en
XXI
Po klebono Kimšos sukaktuvių šventės tolimesnės klieriko Vasario atostogų dienos pasidarė neramios ir nelygios: vienos pilnos nerimasties ir apgailestavimo, kitos - maištingų jausmų, kitos - lūkesio ir svajonių. Paviršium jis stengėsi laikytis tos pačios gyvenimo tvarkos, kaip ir anksčiau. Šeštadienį jis vykdavo į savo parapijos bažnyčią ir likdavo pas kleboną. Sekmadienį eidavo prie Komunijos, prieš sumą skaitydavo žmonėm rytmetinius poterius ir maldas, per sumą rinkdavo bažnyčioj aukas, o po mišparų vėl skaitydavo vakarines maldas ir intonuodavo "Viešpaties angelas". Po pietų kai kada pamokydavo parapijos "kantarus" ir "kantarkas" giedoti lotyniškas bažnytines giesmes. Pirmadienį, kartais antradienį vėl grįždavo į tėviškę ligi kito šeštadienio. Ir čia, niekieno nevaržomas ir netrukdomas, jis duodavo laisvės savo mintims, nuotaikai ir vaizduotei.
Pirmiausia prikaišiojo sau, kad taip greit ir lengvai atnaujino pažintį ir netgi tarsi žengė toliau, negu anksčiau buvo nueita. Tai jam atrodė ne tik pavojinga, bet ir negarbinga. Ir jis pats tyčiojosi iš savęs:
- Pereitą vasarą lakstei iš namų, važinėjai į Vilnių, seminarijoj į mistiką šokai, kryžiavojaisi - ir štai po kelių pasimatymo valandų viso to kaip ir nebūta... Geras tu būsi kunigas, Vasari!.. Piktinaisi iš Radastino, o pats ką darai?..
Tačiau kitą dieną jis taip aiškiai atsimindavo klebono Kimšos sukaktuvių paveikslą, kad iš naujo dar kartą pergyvendavo visą tos pažinties atnaujinimo eigą. Sėdėdamas kur nors ant Aušrakalnio arba vaikščiodamas laukų ežiomis, jis tuo pačiu metu sėdėjo Kleviškio klebonijoj prie pietų stalo, matė pro gėlių bukietą atsimainiusį turiningą Liucės žvilgsnį, gėrė į jos užgėrimą, kalbėjosi salione...
Ne, jis dabar tą viską matė dar aiškiau, o jųjų pašnekesys buvo dar reikšmingesnis ir išvados dar labiau įtikinančios, nes Vasario vaizduotė visa tai gražino, didino ir malonino. Čia nebuvo nei įkyraus Petrylos, nei pašaipininko Trikausko, nei įtarinėjančio Brazgio, nei varžančių, svečių. Ir kai galų gale jo vaizduotėj atgijęs jos balsas linksmai sušukdavo: "Žinai ką, Pavasarėli, šįmet tavo paskutinės laisvos atostogos, o mano taip pat. Padaryk mums išleistuves, paūšim, palydėsim savo laimę, pamiršim, kas mus graužia ir slegia. o paskui tebūnie, kas turi būti!" - tada staigi nerūpestingo pasiryžimo banga nuplaudavo visas abejones, priekaištus ir susigraužimus. Ne, geresnio argumento niekas pasaulyje nebūtų galėjęs sugalvoti! Vasaris pašokdavo ir padvigubinta energija imdavo vaikščioti, jau svajodamas apie tų paskutinių išleistuvių smulkmenas.
Šitas "pavojingosios pažinties" atnaujinimas ir tų jaudinančių išleistuvių laukimas gerokai išsiūbavo jo dvasios gyvenimo pusiausvyrą. Jam dabar nerūpėjo niekur nuvažiuoti, nei savo draugų atlankyti, nei jų pas save pakviesti. Jis vaikščiodavo po laukus pasirinkdamas vietas, kur niekas jo nemato, iš tolo vengdamas ką nors susitikti, gulinėdavo atokaitose, šį tą skaitinėdavo, bet dažniausiai neveikdavo nieko. Jis stengėsi pripildyti visą savo buitį "paskutinių laisvų atostogų" svajonių ir nuotaikos. Jis laikinai tarsi išjungė save iš įprasto gyvenimo mechanizmo ir iš jo reikalų. Juk jis atnaujino pažintį, kova su kuria buvo tapus viena iš to mechanizmo spyruoklių.
Ir dvasiškus savo patarimus jis ėmė atlikinėti nebe taip uoliai. Rytais paskubomis - ir tai ne visuomet - paskaitydavo meditacijų punktus, jų nepagilindamas, vakarines maldas atkalbėdavo kur nors ant kalnelio, besigėrėdamas saulėlydžiu, o dvasišką skaitymą, Šventąjį Raštą ir ražančių jau visai apleisdavo.
Klierikas Vasaris tuo metu, dažnai atsimindamas gražiąją klebono giminaitę, atsimindavo ir tą atmainą, kurią joje pastebėjo per sukaktuves. Ir jei ne ta atmaina, galimas daiktas, kad viskas būtų pakrypę kitaip. Tiesa, jam buvo patikusi ir anoji vėjavaikiškai linksma Liucė su savo juodų akių žybčiojimais ir baltais dantimis prasišiepusiose lūpose, bet šitos gilus pažvelgimas ir lėtas šypsnis jį stačiai už širdies stvėrė.
Iš tiesų, Liucė per porą jų nesimatymo metų pasikeitė gerokai. Pirmiau ji buvo nors ir subrendusi, bet vis dar vaikiškais ir gimnazistiškais įpročiais gyvenanti mergaitė. Dabar gi ji buvo jau tokio amžiaus, kada imama galvoti ir jausti giliau, kada pajuntama savo asmenybė ir kada susirūpinimas dėl ateities išblaško vaikiško amžiaus likučius.
Dėdė ją mylėjo, bet dėl to ir rūpinosi jos likimu. Jis norėjo ją greičiau išleisti už vyro, nes gerai suprato, kad jos buvimas klebonijoje sudaro daug keblumų ir pavojaus. Brazgį jis laikė tinkamiausiu Liucei vyru.
- Ko tu iš jo nori? - kalbėjo jai dažnai. - Tiesa, jis kiek cicilikuoja, bet tai tik daugiau dėl fasono. Tas praeis. Šiaipjau vyras rimtas, išsilavinęs. Su žmonėmis moka apsieiti, bus neblogas gydytojas. Žodžiu, tai žmogus su ateičia. Aš padėsiu įsikurti. Ko tau dar reikia?..
- Nemyliu! - atkakliai sušukdavo giminaitė.
- Tai pamylėk! - atkirsdavo dėdė, pats matydamas savo žodžių tuštumą.
- Pamylėt tą kudlių, susivėlėlį? Niekados!
- Tai nukirpk ir nuskusk, jei nepatinka.
- Fi!.. - sušukdavo ji ir išdulkėdavo iš kambario.
Ar ji kalta, kad ją intrigavo dvasiškiai? Iš pirmo pamatymo susidomėjusi Vasariu, ji nei į Brazgį, nei į kurį kitą savo širdies palenkti negalėjo. Tačiau jos jausmas Vasariui dar nebuvo meilė. Jiedu išsyk pajuto vienas kito patraukimą, bet jųdviejų padėtis buvo tokia skirtinga ir abudu buvo taip neprityrę, kad tie keli reti pasimatymai tegalėjo sukelti vien miglotą simpatijos nujautimą. Be to, Vasaris tuoj pamatė savo pašaukimui pavojų ir paskelbė jai kovą. Tačiau Liucė jokio pavojaus nepaisė ir per dvejus nesimatymo metus "kaimyno" nepamiršo. Praktiški gyvenimo klausimai jai tada dar nebuvo labai aktualūs. Be to, ir ji nors buvo gyvo temperamento, bet turėjo svajingą sielą. Geltonos kačpėdėlės, kurių ji prisiskynė ant Aušrakalnio, sėdėdama greta "Pavasarėlio", visą žiemą puošė jos kambarėlį, primindamos tą kuklų, jautrų, sutanotą jaunuolį.
Atėjo vasara, parvažiavo klierikas Petryla ir baigęs mediciną Brazgys, bet Pavasarėlis nesirodė. Ji laukė jo visą vasarą, kiekvieną šventadienį, niekam apie tai neprasitardama. Jos nuotaika gedo. Ji erzindavosi ir pykdavo ant visų be jokios priežasties. Trikauskas, vis dėlto priežastį įspėjęs, mėgdavo ją paerzint Vasariu. Petryla ir pats Brazgys padėdavo.
- Pana Liucija, ar jo nė šiandien nėra? - pradėdavo Trikauskas, kai klebono nebūdavo kambary.
- O tamsta labai pavydi?.. Ką?.. - atsikirsdavo ji.
- Nepavydžiu, Liucyte, bet užjaučiu... Tik jau skonio nepagiriu. Tokis dar bloznelis... Ji piktai žybteldavo akimis.
- Prašau mano skoniu nesirūpinti!
- Tas ir mane suklaidino, - įsikišdavo Brazgys. - Aš ir barzdą, ir ūsus paaukojau, kad tapčiau panašesnis į dvasiškį. O viskas perniek.
- Tamsta pabandyk stoti į seminariją ir užsivilkti sutaną. Liucytė klierikėlio tikrai pagailės... - patardavo jam Trikauskas.
Bet Brazgys liūdnai atsiliepdavo:
- Deja, kunige daktare! Kad tai aš būčiau tokis nekaltas vaikelis kaip tas Pavasarėlis! Bet kas praėjo, to nebesugrąžinsi...
- O gal važiuosime saldžiųjų kriaušių pasiskinti?
Liucė stverdavo kas pakliuvo į ranką ir sviesdavo į pašaipininkus arba pati išbėgdavo iš kambario. Kartais tokios scenos baigdavos bendrais juokais, kartais ašaromis.
Taip praėjo atostogos, kada Vasaris važinėjo į Vilnių, o Brazgys su didele kantrybe tęsė toliau savo pastangas laimėti turtingo klebono gražios giminaitės širdžiai ir rankai. Be pašaipų, kuriose dalyvaudavo tik retkarčiais, jis mokėdavo ją ir paguosti, ir palinksminti, ir prisitaikyti prie visokių jos kaprizų. Ir tai jai patikdavo. Ir nors jausdavo, kad širdis linksta į "Pavasarėlį", bet kai pamąstydavo apie vedybas, pripažindavo, kad dėdė jai kalbėdavo tiesą.
Pasibaigus atostogom, Brazgys, gerų vilčių lydimas, išvažiavo į Maskvą dar pasipraktikuoti klinikose, ir Kleviškio klebonijoje apie Liucę viskas nurimo. Ilgais rudenio ir žiemos vakarais, dirbdama kokį rankdarbį, ji, taip pat kaip ir Vasaris, gyvendavo atsiminimais ir praeities įspūdžiais. Bet jai nebuvo reikalo nei jų išsižadėti, nei su jais kovoti. Jai buvo smagu atsiminti visi pažinties su "Pavasarėliu" momentai, - ji juos ir atsimindavo. Tačiau ir jos atsiminimus lydėdavo jei ne kova, tai nusimanymas, kad iš to nieko nebus. Ji žinojo, kad nepajėgs Vasario iš seminarijos ištraukti. To pagaliau ir nenorėjo. Jos jausmas nebuvo dar tiek stiprus ir visai neturėjo gyvenimiško pobūdžio. Šiuo atžvilgiu klierikas Vasaris jai buvo beveik tas pats, kas jam Katedros Nepažįstamoji. Ji tikrai buvo jo pasiilgusi ir, atėjus atostogom, visą vasarą jo laukė. Nesulaukusi ilgais rudenio ir žiemos vakarais ji įsirausė į nemenkas dėdės knygų lentynas, daug skaitė, o kai ką ir studijavo. Kartais gi savo atsiminimuose ji paieškodavo "Pavasarėlio", svarstydavo jo padėtį, svyruodavo tarp jo ir Brazgio. Visa tai įdiegė į jos charakterį daugiau susimąstymo, rimties ir melancholijos.
Bet štai vėl atėjo atostogos. Sugrįžęs Brazgys įsikūrė artimame apskrities mieste, ir į pakartotinus jo ir dėdės klausimus jos atsakymas nors nebuvo aiškus, bet reiškė daugiau taip negu ne.
Pagaliau per dėdės sukaktuves ji vėl pamatė Vasarį. Jo regimas subrendimas palietė dar vieną stygelę vėl suskambėjusiame simpatijos akorde. Ji žiūrėjo į tą klieriką, kurs pasirodė esąs dar ir poetas, sumišusiu jausmu, norėjo įspėti tikrąją jo pabėgimo priežastį ir ištirti jo širdį. Ir nudžiugusi pamatė, kad jis vėl atsiliepė į jos artumą. Ji nusitvėrė išleistuvių progos, kad dar kartą galėtų patirti tą malonų, švelnų jausmą, tą giedrią nuotaiką, kuri atsirasdavo, jam kartu esant, - kad galėtų palydėti paskutinę laisvą jų jaunystės vasarą.
Besibaigiant atostogom, klierikas Vasaris vieną sekmadienį atvažiavo į Kleviškį pakviesti visus į savo išleistuves. Tą dieną kun. Trikauskas buvo išvykęs kažkur į atlaidus, tad klebonas pats turėjo laikyti ir sumą, ir mišparus. Vasaris tuoj po pamokslo nuėjo į kleboniją. Liucė valgomame dangstė stalą, bet, išgirdusi svečią, tuoj išbėgo jo pasitikti.
- Kaip gerai, kad tamsta šiandien atvažiavai! Aš visuomet džiaugiuosi tamstą matydama.
Ir, pastebėjusi Vasario nusišypsojimą, apgailestaudama pridėjo:
- Taip, tamstai juokas iš manęs. Bet aš tiesą sakiau tada ant kalnelio, kad tamstos pasiilgstu.
- Aš maniau, kad panelė Liucė seniai užmiršo tą kalnelį.
- Ne, Pavasarėli, tų vietų, kur mes buvom kartu, aš niekad nepamiršiu.
Ji tai pasakė atsimainiusiu balsu ir taip tyliai, kad klierikas suprato, jog ji nebejuokauja.
- O tamsta jau pamiršai? - paklausė, nenuleisdama nuo jo žvilgsnio.
- Ne, nepamiršau nė aš.
- Aš dar tebeturiu ir kačpėdėles nuo to kalnelio. Pamanyk, dveji metai! Einam parodysiu.
- Kur jos?
- Mano kambary - kurgi daugiau? Einam.
Vasaris svyravo. Eiti su ja į jos kambarį jis varžėsi. Bet ji neatstojo:
- Iš tiesų koks tamsta bailus! Fi!.. Ko gi tamsta bijaisi?
Jis nenorėjo jos užpykdyti arba pasirodyti juokingas. Tas "fi!" buvo jam taip pažįstamas! Jiedu nuėjo į jos kambarį, ir Vasaris pamatė gelsvų sudžiūvusių Aušrakalnio kačpėdėlių pluoštą, užkištą už paveikslėlio ties jos lova. Ji paėmė pluoštelį į ranką, ir sausi šiaudiniai žiedukai sučežėjo jos pirštuose.
- O tamsta naujų man vis dėlto neatvežei?
- Per išleistuves eisime pasiskinti, - teisinosi jis.
- Bet tamstos atvežtos man būtų buvę daug brang
esnės.
Tačiau klierikas ėmė jau varžytis šito pašnekesio ir nerimauti panelės kambary.
- Dabar matau, kad panelei Liucei tos gėliukės tikrai patinka, - kalbėjo jis, žengdamas prie durų.
Bet Liucė aplenkė jį ir, atsilošusi į duris, pastojo jam kelią. Jos akys vėl žybtelėjo kaip kadaise, ir ji sušuko išdykaujančiu balsu:
- A, Pavasarėlis nori jau nuo manęs pabėgti? Ot, neleisiu! Būsi mano kalinys, gerai?
Ji domiai sekė svečio veido išraišką. Ji, matyt, jau mokėjo skaityti iš jo veido kaip iš knygos, nes tuoj atsitraukė nuo durų, paėmė jį už rankos ir staiga surimtėjusi tarė:
- Na, nepyk ant manęs, Pavasarėli. Kartais aš dar nejučiomis mėgstu vaikiškai pajuokauti. Ir tai tik su tamsta. Nieko kito aš į savo kambarį neleisčiau.
Vasariui šitas pasiteisinimas patiko. Jiedu sugrįžo į salioną. Pro atdarus langus iš bažnyčios sklido vargonų balsai. Prasidėjo mišparai. Mišparus jam, kaip svečiui, galima ir praleisti. Liucė uždarinėjo saliono langus ir atsisėdo priešais jį fotely. Ji rankoj dar laikė vieną kačpėdėlę, kuria laikas nuo laiko paliesdavo savo lūpas.
- Na, papasakok, Pavasarėli, kaip leidi atostogas? Bet ar jis galėjo apie tai pasakoti? Ar jis galėjo prisipažinti, kaip jam gaila šios vasaros ir kaip jis dažnai atsimena ją pačią? Ir jis prasilenkė su klausimu:
- Kiekvienos atostogos dažniausiai praeina nežymiai. Nieko gero nepadarai, - žiūrėk, jau ir vėl reikia atgal važiuoti.
- Abu mudu toki. Nė aš šįmet negaliu susitvarkyti, nors mano gyvenimas apskritai tuščias. A, kitąmet bus kitaip.
- Kas bus kitaip?
- Tamsta būsi subdiakonas, o aš ištekėjusi. Tai ir bus kitaip.
Didelis liūdesys skambėjo žemuose jos balso tonuose, bet ji buvo rami ir nesiskundė. Tai jam patiko. Bet jis dar paklausė, norėdamas įsitikinti:
- Ar tamsta kitąmet jau tikrai ištekėsi?
- Taip, tikrai. Ir būsiu ponia Brazgienė. Tamsta atvažiuosi pas mus į svečius.
Šitai jam buvo netikėta. Jam atrodė, kad kai ji ištekės, tai viskas bus baigta amžinai, ir jis niekad jos nebepamatys.
- Nežinau... - nedrąsiai paabejojo.
Bet dabar ji nustebo:
- Kodėl ne? Juk mudu ir toliau galėsime pasilikti geri pažįstami ir net draugai. - Ji jau ne kartą buvo mąsčiusi, kad kunigas Vasaris bus artimiausias jų namų svečias.
- Taip, galimas daiktas, - tik lūpomis pritarė klierikas. Bet mintis jam buvo dar visai svetima.
Jie dar kalbėjosi apie vasarą ir bendrus pažįstamus, kol prieškambary išgirdo Petrylos žingsnius.
- A, štai kur jiedu burkuoja! - sušuko tas, įėjęs į salioną. - Oi, panele Liuce, nesuk mūsų Liudui galvos! Bet ji rimtai atšaldė jo norą juokauti:
- Būk geras, kunigėli Juozai, nekalbėk niekų bent prie dėdės. Gana jau jis prisiklausė jūsų pasakų.
Netrukus atėjo ir pats kanauninkas. Jis buvo neblogai nusiteikęs ir per pietus pasakojo daug atsiminimų iš savo jaunystės. Vasariui jis kaskart labiau ėmė patikti. Iš kai kurių klebono posakių Liudas spėjo jį turėjus audringą jaunystę ir karštą širdį.
- Juk tai tas pats žmogus, iš kurio aš, pirmametis klierikas, buvau kadaise piktinęsis, - pamanė jis vienas sau. - Štai ką reiškia pažinti žmogų. O gal aš pats pasikeičiau?
Paskui jis kvietė kanauninką ir panelę Liucę, ir draugą Petrylą su tėvais atsilankyti į jo išleistuves paskutinį atostogų sekmadienį. Visi pasižadėjo atvažiuoti. Kunigui Trikauskui jis paliko laiškelį. Atsisveikinant kanauninkas įsuko jam bonką "Šustovo", kad išleistuvės tikrai būtų smagios ir šeimininkam, ir svečiam.
Važiuodamas namo, klierikas Liudas jautėsi patenkintas, atlikęs svarbų žygį. Jo nusistatymas dėl Liucės vienu atžvilgiu lengvėjo, kitu atžvilgiu komplikavosi. Dabar buvo aišku, kad ji ištekės, vadinasi, jam pavojus nebegresia. Seniau ta mintis pripildydavo jį liūdesio ir gailios rezignacijos. Ištekėjusią Liucę jis vaizdavosi arba nelaimingą, arba stačiai jam nebeegzistuojančia, ir jis jausdavosi dėl to be galo nuskriaustas. Bet šiandien štai ji kalbėjo apie savo ištekėjimą kaip apie paprastą reikalą, kuris jų pažinties ne tik nenutrauks, bet gal net sustiprins. Ir jam vėl ėmė kilti nerimastis, kad pavojingoji pažintis nebus nutraukta nė Liucei ištekėjus. Jį ramino tik ta aplinkybė, kad jis tuomet jau bus baigęs seminariją, gal gaus vietą kur tolimoj parapijoj, gal jiedu susitiks labai retai, pagaliau, apie kunigo laukiančius pavojus jam, klierikui, iš viso sunku buvo spręsti.
Po kurio laiko jis visai apsiprato su mintimi tą pažintį pratęsti jai ištekėjus, o jam įsišventus kunigu. Kartais jau jis ir pasvajodavo, kaip ponia Brazgienė priiminėja savo salionėly svečius, tarp kurių esti ir kunigas Vasaris.
Jis žinojo iš kitų pasakojimų ir nusiskundimų, kad jauno kunigo padėtis parapijoj be inteligentiškos draugijos esanti nepavydėtina. Kunigas imąs apsileisti, pasidarąs storžievis, virstąs prasčioku. Reikia būtinai palaikyti santykius su inteligentais. Vasaris atsiminė vieno savo draugo pasakojimus, kaip tos parapijos vikaras mokąs tokius santykius palaikyti ir koks jis esąs inteligentiškas, mandagus, gerai išauklėtas ir visų mylimas. Nuo ponių jis gaudavęs net prezentų. Viena dvarininkė Kalėdom atsiuntusi jam savo išsiuvinėtą labai gražų paravanėlį pridengti krosnies durelėm. Bet vargšas vikaras, norint ir inteligentiškas, niekad nebuvo tokio daikto matęs ir pastatė jį ne ties krosnim, bet lange.
Čia klierikas Vasaris vėl atsiminė, kaip ne kartą rektorius ir dvasios tėvas graudendavo juos vengti tokių santykių, familiariškumų, o ypač kaip ugnies saugotis visokių dovanėlių nuo moterų. Tai esąs jau pirmas žingsnis į nuopuolį. Tačiau jis jau žinojo, kad seminarijoj tie pavojai rodomi jiem pro didinamąjį stiklą. Žinoma, apie jokias dovanėles jis nesvajojo. Liucės numegztos kadaise pirštinaitės buvęs tik vaikų žaislas. Išėjus į viešą gyvenimą, jųdviejų pažintis būsianti kaip ir kiekviena kita, kurių niekad negalima išvengti, turint santykių su žmonėmis.
Taip klierikas Vasaris rutuliodavo naują "pavojingosios pažinties" motyvą. Ir tokia stipri buvo jo apsigavimo galia, kad juo tie variantai buvo pavojingesni, juo pati pažintis jam atrodė nekaltesnė.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
