatodamas beldžia į rausvą Karstą, išpuoštą fleitom ir fioritūrom. "Poveri fiori". Užnuodytos alpsta žibuoklės. Balso šešėlis nubėga į dingusį namą. GARBĖ Nesibijokite grįžimo Metalais mintančios garbės: Kas plieno trapią širdį žino, Prieš jokį kardą nedrebės. Garbė apako ir užkimo Prie imperatoriaus duobės. BLONDINIŲ GATVĖ Blondinių gatvėn draudžiama įeiti Gyviesiems. Vandenilio peroksidas, Lašėdamas iš debesio į žemę, Auksuoja miegančių mergaičių plaukus. Tuščiom akim pavargusios gražuolės Nueina rudenėjančia alėja. Joms nuo pečių auksinės upės teka, Joms medžiai šlama apie Prozerpiną, Ir pragaro valdovės obuoliai Pro jas nurieda į geltoną dieną. Jos, nematydamos viena kitos, Prieina ligi geležinių vartų, Kur vagonėlių kimios dūdos groja " Senus galantus purpurinėm kaukėm". Sugrįžusios į kambarius neramios, Jos mato veidrodyje rausvą naktį Ir, guldamos ant giedančių grindų, Už sienų girdi šlamesį ir juoką. Nuo lengvo vėjo atsidaro durys, Ir, didelius sparnus palikę gatvėj, Į kambarius įeina angelai, Šypsodami po sidabrinėm kaukėm. SKULPTORIUS LIPDO CENTAURUS Jie mums kaip avį gyrė dvasią, Kad ji švelni, kad ji šviesi, Ją glostė šiltą ir nedrąsią, O ji kaip pantera drąsi Padangėj suposi ir nėrė Pro klaikiai klykiančias šakas, Pabaidė vandenį ir žvėrį Ir jauno skulptoriaus rankas: Nubėgo juokdamies centaurai Per girią, kupiną kvapų. O girioj augo tamsūs laurai Ir kantriai laukė jo kapų. KATĖS Čia gyvena persiškos katės, Nesirūpinančios vaikais. Kambarys, jų kūnus pamatęs, Ėmė klotis lėtais šilkais. Jos nuėjo per kilimo taką Ir ištirpo šilko klane. O nuo sienų muzika teka, Susikaupus ąsočio dugne. Natiurmorte, sklaidydamas tamsą, Tyliai liejasi žemas do. O vandentieky tragišką Brahmsą Repetuoja pamišęs vanduo. Pergamentu apvilktas tomas Zaratustrą cituoja sapne, Ir praeina katės fantomas, Atsimušęs šilko klane. DEGANTI ŠAKA Mes apleidom nuliūdusį taką Ir žodžius gedulingų poetų Ir pamatėm liepsnojančią šaką Ir virš jos - fioletinį lietų. O nakčia, kai padangė sutemo, Mes pradėjome liepsną raškyti Ir įėjom į grojantį namą Fioleto lašais aptaškyti. FURIOSO Įniršę nušoka nuo linijų tonai Ir sienom - kaip žvėrys - nubėga po tris. Nuplėšo pirštus chrizantemai geltonai Ir skersvėju išmuša namo duris. Bet Bartokas rėkia, jų šokį pamatęs, Kad reik su daiktais sugyventi gražiai, Ir tonai nurimsta ir murma kaip katės Ir eina miegot fortepijono dėžėj. MŪZA Siuvėja mūza iš Denis paveikslo Ant suolo deda siuvinį, pakyla, Nueina vasaros tuščia gatve, Pageltusia tartum kiniečio veidas. Marga suknelė ima lipti laiptais, Ir jai po kojom ąžuolinis balsas Skanduoja jambais bėgančius žodžius. Ji pro sunkias užmigusias duris Praeina tartum vėjas ir iš karto Kaip statula išauga kambary. Pamatę aklą akmeninį veidą, Vaikai sucypę pradeda blaškytis, Bet ji pro langą išmeta vaikus Ir pelargoniją ir kanarėlę, Ir kūdikiai, plasnodami sparnais, Kaip angelai į aikštę nusileidžia. Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu, Ir kanarėlė pradeda žydėti Skaisčiu geltonu žiedu. O akmuo Paduoda vyrui stilių ir lentelę Ir ima neskubėdamas diktuoti. VIDUDIENIS Jisai, sušukęs, kad neturi sielos, Iš kreivo bokšto ėmė kristi žemėn. Po juo blizgėjo ežerai monetom Ir žolės mito pieno burbulais. Džiaugsmingai rėkė lekiantis šešėlis. Jo riksmo negirdėjo žilas oras. Karaliaus šunys vijo linksmą briedį, Raudoni sodai springo obuoliais. Bekojis angelas italas šliaužė, Našlaičiams vilkdamas didžiulį maišą Metalo paukščių. Ajerų šešėliai Gražuolei kriauklei sakė paupy: "Kodėl tu lūpas ir akis slepi?" FESTIVALIS Purpuriniai išsiskleidė metai - Sidabrinių erdvių augalai. Advokatai ir akrobatai Skraidė ore kaip angelai. Dingo kūno svoris ir tūris, Gelmėje prabilo prasmė. Daktarai utriusque juris Deklamavo Saint Mallarmé. Velnio galiai pavedę sielą (Ji liepsnoj kaip gėlė išsiskleis), Akrobatai skrido per vielą, Žongliruodami rutuliais. Purpuriniai baigiasi metai, Akmenėja diena švelni. Advokatai ir akrobatai Per pasaulį eina liūdni. GAISRAS Naktis į žemę šoko nuo debesio, Geltoną lauką metė į ežerą Ir galvas rėkiančių šešėlių Papuošė gaisro rausvais vainikais. Atėjus rytui, ramios vaivorykštės Į žemę rėmė žydinčias kopėčias, Žadėdamos juodiems kaimiečiams Lengvą kelionę į margą dangų. PRADŽIA Pamatęs šokantį Adomą, Jis trypė žemę tris naktis, Žinodamas, kad per Sodomą Dangus į pragarus nukris. Jisai sukūrė kūną Ievai Ir medžiui, stovinčiam kukliai. Pragydo pievos ir papieviai, Prabilo jaučiai ir arkliai. Kvatojo Abeliai ir Kainai, Jiems buvo baisiai nuostabu, Pradėjus kilti kūnų kainai, Pradėjus dvasiai krist žaibu. VAKARO STEBUKLAS Mane nuliūdino ta rudenio diena: Beprasmiški darbai artojo ir kirtėjo r juodo traukinio mechaniška daina, Tačiau į vakarą stebuklas priartėjo, - Vanduo apsirengė melodija kuklia, Pabudusi šviesa į šaltą srovę metės, Švelnių atodūsių šilkiniam patale Bučiavo angelo krūtis nepilnametės. TRYS EILUTĖS Dvigalvis juodas vyras - gyvulys (Nuliūdęs senis ir įtūžęs liūtas) Šaltom oranžinėm akim žiūrėjo Į saulės padegtus senus medžius, Kuriems iš kūnų lekianti ugnis Į dangų kilo kaip daina. Po jais Minia kvatojo, gėrė ir prekiavo Ginklais ir puodais, meile ir arkliais. O jis rašė pirmą eilutę. Pamišęs pranašas žiauria barzda, Kuri dundėjo kaip Vulkano kūjis, - Iškėlęs delnus virš baimingos žemės (Delnų šešėliai - dideli vorai - Per galvas lipo karvėms ir žmonėms), Pradėjo klykti, kad valstybės galas Artėja, kad švenčiausių vilnų siūlas, Nuleistas naktį į skaidrias bangas, Gaubtam sidabro veidrody parodė: Į žemę plūsta demonų minia: Leviatanas, Essas, Asmodeus, Baalas, Botis, Pruslas, Abadonas, Agares ir Mercurius quadratus Sudegins miestą kaukiančia ugnim. O jis rašė antrą eilutę. Kaip išžudytos armijos likučiai, Per laiko dykumą keliavo metai, Mėnulio pilvas dilo ir storėjo, Į dangų lėkė medžiai už langų. Gaisrai ir maras iškapojo miestą, Dievai pabėgo rėkdami į girią, Tuščiam name, šešėlių karalystėj, Jisai rašė trečią eilutę. GRAŽI DIENA Apelsinai ir glicinijos, Saulės ašaros - citrinos. Begalybės tyros linijos, Amžinybės dainos grynos. Senas molis miega plytose, Geria vandenį mirtis, Ir per linksmą žolę ritasi Dievo didelė širdis. Pamiškėj šešėliai jodami Tyliai kalba su savim. Jūroj debesys žvejodami Džiaugias šokančia žuvim. Danguje šventa Liukrecija Kelia taurę rausvo vyno, Ir pagoniška Venecija Laukia pranašo - delfino. FILIDA IR FLORA Mergaitės Filida ir Flora akim kaip polipai Slidžiom ir saldžiom nuskendusios stovi ir šypso Dėmėtoj šviesoj, kur juodumas nutaškė mėlynę, Drumstam katile, kurio vengia žuvys ir žolės. Rodyklės, prapjovę vidunaktį, austrėms parodo Užmigusį laiką, negyvą Neptūno senatvę. Iš degančio laivo dainuodamas girtas jūreivis Svyruodamas eina jūros dugnu, o gražuolės Polipais akių ir lūpų medūzomis kviečia Atplaukti į guolį, išklotą rausvais embrionais, Jų buvusių meilių negalinčiais gimti paminklais. Mergaitės kaip motinos švelniai jūreivį paguldo, O jojo vėlė, plaukdama tarp koralų ir krabų, Nustebusi girdi šaltų embrionų choralą: "Non simt formae virginum, sed formae divinae Et respondent facie luci matutinae". PAGROBIMAS Jis pagriebė popierius, šovė, užšoko ant dviračio, Nuo kojų numušdamas neregį muzikantą. Sirenų liežuviai nutįso riksmu lig akiračio. Pabiro pieštukai. Grobikas išlipo į krantą. Tarnaitė pas ponią įbėgo, nualpusią rado ją. Grobikas nuo bokšto nušoko, jo salto mortalę Parodė šviesa ir paleido per eterį radio, Šaltais hieroglifais užrašė italas Montale. Ji pjovėsi venas, netekus poemų ir akcijų. as mėtė pavėjui per kalnus grobikas drąsus. Policija šaudė į debesis, krūmus akacijų, Ir šunys kvatodami gaudė šviesas ir garsus. JŪROS AUDRA Audra atbėga, griūva krantas, Benamė, didelė daina. Dainuoja Lekiantis Olandas, Ir skęsta raudanti diena. Per veidą uolai ima lietis Vėžiai ir bangos šimtmetinės, Ir šaukia verkiančios lesbietės, Kad grįžtų mirusios undinės.
Kitas skyrius >