en
PAVASARIO SONETAI 1 Dideli ir monotoniški, ir abejingi Upių vandenys tekėjimu masyvišku, plačiu Liejasi per lygumas. Nuo jų šnerėjimo sultingo Svaigsta žemė lyg moteris nuo mylimojo kuždesių. Ir jos įsčius, juodas, supelijęs, išdraskytas, Susimaišo su derlingu, atneštu dumblu; O paskui ateina šiltas, ūkanotas rytas, Ir iš vandenų ir žemės dulkių sumišų Gimsta vėl Pavasaris. Gražus kaip Dievas jaunas: Jojo kūną pirmas kvepiantis lietus nuplauna Ir pribarsto plaukus vos pražydusių žiedų. Užsimetęs ant pečių plačiųjų skraistę žalią, Eina jis per žemę. Jam žaibai nušviečia kelią, Naktimis nupuldami iš debesų juodų. Šarnelė, 1944.IV.14 2 Ūždamas per dangų šiltas.marių vėjas Neša grįžtančius paukščius per vandenis plačius Ir dainuodamas, į sausumą atėjęs, Išmeta iš medžių jų supuvusius lizdus, Jis ateina šniokšdamas per lygumas pilkąsias... Nuo dangaus šiurkščiai nuplėšia debesų skaras: Saulės kamuolys plačiai palieja žemėn tąsyk Virpuliuojančios ir plūstančios ugnies upes. Medžių pumpurai pilki, poškėdami dusliai, Aižėja ir skleidžiasi gleivėtais lapais Ir toli aplinkui nirtulingai kvepia. Džiūsta vėjuje ir saulėje visi keliai; Ir širdis, į tolumas melsvas įsižiūrėjus, Jais norėtų skrist tolyn, kaip skrenda vėjas. Šarnelė, 1944.IV.15 3 Praeinančiam pasaulyje praeisiu, Kasdien suduždamas, bet išdidus: Mylėdamas skurdžiosios žemės vaisių Ir moteris, ir saulę, ir sapnus. Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią, Aš paragausiu, vynas ar svaigus, Aš tik gėlių spalvom pasigėrėsiu, Savin giliai įkvėpsiu jų kvapus; Ir mylimos nerūpestingą veidą Lengvai palietęs pirštais virpančiais, Triukšmingai muzikai aplinkui aidint Ir atsisveikinęs mostu tik su svečiais, Palikęs žiburius toliau jų šventei degti, Išeisiu vienišas į amžinąją naktį. Šarnelė, 1944.IV.20 4 Miško gilumoj srauniam šaltiny Maudos nimfos, išsipynę plaukus. Mėnesienoj kūnai jų auksiniai Lūždami vandens paviršium plaukia. Kai jos šoka, žaidžia ir dainuoja, Nuo dainų pabunda visas miškas; O šaltinis upeliu sraviuoju Joms po kojų puldamas ištyška. Netoli, prie medžio prisiglaudęs, Gaurakojis, negražus satyras Seka, kaip jos taškosi ir maudos. Jį pamatę, klykdamos per girią, Tartum vanago paukštyčiai užkluptieji Nimfos, vejamos satyro, skrieja. Šarnelė, 1944.IV.21 5 Ant linkstančių, ilgų kotelių pasikėlę, Plačiom apykaklaitėm iš žaliųjų lapų Lyg oriento pypkininkai sodo gėlės, Gražiai ratu sustoję, skleidžia dūmą kvapų. O bitės skambų rezginį aplinkui pina; Jos, nuo kvapų apsvaigę, į žolynus puola Ir ten, lyg tie girtuokliai, įsigėrę vyno, Iš lėto rėplina per aksominę žolę. O gėlės, dideles, gražias akis išplėtę, Plonyčiais jų sparnais atsistebėt negali, Kai jos aptingę vartosi ant lapo žalio. Bet, jas pamiršę, vakaro vėsoj virpėti Ir žemėn linkti jų ilgi koteliai ima; Ir gražios akys merkias pilnos pavargimo. Šarnelė, 1944.V.13 6 Šiandien norėčiau išsitiest kur miško aikštėj Ir taip, pusiau budėdamas, pusiau sapne, Klausytis vėjo, kurs po plačią girią vaikšto, Viršūnių įsuptų daina ramindamas mane. Norėčiau metų tūkstantį aš taip tysoti Su neaiškiai suvokiamu gyvybės jutimu, Kol samanom apaugtų sąnariai žaizdoti Ir sieloj taptų kaip tvėrimo dienoje ramu. Aš pavargau pasaulyje, tai, poilsio išsilgęs, Norėčiau kartą ties beribiais vandenais, Kur šiltas vėjas pabučiavimais drėgnais Prabėgdamas liepsnojančias žaizdas suvilgo, - Ištiesti sąnarius ir įkvėpimais pakiliais Ramiai ritmuoti visą amžinybę ilgą. Šarnelė, 1944.V.15 7 Ramus ir saulėtas sekmadienis miške... Ties ežeru beržai į vandenį palinkę. Viršūnės nušviestos šviesa gelsvai blyškia; Ir saulėj virpa skaidrios tolumos aplinkui. Tu ateini taku lyg šokdama, lengvai... Viršum galvos linguoja medžių šakos: Ir iš toli matyt, kaip išpinti plaukai Srovėm auksinėm ant pečių lieknųjų teka. Tu prieini, mane bučiuoji ir šypsai; Ir tavo sodrios, švytinčios kaip liepsnos lūpos Yra lyg du pavasario ugnies žiedai. O taip ramu, ir saulėje beržai vos supas: Pro jų viršūnes matos tolimas dangus, Sapnuojantis kaitraus vidurdienio sapnus. Šarnelė, 1944.VI.2 8 Šilta pavakarė: žavi šviesiais plaukais mergytė, Lyg peteliškė margu rūbeliu, ranka maža, Įbridus į rugius, priskynė glėbį mėlynų akyčių Ir grįžta į namus laukų žaliuojančia ežia. Jinai yra pavargusi, perdien labai nusikamavus, Ji sėdas truputį pasiilsėti ant vejos: Namuose ant kiekvieno stalo - padėklėliai žavūs, Bet kas tenai pamerktų vakarais gėles be jos... Ji valandėlę atsikvėps ir tuoj namo skubės: Ji pratiesia rankutę su gėlėm, jon padeda galvytę; Saldusis miegas užpilia žieduos paskendusias akis. Mama ateina. Ji gražiausią gėlę parugės Iš laimės daugel kartų lūpom virpančiom palyti Ir nešasi namo. Ji ten gražiai žydės ir nepavys. Šarnelė, 1944.VI.9 9 Vieną vakarą nerūpestingą, Kai, berniukų apsupta, juokausi Ir kalbėsi: "Man visi patinkat, Ir kiekvienas jūsų man brangiausias", - Pamatysi vieną ir sustosi - Gal jisai nė žodžio tau nepasakys, O paeisi ir pačius rinktuosius Žodelius kalbėsi apie jo akis; Tą nerūpestingą vakarą pakeis Naktys ilgos, vienišos... Parpuolus Melsies, ir žingsniuosi, ir liūdėsi; Ir pajuodusiais nuo verksmo paakiais Rytą, prieš nusvirdama į guolį, Abejingai saulėn pažiūrėsi. Šarnelė, 1944.VI.15 10 Sapnuojančio medžio pavėsy Tylėdami žaidžia vaikai: Galvutės papurusios, šviesios Krūvon susiglaudę taikiai. Supiltosios pilys iš smėlio Atsimuša jų akyse Džiaugsmingose... kartais ir vėlei Kažko neramiai liūdnose. Atodūsiu karštu, kvapiu Į veidus jiems pūsteli vėjas... Jie meta žaislus ir keliu Pro sodą nubėga prie upės, Kur stebi, kaip vandenys liejas, Ant kranto lyg paukščiai sutūpę. Šarnelė, 1944.VI.20< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
