404 Henrikas Radauskas "Eilėraščiai" | Antologija.lt

Henrikas Radauskas - Eilėraščiai

Apie kūrinį Turinys

ŽAIBAI IR VĖJAI
[1]


MIRTIES ANGELAS

Jisai ateina per granito kiemą, 
Juoduos sparnuos pražilę plunksnos žiba. 
Paglosto medį, vandenį ir katę, 
Į dieną kaip į veidrodį pažiūri.

Ir klanas dreba, nors nutilo vėjas, 
Ir katinas nuo slenksčio puola orą 
Kaip pelę. Medžio kraujas ima stingti, 
Diena dėmėm rudoj žolėj pabyra.

Naujagimiu pravirksta ąžuolinės 
Šimtmetės durys. Pro geltoną rūką 
Ligonio akys mato: laumės juosta 
Kvatojančiom papūgom byra žemėn.

Gyviesiems laikrodis skaičiuoja laiką, 
Ir voras tinklą tarp žvaigždžių kabina, 
O angelas, į židinį įėjęs, 
Pavirsta dūmais, pelenais, žarijom.


AZIJOS SAULĖ

Ta diena iš ugnies ir ledo, -
Pasiklydo šviesa kristale, 
Išeities iš briaunų nerado 
Azijatų saulė žalia.

Stabmeldžiai verkdami žiūrėjo 
Į negyvą dievą stikle, 
Kur ledų patale žėrėjo 
Azijatų saulė žalia.


ANGELAS IR GAIDYS

Kaip raidė S išpūsdamas krūtinę, 
Jis šaukia, atsistojęs ant žvaigždės, 
Kad, auštant rytui, kovą paskutinę 
Prieš žiaurų velnią angelas laimės.

Jau tviska pievos ir laukai sudrėkę, 
Nuo skardžio krenta velnias žmogžudys, 
Ir angelas, iškėlęs kardą, rėkia, 
Ir gieda himną degantis gaidys.


PAVASARIS arba VIVALDI

Fioletinės kekės balandžių 
Ties nušvitusiu marmuru kabo. 
Horizontai pavasarį švenčia, 
Ir platanai pakyla iš kapo.

Baltos kregždės pro debesį krinta, 
Ir liepsnosvaidis orą suskaldė, 
Kur sidabro audros labirinte 
Groja smuikais ir fleitom Vivaldi.

Largo liūdesio potvyniu liejas 
Per Italijos lygumą plačią, 
Ir laimingu žingsniu, kaip šokėjas, 
Bėga dangiškais sodais vivace.


PARKO RUDUO

Žiaurus savižudis ruduo 
Pravirkdo statulas taurias, 
Ir teka ašarų vanduo
Į juodo marmuro taures.

O tu kaip aidas gyveni, 
Kaip balsas, plaukiantis toli, 
Tau atsispindi vandeny 
Sraigių procesija tyli.

Pamėlynavęs nuo šalčio tolis, 
Kaip miręs lapas nuraudęs molis.


MUGĖ

Velnių veidais balionai per linksmą dangų čiuožia, 
Klarnetas imituoja čigoniškus gaidžius. 
Išgerk ugnies ąsotį, nuskink vaškinę rožę, 
Griebk už plaukų žirafą, ir šokit per medžius.

Galingos rankos suka planetų karuselę, 
Vaivorykštę pralaužia arkliai ir neregiai. 
Mamytė pirko gėlę, tėvelis pirko lėlę, 
Gondolos pasikėlė, ir nulėkė drugiai.

Laimingos, storos bobos jums kepa riebią žuvį, 
Spindėt varinei vielai prekymety smagu. 
Pažink arabų meilę, slidžiausią jos liežuvį, 
Laikyk pagonę širdį kaip velnią už ragų.

Mieguistas mugės dievas į krūmus saulę tempia, 
Jai sunkią galvą skelia vieninteliu smūgiu, 
Orkestrą suvynioja, gesina karštą lempą, 
Įduoda miestą valdžiai venerų ir vagių.


KARŠTA DIENA

Dangų rėžia kiparisas plonas, 
Ir karštos dienos odekolonas 
Liejasi peizažui ant žaizdų. 
Švelnios adatos subado širdį, 
Alpdama ji šypsosi ir girdi 
Savo riksmą ir negali mirti, 
Kaip negalim mirti aš ir tu.

Girdi: paukštis metalinis gieda 
Stiklo medy, vario vaisiai rieda, 
Virpa priešmirtiniam svaiguly. 
Į auksinę seno fauno pėdą 
Plaukia muzika tyli.
Susiliejus stiklo medy su nematomais žiedais, 
Tau nerūpi, ar rytojus beateis.


PO RUDENS MEDŽIU

Dvi medžio šakos atsargiai, kaip rankos, 
Prie šono miegančiam pastatė lyrą. 
Ties juo bedugnėm lėkė Paukščių Takas, 
Dundėjo didelis varinis skliautas, 
O jis miegojo po rudens medžiu.

Jis ėjo plyštančiais sapnų kanalais, 
Sapnavo tylą, virstančią į liepsną, 
Sapnavo liepsną, šliaužiančią per lauką, 
Geltoną, žiaurią, bailią, kaip kareivis. 
Liepsna, pasiekus vandenį, pavirto 
Žuvim ir žaisdama ištirpo jūroj.

Naktis prabilo debesio balsu, 
Ir lyra kaip sirena uždainavo:
Ruduo ateina oru ir žeme, 
Rubinų ir topazų sūkuriai 
Užkloja tyliai miegantį, kuris 
Laimingas guli, nugalėjęs Laiką.


JŪRA

Prieš miegą jūra keičia spalvą, 
Gaisruodama tarp akmenų, 
Ir puošia rūsčią dievo galvą 
Lengvų ornamentų menu.

Zenitas supasi nukritęs 
Ir kyla linija blaivia 
Per nuogą kūną Amfitritės 
Geltono vakaro laive.

Koralų rausvos rankos bąla, 
Sirenų balsas vos girdėt. 
Tritonai duoda jom signalą, 
Kad sapną galima pradėt.


SEKMADIENIS

Prieš dvidešimt metų mirusiam kambary 
Senės šešėlis žiovauja, suka tuščią 
Kavos malūnėlį, laikrodis rodo sekmadienį, 
Gegutė nutilo, svečią nudūrė smuklėj.

Mieganti moteris skaito apdegusią knygą:
"Baisią istoriją demono Belphegoro". 
Jos delnuose nutrūkę Saturno linijos. 
Dvigubos sienos pripiltos dukatų ir kaulų.

Laiptais iš rūsio atbėga anemiškas balsas, 
Žvakėm ir ašarom lašanti koloratūra. 
Siena suplyšta, krenta guminė mergaitė, 
Kruviną širdį išneša smuikai į sodą.

Milžinas klevas kvatodamas beldžia į rausvą 
Karstą, išpuoštą fleitom ir fioritūrom. 
"Poveri fiori". Užnuodytos alpsta žibuoklės. 
Balso šešėlis nubėga į dingusį namą.


GARBĖ

Nesibijokite grįžimo 
Metalais mintančios garbės:
Kas plieno trapią širdį žino, 
Prieš jokį kardą nedrebės. 
Garbė apako ir užkimo 
Prie imperatoriaus duobės.


BLONDINIŲ GATVĖ

Blondinių gatvėn draudžiama įeiti 
Gyviesiems. Vandenilio peroksidas, 
Lašėdamas iš debesio į žemę, 
Auksuoja miegančių mergaičių plaukus.

Tuščiom akim pavargusios gražuolės
Nueina rudenėjančia alėja.
Joms nuo pečių auksinės upės teka,
Joms medžiai šlama apie Prozerpiną,
Ir pragaro valdovės obuoliai
Pro jas nurieda į geltoną dieną.

Jos, nematydamos viena kitos, 
Prieina ligi geležinių vartų, 
Kur vagonėlių kimios dūdos groja "
Senus galantus purpurinėm kaukėm".

Sugrįžusios į kambarius neramios, 
Jos mato veidrodyje rausvą naktį
 Ir, guldamos ant giedančių grindų, 
Už sienų girdi šlamesį ir juoką.

Nuo lengvo vėjo atsidaro durys,
Ir, didelius sparnus palikę gatvėj,
Į kambarius įeina angelai,
Šypsodami po sidabrinėm kaukėm.


SKULPTORIUS LIPDO CENTAURUS

Jie mums kaip avį gyrė dvasią, 
Kad ji švelni, kad ji šviesi, 
Ją glostė šiltą ir nedrąsią, 
O ji kaip pantera drąsi

Padangėj suposi ir nėrė
Pro klaikiai klykiančias šakas,
Pabaidė vandenį ir žvėrį
Ir jauno skulptoriaus rankas:

Nubėgo juokdamies centaurai 
Per girią, kupiną kvapų. 
O girioj augo tamsūs laurai 
Ir kantriai laukė jo kapų.


KATĖS

Čia gyvena persiškos katės, 
Nesirūpinančios vaikais. 
Kambarys, jų kūnus pamatęs, 
Ėmė klotis lėtais šilkais.

Jos nuėjo per kilimo taką 
Ir ištirpo šilko klane. 
O nuo sienų muzika teka, 
Susikaupus ąsočio dugne.

Natiurmorte, sklaidydamas tamsą, 
Tyliai liejasi žemas do. 
O vandentieky tragišką Brahmsą 
Repetuoja pamišęs vanduo.

Pergamentu apvilktas tomas 
Zaratustrą cituoja sapne, 
Ir praeina katės fantomas, 
Atsimušęs šilko klane.


DEGANTI ŠAKA

Mes apleidom nuliūdusį taką 
Ir žodžius gedulingų poetų 
Ir pamatėm liepsnojančią šaką 
Ir virš jos - fioletinį lietų.

O nakčia, kai padangė sutemo, 
Mes pradėjome liepsną raškyti 
Ir įėjom į grojantį namą 
Fioleto lašais aptaškyti.


FURIOSO

Įniršę nušoka nuo linijų tonai 
Ir sienom - kaip žvėrys - nubėga po tris. 
Nuplėšo pirštus chrizantemai geltonai 
Ir skersvėju išmuša namo duris.

Bet Bartokas rėkia, jų šokį pamatęs, 
Kad reik su daiktais sugyventi gražiai, 
Ir tonai nurimsta ir murma kaip katės 
Ir eina miegot fortepijono dėžėj.


MŪZA

Siuvėja mūza iš Denis paveikslo 
Ant suolo deda siuvinį, pakyla, 
Nueina vasaros tuščia gatve, 
Pageltusia tartum kiniečio veidas. 
Marga suknelė ima lipti laiptais, 
Ir jai po kojom ąžuolinis balsas 
Skanduoja jambais bėgančius žodžius.

Ji pro sunkias užmigusias duris 
Praeina tartum vėjas ir iš karto 
Kaip statula išauga kambary. 
Pamatę aklą akmeninį veidą, 
Vaikai sucypę pradeda blaškytis, 
Bet ji pro langą išmeta vaikus 
Ir pelargoniją ir kanarėlę, 
Ir kūdikiai, plasnodami sparnais, 
Kaip angelai į aikštę nusileidžia. 
Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu, 
Ir kanarėlė pradeda žydėti 
Skaisčiu geltonu žiedu. O akmuo 
Paduoda vyrui stilių ir lentelę 
Ir ima neskubėdamas diktuoti.


VIDUDIENIS

Jisai, sušukęs, kad neturi sielos, 
Iš kreivo bokšto ėmė kristi žemėn. 
Po juo blizgėjo ežerai monetom 
Ir žolės mito pieno burbulais.

Džiaugsmingai rėkė lekiantis šešėlis. 
Jo riksmo negirdėjo žilas oras. 
Karaliaus šunys vijo linksmą briedį, 
Raudoni sodai springo obuoliais.

Bekojis angelas italas šliaužė, 
Našlaičiams vilkdamas didžiulį maišą 
Metalo paukščių. Ajerų šešėliai 
Gražuolei kriauklei sakė paupy:
"Kodėl tu lūpas ir akis slepi?"


FESTIVALIS

Purpuriniai išsiskleidė metai -
Sidabrinių erdvių augalai. 
Advokatai ir akrobatai 
Skraidė ore kaip angelai.

Dingo kūno svoris ir tūris, 
Gelmėje prabilo prasmė. 
Daktarai utriusque juris 
Deklamavo Saint Mallarmé.

Velnio galiai pavedę sielą 
(Ji liepsnoj kaip gėlė išsiskleis), 
Akrobatai skrido per vielą,
Žongliruodami rutuliais.

Purpuriniai baigiasi metai, 
Akmenėja diena švelni. 
Advokatai ir akrobatai 
Per pasaulį eina liūdni.



GAISRAS

Naktis į žemę šoko nuo debesio, 
Geltoną lauką metė į ežerą 
Ir galvas rėkiančių šešėlių 
Papuošė gaisro rausvais vainikais.

Atėjus rytui, ramios vaivorykštės 
Į žemę rėmė žydinčias kopėčias, 
Žadėdamos juodiems kaimiečiams 
Lengvą kelionę į margą dangų.


PRADŽIA

Pamatęs šokantį Adomą, 
Jis trypė žemę tris naktis, 
Žinodamas, kad per Sodomą 
Dangus į pragarus nukris.

Jisai sukūrė kūną Ievai 
Ir medžiui, stovinčiam kukliai. 
Pragydo pievos ir papieviai, 
Prabilo jaučiai ir arkliai.

Kvatojo Abeliai ir Kainai, 
Jiems buvo baisiai nuostabu, 
Pradėjus kilti kūnų kainai, 
Pradėjus dvasiai krist žaibu.


VAKARO STEBUKLAS

Mane nuliūdino ta rudenio diena:
Beprasmiški darbai artojo ir kirtėjo 
r juodo traukinio mechaniška daina, 
Tačiau į vakarą stebuklas priartėjo, -

Vanduo apsirengė melodija kuklia, 
Pabudusi šviesa į šaltą srovę metės, 
Švelnių atodūsių šilkiniam patale 
Bučiavo angelo krūtis nepilnametės.


TRYS EILUTĖS

Dvigalvis juodas vyras - gyvulys 
(Nuliūdęs senis ir įtūžęs liūtas) 
Šaltom oranžinėm akim žiūrėjo 
Į saulės padegtus senus medžius, 
Kuriems iš kūnų lekianti ugnis 
Į dangų kilo kaip daina. 
Po jais Minia kvatojo, gėrė ir prekiavo 
Ginklais ir puodais, meile ir arkliais. 
	O jis rašė pirmą eilutę.

Pamišęs pranašas žiauria barzda, 
Kuri dundėjo kaip Vulkano kūjis, -
Iškėlęs delnus virš baimingos žemės 
(Delnų šešėliai - dideli vorai -
Per galvas lipo karvėms ir žmonėms), 
Pradėjo klykti, kad valstybės galas 
Artėja, kad švenčiausių vilnų siūlas, 
Nuleistas naktį į skaidrias bangas, 
Gaubtam sidabro veidrody parodė:
Į žemę plūsta demonų minia:
Leviatanas, Essas, Asmodeus, 
Baalas, Botis, Pruslas, Abadonas,
Agares ir Mercurius quadratus 
Sudegins miestą kaukiančia ugnim. 
	O jis rašė antrą eilutę.

Kaip išžudytos armijos likučiai, 
Per laiko dykumą keliavo metai, 
Mėnulio pilvas dilo ir storėjo, 
Į dangų lėkė medžiai už langų. 
Gaisrai ir maras iškapojo miestą, 
Dievai pabėgo rėkdami į girią, 
Tuščiam name, šešėlių karalystėj, 
	Jisai rašė trečią eilutę.


GRAŽI DIENA

Apelsinai ir glicinijos, 
Saulės ašaros - citrinos. 
Begalybės tyros linijos, 
Amžinybės dainos grynos.

Senas molis miega plytose, 
Geria vandenį mirtis, 
Ir per linksmą žolę ritasi 
Dievo didelė širdis.

Pamiškėj šešėliai jodami 
Tyliai kalba su savim. 
Jūroj debesys žvejodami 
Džiaugias šokančia žuvim.

Danguje šventa Liukrecija 
Kelia taurę rausvo vyno, 
Ir pagoniška Venecija 
Laukia pranašo - delfino.


FILIDA IR FLORA

Mergaitės Filida ir Flora akim kaip polipai 
Slidžiom ir saldžiom nuskendusios stovi ir šypso 
Dėmėtoj šviesoj, kur juodumas nutaškė mėlynę, 
Drumstam katile, kurio vengia žuvys ir žolės.

Rodyklės, prapjovę vidunaktį, austrėms parodo 
Užmigusį laiką, negyvą Neptūno senatvę. 
Iš degančio laivo dainuodamas girtas jūreivis 
Svyruodamas eina jūros dugnu, o gražuolės 
Polipais akių ir lūpų medūzomis kviečia 
Atplaukti į guolį, išklotą rausvais embrionais, 
Jų buvusių meilių negalinčiais gimti paminklais.

Mergaitės kaip motinos švelniai jūreivį paguldo, 
O jojo vėlė, plaukdama tarp koralų ir krabų, 
Nustebusi girdi šaltų embrionų choralą:
"Non simt formae virginum, sed formae divinae 
Et respondent facie luci matutinae".


PAGROBIMAS

Jis pagriebė popierius, šovė, užšoko ant dviračio, 
Nuo kojų numušdamas neregį muzikantą. 
Sirenų liežuviai nutįso riksmu lig akiračio. 
Pabiro pieštukai. Grobikas išlipo į krantą.

Tarnaitė pas ponią įbėgo, nualpusią rado ją. 
Grobikas nuo bokšto nušoko, jo salto mortalę 
Parodė šviesa ir paleido per eterį radio, 
Šaltais hieroglifais užrašė italas Montale.

Ji pjovėsi venas, netekus poemų ir akcijų. 
as mėtė pavėjui per kalnus grobikas drąsus. 
Policija šaudė į debesis, krūmus akacijų, 
Ir šunys kvatodami gaudė šviesas ir garsus.


JŪROS AUDRA

Audra atbėga, griūva krantas, 
Benamė, didelė daina. 
Dainuoja Lekiantis Olandas, 
Ir skęsta raudanti diena.

Per veidą uolai ima lietis 
Vėžiai ir bangos šimtmetinės, 
Ir šaukia verkiančios lesbietės, 
Kad grįžtų mirusios undinės.