en
Prieš kelerius metus, išėjęs istorijos-filosofijos fakultetą ir paliktas prie universiteto, Jonas Balys baigė rašyti savo disertaciją "Žmonijos idealai".
Pradėjo ją rašyti dar būdamas ketvirto kurso studentas. Per tą laiką išvartė jis universiteto biblioteką, peržiūrėjo visus sostinės knygynus ir džiaugdavos, kasdien įtraukęs savo disertacijon nors kelias eilutes. Ir tik po daugelio metų uolaus darbo įsitikino Balys, kad vis dėlto, gerai nesusipažinus su vokiečių literatūra, - vienais vertimais toli su savo disertacija nenuvažiuosi.
Atidėjęs knygynų lankymą ir kuriam laikui metęs disertaciją griebėsi Balys vokiečių kalbos. Per mėnesį pakartojo jis gramatiką, įveikė visas taisykles, išimtis ir nustebino savo mokytoją, atmintinai išmokęs keletą stambių Gėtės eilėraščių.
Po pusmečio jam jau buvo vis viena, kaip skaityti - rusiškai ar vokiškai.
- Taip, teisybė, gerbiamasis, jau be klaidų skaitote ir rašote vokiškai ir, galima sakyti, išstudijavote mūsų literatūrą, - kalbėjo jam atsisveikindamas vokietis mokytojas. - Bet vis dėlto, kad suprastumėte vokiečių dvasią, jums patiems reikėtų prisigerti tos dvasios ir pakvėpuoti tuo oru, kuriuo kvėpavo Gėtė, Šileris, Heinė...
Be to, dar pravartu būtų susipažinti ir su Vokietijos kultūra...
Apie užsienį Balys jau seniai svajojo. Bene tas mokytas žmogus, kuris kartą kitą nepavažiuoja užsienin. Tai net madon įėjo. Bet kadangi Baliui trūko pinigų ir laiko, tai tas sumanymas taip ir palikdavo sumanymu. O dabar, pastebėjęs spragą disertacijoje, paklausė savo mokytojo.
Pasiskolinęs iš vieno pažįstamo privatdocento pinigų ir paėmęs rekomendacijos laiškų, išvažiavo Vokietijon.
* * *
Iš pradžių aplankė Tilžę, susipažino su Mažosios Lietuvos veikėjais. O šie suvedė Balį su vokiečių garsenybėmis - jų kultūros vadais - ir palydėjo net į Berlyną.
Berlyne Balys tuojau pasinėrė knygynuose, įgijo sau bičiulių ir net surado bendraminčių.
Karas užklupo jį Heidelberge, kur dėl privatdocento rekomendacijos jį maloniai priėmė universiteto bibliotekos magistras ir leido jam darbuotis knygyne. Be to, dar mokslininkas pats išvedžiojo jį po biblioteką, išrodė jam visas spintas ir suteikė daug naudingų patarimų, kaip reikia darbuotis, kad greičiau būtų pasiektas tikslas.
Per ištisas dienas sėdėjo Balys knygyne ir vis gailėjos čia anksčiau neatsilankęs. Vienas savo disertacijos vietas jis visai išbraukė, kitas perdirbo, dar kitas papildė. Taip pat daugelyje vietų turėjo visai kitaip pakreipti ir pačią mintį... Užmiršo jis ir savo mokytojo patarimus susipažinti su Reino grožybėmis, su Vokietijos kultūra... Taip pat neatkreipė dėmesio, kai jo šeimininkas, pas kurį jis samdė kambarį, klausė jo nuomonės apie Serbijos santykius su Austrija, apie gresiantį karo pavojų, o tiktai rašė į savo sąsiuvinius visokias ištraukas ir vis gailėjosi anksčiau neatsilankęs į šitą žmonijos idealų židinį.
* * *
- Dieser ist ein Russe, - vieną rytą parodė pirštu į Balį įėjęs vidun su dviem policininkais knygyno prievaizdas.
Balys, gerai nenuklausęs, atsistojo ir jau buvo ištiesęs ranką susipažinti su nauju vokiečių mokslininku, bet policininkas šiurkščiai suėmė jį už alkūnės ir ištempė pro duris. Balys nustebo, pabalo; iškrito jam iš rankų pieštukas ir sąsiuvinis; buvo benorįs užprotestuoti ir atsikirsti, bet policininkai nutempė jį į raštinę.
- Herr Magister, Herr Magister! - puolė prie direktoriaus Balys, įsitikinęs, kad tuojau išeis aikštėn visas nesusipratimas ir viskas paaiškės. Bet Herr Magister nuo jo nusigręžė ir, priėjęs prie lango, tylomis pradėjo trinti akinius. Tada Balys sudavė kumščiu sau į krūtinę, išbėgo į raštinės vidurį ir net visas pajuodęs suriko:
- Tai nesusipratimas, bjaurus nesusipratimas! Aš prašau, aš reikalauju, tuojau, dabar čia... kratykite mano kišenes! Štai mano sąsiuviniai... Kratykite mane... mano butą, dabar tuojau važiuojam...
Kai Balį išvedė iš universiteto, gatvėje patiko jį heidelbergiečiai - vyrai, moterys, seniai, vaikai, ir beveik visi grūmojo jam lazdomis, kumščiais, keikė jį ir pravardžiavo rusų šnipu.
Ir tik nuovadoje, kur Balį įstūmė į tvartą, kuriame prieš porą valandų penėjo kiaules ir kur dabar aimanavo suimti rusai ir prancūzai, jis sužinojo, kas čia dedas, ir, atsisėdęs ant lovio, ilgai negalėjo atsipeikėti.
* * *
Po dviejų mėnesių nelaisvės, varinėjimo po miestus, nakvojimo tvartuose Balys pagaliau atsidūrė Švedijoje, o iš ten per Torniją pasiekė ir Rusiją.
Sugrįžo jis taip atsimainęs, kad iš karto vos vos pažino jį patys artimieji žmonės. Jis suliesėjo, susitraukė, apšepo barzda ir atrodė lyg žmonių bijąs.
Kai bendradarbiai ir pažįstami klausinėjo Balį, kaip jis praleidęs nelaisvėje laiką, jis tik modavo ranka ir greit ką susakęs smukdavo šalin.
Palaukęs keletą dienų, nuėjo jis pas savo buvusį bičiulį privatdocentą, kurio rekomendacija jį taip maloniai priėmė Heidelberge. Žinodamas privatdocento jautrumą ir jo įsitikinimą, kad teisė turi valdyti jėgą, jis iš anksto prisirengė, ką kalbėti, kad neuždarytų jam širdies.
- Privatdocentas, - pasakė tarnaitė, - nuo pat karo pradžios persikraustęs su žmona į klinikas ir ten apsigyvenęs, savąjį gi butą užleidęs sužeistųjų ligoninei.
Taip pat nebesurado Balys daugelio ir kitų savo pažįstamų: vieni buvo pašaukti karan, kiti išvažiavo savanoriais; visi medikai darbavosi ligoninėse. Studentų taip pat žymiai sumažėta.
Neradęs privatdocento ir klinikose, Balys pasuko Didžiąja gatve ir susilaikė prie redakcijos; žmonių minios stovinėjo prieš spaustuvės langus ir laukė telegramų. Visi judėjo, krutėjo, kalbėjosi, ginčijos. Susispietę į būrius, dalijosi savo nuomonėmis...
Pastovėjęs prie vieno kito būrelio ir paklausęs įvairių įvairiausių nuomonių ir gandų, Balys jau buvo beeinąs namo, tik štai krustelėjo, sujudo minia, ir visi suvirto į skersgatvį, kur sustojo "Raudonojo kryžiaus" automobilis. Balys atsidūrė prieš pat ligoninės vartus. Minia apmirė, nutilo ir lyg užhipnotizuota žiūrėjo į sužeistus vokiečius, kai juos sanitarai kraustė iš automobilio ir nešiojo ligoninėn. Balys krūptelėjo, pratrynė akis ir alkūnėmis prasistūmė priekin. Ant neštuvų sanitarai išnešė iš automobilio Heidelbergo universiteto bibliotekos direktorių amputuotomis kojomis. Jųdviejų akys susitiko. Magistras nušvito, sučiaupsėjo lūpomis ir, kad nesmagumo išvengus, kad nepasisveikinus su rusu, abiem rankom įsitvėrė neštuvų. Sanitarai įnešė jį vidun...
Balį paėmė šaltis; jis pasistatė apikaklę; ne skausmą, ne mirtį jis išskaitė magistro akyse ir veide - jis pamatė ramią sąžinę ir pasitenkinimą, koks žiba tik akyse pasenusio žmogaus, atlikusio savo pareigą ir ramiai laukiančio mirties.
Ir pats Balys nepamatė, kaip skersgatviu išlindo į viešą aikštę. Pasilipęs ant paminklo laiptų, kažkoks studentas sakė prakalbą. Šaligatviuose stovinėjo mažesni žmonių būreliai.
- ...Išgama, išdavikas! Turėkit jį, muškit jį! - išgirdo Balys užpakaly riksmą ir atsigręžęs pamatė, kaip jo bendramintis privatdocentas lazdele užsimojo ant vieno piliečio. Ant nelaimingo vyro galvos papliupo lazdos, kumščiai, ridikiuliai. Mušdami pilietį ir klykdami įdavė jį miestsargiui nuvesti nuovadon.
- Jūs girdėjot, jūs girdėjot? - visas paraudęs kreipėsi į minią privatdocentas. - Kažin koks valkata, šunsnukis, drįsta tvirtinti, kad vokiečių artilerija geresnė už mūsiškę... - šaukė jis ir, pamatęs Balį, nusigręžė, paėmė už rankos savo žmoną ir nuėjo šalin.
- Atsiprašau, man vis dėlto neaišku, aš nesuprantu... - pats nepažindamas savo balso, įsimaišė kalbon ir Balys. - Atsiprašau, man vis dėlto neaišku, kuriuo gi geležinkeliu mes galėtumėm sutraukti prie Austrų - Vengrų sienos dvimilijoninę armiją, kad...
- O jums kam reikia žinoti, kokie geležinkeliai veda prie Austrų - Vengrų sienos? - pagavo jį iš užpakalio įtartinas pilietis.
Balys sumišo, nubalo, pradėjo teisintis... Kadangi jis su savimi turėjo dokumentus ir galėjo įrodyti savo ištikimybę, tai policija, pasikalbėjusi su universiteto rektorium, nakčia jį paleido iš nuovados.
* * *
Po tų visų įspūdžių Balys visai užsidarė savo kambary ir tik išeidavo rytais dienraščio nusipirkti. Tarnaitei paliepė nieko nepriimti ir visiems sakyti, kad jo nesą namie.
Tarnaitę nustebino ypač tai, kad ponas pirmiau liepdavo kūrenti krosnį rytais ir tada, kai jo nėra namie, dabar gi kaip tik priešingai. Pakrovus krosnį, ponas liepdavo jai išeiti, o pats pasikūrendavo, pats ir orlaidę uždarydavo... Naktimis ilgai žiburiuodavo. Dieną arba žingsniuodavo po kambarį, arba, sunėręs už galvos rankas, gulėdavo ant kanapos ir ilgas valandas žiūrėdavo į žemėlapį, kurį pasikabino ant sienos. Knygos ir plunksnos nė į rankas neimdavo. Dienraščius skaitydavo taip pat gan keistai: vieną dieną pirkdavo vieną, kitą - kitą, tai vieno didumo, tai kito; kartais nusipirkdavo bent kelis iš karto ir visus pavartęs kišdavo krosnin, guldavo ant kanapos ir vėl, žiūrėdamas į žemėlapį, galvodavo, galvodavo...
Vieną vakarą pažvelgė tarnaitė per rakto skylutę pono kambarin; gerai kūrenos krosnis, spragsėjo malkos, ant sienų drebėjo ilgi baikštūs šešėliai... Ponas, atsisėdęs ant grindų, kaitinos prieš ugnį ir, liūdnas ir susimąstęs, ranka pasirėmęs galvą, žiūrėjo krosnin.
- Mat gal ir jį, nabagą, greit paims karan, kad taip nusiminęs. Nors nei pati, nei vaikai, bet vis mat ne tam mokytas žmogus, - savotiškai išsprendė Marijona ir dūsaudama sugrįžo virtuvėn.
Praėjo kelios dienos. Ponas lindėdavo savo kambaryje, nieko nepriimdavo ir pats niekur neišeidavo. Vis dar buvo niekis, bet vieną vakarą išgirdo ji, kad ponas savo kambaryje su kažin kuo garsiai kalbasi ir net barasi.
- Kas tai gali būti?!. - nustebo Marijona, - nejaugi kas be manęs būtų įleidęs pas poną kokį žmogų?! Pone dieve tu šventas - ir kaip aš pražiopsojau!
- ...Netiesa! Netiesa!.. Aš protestuoju! Protestuoju, - staiga suriko savo kambaryje ponas ir trenkė kėdę į grindis.
- Ki ki ki ki! Protestuok! Protestuok!.. Nors ir galva sieną daužyk! - juokdamasis atsakė jam kažkas kitas, nors ir ne taip garsiai, bet, nuostabu, balsu, panašiu į pono balsą.
Neiškentė Marijona ir, priėjusi ant galų pirštų prie durų, pažvelgė pro rakto skylutę pono kambarin. Krosnis jau buvo pasikūrenusi, bet durelės dar neuždarytos. Prieš atokaitą stovėjo dvi kėdės. Vienoje jų sėdėjo ponas ir, skeryčiodamas rankomis, kalbėjo į priešpriešiais pastatytą tuščią kėdę.
- Kitaip sakant, jūs reikalaujate iš manęs, kad aš, keliolika metų vargęs su savo disertacija, dabar sudeginčiau ją ir atsisakyčiau nuo visų joje išreikštų idėjų ir įsitikinimų, kaip?!. Taigi ne! Šimtą kartų ne! Niekuomet! - ir pašokęs sugriebė žarsteklį ir taip smarkiai pamaišė krosnyje žarijas, kad net kibirkštys ištiško. Metęs žarsteklį, atsisėdo į kitą kėdę ir kiek pagalvojęs, žiūrėdamas į tuščią kėdę, iš kurios ką tik pasikėlė, paklausė:
- Tai nesutinki?
- Ne! Niekuomet! - atšovė ponas, šastelėjęs į pirmutinę kėdę ir, sugniaužęs abu kumščius, pakartojo: "Niekuomet, niekuomet!" ir pabrėžė: - Tas pačias idėjas skelbė Gėtė, Šileris, Heinė... Jas ugdė visi devynioliktojo amžiaus pažangieji mūsų rašytojai, mąstytojai, apie jas sukosi visų vokie... vokie... vakarų didvyrių mintys... Pagaliau tai priešinga būtų man pačiam, mano smegenims, mano... mano visam gyvenimui...
Marijona persigando, peržegnojo per duris poną ir pati persižegnojo. Norėjo pakviesti ką nors iš namo gyventojų, bet, išgirdusi už durų vėl tą patį klaikų ki ki ki ki, vėl pripuolė prie rakto skylutės. Ponas sėdėjo jau kitoje kėdėje ir vėl kalbėjo:
- Gėte ir Šileriu visi tavo auklėtojai tik dangstėsi, o buvo jie paprasti sotūs buržujai. O mes ar maža turėjome tokių, kurie mielai mėgdavę vaidinti gėtes, šilerius?.. Bet kur jie visi dabar dingo? Surask dabar juos. Vieni sėdi apkasuose, kiti naudojasi proga - uždarbiauja, kiti pakeitė savo kailį ir purvais drebia į savo vakarykščius mokytojus, savo dievaičius, kursto keršto ir artimo neapykantos ugnį...
- Netiesa, ne visi! - suriko Balys, šokdamas į kitą kėdę, - persikeisti ir veidmainiauti gali tik niekšai, melagiai, brošiūrininkai!.. Niekuomet jie mūsų guolyje nebuvo! Garbės žmogus, žmogus, nešiojąs širdyje šventos tiesos ugnį, greičiau mirs, negu taikysis prie gadynės arba peržengs savo idealų slenkstį!
Patylėjęs žiauriai nusišypsojo ir, persėdęs į kitą kėdę, kalbėjo kiek ramiau:
- Ne visi, ne visi. Teisybė, ne visi. Bet prieš - nė vienas! Kurgi jie dingo, tie visi nevisi? Vartyk laikraščius, žurnalus, lankyk auditorijas, skaityk atsišaukimus, brošiūras - niekur nė kvapo jų nerasi... Jie, kaip Gėtė ir Šileris, jau mirė, sužeisti mirė ir vargu kuomet jie beatsikels ir viešai bepasirodys. Jei tik vėl viskas pasikeis po senovei.
- Skausmas ir gailestis tik laikinai sukaustė jų širdis, - suvaitojo Balys jau iš kitos kėdės, - pagaliau jėga apkaustė jų protą ir prislėgė jų tiesos žodį... Karas dar tik prasidėjo. Žiūrėk, ryt poryt susipras žmonės ką darą ir su ašaromis puls vienas kitam į glėbį.
Patylėjęs ponas paglostė savo galvą, pagalvojo, pagalvojo, pamažėl persėdo ir dar tyliau pradėjo:
- E, drauge tu mano, tu ir iš tikrųjų esi naivus ir dar istoriją pamiršai. O žmonės, dalyvavę pirmojoje Prancūzų revoliucijoje ir sujudinę visą Europą, ar paskui paliko tokie pat taurūs? Jie išsikraustė į Ameriką, Afriką, Australiją ir ten, pardavę savo plunksnas ir žodžio dovaną, virto pirkliais, vertelgomis, plantatoriais. Kiti gavo parlamente šiltas vieteles. Tai dabartinių milijardierių ir stambiosios buržuazijos proseneliai...
- Ki ki ki ki, - ūmai purkštelėjo jis: - puls vienas kitam į glėbį?! Visos valstybės mobilizuoja savo rezervus, Anglija pavasariui rengia trijų milijonų armiją...
Marijona priklaupė ant grindų ir, jau nebežiūrėdama pro rakto skylutę, tik klausė, ką kalbėjo už durų ponas. O ponas kalbėjo:
- Liaukis, seni, tu iš proto išėjai? Amerika viena sulaikys įsiutusias valstybes. Tai sveikos kultūros ir progreso šalis. Išeivių prosenelių balsas atsilieps ainiuose, ir, jei nepaveiks tiesos žodis, ji uždės savo leteną.
Subrazdėjo kėdė, ir ponas kalbėjo toliau, bet vėl kiek pakeitęs balsą:
- Neabejoju, teisybė, tars savo žodį ir uždės leteną, bet tik tada, kai jai pačiai bus iš to kokia nauda; tik tada, filosofe, kai jos dirbtuvės privers kalnus konservų, pristatys pakankamai kulkosvaidžių, šautuvų, batų, kastuvų... Tada, kai prisisotins milijardieriai, kai bus pilnas aukso Jungtinių Valstybių pinigynas... Tada tai madnios filantropijos dėlei ištars ji dėl taikos savo žodį...
- Tegu taip... gerai... Aš sutinku... aš sutinku, - po valandėlės, lyg kam nusileisdamas, pradėjo mikčioti ponas, bet, ūmai subrazdėjęs kėde, griežtai užprotestavo: - Bet tai tik mažumos išdykimas, tik mažutės saujelės degeneratų žmonių produktas... O visa žmonija čia nekalta - ji nešė ir neš per amžius savo širdyje šventos tiesos ugnį ir jokios 42 centimetrų patrankos, jokios "Bertos", jokios... jokios... jokios kraujo upės nesulaikys to švento progreso... Ateitis ne kieno kito, o jos - mūsų, - springdamas užbaigė Balys ir atsistojęs porą kartų perėjo per kambarį.
Sugrįžęs prie krosnies ir atsisėdęs į kėdę, vėl kalbėjo, bet jau ramesniu balsu:
- Kad taip manai, filosofe, tai atsisakyk savo chimeros ir sudegink disertaciją. Kol jūs rašėte savo disertacijas ir plėtojote aukštas mintis, kiti suko galvas ir dirbo žmonėms baisius įrankius. Visos jūsų idėjos, visi moralės nuostatai tolygūs nesveiko žmogaus kliedėjimui. Tiesa per amžius eina drauge su melu. Mokslas kurti broliuojasi su mokslu griauti ir skirias tik tuo, kad kuriama amžiais, griaunama gi momentais... Žmonės jau buvo laimingi ir jau perėjo savo žydėjimo epochą tada, kai gyveno gamtos užbrėžtose ribose, kai neturėjo nuosavybės, kai neturėjo prisirišimo prie turtų, kai nesirūpino rytojumi ir neragavo civilizacijos vaisių. Tada jie buvo natūralūs ir laimingi taip kaip ir kiti dievo padarai, kurie kovoja tik dėl savo buities. Nejaugi manai, kad mūsų dienų civilizacija tik kūną sužeidžia, o sielą palieka sveiką? Nejaugi manai, kad kieno išblyškęs veidas, užgesusios akys, tas tik fiziškai nesveikas?.. Siela daug jautresnė už kūną, ir jei kūnas neišlaikė, tai kaip galėjo likti sveika dvasia! Tiesa, žmonija, sakai, kaskart tobulėja; kaipgi ne: mūsų bočiai padangėmis neskraidžiojo ir nei telefonų, nei automobilių neturėjo, bet ir tokie lepūs nebuvo, ir tokia daugybe įvairių ligų nesirgo, o tu, kultūringasis filosofe, parašęs savo kelių tomų disertaciją, štai atsitrauk nuo krosnies, iškišk pro langą galvą ir patrauk į plaučius šalto oro, ir pamatysi, arba visai nusidanginsi į kitą pasaulį, arba, porą mėnesių išsivoliojęs su kompresais skausmuose, turėsi laimės pasveikti. Štai koks tobulas civilizuotas žmogus!..
Ponas atsakė pats sau negreit. Jis sunkiai dūsavo, kaip žuvis burna gaudė orą ir žiūrėjo į tuščią kėdę taip, tarytum ten sėdėtų gyvas žmogus.
Kai tarnaitė po valandėlės pažvelgė pro rakto skylutę trečią kartą, ji pamatė tokį reginį: seniai pasikūrenusi krosnis užgeso, išsiplaukiojo žarijos, ir tik tebesproginėjo įkaitusios geležinės durelės. Pasišiaušęs ponas kraustė nuo lentynos savo knygas ir rankraščius, mėtė jas žemėn, kitas dėliojo atgal ir vaitodamas it kažko maldavo. Pagaliau lyg ką prispyręs kertėje pradėjo maldauti:
- Pasigailėk, žmogau, pasigailėk. Tu nori man gyvastį atimti, nori išplėšti mano širdį, mano turtą, mano paskutinį turtą, juk aš tiek metų vargau su savo disertacija, tiek metų neprivalgiau, nepamiegojau, naktis išsėdėjau begalvodamas. Čia palaidota mano meilė, čia sudėta mano jaunystė - mano geriausios dienos. Juk tai mano gyvenimas, mano maistas. Žmogau, susimilk! Aš palikau vienas, kaip matai, be draugų, be šeimos, vienas su savo disertacija. Viltį nors palik. Jei nebaigsiu jos aš, baigs kiti. Jei nepasinaudosime mes, pasinaudos mūsų vaikai. Juk mano knyga niekuomet nepasens: jos pradžia - amžių pradžioje, jos pabaiga - kol gyvens žmonės. Ji suprantama tiek profesoriui, tiek ir artojui; ji kaip saulė visus vienodai apsvies. Aš ne dėl užmokesčio, ne dėl garbės ją rašiau; ne profesoriaus laipsnio tikėjaus. Ne ne! Aš tik troškau suvesti iškraipytus žmonijos kelius į vieną tiesų vieškelį... nurodyt...
- Ki ki ki ki, - staiga tyliai tyliai nusijuokė Balys ir iškreiptomis lūpomis, kratydamas galvą, prašnibždėjo: - niekuomet to nebus, niekuomet tai neįvyks!..
- Bus! - vėl suriko pats ant savęs Balys ir, kaip įgeltas pašokęs nuo žemės, pradėjo šaukti:
- Egoiste, kol tu čia šliaužioji ir maldauji, ten, - ponas parodė ranka į vakarus, - ten broliai Kainais pavirto, kraujo upės teka, žmonės ašaromis plūsta, žaizdose vartosi... Ten kas valanda, kas minutė šimtai gyvybių nutrūksta, šimtai vilčių, pasaulių žūsta; motinos netenka sūnų, žmonos vyrų, vaikai našlaičiais palieka...
- Gana, gana! - susiėmė už galvos ponas ir kitu balsu pradėjo šaukti: - Aš neištversiu! Neištversiu! Gana! Gana!.. Krauju ir ašaromis patvins pasaulis... Badas... maras... ligos...
Iš kambarių išbėgo koridoriun šeimininkas, šeimininkė, iškišo galvas gyventojai, jų svečiai... Tuo metu Marijona atidarė pono kambario duris. Pamatęs ją, ponas sušuko:
- Žmonės! Piliečiai! Turėkit ją, muškit ją: tai išgama, tai išdavikė... - ir puolė Marijoną. Rytojaus dieną jį nuvežė psichiatrinėn ligoninėn.
1914
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
