en
X
Ryt dieną buvo quies, poilsio diena, kada ne kada duodama po didelių švenčių, mokslo metu, kad klierikai galėtų kiek atsikvėpti po varginančių asistų ir chorų ir priruošti ateinančiai dienai pamokas. Tokios dienos dažniausiai būdavo pilkos ir nuobodžios, kaip kiekvienos pakilusios, bet jau išeikvotos energijos atoslūgis. Vakarykštė diena atrodydavo kaip koks neįvykdytas pamasinimas, o rytojus jau grasino savo įkyrėjusiu kasdieniškumu. Vis dėlto jie laukdavo šitų "kvijesų", o sulaukę džiaugdavosi. Turėdavo savotiško smagumo ir pilka tų dienų melancholija.
Klierikas Liudas Vasaris tuos "kvijesus" mėgdavo labiau negu pačias šventes. Daugiau negu kiti jo draugai linkęs į svajingumą, į atsiminimus, į patirtų įspūdžių analizavimą, jis "kvijeso" metu pats vienas tyliai dar kartą pergyvendavo vakarykščią dieną, tik jau kitoj plotmėj ir kitokia nuotaika ją nušviesdamas. Šį kartą jis visas gyveno vienintele minčia, vieninteliu jausmu ir vaizdu - nepažįstamos moteries su baltu šaliu. Jisai matė ją savo vaizduotėj lygiai tokią pačią kaip vakar ir užvakar per mišparus, tik jojo nusiteikimas dabar buvo visai kitokis. Vakar ir užvakar jam buvo guvu ir net linksma. Jis jautė savy pilnesnį gyvenimą, daugiau entuziazmo - ir visa, ką matė aplinkui, jam atrodė malonu ir miela. Dabar gi viskas, kas vakar buvo šviesu, - apsiniaukė, kas buvo malonu, - apkarto, kas kėlė džiaugsmą ir entuziazmą, - slėgė liūdesiu ir apatija. Tarsi kokio burtininko ranka pasuko sraigtą į kitą pusę, ir viskas ėmė niauktis ir keistis, išskyrus tos moters vaizdą. Tas keitimasis jau prasidėjo nuo vakar ir nuo tos valandos, kai procesijos metu jisai praėjo pro tą moterį, nesiryžęs į ją pažvelgti. Jis to nesigailėjo ir savęs nekaltino, bet pats nežinojo, dėl ko jam po to pasidarė liūdna. Galimas daiktas, kad kiekvienas žmogus, pergyvenęs didesnį dvasios pakilimą savo išsvajoto idealo artybėje, reaguoja į tai liūdesiu, kuris duoda pajusti skirtumą tarp to idealo ir tikrovės. Bet galimas taip pat daiktas, kad Vasario liūdesys ėjo iš jo, klieriko - būsimo kunigo, nuojautos, kad kiekvienas džiaugsmas, kyląs iš šiokio ar tokio santykio su moterim, jam yra uždraustas, niekados visa pilnybe nebus patirtas ir negali būti net norimas. Šita nuojauta galėjo nubusti kaip tik tuo metu, kai jis ėjo pro Nepažįstamąją ir kai jo sutana - jo luomo ženklas - palietė jos rūbą. Tą vakarą klierikas Vasaris jau nebedainavo ir nebejuokavo su draugais rekreacijos metu, bet vienas pratūnojo salės kertelėje, vartydamas "Tygodniko" komplektą su išskustomis ir iškarpytomis Varšuvos teatrų gražuolėmis.
Iš ryto jis nubudo kiek nusiblaivęs, bet kiekvieną kartą, kai atsimindavo tą moterį, jo širdis susispausdavo liūdesiu. O atsiminti ėmė kaskart dažniau, kol visa pilka "kvijeso" dienos nuotaika virto gilia melancholija.
Popietinio ilgojo silenciumo metu, atsivertęs prieš akis knygą, jis skendėjo šventės atsiminimuose, užgriebdamas ir taip jau seniai, rodos, praėjusias vasaros atostogas. Atsiminė, kaip jis važiavo iš seminarijos namo šiltą saulėtą dieną, per kvepiančius miškus ir laukus - ir koks jis tuomet pasijuto vienas ir nuskriaustas - ir kaip jam norėjosi verkti. Ir šitai beveik tas pats jausmas dabar. Tuomet - neapimamos gamtos akivaizdoj, dabar - iš tolo sužavėjusios jį moteries sukeltuose vaizduose. Liudas Vasaris jau stovėjo poeto kūrybos kely. Dar vienas žingsnis pirmyn, dar vienas polėkis aukštyn - ir tas jausmas apsems visą jo esmę - ir reikš jisai jau nebe tą ar kitą konkretų atsitikimą, bet visą jo santykiavimo su pasauliu pobūdį, apsireiškusį tuo ar kitu atsitikimu. Ir tuomet jau nebus jam drovu išpažinti savo jausmą visam pasauliui, ir jis išdrįs apreikšti jį kitiem prieinama forma.
Ir jis iš tiesų išdrįso. Pirmą kartą pamėgino. Apsikniaubęs savo suole, vogčiomis nuo draugų žvilgsnių, lotyniškų žodžių sąsiuviny jisai parašė pirmąjį savo eilėraštį. Bet tai nebuvo nei moteries grožio apdainavimas, nei savo ilgesio išliejimas, nei vienas iš tų eilėraščių, kuriuos rašo kuone kiekvienas jaunuolis pirmaisiais įsimylėjimo metais. Vasario pirmoji meilės daina buvo bendriausios prasmės elegija, iš kurios tryško jaunuoliška nerimastis, laisvės pasiilgimas, nepasitenkinimas gyvenimu ir susižavėjimas kažkokiu nepasiekiamu idealu.
Pirmojo Vasario eilėraščio bendrumas išskyrė jį iš visų rašančių jaunuolių tarpo ir pastatė išrinktųjų eilėn.
Ilgai jis skaitė savo pirmąjį kūrinį, veltui stengdamasis įspėti jojo vertę. Jis norėjo užmiršti, kad tas eilėraštis jo ką tik dabar parašytas. Jis norėjo į jį pažiūrėti kaip į svetimą ir sugauti įspūdį, tarsi pirmą kartą jį skaitytų. Bet jis jį jau mokėjo atmintinai, jis jam buvo brangus, kaip regimas kelių dienų nerimasties vaisius.
Neaiškių vilčių nubudo tą vakarą klieriko Vasario širdy. Jam buvo dabar gera ir ramu su savo liūdesiu. Nuėjęs vakare gulti į "labirintą" ir susirietęs po šalta savo lovos antklode, jis džiaugėsi gražiomis svajonėmis, kurių nė viena nedrįso tikėti.
Kelios tolimesnės dienos vėl įstatė jį į normalią gyvenimo vagą. Artinosi Kalėdos, darbo buvo daug. Reikėjo ruoštis naujom ilgom pamaldom Katedroje ir pasitaisyti iš kai kurių mokslo dalykų. Antrame kurse jiem prisidėjo vienas sunkus mokslas - filosofija, būtent logika, kuria jie labai didžiavosi, o menkai tesuprato. Ta "filosofija" reikėjo kalti "iš lotyniško vadovėlio "Compendium philosophiae scholasticae", o jie dar buvo visai menki lotynistai. Profesorius, paaiškinęs keletą paragrafų, turėdavo versti vadovėlio tekstą, o jie sunkesnius žodžius užsirašinėdavo čia pat knygoje tarp eilučių. Jie visi kaip poterį išmoko keletą pirmųjų definicijų, kurios jiem atrodė be galo painios ir moksliškos: philosophia est scientia rerum per ultimas causas ratione humana cognoscibilium, o logika tai scientia directiva ipsius actiis rationis per quam homo in ipso actu rationis ordinate, faciliter et sine errore procedit. Definicijas jie mokėjo, tačiau kas per mokslas ta filosofija ir logika, jiem dar ilgai nebuvo aišku. Vienas trečio kurso klierikas jiem paaiškino, kad, išėję filosofiją ar bent logiką, jie galėsią skaityti, vadinasi, suprasti filosofinio turinio knygas. Jie žinojo, kad logika mokanti teisingai galvoti ir samprotauti. O kai išmoko sustatyti silogizmą ir iškalė jo dėsnius, kai kurie, silpnesnės galvos, pasijuto besą tikri filosofai. Ginčydamiesi su pirmo kurso naujokais, jie įrodinėdavo silogizmais ir pasididžiuodami triuškindavo oponentą baisiu klausimu: kur tavo logika?! Jų filosofinis įkarštis atslūgo, kai antrą pusmetį ėmė mokytis ontologijos ir kai reikėjo profesoriui išaiškinti, kas yra ens ir kodėl kiekvienas ens turi būti unum, verum ir bonum.
Praslinkus keliom dienom po Nekalto prasidėjimo šventės, klierikas Vasaris nuėjo į seminarijos biblioteką pasiieškoti ką nors skaityti. Bibliotekoj nieko daugiau nebuvo, tiktai pats knygininkas, klierikas Jonelaitis. Berenkant knygas, jis ėmė klausinėti, ką Vasaris labiausiai mėgstąs skaityti. Vasaris mėgęs dailiąją literatūrą. Ką jis skaitęs iš lietuvių literatūros? Pasirodė, kad Vasaris pereitais metais suspėjęs jau daug perskaityti. Ar jis sekęs lietuvių spaudą? Taip, per atostogas jis pas kleboną skaitydavęs "Viltį", "Šaltinį" ir "Draugiją", bet seminarijoj laikraščiai esą uždrausti skaityti popiežiaus įsakymu. Į tai Jonelaitis gan skeptiškai nusišypsojo.
- Matai, ne visai taip, - pradėjo jis aiškinti nuleidęs balsą. - Popiežius uždraudė seminarijose tik dienraščius skaityti. Bet mūsų "ponai" nenori įsileisti lietuviškų laikraščių, tai ir dangstosi popiežiaus įsakymu.
Vasaris jau žinojo, kokia tautiškumo politika buvo vedama seminarijoj, ir jam nieko daugiau aiškinti dėl laikraščių uždraudimo nereikėjo. Bet Jonelaitis po trumpo svyravimo tarė:
- Norint ir uždrausta, čia mes vis dėlto tylomis kai ką gauname. Jeigu nori paskaityti, aš galėčiau duoti. Tik jau, žinoma, reikalingas atsargumas.
Čia jis pasivadino Vasarį į kitą kambarį, kur jiedu abudu pervertė keletą naujausių "Vilties" numerių, paskui ištraukė paskutinį "Draugijos" sąsiuvinį, aplenkė lenkišku laikraščiu ir įteikė Vasariui.
- Šitą gali pasiimti. Už poros dienų man grąžinsi. Ir kai Vasaris, įsikišęs uždraustą vaisių į antį, jau rengėsi eiti, Jonelaitis netyčiomis paklausė:
- O ar pats kartais nemėgini ką nors rašinėti? Vasaris sumišo. Jam buvo didelė gėda prisipažinti parašius eiles. Kad dar ką kita, bet dabar eiles! Jam tai atrodė nerimta, pretenzionalu, o gal net vaikiška. Jisai užraudo ir bandė atsikalbinėti:
- Ne, nieko. Taip sau, andai buvau truputį pabandęs...
- Reikia bandyti, - padrąsino Jonelaitis. - Visi mes bandome. O kartais, jei kas pasiseka, tai ir į spaudą.
Vasaris žinojo, kad Jonelaitis jau buvo išspausdinęs vienos parapijos istorinę monografija, ir dėl to žiūrėjo į jo "bandymą" su pagarba.
- Žinai ką? Kai grąžinsi man "Draugiją", atnešk ir ką turi parašęs, pažiūrėsime, - kalbėjo Jonelaitis, išlydėdamas Vasarį.
Šis jautėsi tikrai laimingas dėl tokio parodyto jam pasitikėjimo ir susidomėjimo juo pačiu. Tą patį vakarą, pasinaudodamas sacrosanctum silentium ramybe, jisai parašė dar vieną eilėraštį ir po poros dienų, perskaitęs "Draugiją", nuėjo pas Jonelaitį. Šis paėmė eilėraščius, pažadėjo juos parodyti vienam žmogui, kuris daugiau apie tai nusimanąs, ir pranešti Vasariui jo nuomonę.
Jonelaitis gana ilgai nieko nesakė. Vasaris pabaigė įsitikinti, kad jo eilėraščiai niekam neverti, ir gailėjosi, kam juos parodė. Bet štai vieną popietį apsukrusis knygininkas pasiūlė Vasariui užeiti pas jį bibliotekon.
- Turiu tau ką parodyti, - tarė, užsirakindamas paskui save duris ir traukdamas iš kišenės sulankstytą paskutinį savaitraščio numerį.
- Skaityk, ar pažinsi...
Vasaris netikėjo savo akimis. Juk tai jo pirmasis eilėraštis! Išspausdintas! Ne, šitokio siurprizo jisai nelaukė. Dabar jis skaitė tą eilėraštį taip, tarsi tikrai tai būtų ne jojo. Ir dabar jam tos eilutės atrodė visai geros ir gražios. Taip, tai jojo!..
Jonelaitis, pamatęs jo susijaudinimą, pažadėjo kitą kartą plačiau pakalbėti, ir Vasaris, laikraščiu nešinas, išsprūdo atgal. Bet kur eiti, kur pačiam paskaityti ir pasidžiaugti, niekam nematant? Jisai atsiminė "žiurkininką" ir laiptus į seminarijos palėpes. Po poros minučių jau jis atsidūrė ten, kaip vagis, nešinas brangenybėmis. Palėpėse buvo nešvaru, šalta ir tamsu, bet jis dabar būtų nemainęs tos vietos į gražiausią salioną. Priėjęs prie apšalusio stoge langelio, jisai išsitraukė laikraštį ir vėl ėmė skaityti savo eiles. Taip, tai jojo eilės, bet kokiais liūdnais žodžiais jos į jį dabar prakalbėjo ir kokią neatmenamą gyvenimo mįslę jam užminė! Jis nustebo ir nusigando kai kurių posakių, taip aiškiai rodančių jojo nepasitenkinimą, nerimastį ir maištingumą.
Pasikėlęs sutaną, jisai atsisėdo ant dulkėto balkio ir savo papratimu ne tiek mąstė ir svarstė, kiek leidosi nešamas užplūdusios jausmų bangos ir fantazijos vaizdų.
Jame skambėjo atskiri jo eilėraščio posakiai, o jis pats matė save esant menką klierikėlį, nužemintai bučiuojantį ranką ir vyskupui, ir rektoriui, ir Mazurkovskiui, ir dvasios tėvui, ir profesoriam, ir klebonui... Jam vaidenosi rami koplyčia, raudona aliejinė lempa prieš Sanctissimum, monotoniškas balsas, tariąs bauginančius žodžius "jaka procesja grzechów", ir choru kalbamos litanijos aidas "ora pro nobis". Koks kontrastas su tuo, ką jis neaiškiai nusimanė esant poetą!
Jisai atsikėlė, įsidėjo laikraštį į kišenių ir sukandęs dantis bei sulaikydamas ašaras tarė:
- Poetas?.. Poezija?.. Ne! Visa tai turbūt ne man...
Taip jaunas poetas Liudas Vasaris atšventė pirmojo savo eilėraščio pasirodymą spaudoje.
Kitą dieną klierikas Jonelaitis vėl nusivedė Vasarį į biblioteką. Tolimesniame kambary jiedu rado dar du klieriku, kuriuos Vasaris pažinojo ir apie kuriuos visa seminarija šnabždėjo, kad jiedu rašą į "Draugiją". Buvo tai trečio kurso klierikas Petras Varnėnas ir ketvirto Matas Sereika. Abudu jiedu draugų buvo laikomi daugiausia žadančiais ateity tėvynės darbininkais, o lietuviai profesoriai ir įtakingesni kunigai jau iš anksto rūpinosi paruošti jiem vietą Akademijoj. Bet abudu kaip tyčia turėjo labai menką opiniją seminarijos viršininkų akyse.
Petras Varnėnas, aukštas, laibas, bent kiek liguistas blondinas, buvo geriausias seminarijoje literatūros žinovas ir, be abejo, daugiausia apie ją nusimanė. Tai liudijo jo etiudai ir recenzijos, spausdinamos didžiausiame to laiko žurnale.
Matas Sereika, jau pilnai subrendęs vyras, rodė aiškų palinkimą į visuomenės mokslus. Turėjo gerą iškalbą ir kietą, bent kiek šiurkštoką būdą. Draugai jo privengė, o viršininkai žiūrėjo kaip į ne visai aiškų tipą, bet prikibti negalėjo, nes Sereika uoliai atlikinėjo visas pareigas ir buvo atsargus.
- A, štai ir mūsų naujas literatas! - aukštu prikimusiu balsu sušuko Varnėnas, pamatęs ateinantį Vasarį. - Na, sveikinu, sveikinu! Pradžia graži.
Matas Sereika sutiko jį rimtu veidu, bet besijuokiančiomis akimis.
- Tik keista, kad pragydai pačiam viduržiemy, kada ne tik lakštingalos, bet ir žvirbliai nečirška. Laikysime tai geru ženklu. Sveikinu ir linkiu!
O Jonelaitis pradėjo pusiau draugiškai, pusiau iškilmingai:
- Taip, dabar dalykas visai aiškus. Nuo šios dienos draugas Liudas Vasaris tampa mūsų "Šviesos" kuopelės nariu. Štai čia mes, visa valdyba, šiandien jį ir priimam savo tarpan.
Priėmimo ceremonija buvo atlikta rankos paspaudimu - ir Liudas Vasaris tapo slaptos lietuvių klierikų draugijos nariu.
Iš tolimesnio pasikalbėjimo jis sužinojo, kad tos draugijos tikslas - lavintis ir ruoštis Bažnyčios ir visuomenės darbui Lietuvoje. Susipažino su įstatais ir nario pareigomis. kurių tarpe žymią vietą užėmė rašto darbai. Paliekant nuošaliai tą tikslą, pareigas ir visa kita, kas paprastai rašoma įstatuose, praktiškai buvo aišku tai, kad "Šviesa" jungia gabesniuosius klierikus, stiprina jų dvasią, kursto patriotiškumą ir atsparumą nepalankioj seminarijos atmosferoj, žodžiu, auklėja ir sąmonina kunigus visuomenininkus, kunigus rašytojus, atskleisdama jų darbo horizontus toli už tiesioginių jų pareigų.
Vasaris taip pat sužinojo, kad nauji nariai į draugiją priimami labai atsargiai. Kad jis pats jau sekamas ir tiriamas nuo pereitų metų ir kad šitą uždavinį buvo pasiėmęs pats "Šviesos" pirmininkas Jonelaitis. Esąs jau ištirtas dar vienas jo kurso draugas, kuris šiomis dienomis taip pat būsiąs priimtas į draugiją. Vasaris buvo įgraudentas elgtis kuo atsargiausiai ir nė vienam, kad ir geriausiam draugui, neprasitarti, ką dabar čia yra sužinojęs.
- Mes esame čia kaip katakombose, - kalbėjo Sereika.- Kiekvienas lenkas čia mūsų priešas, o "ponai" taip pat. Jie kad primanytų - tai mus visus į Mozūrus išsiųstų, o mūsų, vietoj pasodintų kunigus lenkus. Lenkinimas per bažnyčią mišriose parapijose eina toliau, nes mūsiškiai neišdrįsta pakelti griežto protesto balso. Organizacinio darbo liaudyje begalės. Reikia spaudos, reikia bendradarbių, reikia žodžio ir plunksnos darbininkų. Mūsų laukia sunkūs ir atsakomingi uždaviniai.
Pakilusia nuotaika paliko Vasaris biblioteką. Petras Varnėnas pasivijo jį ant laiptų ir pasiūlė pereiti keletą kartų per sodą.
- Tavo pirmasis eilėraštis geresnis, - tarė Varnėnas, kai jiedu atsidūrė už seminarijos durų. - Jisai nuoširdus ir gilus. Antras gi atrodo daugiau sugalvotas.
- Taip,- atsakė Vasaris,- ir aš tai jaučiu. Bet ar galima, esant seminarijoj, visuomet nuoširdžiai rašyti!
- Kada negalima, tai visai nerašyk, nes prievarta niekad nieko gera neparašysi.
- Aš iš viso dar abejoju, ar turiu kokių nors gabumų rašyti.
Varnėnas valandėlę pamąstė ir tarė:
- Gabumų tai tu turi, bet svarbu, kad sugebėtum tuos gabumus sunaudoti. Turiu tau atvirai pasakyti, kad seminarijoj ir kunigaujant tai bus nelengva.
Vėliau, atsimindamas šitą pašnekesį su Petru Varnėnu, Liudas Vasaris gailėdavosi, kad jųdviejų keliam buvo lemta taip greitai išsiskirti.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
