en
Kuprelis vėl patylėjo kiek, palaukė.
- Ilgai ėjau iš namų išėjęs.
Kur ėjau, apie tai negalvojau. Buvau kaip pakalnėn paristas akmuo. Vien riedėjau. Toliau nuo namų, toliau nuo žmonių.
Toli nuėjau. Kad ir ieškoję, būtų niekur manęs neradę.
Dieną miegojau kur krūmuosna įlindęs, o naktį ėjau, bėgau. Vengiau sustikti žmonių ir iš tolo. Bijojau, kad jie pamatę mane pamišėliu paskaitys ir dar keliuos susirinkę panorės sugauti.
Jei ir naktį pasivaidindavo kur žmogus, nutildavau ir užsiglausdavau kur.
Dar ir dabar bijau žmonių, labiausiai nepažįstamų. Kai ką sustinku, tuojau žiūriu, ar jis ko neslepia: kišenėje ar akyse.
Vieną šiltą vakarą, nusėdus saulei, ėmė kilti iš pievų balti rūkai, kaip vidurvasaryje. Aš sustojau ir įsižiūrėjau į juos. Jie kilo, sklaistėsi, nėrės pro krūmus, paslėpė upelį. Man kilo galvoje vasaros vaizdai, raiškūs, varsingi jie svaigino mane.
Ėmiau brist pievon. Tolyn, gilyn. Bet pamažu. Bijojau sudraikyti rūkus ar sudrumsti savo regėjimus.
Štai matau, ten toliau stovi ji, visa balta, apsisiautus nuo galvos lig žemei permatomu apsiaustu. Ji moja į save. Girdžiu ir švelnų, rūkų nešamą kuždesį: "Olesi, Olesi." Einu į ją, tiesiu rankas. Ji pakyla oran ir slenka pažemiu. Vejuos paskui. Ji slenka greičiau ir vis toliau. Jau pavargstu, man užmuša kvapą, suklumpu pievoje, ji vėl, matau, sustoja ir kužda: "Olesi, Olesi!" Vėl vejuos, akių nuo jos neatitraukdamas. Štai ji lūkina manęs. Jau visai arti, tiktai penkiais žingsniais nuo manęs atokiai. Dar arčiau, dar arčiau. Štai visai priėjau. Stveriu jos ranką, širdis sustojo iš džiaugsmo, ir ji vėl staiga mane palieka. Bet iš tolo kužda, vilioja.
Štai Gundė įslinko miškan, išnyko. Įlėkiau paskui. ieškau, graibau apie kiekvieną medį. Ji štai atsiliepia man per kelintą medį. "Au, aš čia!" Lekiu tenai, ji toliau: "Au! au! Olesi!" Štai matau, ji medyje ant šakos linguoja; šaka girgžda ir jos šilkinis permatomas apsiaustas čeža. Pasalomis, slapstydamos prieinu prie to medžio, taikau jau lipt, ji šust! ant kito. Tenai jau supas, linguoja. Žiūri į mane ir piršteliu moja.
Miške vis daugiau temo, bet aš mačiau ją vis viena. Ji man žvilgėjo tamsoje ir kelią rodė.
Naktis nubalto, išaušo ir Gundė visai nuo manęs pasislėpė. Lyg visą pasakingą reginį šviesa sugėrė.
- Gunde, Gunde, ateik, sugrįžk, sugrįžk! Žiūrėk, kaip čia raudona saulė teka, purpuru uždega girių viršūnes ir auksu tirpina debesis. Klausyk, kaip paukščiai bunda, tolimon kelionėn rengias, rokuojas. Jie skris visi susitarę. Tu išskridai viena...
- Sugrįžk, Gunde! Aš visas degu lūkesiu. Sugrįžk ir paimk mane! Stovėjau miško pakraštyj iškėlęs rankas ir mačiau, kaip augo, skleidės palša diena, persunkta šaltos tikrovės. Nemigęs pradėjau busti.
Laukiau tokių, rūkais kylančių vakarų, laukiau ūkanoje Gundės, bet vakarai darės vis šaltesni, - rūkai nekilo. Naktys darės juodesnės ir temo greičiau.
Jaučiau, kad buvau visai nesveikas. Iro mano kūnas ir dvasia.
Protarpiais, ypatingai rytais, viskas man prablaivėdavo, nuo akių lyg kokia uždanga nukrisdavo. Jaučiaus pasveikęs. Juokiaus pats iš savęs, iš meilės apskritai.
- Kvailas daiktas. Dar kvailesnis, kas jai nugarą lenkia.
Ryždavaus tuojau pat grįžti į normalias gyvenimo vėžes ir nejuokinti daugiau pasaulio.
Bet pamažu, vienas vaizdas po kito primindavo man Gundę. Girdėjau jos balsą, jaučiau jos kvapą.
Ir man vėl darydavos svaigu. Vėl keitės mano akyse dienos šviesa ir visi daiktai aplinkui.
Jaučiau, kad tie pasveikimo protarpiai man buvo labai nesveiki.
Bet dienos bėgo ir tekino mane, kaip vanduo jūros pakraštyj kietą akmenį.
Vienam, nežinau kokiam miške radau didelį kiaurą ąžuolą. Susukiau jame savo gūžtą.
Neturėdamas ko daryti, nežinodamas kur dėtis, kiauras dienas slankiojau po mišką. Vakarais grįždavau savo ąžuolan, įlįsdavau drevėn ir užmigdavau tenai, lyg vandenyje nuskandintas. Joks sapnas manęs negundindavo. Miegas būdavo juodas ir tuščias, kaip gili duobė. Nubudęs jausdavau, kaip jis mane žemyn slegia ir vėl savo juodon duobėn stumia.
Išalkęs bruknių, spalgenų pasirinkdavau. Sukramtydavau jas. Radęs kur, grybą išsikepdavau. Ir jau būdavau sotus. Visai mažai man reikėjo. Dar gurkšnį vandens šaltinyje išgerdavau. Nuo jo man vėsiau pasidarydavo, galvoj kiek palengvėdavo.
Retkarčiais man būdavo beveik linksma. Vienas, vienas. Miške tylu, tylu. Kartais nusigandęs kiškis tarp krūmų švysterėja. Lapė pralekia, vilkas savo sermėgą parodo. Voverė riešutus lazdynuose braškina, gliaudo; įsikandus po vieną apušėn neša. Margai dryžas genys medžiu šokinėja; kala kiek įmanydamas jį iš visų pusių. Žalvarniai pačiose viršūnėse rėkauja, ant laibų šakų grakščiai supasi.
Neatsižiūriu aš į visus miško gyventojus. Visi jie man tapo artimi, lyg kokie giminės, kaimynai. Pažinau jų, regis, kiekvieną, beveik pasisveikinti galėčiau. Geniai kalė ir mano ąžuolą, nuo kirminų gynė ir ne kartą voveraitė ant jo pasėdėti atlėkdavo. Ir lapė nebijodavo pro šalį prasmukti. Vilkas beveik kasdien netolimais praeidavo.
Bet tokiai šviesesnei valandėlei praslinkus, sunku, nepaprastai man būdavo sunku. Rodos, visi debesys ant to miško užgriūdavo. Užtemdavo jame, lyg saulė visai būtų pranykusi.
XXXVII
Jau spalių mėnuo atėjo. Pradėjo naktimis būti smarkios šalnos. Tintau nuo šalčio. Mažai ką gelbėjo ir sausi lapai, kurių pilna savo drevėn buvau prisinešęs. Reikėjo bėgti iš miško.
"Bet kur? Nejaugi atgal į žmones?"
"Negrįšiu į juos! Negrįšiu!"
Pagalvojęs net drebėjau iš baimės, kad reikės grįžti.
"Tai kurgi dėtis?"
Nerasdavau tan klausiman atsakymo.
Kartą dingterėjo galvon, regis, laiminga mintis:
"Važiuosiu Jeruzalėn. Pasimelsiu Kristaus Karstui, nusiplausiu nuo nuodėmių ir Jis man padės. Aš tuomet rasiu Gundę. Būtinai rasiu!" - tikėjau.
Visai įsitikinau, kad kai tik nuvažiuosiu ton šventon vieton, tai ir susitiksiu su ja kur, ji pati į mane ateis. Mes Staševskį ir viską ir grįš.
Štai jau, regis, parvažiuoju iš Jeruzalės, grįžtu Skardžiuosna, vėl vargoninkauju. Sėdžiu prietemoje savo kambarėlyje. Tylu, niekur nieko. Staiga prasiveria durys ir Gundė įlekia visa raudona, sukaitus, nuvargus; puola man ant kaklo, skabina, bučiuoja ir sako:
- Aš tavo, tavo, Olesi! Tiktai tavo vieno! Myliu tave, gyvensiu su tavim. Visuomet dabar, visą savo amžių.
Jau ir neina nuo manęs. Nuo tos dienos pasilieka. Klebonas mus sutuokia ir tėvai džiaugias, palaimina.
"Tikrai taip bus! Tikrai!" - džiaugiaus, ausdamas vaidentuvėje gražius svajonių vaizdus.
Bet tai ne vaizdai atrodė, o tai, kas iš tiesų įvyks.
Ir visas tas regėjimas, tikras, pranašingas, iš akių nesitraukia. Vien juo ir gyvenu.
Tą pat dieną palikau savo įprastą drevę. Negaila buvo atsiskirti.
Nesidairydamas išėjau iš miško.
Daug turėjau vargo, begalę rūpesnių, kol pagaliau įsėdau vagonan traukinio, kuris vežė maldininkus į Austrijos pasienį; Nemažai tuomet jų važiavo drauge su manim. Buvo trys lietuvės: dvi aiškios senmergės, trečia kokio kunigo sesuo, taip pat nemažo metų skaičiaus. Lietuvis vienas, neskaitant manęs. Buvo tai dievobaimingas, apyturtis ūkininkas, kuris važiavo pasimelsti Kristaus Karstui jau ne pirmą kartą. Visą kelionę jis tiktai ir šnekėjo su tomis trimis, galbūt anksčiau buvusiomis Magdalenomis. Aš su jais nesusipažinau. Nenorėjau. Sėdėjau vienas, kokian kampelin įsispraudęs, ir nieką nei žodžiu neprakalbinau. Nei karto nepažiūrėjau nei pro vagono langą, man nerūpėjo svetimų kraštų gamta pasigrožėti. Jokian miestan taip pat nebuvau išėjęs. Kai visi maldininkai išeidavo pažiūrėti kokio miesto, aplankyti jo bažnyčių, permesti jose po vienus kitus poterius, aš atsilikdavau geležinkelio stotyje. Vien tiktai laukiau, kad jie greičiau sugrįžtų, kad vėl galima būtų važiuoti, artintis į tą stebuklingą šalį, į jos šventą miestą, kur aš tikėjaus rasti pagelbą.
"Dievas man padės."
"Pasimelsiu tenai, visą savo maldą išdėsiu. Toje pat vietoje, kur Dievo Sūnus, Dievas tikras, tris dienas uoloje ilsėjosi. Nuo vargų ir kančių, kurių jam numylėtoji žemė tikrai nepagailėjo. Paskum, nuvertęs sunkų akmenį, visam pasauliui meilės ir išganymo negęstantį žiburį įžiebė. Tas žiburys sužibs ten ir man."
Ir jūra plaukiau, lyg neplaukiau. Nemačiau, negirdėjau, ar kas sirgo, ar kas ką kita darė. Nesigėrėjau nei nuostabiomis, kaip nesuinteresuotai mano ausis pasiekė žodžiai, Graikijos salomis. Jų nemačiau nei vienos, žiūrėjau tik, akių neatitraukdamas, tan laikan, kai Gundę pamatysiu, kai ji, Dievo pasiųsta, į mane ateis. Tai šnekėjaus su ja, laimės apsiaustas, tai gyvai su jos tėvais Lietuvos reikalais tariaus. Tai, regis, tamsią lytingą naktį nešiau knygas per sieną, dalinau, skleidžiau jas po visus sodžius, po plačią Lietuvą. Ir raudonsiūliai, regis, manęs nemato, nežino, nepatrinka. Niekas man nekliudo. Neįgali kliudyti. Auga, kyla mano vardas, visi į mane eina, lekia, prašo patys nušviesti jų apylinkę. Ir šviesu jau visur paliko, raudonsiūliams nuo aiškios šviesos ir akys apraipo; visi apakę savo kraštuosna išsigrūdo. O Gundė myli, gerbia mane todėl. Pati darbą padeda dirbti ir mano pajėgas papildo.
Laivas, tarytum tardamas mano svajonėms, palengva, ritmingai supė. Matyt, ore buvo kiek vėjinga vėlyvo rudens giedra. Su Viduržemio jūros giliai žydriuoju dangum. Tai nemačiau, tai tik jaučiau savo ir laivo nuotaikoj. Jei sėdėdavau laive ir atvirame ore, atgulęs patogioj kėdėj, nedaug ką mačiau. Pamatysiu jau, regis, kas man domę sujudina, pažiūriu valandėlę. Atsigrįšiu, vėl užmirštu, lyg ir nieko nebūčiau matęs. Žiūrėjau vis savin, savo atitvertan, laukiaman pasaulin. Negalėjau iš jo kitur išeiti, tik jį plėčiau ir ugdžiau.
Nelabai įdomios man buvo ir procesijos, ir sutikimai Šventam Mieste. Ėjau, vaikščiojau su kitais, lyg tą miestą ir jo žmones seniai jau būčiau pažinęs.
Tiktai lyg atsiminiau prie Kristaus Karsto. Staiga mane apėmė neapsakytas gailesis ir visiškas susijaudinimas. Puoliau ant kelių ir ėmiau melstis visa savo širdimi, visa siela. Visą save buvau toje maldoje atidavęs.
- Dieve, Dievuli geras, Jėzau Kristau, savo gyvybę žmonių labui ir išganymui paaukavęs, pagailėk manęs, bent menką truputėlį savo gausios malonės man suteik. Meldžiu Tavęs, tavo tarnas silpnas, nuženk į mane savo dangiškoje galybėje, dovanok man mano visas gyvenimo mažas ir dideles nuodėmes, kurias gal per savo nesusipratimą ir silpnybę įvykinau. Nebausk manęs tiek smarkiai. Dovanok man visą mano praeitį. Dovanok, galingasis Viešpatie, žemės ir dangaus Karaliau, ir Gundės nuodėmes, ir jos visus nusikaltimus. Tenerūstina jos darbai Tavo skaisčiojo sosto, tenerūstina jie visų Tavo šventųjų - teatleidžia jai visas dangus. Ji sugrįš į Tave, sugrįš kaip paklydusi avis Tavo vienon avinyčion. Neduok jai, Viešpatie, pražūti, išgelbėk jos sielą. - Meldžiu Tavęs, čia ant kelių akivaizdoj Tavo Švento Karsto nulinkęs: priimk, Jėzau Kristau, tą kryžių, kurį buvai dėl mano blogų darbų ant mano pečių uždėjęs. Nuvargau, negaliu toliau jo panešti; nepakelia daugiau mano pečiai. Silpnas, menkas, Viešpatie, esu, - priimk jį, pagailėk manęs. Aš noriu dar, kaip sveikas ir stiprus vyras, gyvą gyvenimą pagyventi. Aš nenoriu sunykti Aukščiausio Dievo kūrybos didžiausiu džiaugsmu nepagyvenęs. Man jau per daug vargo, aš noriu garbinti Tave laimėje. Laimę ir prasmę mano žemės gyvenime gali duoti tik sugrįžus Gundė. Sujunk mus, Viešpatie, atleidęs mums visas mūsų nuodėmes. Mes savo neišpasakytoj laimėje Tavo neribotą, gerą kuriančią galybę garbinsim... Tu ateisi, Viešpatie, ir išklausysi mano maldos. Tu suteiksi man bent trupinėlį savo gausios malonės... Juk tu girdi mane, Viešpatie, ten aukštai būdamas?
Tu žinai ir girdi viską. Tu teisingas. Aš tikiu Tau Tavo dangiškoje galybėje.
Meldžiaus ilgai. Mano malda lengvino ir kėlė mane. Slūgo apačion visi debesys ir visi šešėliai.
Priėjus išpažintin ir priėmus Švenčiausį, jaučiaus visiškai pakitėjęs. Tarytum didžiausį kalną būčiau galutinai nuo savęs nuvertęs.
Savo būrio maldininkų ir nelaukiau. Išvykau su tais, kurie pirmiausiai aplankė Šventąsias vietas. Aš daugiau niekur ir nebuvau, tiktai vienoj Jeruzalėje.
Kai Jafoje dėl laivo suvėlavimo teko sugaišti keletas dienų, nežinojau iš veržimosi pirmyn kur dėtis. Regis, būčiau ėjęs pėsčias per Konstantinopolį.
Laivu plaukdamas ir paskum važiuodamas traukiniu vis laukiau stebuklo. Tikėjaus, kad štai, štai Dievas parodys savo malonę, patenkins mano maldą.
Kokią, kiek į Gundę panašesnę mergiotę pamačius, man sustodavo širdis:
"Ar tik ne ji? Gal ir ji buvo Jeruzalėje? Gal ten dabar vyksta?"
Traukiniui sustojus kur kiek ilgesnį laiką, išeidavau miestan. Visur vaikščiojau, klajojau tikėjaus Gundę sustikti. Nieko nematęs skubinau atgal, bijodamas pavėluoti.
"O gal ji šitan traukinin pataikys? Gal ir ji, Dievo pasiųsta, ieško manęs?"
Norėjau važiuoti pro Varšuvą ir eiti tiesiai į dailininką Joną Staševskį.
"Bet gal Gundė Skardžiuose? Gal laukia manęs ten? Gal Staševskis ją jau pametė, kokios kitos, miestietės dėlei? Ne, Dievo balsas į ją prabilo, man Jeruzalėje esant. Gundė dabar Skardžiuose. Dievo įkvėpimu, savo valia."
Nesukiau Varšuvon.
Atvažiavau Skardžiuosna. Gundės dar ten nebuvo.
Mano pareigas ėjo kitas vargoninkas. Klebonas paaiškino, kad laikinai, ir kvietė grįžti. Aš negalėjau. Negalėjau įeiti bažnyčion ir paliesti vargonų, kol nepažiūrės į mane Gundės žvilgsnis.
Užsidariau nuo žmonių. Maldą, karštos, nuvargusios širdies Jeruzalėje pasakytą, vėl kartojau. Bet malda blyško vis labiau, manęs nekėlė ir turbūt Dievo nesiekė. Lyg didelis širmas paukštis, savo stiprius sparnus iškėtęs, jai kelią pastojo. Piktu žvilgsniu kreipė ją į žemę, į siaurus tarpkalnius.
Mane kaustė širmo, nematomo paukščio aklas žvilgsnis.
Atėjo Kalėdos, Kūčios. Kai visi šeimynos nariai į šienu apklotą ir baltai švintantį stalą renkas. Kai lietuviai kareiviai net iš gilios Rusijos Kūčioms namon bėga. Gundė negrįžo ir tuomet. Tik išgirdau gandus, kad ji Varšuvoj gerai su Jonu Staševskiu gyvena; net seserį Julytę į save kviečia.
Skardžiai man staiga visai svetimi pasidarė. Tuojau po Kalėdų išvažiavau iš ten net neatsigrįždamas. Po rogėmis girgždėdamas sniegas reiškė mano nuotaiką.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
