en
[1]
Užtenka man tik užmerkt akis ir nors minutei nusikratyt kasdieninėmis mintimis, ir tuojau kyla prieš mane vaizdai, slenka vienas po kito ir pina vieną didelį, kruviną, baisų paveikslą - kalėjimą.
Toli toli, anapus Kaukazo didžiųjų kalnų, rytų stiliaus mieste Tbilisyje, senovės rūmuose, Metecho pilyje, pailgas, nedidelis, išbaltintas kambarys. Jame stalas, kėdė ir lova. Lova pridengta miliniu apklotu, iš po kurio kyšo šieno prikimštas apvalus priegalvis. Ant stalo dega mažutis aprūkęs žibintuvėlis, skleisdamas po kambarį žibalo kvapą. Kambario gale, pačioje palubėje, nedidelis langelis, dviem eilėm geležies pinučių užtaisytas. Sienos plikos. Kertėje niūkso ketaus krosnis. Tai ir viskas.
Įvedė mane į šitą kambarį vieną vidunaktį kalėjimo prievaizdas ir, pastūmėjęs toliau nuo durų, išėjo, užrakino ir užbraukė lentele duryse mažą langelį. Girdėjau, kaip jis nužvangėjo raktais ilgu koridorium, kaip kažin ką pasakė sargams ir kaip jo žingsnius ir jį patį apsupo nejauki kalėjimo tyla.
Pastovėjęs keletą minučių ir apsidairęs po kambarį, atsisėdau į kėdę. Norėjau ją pristumti arčiau stalo - prikalta, norėjau atsišlieti sienos, bet tuoj susitepiau baltai alkūnę. Ėmiau dairytis. Stalas, kėdė, sienos - viskas buvo išbraižyta parašais gruzinų, armėnų ir rusų kalbomis. Bet visi jie buvo ištrinti rūpestingos sargų rankos ir neišskaitomi. Išliko tik keli, kurių sargų akis negalėjo įsižiūrėti: "Saule! ar tu tikrai taip veikiai nusileidai prieš mano gyvenimo pusiaudienį?.." "Dar nepražydau, bet ir nenuvysiu. Gražiausios mano dienos dar priešakyje".
Man besidairant po kambarį ir beskaitant parašus, kažkas iš reto, žingsnis po žingsnio, priėjo prie durų ir, subrazdėjęs lentelę, atskleidė langelį, pažvelgė į vidų. Pažiūrėjęs, ką aš veikiu, nepasakęs nė žodžio, jis vėl užsklendė langelį ir iš reto, kaip ir atėjęs, nužingsniavo į koridoriaus galą... Baugu pasidarė. Kankinių šešėliai sustojo prieš akis. Vaidenosi, kad kameroje ne aš vienas, kad ji pilna pilnutėlė tų, kurie prieš mane buvo joje nukankinti. Blaškosi jų šešėliai po kamerą, ošia savo miglų drabužiais, žiūri į mane, masina į save ir kažką tyliai ir liūdnai šnibžda.
Nors miego ir nesinorėjo, tačiau, kad veikiau nusikratyčiau visais tais bjauriais įspūdžiais, kurių teko patirti žandarams kratant ir į kalėjimą vežant, atguliau į lovą ir tuojau apsvaigau.
Pabudau durų girgždėjimo pažadintas. Iš koridoriaus buvo girdėti raktų žvangėjimas ir sunkus žingsniavimas: tai sargai valė kameras.
Buvo jau gerokai šviesu. Pro langą žiūrėjo kelios ryto balzganoje betirpstančios žvaigždelės ir minareto viršūnė. Ilgai gulėjau, įsmeigęs akis į mažą dangaus sklypelį. Ausį siekė neaiškus miesto ūžesio atbalsis.
- Tai gatvė juda. Ten gyvenimas ūžia, plaka. Vakar ir aš ten buvau, - ir vėl vakarykščios dienos atsiminimai, paniekinimai, įžeidimai krauju užliejo mano širdį.
Veikiai pabudo ir visas kalėjimas.
Suskambėjo geležinės grandinės, sužvangėjo raktų ryšuliai, sugirgždėjo varstomos kamerų durys, pasklido koridoriais riksmai, keiksmai, barniai.
Netrukus nušvito pirmutiniuose saulės spinduliuose minareto smaila viršūnė, pamėlynavo dangus, ir mieste toliese ir arti sustaugė dirbtuvės.
- Kelkis, tuojau bus patikrinimas! - šūktelėjo pro langelį sargas; nesuskubau ir apsirengti, kaip į mano kamerą įėjo kalėjimo viršininkas, lydimas savo padėjėjo, kelių žemesnių ir aukštesnių prievaizdų ir sargų. Nepratarę į mane nė žodžio, jie visi suėjo į kamerą; vienas prievaizdų kažką pasižymėjo savo knygutėje ir šnairomis išmatavo mane nuo galvos iki kojų. Apsižvalgęs po kamerą, viršininkas prabilo į savo valdinius žodį kitą ir išeidamas daugiau iš papročio negu dėl reikalo paklausė mane, ar ko nereikalaująs.
Paskiau sargas atnešė du svarus duonos ir skardinę vandens.
Už sienos kažin kas sukosėjo, sudejavo ir pradėjo vaikščioti. Pasidūzgeno į sieną kartą, kiek palaukus, kitą. Atsakiau jam tuo pačiu.
- Vi nari? - paklausė armėnų akcentu, Atsakiau rusiškai.
- Ar seniai suėmė? - klausė tas pats iš už sienos balsas jau rusų kalba.
- Tik šiąnakt...
- Tik šiąnakt! Sakyk, kas mieste? Ar jau vėl vaikščioja elektros tramvajai? Kas kitur girdėt? Pasakojau jam, o jis vis murmėjo už sienos:
- Taip taip!.. Nejaugi?.. Tai vyručiai!.. Aš taip ir maniau.
Durų langely pasirodė sargo veidas.
- Ko ten rėkauji, nevalia rėkauti, į karcerį pasodinsiu; reikia tylomis kalėti, - subarė jis mane ir, užbraukęs langelį, nuėjo į koridorių.
- Ar tamsta rusas? - po minutės vėl klausė tas pats kaimynas.
- Ne, lietuvis, - atsakiau.
- Kaip pakliuvai?
Pradėjau aiškinti, o jis vis murmėjo, pyko, nerimo ir stebėjosi, kad aš taip neatsargiai įkliuvęs.
Pasigirdus sargo žingsniams, vėl abu nutilom.
Netrukus už kitos sienos irgi pasigirdo kosėjimas, žingsniai, ir po minutės mane paklausė pirma armėniškai, paskui gruziniškai ir galop rusiškai. Ėmėm kalbėtis. Pasakojo, jog esąs tabako dirbtuvės darbininkas, devintas mėnuo tebesėdįs, vis teismo laukiąs. Pasakojimą pertraukdavo kosulys, džiovininko kosulys. Klausiausi jo, ir rodėsi man, kad tas žmogus turi būti aukšto ūgio, liesas, juodplaukis, įdubusiomis liūdnomis akimis, tokiomis akimis, kurios niekada nė šešėlio laimės neregėjo. Toks jis ir buvo, kai jį pamačiau.
Kitas mano kaimynas, elektros tramvajaus konduktorius, buvo visai kitoks: drūtas, linksmo būdo žmogus, raudonais riebiais skruostais, žibančiomis akimis. Paskui sužinojau, kad jis turi švelnią gražią žmoną, gražių vaikučių, ir labai jį visi myli ir jo pasiilgę.
Pavalgęs duonos su vandeniu ir neturėdamas ką veikti, priguliau lovoj ir klausiausi, kas darosi kalėjime: visur vien nervingi žingsniavimai, kurių aidas ėjo iš viršaus, iš apačios ir iš abiejų šonų; girdėjau tylų kalbų atbalsį, šiurkščius riksmus sargų kareivių ir savo kaimyno darbininko sunkų kosulį. Retkarčiais kas nors kažkur užtraukdavo dainą, smarkiau paleisdavo balsą ir sargų sudraustas nutildavo.
Ne dainoms kalėjimas!
Apie dvyliktą atnešė pietus: samtelį barščių, nuo kurių visa kamera pakvipo svogūnais ir pipirais, ir gyslotos mėsos gabalėlį; barščius atidaviau sargui atgal, o mėsą pasilikau vakarienei. Po pietų išvedė penkiolika minučių pasivaikščioti tokiu kalėjimo tarpsieniu, aplink kažkokį aukštą, aptriušusį, dantytą bokštą. Aukštai tame bokšte buvo matyti keli nedideli geležimis užtaisyti langeliai; retkarčiais iš jų pasigirsdavo čia žmonių balsai, čia grandinių žvangėjimas. Bokšto viršuje vaikščiojo su šautuvu kareivis; kitas stovėjo čia pat apačioje ir žiūrėjo į mane ir į bokštą. Tarpsienis buvo išlietas cementu, o sienos keleto sieksnių aukštumo. Viršum sienų buvo matyti siaurutis dangaus sklypelis; bet kad juo pasigėrėtum, turėjai žiūrėti atmetęs galvą.
Greit prabėgo tos penkiolika minučių, ir mane vėl nuvedė į tvankią kamerą.
Pavakary vėl atnešė karšto virinto vandens. Paskiau vėl buvo kalinių patikrinimas, ir atėjo ilga nuobodi naktis.
Taip praėjo kalėjime mano pirmoji diena, bet niekuo nesiskyrė nuo jos ir kitos dienos.
* * *
Vieną kartą, vaikščiodamas apie tą bokštą, staiga pamačiau sienoje lietuviškai parašyta:
"N-s N-s. Kelinta kamera?"
Be galo nustebau.
Apsidairiau. Kareivis stovėjo toli ir į mano pusę maža težiūrėjo. Greit pasilenkiau, pakėliau nuo žemės plytos trupinėlį ir apačioje parašiau - "34".
Visą dieną ir naktį negalėjau nurimti, vis spėliojau, kas būtų parašęs. Mieste neturėjau ne tik draugų lietuvių, bet ir pažįstamų.
- Bene šnipai tai padarė? Ar gal vėl provokatorius? - galvojau, bet, pasitaręs su kaimynais, įsitikinau, kad ne. Nekantriai laukiau valandos, kada vėl leis pasivaikščioti. Sulaukiau. Žiūriu, toje pačioje vietoje vėl parašyta: "Lauk laiško ir būk atsargus".
- Kaip? kokio laiško? Iš kur, iš ko? - mąsčiau, vaikščiodamas siauru tarpsieniu ir žiūrėdamas į mėlyną dangaus juostą, kuri atrodė tartum skaidrios skaisčios lubos.
Rytojaus dieną, man dar begulint, įėjo į kamerą prievaizdas ir sargas; sargas paėmė nuo stalo žibintuvėlį, prievaizdui nematant, mirktelėjo man akimis ir išeidamas išmetė ties durimis baltą sugniaužtą popieriuką. Šokau iš lovos, stvėriau jį ir, vėl atsigulęs ir apklotu užsidengęs, ėmiau skaityti.
"Mielas drauge! Ar nepamiršai dar savo buvusio mokslo draugo P... B..., su kuriuo antroje klasėje Liepojos gimnazijoje sėdėjai viename suole? Ar atsimeni, kaip aš, nieko nebaigęs, turėjau pasitraukti iš gimnazijos? Nuo tos dienos daug patyriau skurdo ir vargo. Pernai patekau į kareiviją ir buvau atsiųstas į šitą miestą. Vakar, atlikdamas savo tarnybą prie kalėjimo, pamačiau tave vaikščiojant po šitą tarpsienį ir pažinau. Kokį įspūdį padarė man tavo vaizdas, kiek jausmų, mūsų jaunystės atsiminimų sukėlė manyje, negaliu aprašyti. Visą laiką žiūrėjau į tave pro vieną mažutį langelį. Kuriais keliais ir kuriems tikslams atsibastei čion, taip toli nuo Lietuvos? Dėl kokio prasikaltimo patekai į kalėjimą - neklausiu, nes pats matau, kokie dabar laikai. Kai bus reikalas, kreipkis į mane, - kiek galėdamas padėsiu. Parašęs laiškiuką, prilipink duona po žibintu - sargas man atiduos. tik būk labai atsargus, nes galim abu nukentėti, ypač aš. Lik sveikas. O gal pasiseks ir pasimatyti. Pasistengsiu".
Ištisą dieną žingsniavau po kamerą, atsimindamas jaunystės metus. Per pietus, kada esti ne tokie akylūs sargai, parašiau draugui B. laišką ir nekantriai laukiau ryto, kad jį prilipinčiau po žibintu.
Vakarop pasidarė dar neramiau.
Atsistojęs ant stalo ir pasistiepęs ilgai žiūrėjau į dangaus mėlynę. Saulė leidosi už kalnų. Paskutiniai jos spinduliai apšvietė į dangų įsismeigusį mečetės minaretą. Kur ne kur tarytum ant neįžiūrimų siūlų pakabinti degė ir auksu tviskėjo Siono soboro kryžiai. Dangus buvo toks gilus ir mėlynas, koks esti tik pietų šalyje.
Atsiminiau panašų vakarą kitados Liepojoje, kada mudu su draugu B., pirmam pavasario žiedų kvapui pasklidus, sėdėjom atdarame lange. Abu buvome dar maži gimnazisčiukai ir kalbėjome, norėjome įspėti, kas mudviem būsią po dešimt, dvidešimt metų. Ir tada, lygiai kaip ir dabar, leidosi toji pati saulė, ir jos spinduliai, atsisveikindami su žeme, žibėjo aukštai iškilusiuose kryžiuose.
Besileidžiančios saulės reginys visada apima žmogų kažkokiu ilgesiu, liūdnumu. Lyg gaila praslinkusios dienos, lyg baugina nakties tamsos šešėliai, kurie artinasi šliauždami pažeme. Nejauku darosi. Bet šį vakarą atjaučiau visa tai daug giliau negu kitados.
* * *
Nors sako - kalėjime laikas negreit slenka, tačiau pirmosios dvi savaitės ne per ilgos man pasirodė. Susirašinėjom su draugu B., kuris suteikdavo man visas žinias "iš pasaulio", o aš atpasakodavau jas savo kaimynams. Kaltinamojo akto vis dar nebuvau gavęs ir nieko nežinojau apie savo bylos kryptį. Tabako dirbtuvės darbininkas vis smarkiau kosėjo, vis duslesniu balsu kalbėjosi su manim. Jau buvo norėjęs prašytis į kalėjimo ligoninę, bet, pasitaręs su manim ir kitais kaimynais, nusprendė lukterti - gal dar pasitaisysiąs.
Vieną rytą atėjo į kamerą kalėjimo viršininkas su raštininku užrašyti mano gimtųjų ženklų. Jiems užrašų knygas bevartant, pastebėjau pavardes kai kurių pažįstamų, įžiūrėjau dargi, ir kuriose kamerose jie sėdi. Supratau, kad neveikiai paleis, ir lioviausi laukęs. Kaip tik tą pačią dieną staiga nežinia ar paleido, ar perkėlė į kitą kurią vietą mano kaimyną - konduktorių. Jo kameroje tuoj pasodino kažkokią ponią, kuri iš ryto, girdėjau, verkė, o vakare jau dainavo. Man pasidūzgenus ir paklausus, ji tylėjo, gal bijodama šnipų.
Taip dienai po dienos slenkant, suėjo trys savaitės. Ėmiau nerimti, naktimis nemiegoti, o mano kaimynas visai pablogo ir vieną rytą pranešė per sieną, kad šį vakarą būtinai persikelsiąs į kalėjimo ligoninę, nes naktimis dažnai bekosėdamas alpstąs.
Vakare, prieš kalinių peržiūrėjimą, jis atsisveikino per sieną, palinkėjo man kuo veikiausiai susilaukti laisvės, davė adresus savo giminių, kuriuos prašė išėjus aplankyti. Pats, vargšas, buvo įsitikinęs - neišsivaduosiąs, tik kalėjime mirsiąs. Girdėjau, kaip paskui savo silpnu, užkimusiu balsu suniūniavo kažkokią graudžią armėnišką dainą. Žodžių negalėjau suprasti, tačiau gaida ir jo virpąs balsas sugraudino mane ir giliai įsmigo į atmintį.
Per kalinių peržiūrėjimą girdėjau jo kameroje keleto žmonių balsų dundėjimą, kojų trypsėjimą. Paskui subraškėjo lova, užsirakino durys, liovėsi bildesys.
Keletą minučių palaukęs, priėjau prie sienos ir padūzgenau, bet niekas man nebeatsakė, tik dūzgesio aidas perėjo per mano kamerą ir dingo, ištirpo kažkur kertėje. Nuo to vakaro nebegirdėjau daugiau už sienos nei dejavimų, nei kosulio, nei graudžių armėniškų dainų. Pasilikęs vienas, dar labiau nuliūdau. Mėginau pasikalbėti su kaimyne, bet veltui.
* * *
Draugų nebetekus, apėmė mane neapsakomas nuobodulys. Labiausiai rytais ir vakarais, kada viskas nutyla, suminga. Vaikštai, vaikštai po kamerą iš kertės į kertę, mąstai, skęsti mintyse ir jokiu būdu negali nusiraminti. Naktimis beveik visai nebegalėjau miegoti, pradėjau krūpčioti, lovai subraškėjus, mažiausiam bildesiui ištikus. O užmigęs vis sapnuodavau tokius baisius sapnus, jog paskui, pabudęs, drebėte drebėjau ir nežinojau, kur dėtis.
Vieną naktį... iš tikrųjų tai buvo baisi naktis.
Atguliau tą naktį gana anksti, per visą dieną nebuvau nė valandėlės nusnūdęs, tačiau užmigti negalėjau ir kamavaus.
Man besiblaškant po lovą...
Iš užu krosnies išlindo didelė, juoda, gauruota, blizgančiomis akimis kirmėlė, ėmė į visas puses žvalgytis ir kraipyti galvą... Pamačiusi mane, liovėsi dairiusis ir įbedė į mane baisias blizgančias akis...
Iš išgąsčio visas sustirau, susiriečiau lovoje ir žiūrėjau, ką ji darys toliau.
Ėmė lervoti per sieną... vis žemyn, žemyn, artyn į mane...
Širdis ėmė kūju plakti krūtinėje. Norėčiau rėkti - negaliu nė lūpų praverti. Norėčiau bėgti - tartum be kojų likau.
O kirmėlė šliaužia vis artyn, artyn... Šit jau ant apkloto užlervojo... sustojo ir vėl įbedė į mane savo baisias blizgančias akis...
Visas drebėdamas atsargiai ištraukiau iš po apkloto ranką ir norėjau ją su apklotu numesti žemėn.
Kirmėlė susitraukė ir šoko ant mano iškeltos rankos.
- Oi oi! gelbėkit! - sušukau atitokęs ir, šokdamas iš lovos, pakėliau triukšmą.
Tuoj atbėgo sargai ir, nežinodami, kas atsitiko, sustojo ties durimis. Atsargiai, lyg ko prisibijodami, įėjo į kamerą. Paaiškinau, kad sergu, kad sapnavau baisų sapną, paprašiau šalto vandens. Išgėręs atsigavau ir truputį nurimau. Sargai išėjo... Vėl atguliau į lovą, bet haliucinacijos kankino per visą naktį.
Rodos...
Aš tėviškėje... dar mažas... meškerioju Šventojoj kilbukus, maudausi, geriu iš šaltinio vandenį ir niekaip negaliu atsigerti, o čia kaimynas, dėdė Anupras, važiuoja prieš kalną su vandens bosu ir privažiavęs klausia mane:
- Ką gi tu čia, sūnel, dirbi?
- Kilbukus gaudau, dėde, - atsakau aš.
- O ar pagauni?
- Pagauti tai pagaunu, bet atsigerti jokiu būdu negaliu.
- Tai eikš gi, sūnel, aš tave pagirdysiu. Vežu šit vandenį iš Karalienės liūno. Bobos rėkia gert norinčios.
Ir dėdė Anupras, prisėmęs iš boso vandens kibirą, neša man gerti, bet kol prineša, visas vanduo išteka, ir kibiras palieka tuščias...
- Matai, sūnel, blogi metai, ir dėl to vanduo skystas, - linguodamas galva, tartum ką garbstydamas, sako kaimynas Anupras ir, prisėmęs antrą ir trečią kibirą, skubinai neša... bet kol prineša, vanduo ir vėl išteka.
- Dėdyt, susimildamas, tik veikiau, trokšt baigiu, - kone per ašaras šaukiu Anuprui...
Anupras tekinas bėga vėl vandens pasisemti, bet juo labiau jis skuba, juo greičiau vanduo išteka... Šit taip jam bebėgiojant, jo bėriukas apsigręžė, sužvengė, pasispardė, nupleškėjo su bosu atgal į pakalnę ir pasinėrė liūne... Anupras metė žemėn kibirą, atsiraitė kelnes ir pasileido į pakalnę bėriuko vyti, keikdamas: "Tpru, tpru... kad tu pastiptum, kad tu prasmegtum! tpru, tpru..."
Prie liūno pribėgęs, įšoko į vandenį ir pasinėrė.
Metęs meškerę, ir aš bėgu į pakalnę gelbėti Anupro... Pribėgęs matau... ant vandens tiktai kunkulai, o iš vandens eina tie patys Anupro keiksmai: "Kad tu pastiptum, kad tu prasmegtum..." Ant kito liūno krašto išlenda iš vandens visas šlapias bėriukas ir drauge su savim ištįsia tinklą, kuriame rangosi didelis lydys ir keikia Anupro balsu: "Kad tu pastiptum, kad tu prasmegtum".
Aš skubu gaudyti lydį, bet pagavęs žiūriu... kad tai ne lydys, tik baisioji kirmėlė...
Ir vėl pabudau visas persigandęs ir prakaitu apsipylęs. Lūpos buvo sukepusios, o vandens nė lašelio nebeliko. Atsisėdau lovoje ir norėjau sulaukti taip ryto ir gydytojo.
Šit jau ir švinta.
Pro langą aiškiai matyti vandeny plaukąs mečetės minaretas, po kuriuo pulkų pulkais nardo kilbukai.. šit gandras, atsistojęs ant minareto, geria geria vandenį, bet niekaip iki soties negali prisigerti... už kameros durų ūžia žmonių balsai... įeina į kamerą kalėjimo prievaizdas ir, pasistatęs šalto vandens kibirą, pradeda mane laistyti... taško vandenį, o man į burną negali patekti nė vienas lašelis... "Gydytojo, gydytojo!" - šaukiu aš, rodydamas į burną...
Atėjo gydytojas... senas senas seneliukas... ir pradėjo ieškoti manęs po visas kameros kertes... Surado... Išsiėmė iš kišenės termometrą, iš kurio pradėjo varvėti šaltas vanduo, pridėjo prie mano lūpų ir suriko: "Neškit jį, meskit jį!.." Tuo tarpu pagriebė mane su lova keli sargai, nunešė į rūsį ir pastatė kertėje...
Rūsys tamsus ir baisus... sienos ir lubos aptaškytos juodu, vietomis sukrešėjusiu krauju... nuo jų vienas po kito varva dideli kraujo lašai... rūsio pasieniais ir viduasly guli žmonių ir gyvulių kaulų krūvos, tarp kurių dar kruta čia žmogaus ranka, čia koja, čia kokio gyvulio gromuluoja nasrai... vienu pasieniu bėga mažutis tyro vandens upelis... prie jo daugybė kniūpsčia sugulusių žmonių ir gyvulių... visi jie ištroškę geria, geria vandenį ir jokiu būdu negali iki soties prisigerti...
Užgniaužęs kvapą žiūriu į šitą reginį ir pats noriu prie jų prisitaikinti gertų.
Kitoje kertėje pakėlė galvą iškapotomis akimis kuprys... norėjo atsistoti, bet, lubų užkliuvęs, pardribo ir prislėgė savimi žmogų - tik kaulai subraškėjo...
Už upelio didelė landynė... per ją matyti platūs tyrlaukiai, dideli kalnai su Kazbeku viduryje.
- Bėgt reikia, bėgt!.. - susirūpinau visas... - išlįsti pro tą landynę... pabėgti per tuos tyrlaukius... perlipti per kalnus Kazbeko kairėj... o ten nebetoli jau ir Lietuva... kas mane tada besulaikys?..
Ir vėl pakirdau... Kameroje jau buvo šviesu. Troškulys perėjo, bet ėmė krėsti drugys. Atėjo gydytojas, išklausė, apžiūrėjo, išbarškino, parašė receptą ir pažadėjo perkelt į kalėjimo ligoninę, jei iki vakaro nepasveikčiau.
Kitą dieną perkėlė mane į kalėjimo ligoninę. Įvedė į ją anksti rytą, kada čia, po ką tik buvusios mieste demonstracijos, atgabenta daugybė suimtų ir sužeistų demonstrantų - darbininkų.
Dar esant man už ligoninės durų, pakvipo jodoformas, karbolis ir kiti smarkiai kvepiantieji vaistai, sumišę su sukrešėjusio kraujo kvapu. Pasigirdo dejavimai.
Įėjęs į pirmą kambarį, likau it stabo ištiktas: jame visos lovos buvo sunkiai sužeistų žmonių priguldytos. Vieni jų, apraišioti skepetomis, nosinėmis ir kitais skarmalais, it pasliki gulėjo lovose ir laukė medicinos pagalbos, kiti rangėsi ir baisiai vaitojo. Ypač mano akis atkreipė vienas juodas kalnėnas: jis sėdėjo susirietęs kampe, žemėj, ir, kilodamas aukštyn rankas, vis šaukė: "Allach kerim, Allach kerim!" Jo buvo suardytas smakras ir nukirsta apatinė lūpa; iš tolo buvo panašu, tartum jis turi dantyse įsikandęs didelį kruvinos mėsos gabalą.
Apie sužeistuosius iš lėto vaikštinėjo keli nešvarūs felčeriai, o kitam kambary triūsė du gydytojai. Čia pat tarp lovų stovėjo ir ginkluoti kalėjimo sargai. Jų buvo daugiau negu felčerių ir daktarų.
Kita kamera irgi buvo pilna žmonių, bet jau lengvai sužeistų. Visi jie išblyškę sėdėjo žemėj ir laukė gydytojo apžiūrint.
Trečioje kameroje buvo šiaip įvairūs ligoniai ir pagijusieji.
Daugumas jų gulėjo, ir tik keli, apsisiautę apsiaustais, stovėjo prie lango ir tylomis žiūrėjo į kalėjimo kiemą, kur vaikščiojo ir žvangėjo grandinėmis katorgininkai kaliniai. Čia mane nustebino kažkokia nejauki tyla. Prabilus į juos "kamardžiobat", visi jie iš visų lovų ir kerčių gyvai atsakė "kogimardžios", ir vėl visi nutilo.
Sargas man parodė pasieny lovą, į kurią aš nusirengęs ir atsiguliau.
Nors ligoninėje buvo man ir nebe taip nuobodu, bet vis dėlto jaučiaus ir vienas, ir labai suvaržytas. Čia jau ir dieną, ir naktį budėjo kameros sargas. Taip pat nebegalėjau susirašinėti su draugu B. Sargai nors čia buvo kaliniams ir palankesni, ir elgdavos švelniau, bet vis dėlto kalbėtis drausdavo. Vienintelis mūsų nusiraminimas buvo žiūrėti pro langą į kiemą, kur nuo ryto iki vakaro žvangėdavo grandinėmis katorgininkai, keisdavosi kareivių komandos ir atlikdavo savo pasivaikščiojimus politiniai.
- Kodėl gi čia tiek daug sergančių kalinių? - vieną kartą paklausiau ypač palankų mums sargą seniuką, kuris labiau už kalinius nemėgdavo tylos.
- Čia mat daugiausia manifestantai, - noromis atsakė jis.
- Nejaugi policija tiek daug sužeidė gatvėse, išvaikydama manifestaciją?
- Kur tau: kas išsigelbėjo gatvėje nuo kulkų ir kalavijų, tą sužeidė nuovadoje.
- Kokią gi jie turi teisę mušti suimtus gatvėje žmones, tarp kurių kartais gali atsirasti ir visai nekaltų? - klausiau jį toliau.
- O kas jums sakė, kad jie neturi teisės? Kas, ar jie už tai atsako?.. Tai dar niekis, kad pamuš arba bent kiek sužeis, bet kai visiškai nekaltą žmogų nukauna, tai tada kas jiems davė teisę. Juk jiems lengvas atsakymas: sužeistas malšinant manifestaciją gatvėje ir, atgabentas į nuovadą, mirė... Štai tau ir teisė... Kalėjimas tai, bra, didelė mokykla, - pasakojo toliau įsikalbėjęs senis, - ir tik kalėjime permanysi, kas yra tvarkdariai miestsargiai, pristavai, gubernatoriai. Paklausk štai šituos, - kryptelėjo galva į ligonius, - už ką jie sėdi. Kalėjime ir vagies gero nerasi: vis vargšai ir neįgudėliai. O ten, apačioj, - sargas kryptelėjo galva į bokštą, - yra tokie rūsiai, į kur patekęs jau niekas gyvas nebeišeina, - buvo pradėjęs šnibždėti, bet, išgirdęs koridoriuje žingsnius, nutilo.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
