en
Visa ta srija, prasidedant nuo Ventos ir Dubysos lig Laivenos ir Mūšos upių, yra lygi, be kokių kalnų. Žemė yra labai gera, tiktai lytotuose metuose prapuola rugiai ir javai, nes vanduo neturi kur nutekėti. Žmonės aria žemę su mažais žambiais, ekėčias turi padirbtas iš paties tik medžio, be geležies, su kuriomis niekumet negal juodžemio gerai išekėti. Sėja visokius javus, kviečiai, arba pūrai, čia uždera. Ratus turi labai trumpus, ieninykus, su kampu. Vienam žmogui atsisėdus, antram nebėra kur sėsti.
Išmanė tokius ratus dėl atbuvimo lažo, nes dabojo, kad arklių savo per daug nenuvargintų. Dabar, lažo nebesant, reikėtų, kad imtųsi proto ir dirbtų didžius, su dišliu, su dviem arkliam traukiamus. Iškada paties žygio, nes į jų ratus tiek tegal įdėti, kiek geras vyras galėtų panešti. Ratų vienok, su vienu dišleliu šalyj prikergtu, su vienu arkliu važiuojamų, neturi. Žiemos laike važiuojas su rogėmis, su vienu šalyj esančiu dišleliu.
Vyriški vasaros laike dėvėja brylius, iš vilnų nuveltus. Žiemą turi kepures šiltas ar ausytas, ar lenktineles. Sermėgas turi rudas, su liemeniu ir su stačia apykakle siūtas. Žiemą kailinius velka po sermegą. Motriškosios dėvėja tokias pat ir taip pat siūtas sermėgas. Galvas apriša su skepetais, kuriuos tik antklesčia, bet nevytura. Visi kojas auna su vyžomis. Yra dievobaimingi, geri, lėti, o tankiai ir turtingi. Vadinas paprastai nuo Šiaulių miesto šiaulyčiais. Parakvijose, artesnėse Dubysai ir Ventai, grinyčios yra šviesios, su langais, tiktai be kaminų. Parakvijose, artesnėse Laivenai ir Mūšai, yra tamsios. Langeliai yra maži, iš stiklo ar su lentalėmis užstumiamys.
Žmonės tos srijos neturi pirčių, o daugel vietose nė upių dėl išsiplaukymo, todėl yra juodi, su prakaitais permerkti. Mergaitės pagaliaus išeina šieno grėbti su juodais, neplautais marškiniais - bjauru ir veizėti. Linkėčiau šiaulyčiams padirbti kožnam sodžiui gražias, su langais pirtis ir eiti į tas bent nedėlioj kartą. Sakiau nekuriems tai, bet nepaklausė.
Dar negana man buvo kelionės. Pabengęs darbą Pasvalyj, nuėjau į Davėnus, įlindau į koplyčią ir karštai pasimeldžiau prieš stebuklingą Kristų Jėzų, ten stovintį. Išėjęs sutikau stiprų vyrą ir tariau: "Tėvai, esmi kriaučius, bene turėtum darbo?" Tas atsakė: "Aš esmi Pyragis, tos ūlyčios ūkinykas, eikš prie manęs, rasi ir gausi darbą." Nuėjęs ėmiau mierą visų vyriausiai dukteriai ir siuvau jupelelę.
Čia man besiuvant, atvedė katalikai meškinykai dvi dideli meški; vaikai su šunimis tujaus susirinko. Meškinykai pūtė trūbą, šankino meškas, o paskiaus įdavė meškai savo kepurę, kuri, su dviem kojom atėjusi, meldė nuo Pyragio grūdų, duonos ir pinigų. Viso to po biškį meškinykai gavę nėšinos toliaus. Nė kokių burtų nė mislyti nemislijo daryti. Toks tai meškų vadžiojimas nieko pikto nedaro.
Vieną subatos vakarą tariau vyresniajai dukteriai: "Ar žinai ką, arti Užgavėnės, būt gerai pasilinksminti; aš moku griežti, paklausk motynelės, ar leis." Duktė tujaus šoko prie motynos ir klausė. Ta atsakė: "Nu, gerai, reikia susiedų jaunūmenę pakviesti." Duktė beregint išsiuntė tarnaujančias mergaites. Tuo tarpu aš pradėjau dzirzginti. Sustojo trys dukterys ir šoko taip vadinamą šieną. Susirinko aštuoni vaikiukai ir šešios mergelės. Klausiau: "Ką šoksit?" Atsakė: "Anglėzą". Man tą griežiant, spardės visi kiek tinkamys, vaikiukai vos grindų neišmušė su kulnimis, nes visi buvo batuoti.
Pailsę sėdos. Tuo tarpu viena mergelė atėjusi tarė: "Pagriežk mums Marcelės tancę, šoksime be vyriškųjų." Man dzirzginant, šokinėjo šešios mergelės gan ilgai.
Toms pailsus, vienas vaikinas man tarė: "Kad mergelės šoka vienos, ir mes vieni pašoksime; pagriežk mums spilgą." Man pradėjus tą dzirzginti, sustojo penki vaikiukai: vienas tos spilgos ieškojo, o keturi stovėjo. Ir taip pakarčiui šoko.
Tiems šokinėti apkyrėjus, sustojo trys mergelės, kurios, už rankas susikibusios, šoko taip vadinamą žydelkelę.
Apsistojus du vaikinu padėjo kryžiškai ant grindų du šakaliu ir šoko tancę, vadinamą žirklės.
Ant galo, visi kartu sustoję, šoko podušečką. Pailsus gera Pyragienė davė večerę ir išleido svečius namon.
Labai įtikau Davėnų jaunūmenei, kuri manęs ir išleisti nebnorėjo, tačiaus, darbą pabengęs, keliavau toliaus. Užėjau į Remeikių ūlyčią Vabalnykų parapijos, bet, darbo negavęs, leidaus toliaus. Nutraukiau į Skapiškės parapiją ir ką siūti radau pas Svilą, Kreipšių ūlyčios gaspadorių.
Atvykau čia pačiame įkaitime Užgavėnių panedėlyj. Tą dieną niekas nekliudė darbuoties, bet uternyke vos ne nuo pat ryto pradėjom voliuoties. Graži Svilienė iškepė blincius, valgėm, paskiaus davė šiupinį, ir tą perėmėm. Pavalgius aš dzirzginau su skripyčiomis, Petronelė ir Marijonė, dukteri Svilos, tujaus pradėjo tūpčioti ir šokti, pristojo sūnus Karolius. Beregint, tarsi užuodusi, ūlyčios jaunūmenė padaugino krūvą šokančių. Pirma šoko blusą, paskiaus svirplį, dar paskiaus valcių ir apvalcių.
Vakarop šunims didžiai loti pradėjus, pamatėm būrį jaunikaičių su vaikais bevežantį Morę. Kurs tiktai vaikas prie Morės prisiartino, tas gavo benc per šoną su spragilu. Išėjom tokių svečių sutikti, Svilas pamylėjo vadovus Morės ir išleido.
Tiems išvažiavus, atvyko ožys su dideliais ragais, drauge su juo buvo giltinė, apsivilkusi su išverstais kailiniais, plaukai jos buvo iš linų padirbti, burna uždengta su kūtkailiu, skylės akims paliktos, barzda baisi iš arklio uodegos, uostai iš paršo šerių, su derva prie lūpų priklijuoti, ir ilga uodega iš virvės. Toms grinčioj besisukant, kyšt įkišo ilgą savo snapą gervė ir kivykš cypti pradėjo. Vaikai grobstė gervei už snapo ir ki ki ki juokės. Ką aš regėdamas, pradėjau griežti. Tujaus gervė, snapą savo brūkš brukš, babakš babakš puošdama, įniko šokti, ožys taipogi pakeperst strastrapt ėmė šokinėti, o giltinė, su savo draugais šokdama, dainiavo: "Ei opso, opso, opso - visi nešokantys žiopso, oi ypso, ypso, ypso - visi nešokantys vypso." Taip lig pusnaktės bjaurūs gyvoliai voliavę, išėjo į pryšinykę, pametė apdarus, pavirto į žmones ir sugrįžo į grinčią. Ant galo riebiai pavalgę, klukš klukš alaus atsigėrę, grįžo namon.
Ryto metą šeimyna Svilos kėlė neišmiegojusi. Viena mergelė, Skapiškės bažnyčioj buvusi, parnešė pelenų švęstų žiupsnį, su kuriais gaspadorius apsūdė visų galvas. Sulig tuo kartu ne vien žmonės, bet ir mano skripkos lig Velykų tylėjo.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
