en
Retos būna valandos, kaip pasakytų šv. Augustinas, kai sielos triukšmas nebe kurtina širdies ausies. Staiga atsiveria didi pasaulio ramuma ir tariesi sužinojęs prasmių vardus ir paprastą gyvenimo išmintį. Bet plyksteli ta minutė apšviesdama kaip žaibas pilkus kasdienybės debesis ir lieka širdyje tik neaiškus atsiminimas, ir nuplauna jo pėdsakus greitai bėgančių dienų ūžesys. Tik kartais naktį, kai ponia Nemiga tylėdama sėdi kambaryje, sugrįžta iš kažin kokios tolybės tas atsiminimas tarsi aidas, nuščiūva siela ir klausosi širdis.
Mažojoje Lietuvoje buvo ruduo. Pro išretėjusius medžių lapus spindėjo lėti lygumų upių vandenys ir tušti laukai - nedirbama žemė, sukritusi nepjauta žolė ir linkstantys nemielam vėjyje žilvičių krūmai. Neaiškus liūdesys lydėjo visą dieną.
Tolminkiemyje jau leidosi nešviesi rudenio saulė. Purvinas, girtas kolonistų kaimas supo kalvą, ant kurios stovėjo bažnyčia. Viduje negyva elektros šviesa nutvieskė visus kampus, net kriptą su antkapio plokšte, prie kurios vyto, matyt, kelyje kažkieno nupintas vainikas. Pasijutau tarsi operacinėje ir išėjau į lauką. Virš didžiulių juodų šventoriaus medžių jau spindėjo žvaigždės, iš slėnio, virš kurio ryškėjo Paukščių Takas, kilo šaltis, stingdydamas nukritusius lapus. Dar švietė ilga raudona žaros juosta horizonte ir juodavo tolumoje Romintės giria. Ir atėjo rudens vakaro prieblandoje mintis, matyt, lydėjusi visą dieną: baltų žemė.
Baltų žemė po mirgančiomis rudens žvaigždėmis. Pastorius ėjo takeliu iš klebonijos - jo siluetą dar mačiau tamsoje - į bažnyčią. Pro tuos pačius medžius kilo į kalvą, palikęs apačioje dienos rūpesčius ir vargus. Ėjo galvodamas apie savo būrus, kurių gyvenimas sukosi sunkiai kaip ratas rudenio purvynuose, galbūt dar galvojo apie paties rankų sodintą sodą, gal apie savo poemą. Prie šventoriaus vartelių sustojo ir atsisuko - taip pat juodavo Romintės giria, dar buvo matyti slėnis žvaigždžių ir žaros šviesoje. Jo akyse nyko tauta, spaudžiama didelės galybės, bet Pastorius atkakliai sodino sodą, rentė namą, guldė tobulas hegzametro eilutes paniekinta būrų kalba, nesivaikydamas pasaulio tuštybės ir madų.
Kas vakarą jis kilo į savo ramybės kalvą, kur, nutildęs savo sielos ūžesį, klausėsi širdies ausimi, ką jam kalba baltų žemė. Mačiau jį stovintį tamsoje ir žiūrintį į artėjančią naktį ir nedrįsau prakalbinti.
Vidurvasario kaitra nuvargino žemę. Net miesto akmuo pasiilgo vandens. Paskutinę liepos naktį atsibudau, pažadintas vėjo. Pilkoji vilko valanda slėgė krūtinę. Jau kelintą naktį neiškrinta rasa, ir medžiai kenčia tylėdami. Tik jautrioji drebulė nebeištvėrė - tai jos lapų šnaresys ir prikėlė mane.
Pagelto kaitros nukamuota smilga, nutilo net žiogas, visą naktį čirpęs po langu. Ramybė ir laukimas virš Vilnijos kalvų, bangomis nubėgančių į tamsą, vilko valanda virš kaimo, virš krašto, kai žmogus neramiai atsidūsta ir sudejuoja sapne.
Medis negali nueiti atsigerti vandens, jis laukia žemėje, kurioje išaugo, laukia tylėdamas; ir tokia to laukimo ramybė, kad net baugina. Aš kažkodėl prisimenu Pastorių, kas vakarą kylantį į savo ramybės kalvą, ir ateina man galvon mintis, kad ir baltų tauta, kaip tas kaitros išvargintas medis, tūkstančius metų gyvena šioje žemėje ir, kaip tas medis, - negali nueiti atsigerti. Iškirsti miškai, užarti keliai, nusekinti upeliai, su pamatais sulyginti vienkiemiai - ir vis dėlto tai baltų žemė. Ta pati žemė. Tai junti per ją eidamas, junti į ją žiūrėdamas nuo piliakalnio šlaito.
Sunkios, kaip ir pati vilko valanda,jos mintys, ir taip norisi turėti savo ramybės kalvą, norisi turėti kalvą visai baltų genčiai, į kurią jinai galėtų, kaip ir jos Pastorius, įkopti kas vakarą ir ramia siela pažiūrėti į savo dienos darbus. "Nes visų geriausia, - sakė vienas viduramžių vienuolis, - ramybė šiame skausmų kupiname pasaulyje." Kažkodėl man ta vienuolio minima ramybė primena tą nepalaužiamą medžių, laukiančių lietaus, ramybę. Ramybę, į kurią trupa kalavijo plienas.
Perbėgo medžiais vėjas, pranašaudamas, kad tuoj patekės saulė. Saulė visada pateka, visada išaušta diena, ir vilko valanda visada baigiasi.
Jau teka saulė. Teka virš Krėvos, Lydos, Medininkų pilies, virš visos baltų žemės.
1991.VIII.11
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
