en
Per Kalėdas ir Naujuosius metus iškrito sniegas ir stipriai pašalo. Dringis siautė ir bangavo ilgai erzinamas vakarų vėjo. Po Trijų Karalių danguje rytais kabojo jaunaties pjautuvas, spindėdamas virš juodų, apsisiautusių baltomis skaromis pušų viršūnių. Žaižaravo deimantinėmis kibirkštėlėmis, kurios taip jaudindavo mėnesėtomis žiemos naktimis vaikystėje, sniegas. Paskui barometras ėmė staigiai kristi. Baksteli į jį pirštu, ir jis vis slysta ir slysta žemyn. Audra siautė kelias dienas. Miške vaitojo, traškėjo, lūžo medžiai, nuplėštos vėjo šakos. Vietomis atrodė, tarsi milžinas būtų praėjęs ir iškapojęs kardu dviejų žmogaus ūgių aukštyje dviejų rankų storumo berželius, pušeles. Dingo elektra. Tik spragsi dar jaukiau audrotos žiemos naktimis krosnies liepsna. Atsidarau dureles, atsiremiu nugara į sieną ir žiūriu į ugnies liežuvius, rusenančias anglis, keičiančius spalvą pelenus. Kartais, norėdamas pasilepinti, įmetu kelis kadagio rąstelius - pakvimpa virtuvėlė, kambarys. Beveik dešra - pasakytų Mirta.
Buvo jau nurimę, bet ir vėl audra, vėjas paryčiais, atrodo, dar stipresnis nei pirma atlėkė nuo Dringio, šiaušdamas, draskydamas Paulinos kluono stogą, lenkdamas alyvas ir klevus palei kelią. Dėkui klevams, užstojo bent šiek tiek vėją, ir stogas liko sveikas.
Mūsų sumažėjo. Badu mirė Mirta. Dar dieną rausėsi šiauduose, matyt, tikėdamasi sugrobti kokią pelę. Bet šuo - ne katė. Emilė pasakoja, ir jos paišinais skruostais rieda ašaros, palikdamos baltus takelius. Užmušė "batračką". Tą ilgą ir sausą. Senutės bijo, ir Paulina ilgai sėdi vakarais Emilės troboje, ko niekad anksčiau nedarydavo. Baisūs laikai.
Užgavėnės, kaip ir dera, atėjo su atlydžiu, pūgomis, o iškart po jų - ramybė ir tyla. Kiekvieną rytą lėtai krinta retos snaigės, šviečiant blausiai vasario saulei pro debesis, dieną visai išsigiedrijo, o vakarop vėl retas sniegas. Naktį ima šalti, kabo pavirtęs ant nugaros jaunaties pjautuvėlis, spindi žvaigždės virš miškų. Išeinu į kelelį. Sniegas švyti nestiprioje mėnesienoje, balti stogai, Paulinos kluonas audrų pašiauštu stogu dunkso lauko viduryje. Tokia ramuma, tokia šventa ramybė, kad suspaudžia širdį. Pūga gražiai supustė kiemą, uždėjo kepurę ant suolelio, ant kurio kadaise skaičiau Montaigne'į. Paėmiau kastuvą ir prakasiau takus, pasižiūrėjau pro langą - nebeliko jokio grožio. Išknaisiojau kiemelį, suardžiau visą harmoniją ir tik tam, kad galėčiau nueiti į būdelę neprisėmęs batų. Pūga siautė be jokios tvarkos, keldama sniego sūkurius, blokšdama, kur papuola, bet jai išėjo vis tiek viskas dailiau, secesiškai išraitytos pusnių viršūnės, švelnus sniego subangavimas. Kiškio pėdutės sode, aplink obelis, primėtytos naktimis kaip vingrus raštas, stirnos pėdutės, kertančios pievą, ko ta čia buvo atėjusi? Viskas dera, viskas susideda į vieną paveikslą, tik nedera mano sunki kerėpliška brydė. (Panašiai turbūt atrodytų blokinis penkiaaukštis tarp apsnigusių dvišlaičių stogų.)
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
