AČIŪ TAU, VIEŠPATIE Ačiū Tau, Viešpatie, jogei mylėdamas Sergėjai mano gyvenimo rytą: Argi tai sykį per daug patikėdamas Bėgau į tinklą, gudriai užrazgytą! Žūti neleido tik šventas tikėjimas, Tėviškas Tavo Apveizdos budėjimas. Siela, suvarginta žemės kelionėje, Žadinai "sursum" stebėtinais tonais; Dainiumi pašaukei savo malonėje, Menką paskaitęs su dvasios valdonais; Ir iškentėjusioj mano krūtinėje Meilę įžiebei šalies begaliniąją. Kuo už Apveizdę, už giesmę galingąją Beatsilyginau? Tau suvartojau? Skambančią giesmę ir širdį jausmingąją Argi ne kryžkeliais kartais aikvojau? Kaltas! Bet teisi taip daugel kentėjusį, Tavo gerybėje viltį padėjusį!.. TAIP NIEKAS TAVĘS NEMYLĖS Jau niekas tavęs taip giliai nemylės, Kaip tavo nuliūdęs poeta! Ar kas ir kančių tiek pakelti galės Tiktai dėl tavęs, numylėta? Kiek ašarų jam išriedėjo griaudžių, Kieksyk kaip žvaigždė sidabrinė Per kiauras naktis nesumerkė akių, Kai uždegei jauną krūtinę! Kas suteikė tau, numylėta-graži! Tą įstabią, slaptąją galią, Kuria į dausas jojo dvasia neši; Vėl dega jam norai atšalę! Daug žemės puikių ir gražių dukterų Jo širdį pavergti norėjo: Dėl dainų-žiedų, dėl eilių įkvėptų Ir auksą, ir vardą žadėjo. Tau puikūs pečių neapsupo šilkai, Tu proto netemdai gražybe, - O tu tik viena širdies raktą radai Skaisčia savo skausmo gilybe! Bet jam tos negaila jaunystės giedros, Kad skausmo širdis nesuprato; Nes veidu žydros užtekėjai aušros, Ir naują pasaulį jis mato. Tada tai jo gema pirmoji giesmė, Liūdnesnė už girių ošimą, Nes švieti jaunam kaip aukštybių žvaigždė Ir šventą neši įkvėpimą. Pasklido giesmė po tą šalį toli, Kur Nemuno vandenys bėga; Pažino tave ir pamilo visi: Ir rūmai, ir sodžių sermėga. Poetams kitiems numylėta ranka Iš liaurų vainiką nupynė, Tu jį nors atmint ar atminsi kada? Tu, jo numylėta t ė v y n e! AŠ NORĖČIAU PRIKELTI Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį Iš kapų milžinų Ir išgirsti nors viena, bet gyvą žodelį Iš senųjų laikų! Gal poezijos naują pasemčiau šaltinį, Tik ne tą šiandieninį, Kurs ir rūbą, ir dvasią paskolintą gavo, Oi, ne savo, ne savo! Gal išklausčiau tada, kur tos kanklės auksinės Vaidelučių garsių; Kai jas pirštais paliesčiau, užkaistų krūtinės Nuo balsų įstabių. Sudrebėtų kapai!.. Ne kapai didžiavyrių Užmigdyti tarp girių, Tik užmirusios mūsų krūtinės be žado, Be idėjos, be vado. Pranokėjų kalba nebe viešnia gal būtų Po bajorų dvarus! Gal tiek ančkeliais brolių-lietuvių nežūtų Po kraštus svetimus! Gal suprastų tada, ką jiems Nemunas šneka, Kai nakčia mėnuo teka; Ko tos tamsiosios girios griaudingai vaitoja? Apie ką jos dūmoja? Veltui mano troškimai prikelti senelį Iš kapų milžinų! Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį Iš senovės laikų! POEZIJA Išvydau ja, kai vakarinė Žvaigždė skaisčiai danguos mirgėjo, O marių erdvė begalinė Nuo pilno mėnesio tviskėjo. Gamtos ramumo ir svajonės Zefyro nedrumstė dvelkimas; Ramiai ilsėjos vargo žmonės, Padangiais skrido Serafimas. Išvydau ją ant marių krašto: Skruostai kaip marmuras išbalę; Iš jos akių skaičiau be rašto Tylaus ilgėjimos begalę. Gamtos ramumas neramino Jos iškentėjusios krūtinės; Nuo žemės ašarų vadino Sesutę žvaigždės sidabrinės. Iš lūpų skundo negirdėjau, Tiktai jaučiau jos širdį baugią Ir netikėtai pamylėjau Našlystės mano liūdną draugę. O ji, padavusi man lyrą, Į tą užburtą vedė šalį, Kur takas ašaromis byra, Kuriuo retai kas eiti gali. Gražybių paslaptis nurodžius, Ji širdį man jausmingą gvildė; Jai stebuklingus davė žodžius Ir ausį dainomis pripildė. Gražus regėjimas prapuolė, Ir kraujas gyslose sustingo!.. O vis negal širdis-varguolė Užmiršti veido paslaptingo. POETA "Sudieu" juk kartkartėms girdėjau Gal iš krūtinės nešaltos; Bet vieno, vieno negalėjau Lig šiol užmiršti niekados!.. Nebuvo žodžių nei dejonės; Nebiro ašaros, oi ne! Tiktai pasaulis ir jo žmonės Išrodė kaip sapnų sapne! Ir nuo tų metų man ant veido Nevieši rytmečio juokai; Draugai stebėdamies apleido, Ir bėgo nuo manęs vaikai. Tada, paėmęs aukso lyrą, Pravirkdžiau stygomis aidus, Būrys, apstojęs skausmo vyrą: "Poeta, - nutarė, - graudus!" Raminas skurdžios jų krūtinės Balsais, kaip balsimo lašu: Patsai ramumo nepažinęs, Kitiems išganymą nešu. IŠ DANUTĖS AKIŲ Iš Danutės akių tai dangus, tai naktis; Jų gelmė - amžina paslaptis! Pasakyk, pasakyk, kas per galia-dvasia Tavo žavinčios akyse? Kad man vakar sakei, jogei myli mane, Tų akių neužmiršiu, oi ne! Lyg pavasario rytas, kad šypsos meiliai Ir jo žavi pirmi spinduliai. Bet dabar į akis tau pažvelgti bijau: Jas blakstėnais užleidi tuojau... Pasakyk man vienam, pasakyk, balandėl! Ko taip liūdi? Kodėl, oi kodėl? Vėl pažvelk maloniai! Aš tau giesmę už tai, Giesmę naują išvesiu rimtai; Paklausyk, parymok, ar ne tavo pačios Bus tai pasaka vargo-kančios? O, prašnek maloniai! Ta kančia, tie vargai, Man tikėk, nebevargins ilgai; Vien tik dainiaus giesmėj jų aidai bepaliks Ar į širdį nekaltą įsmigs. Daug kentėjus šalis, žeme bočių senų, Pasiilgusi saulės dienų, Atsibuski ir kelkis, džiaukis veidu viešu: Atgimimo tau giesmę nešu. Aš tau giesmę nešu ištvermės ir vilties Po sunkios vakarykščios nakties! Daug kentėjus Danute, užmirški vargus! Juk tu - mano naktis ir dangus... TAIP MAŽA PARAMOS Taip maža paramos ant žemės: Daug verksmo, skausmo ir kančios! Retai dangus, rūsčiai aptemęs, Prašvinta ant našlės-galvos. Bet kas pažino įkvėpimą, Jo aukštus, dangiškus jausmus, Kas gavo brangų atminimą, Tas čia našlaičiu nebebus. Tam ir nakčia žvaigždelė švies, Tarp skausmų jam saldžiai kalbės; Nors tarp žmonių neras širdies, Bet nemylėt jų nemokės. Tas iškentėjusią krūtinę Apkaitins giesmėmis dangaus, O ašarėlę sidabrinę Ant veido meilė teišspaus. * * * Seniai aš laukiu išsiilgęs, Dažnai meldžiuos karšta malda: Sugrįžk, sugrįžki, valanda, Kad skruostus ašara suvilgęs, Paliesiu lyrą kaip tada, Kai žėrė jaunas įkvėpimas, Jos balsui pritarė jaunimas. IŠNYKSIU KAIP DŪMAS Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, Ir niekas manęs neminės! Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo, O kas jų bent vardą atspės? Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus, Taip mainos pasaulio darbai! Kur Sardės? Atėnai? Ar Rymo garsaus Kur vyrai ar jų veikalai? O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas? Tie dvasios sumirgę žaibai!.. Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas, Kuriems nebužilgo - kapai! Užmirš mano giesmes! Poetai kiti Ieškos įkvėpimo brangaus; Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti, Bet vėl kaip mane ji apgaus! Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota? Šešėlis, kurs bėga greta! Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota Išblyško kaip ryto aušra! AR AŠ KALTAS Ar aš kaltas, kad mano širdies Nenukalta iš šalto akmens? Kad tiek sykių apgautos vilties Neišsemsi kaip marių vandens! Rodos, širdžiai paskirta mylėti, Tai kodėl gi jai tenka kentėti? Kiek brangių atsiliepia vardų, Kai į buvusius žiūrim metus! Kiek apalpo ant lūpų maldų, Pamylėtus apleidžiant kraštus! Kam naujos pažinties beieškoti? Ar kad, sakant "sudieu", beraudoti? Žmonės spėja iš veido ramaus, Būk man rožėmis klojas takai; Jiems nematoma mano vidaus, Na... ir laimės pavydi vaikai! Bet ar saulė kitaip betekėtų, Nors jie pragarą mano regėtų? Nenurimstanti ieško dvasia To, kas dora, gražu ir kilnu; Žiba ašaros man akyse, Apsigavusiam mielu sapnu; Bet ant žemės ieškot idealo, Tai vien troškulį kęsti Tantalo. Kartais kalba pagundos balsai, Nuo žmonių užrakinus duris, Negirdėti, nejausti visai, Į pasaulį užmerkti akis!.. Bet nors triukšmas už kalnų paliktų, Argi norai per tai beužmigtų? Nebesupusi aukso sapnais, Jau verčiau tegu audra užkauks Ir, prašnekus žaibais-milžinais, Ji kaip vyrą į kovą pašauks! Bent plačiau atsikvėptų krūtinė Ir man širdį nukaltų gelžinę! POETUI MIRUS Poeto paslaptis, jausmus Sejoja kritikai per rėtį; Uždavinys mat įdomus - Aikštėn autentiškai išdėti. Išvilkę žmogų akyse Prieš sočią, žiovaunančią minią, Prekiauja gyva jo dvasia Ir rodo perpjovę krūtinę. Išplėšę žingeidžiais kabliais, Jo širdžiai atilsio ramybę, Neklaus, ar pūna kaulai leis Paliesti savo šventenybę. O, nelaimingas! Įstabia Pagerbęs giesme meilės rytą!.. Nedovanos tau nei grabe, Atvožę amžinatvės plyta. Skurdžios gyvatos sūkury Neradęs laimės nei ramumo, Tu irgi dulkėse turi Besigailėt širdies jautrumo! MANO GIMTINĖ Ten, kur Nemunas banguoja Tarp kalnų, lankų, Broliai vargdieniai dejuoja Nuo senų laikų. Ten močiutė užlingavo Raudomis mane, Į krūtinę skausmą savo Liejo nežinia. Girios ūžė ten, minėjo Praeities laikus, Kai lietuvis netikėjo, Jog belaisviu bus. Ten apleistos pilys griūva Ant kalnų aukštai; Milžinų ten kaulai pūva, Verkia jų kapai. Ten užaugau, iškentėjau Aš kančias visas Ir pamėgau, pamylėjau Vargdienių dūmas. O tos dūmos vargdieninės Griaužia kai kada, Tartum rūdys geležinės Amžina žaizda. PAVASARIS Pavasario saulė prašvito meiliai Ir juokiasi, širdį vilioja; Iškilo į dangų aukštai vėversiai, Čyrena, sparneliais plasnoja. Išaušo! išaušo! Vėjelis laukų Bučiuoja, gaivina krūtinę; Pabiro, pasklido žiedai ant lankų - Vainikų eilė pirmutinė. Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties! Vien meilę norėtum dainuoti, Apimti pasaulį, priglaust prie širdies, Su meile saldžiai pabučiuoti! DUETAS Jis Nesek sau rožės prie kasų: Ji širdį jauną pavilios; Dėl tavo meilės nebylios Kas nepamirš vargų visų? Ji širdį jauną pavilios. Ji Duok ranką man, jei tau sunku: Aš vesiu ją žvaigždžių keliais, Vainikais pindama žaliais, Erškėčius raudama taku, Aš vesiu ją žvaigždžių keliais. Abudu Naktis graži. Kvapai žiedų Svaigina alpstančius jausmus; Liūliuoja, supa, neša mus Aukštai nuo žemės valandų!.. Svaigina alpstančius jausmus. Jis Svajonių mano ir kančios Tu nesuprasi niekados; Tik gaila bus tau valandos Kaip mano ašara skaisčios!.. Tu nesuprasi niekados. Ji Ant tavo vyriško peties Duok pasiguost žmonių varguos! Aukštai girdi? Aidai danguos!.. Tu neužmirši tos nakties!.. Duok užsimiršt žmonių varguos! Abudu Naktis graži. Kvapai žiedų Svaigina alpstančius jausmus; Liūliuoja, supa, neša mus Aukštai nuo žemės valandų! Svaigina alpstančius jausmus.Kitas skyrius >