en
VII
Šeštadienio vakarą, kaip buvo sutarta, pas doc. Varnėną ėmė rinktis svečiai. Vis tai buvo žmonės, kurie domisi menu ir literatūra: "Spindulių" žurnalo redaktorius Karklys, žinomas poetas Kalnius, dramos artistė Lapelytė, kompozitorius Aidužis, žadėjo atsilankyti taip pat ir kun. prof. Meškėnas, neminint jau advokato Indrulio ir amerikietės Gražulytės, kuri kartu su Vasariu buvo, taip sakant, programiniai to vakaro svečiai. Susirinko gerokas, apie 15 žmonių, būrys.
Liudas Vasaris tą dieną jau nuo pat ryto nerimavo, kaip čia jam pavyks pasirodyti su savo kūriniu tokiai rinktinei publikai. Dar neatvėsęs pasikalbėjimo su vyskupu įspūdis tebeslėgė jo nuotaiką ir mažino pasitikėjimą savim. Jis jautėsi ne vien sekamas, bet ir atsargiai, pamažu spraudžiamas į griežtas kunigo gyvenimo normas. Ne be reikalo vyskupas įspėjo jį nedaryti savo elgesiu išimties. Varnėnas andai tą patį jam kalbėjo. Vadinasi, į jį žiūrima vis dėlto kaip į kunigą. Tačiau nejaugi jis amžinai turi varžytis net ir savo kūrybos srity? Ir jis, dar sykį karčiai rezignuodamas, nusprendė: jis elgsis atsargiai, bet niekas neprivers jo išsižadėti to savo vidaus pasaulio, kurį jis per ilgus metus kovodamas ir blaškydamasis savy sukūrė.
Kai jis atėjo pas Varnėną, apie pusę kviestųjų rado jau susirinkusius, bet Indrulio ir Gražulytės dar nebuvo. Vieni svečiai telkėsi kampe prie sofos, kiti šnekučiavo, ramstydamiesi prie lango, bet niekas dar nebandė sėsti prie stalo, kur buvo sukrauti šalti užkandžiai, grožėjosi bonka konjako ir kukliai pūpsojo degtinės grafinėlis. Priešais, prie sienos, puošniai blizgėjo pianinas, tyčia Varnėno tam vakarui atgabentas.
Vasariui pasisveikinus ir susipažinus, valandėlę nutrauktos kalbos vėl susimezgė. Sofoj sėdėjęs redaktorius Karklys, matyt, buvo susiginčijęs su poetu Kalnium ir dabar, tęsdamas savo mintį, kalbėjo:
- Kaltinti visuomenę šiandien jau virto tokiu trafaretu, kad aš iš anksto žinau visus tamstos priekaištus. Nusiskundimų, anketų, ieškančių literatūros krizio priežasčių, pilna mūsų spauda. Kad jūs ieškote ir šaukiate, tai gerai, bet bloga, kad visą kaltę verčiate ant piliečio ir ant valdžios pečių, o nepasižiūrite į save. Ką jūs duodate piliečiui? Ar jum rūpi visuomenės reikalai? Ar jūs einate kartu su gyvenimu? Ne, jūs skendėjate savy, jūs dūsaudami dainuojate mėnulį, žvaigždes ir savo jausmus, užuot sukrėtę tautą stipriu, aktualiu ir tikrai kūrybiniu žodžiu! Ne tokis dabar laikotarpis, ponai poetai!
Kalnius sukruto kaip įdiegtas:
- O apie ką mes rašysime? Apie šmugelninkus, kyšininkus, girtuoklius, divorsus, abortus ir aferas? Prašau parodyti, kur tas visuomenės idealizmas, kuriuo maitintųsi literatūra? Jo nėra. Ne tik jo, bet ir mažiausio susidomėjimo kultūros reikalais. Štai dėl ko ir grynoji poezija mūsų inteligentui nepasiekiama ir nemėgstama. Jis prie jos nepriaugęs.
- Tai tamsta prisipažįsti einąs visuomenės užpakaly arba ją sekąs? O aš maniau, kad poetai yra tautos vadai, skelbią jai naujus idealus ir moką visuomenę jais uždegti, jų keliais patraukti... Ypač jaunoj visuomenėj ir jaunoj valstybėj taip turėtų būti. Žvaigždėm ir švelniais jausmais tokia visuomenė niekur nesidomi.
- Ne, redaktoriau, - įsikišo Varnėnas, - nepulk jau taip be atodairos vargšo poeto. Jis sako daug tiesos. Esant visuotiniam susmukimui, sunku reikalauti iš poetų, kad jie Dievas žino kokius idealus giedotų. Jų vis tiek niekas neklausytų. Mano nuomone, tegu jie kurtų ir savo dekadentišką neoromantizmą, kad tik talentingai. Tegu bent vienas jų išsemia visas šios krypties temas, panaudoja visas poezijos priemones - ir jis lietuvių literatūros istorijoj bus žymus žmogus.
- Kalbi kaip profesionalas, - atsikirto redaktorius. - Man atrodo, kad jie nieko neišsems ir nepanaudos. Pavėluota. Šiandien reikia kažko naujo. Ko - aš nežinau, nemoku aptarti, bet reikia.
Į ginčą panoro įsikišti ir prof. Meškėnas.
- Esant visuotiniam susmukimui! - sušuko jis, išpūsdamas akis į Varnėną. - Na, kolega, kaip sau nori, aš protestuoju! Visuotinio susmukimo Lietuvoj aš nematau. Tiesa, inteligentai ir valdininkai pakrikę, sumaterialėję, bet yra gi Lietuvoj Šaulių sąjunga, yra Vilniui vaduoti sąjunga, yra garbinga kariuomenė, yra tūkstančiai organizuoto, kuo idealiausiai nusiteikusio jaunimo, yra pagaliau Seimas ir vyriausybė!..
Iš prof. Meškėno burnos tie žodžiai skrido su geroka jumoro priemaiša. Todėl vieni atvirai juokėsi, o kiti svyravo ir svarstė, ar iš tiesų to idealizmo esama ir kur jo reiktų ieškoti.
Ginčas jau buvo iš naujo beužsimezgąs, bet trys nauji svečiai įėję nutraukė kalbas ir sumaišė kompaniją. Buvo tai Indrulis, ponia Genulienė ir viena panelė, kurios Vasaris nepažinojo. Jis tučtuojau įspėjo, kad tai tariamoji Indrulio sužadėtinė amerikietė. Kol ji supažindinama priėjo pasisveikinti, Vasaris spėjo įsitikinti, kad jo vaizduotės nupieštas amerikietės paveikslas nors nebuvo visai priešingas, bet nelabai ir panašus į štai atvykusį originalą.
Ji atrodė žemesnė už įsivaizduotąją, tiesa, blondinė, bet su žymiai tamsesniais natūralios spalvos plaukais, kurių frizavimo vingiuose mainėsi auksiniai atspalviai. Jos veido pailgumą jis buvo įspėjęs, bet išraiška, nuotaika pasirodė kita. Jis manė, kad tai bus tipiška, laisvų manierų, moderniška amerikietė, kokių matydavo Paryžiuj, o čia išvydo beveik tipišką, tik patobulintos laidos, lietuvaitę, be kaimiškų bruožų, bet ir be didmiestiškos civilizacijos šablono. Ji nebuvo nei liesa, nei plokščiakrūtinė, kaip daugelis besibastančių po Europą anglių. Kai ji, sveikindamasi su Vasariu, nusišypsojo, jis pamatė sveikų, kaip sniegas baltų dantų eilę, ir jokio auksinio danties jos burnoj nebuvo. Patiko jam ir jos vardas - Auksė. Vėliau jis sužinojo, kad Aukse ji sulietuvino savo krikščionišką Aurelijos vardą. Vasaris pamanė, kad abu tiedu vardai puikiai nusako auksinę jos plaukų atošvaistą. Vėliau tą vakarą jis pastebėjo, kad ji visai nerūko ir visos jos manieros anaiptol nėra nei koketiškos, nei kurtizaniškos. Pirmųjų šitos pažinties įspūdžių vaisius buvo tas, kad ankstyvesnysis Vasario noras užimponuoti, patikti, paskui nusigręžti ir pamiršti jam pačiam dabar pasirodė tuščias ir juokingas. Patikti jis norėjo ir dabar, bet patikti giliai ir prasmingai. Jis jau pradėjo nerimauti, kad jai patikti gal nebus lengva, o jos nuomonė dabar jam atrodė būsianti rimta ir svari.
Kai visi svečiai jau buvo susirinkę, šeimininkas suplojo delnais, prašydamas tylos.
- Aš manau, - pradėjo jis, - kad bus geriau, jei mes dar valandėlę papasninkausim ir pirmiausia atliksim programinę šio vakaro dalį. Mano mieli svečiai, be abejo, gerai pažįsta gerbiamą panelę Auksę kaip puikią pianistę; visi, bent iš vardo ir iš raštų, žinojo, o dabar ir jį patį pažino, poetą Liudą Vasarį. Jis - mano senas prietelis, bet po ilgų metų tik dabar sugrįžo į Lietuvą ir pirmą sykį dalyvauja mūsų būry. Dera tad, kad jis mus pavaišintų lauktuvėm - kokiu savo kūriniu, kurio dar mes nesame skaitę. Tinkamai nuotaikai sudaryti gal panelė Auksė malonės mum paskambinti, ką pati ras tinkamiausia šiai progai.
Panelė Auksė be tuščių atsikalbinėjimų atsisėdo prie pianino. Ką ji skambino, nei Vasaris, nei niekas kitas nežinojo. Kompozitorius Aidužis paskui sakėsi nei jis nežinąs, kas tai per gabalas. Greičiausia, spėjo jis, pianistė laisvai improvizavo iš įkvėpimo. Bet į improvizaciją tai nebuvo panašu. Auksė skambino beveik klasišku stilium, be jokios bravūros, ramiai ir tikrai. Ji sėdėjo tiesiai žiūrėdama prieš save, tarsi pro sieną, tik į jai vienai matomą erdvę, retkarčiais pažvelgdama į klaviatūrą. Jos muzika visus sužavėjo savo paprastumu ir nuoširdumu. Nuotaika iš tiesų susidarė poetiška, beveik pakili. Niekas net neplojo pianistei, nes kiekvienas jautė, kad tokį momentą gražiausia padėka, reikšmingiausias pagyrimas bus susikaupimas ir tyla.
Liudas Vasaris paskleidė ties savim popierių pluoštą ir pradėjo:
- Aš noriu supažindinti tamstas su naujausiu savo veikalu, drama, kurios paskutinių scenų dar neturiu parašęs. Būtų per didelis tamstų kantrybės bandymas skaityti visą veikalą ištisai, o atskiros scenos be konteksto ir tęsinio pasirodytų nesuprantamos. Dėl to aš ne tiek skaitysiu, kiek atpasakosiu savo dramos metmenis ir nurodysiu vyriausias situacijas, iš kurių paaiškės mano kūrinio pobūdis, idėja, prasmė.
- Mano dramos veiksmas nukeltas į gilios senovės laikus ir turi mito charakterį. Tais laikais žmonės mėgdavo dideles aistras, didelius dorovinius varžtus ir kovas su įsivaizduojamais dievais. Visa tai jie apvilkdavo poezijos rūbu, įvaizduodavo neva į realius įvykius, kurie tokiu būdu gavo gilią simbolinę prasmę. Mano dramos mitas yra tokis. Vienoj šaly ar gentėj karaliauja jaunas valdovas, kuriam jau metas vesti žmoną ir turėti sosto įpėdinių, nes dinastijos nutrūkimas visur ir visuomet buvo laikomas dangaus nepalaima, karų ir suiručių priežastim. Vyriausias kunigas perša vieno didžiūno dukterį, tačiau jaunasis valdovas vesti žmoną delsia, nes yra pamilęs gražią vyriausio gentės globėjo dievo vaidilutę. Jo meilė virsta nenugalima aistra, ir jis, laužydamas tradiciją ir savo religijos nuostatus, paima vaidilutę iš šventovės ir ją veda.
Čia Vasaris, pasirausęs savo popieriuose, paskaitė iš pirmo veiksmo keletą scenų, kur buvo vaizduojamos šitos nuodėmingos sutuoktuvės. Klausytojam prieš akis ryškiai atsistojo valdovo maištininko vaizdas, jo ir jo šalininkų karių konfliktas su šventovės tarnautojais, vaidilutės baimė ir minios murmėjimas. Pats dangus, atrodė, grūmojo valdovui: pirmasis veiksmas baigiasi liūtimi ir audra, kuri nutraukia sutuoktuvių puotą.
- Na, žinai, tavo valdovas - drąsus vyras, - pastebėjo Varnėnas, kai Vasaris baigė skaitęs. - Bet tuo stebėtis netenka. Prieš dievus maištaujančių pasiryžėlių visais laikais būta. Nestoka jų nė literatūroj. Atsiminkite Matho ir Spendijų iš "Salambo", pagrobusius deivės Tanitos šventąjį šydrą.
- Ogi mūsų Kęstutis, pagrobęs Birutę? - atsiliepė dar kažkas. - Bene apie jį čia ir rašoma?
- Ne, - pataisė Vasaris. - Man nesvarbios jokios istorinės aplinkybės. Aš imu tik mito branduolį ir jį sceniškai apdirbinėju.
- Iš tiesų scenoj čia išeitų nepaprastai įspūdinga.
O artistė Lapelytė truputį egzaltuotai sušuko:
- Ak, nuo šiol mano svajonė bus suvaidinti vaidilutę!
- Na, bet klausome toliau! - priminė Varnėnas.
Vasaris vėl ėmė pasakoti:
- Toliau, antrame veiksme, matome, kad drąsiojo valdovo ir jo žmonos laimė truko neilgai. Gema jiedviem sūnus, bet tuojau šalį ištinka visokios nelaimės: skėriai sunaikina derlių, maras žudo gyventojus - visa gentė kaltina valdovą ir jo žmoną. Pagaliau atstumtoji didžiūno duktė sukursto savo tėvą atkeršyti jaunajam valdovui už jos paniekinimą. Didžiūnas sukelia maištą ir nuverčia jaunąjį karalių nuo sosto. Karalius su karaliene turėtų mirti, bet orakulas apreiškia, kad juos nuteisti gali tik kitas karalius, teisėtas šito įpėdinis. O įpėdinio teisės lieka jų sūnui. Iki jis užaugs, šalį valdyti ima vyriausias kunigas, piktai gardžiuodamasis viltimi, kaip būsimasis karalius teis mirti savo tėvus ir tik nuteisęs sužinos, ką nuteisė. Tuo tarpu nelaimingąjį karalių ir karalienę įmeta į kalėjimą. Prašau paklausyti scenos, kur nelaimingieji sužino savo likimą, o vyriausias kunigas ir didžiūno dukra džiūgauja dėl taip susidariusios situacijos.
Skaitant Vasariui tą sceną, klausytojus pagavo šiurpas ir baimė dėl tolimesnių įvykių. Vyriausio kunigo piktas klastingumas ir gražuolės didžiūnės žiaurumas čia pynėsi su nelaimingųjų išdidumu ir skausmu dėl sūnaus likimo.
Kai Vasaris nutilo, vėl pirmas prakalbėjo Varnėnas:
- Leisk man pastebėti, poete, kad situacija atrodo kiek dirbtinė, bet išreikšta stipriai.
Kompozitorius Aidužis, ligi šiol neprataręs nė žodžio, nusprendė:
- Iš šito veikalo būtų galima padaryti puikų libreto operai, bet ir dramai bus reikalinga muzika.
- Bravo! - sušuko poetas Kalnius. - Aidužį pagavo įkvėpimas. Sėsk prie pianino!
Indrulis pakuždom klausė panelės Auksės, ką ji apie tai mananti, bet Auksė dar savo nuomonės nesakė.
Pasinaudojęs tylos momentu, Vasaris pasakojo toliau:
- Trečias veiksmas vaizduoja įvykius po 20 metų. Nuverstojo karaliaus sūnus - dabar jau gražus jaunuolis. Vyriausias kunigas - į žemę palinkęs senis, bet jo širdis tokia pat kieta kaip ir anksčiau. Rūmuose eina ruoša jaunojo karalaičio vainikavimui, kurio metu jis pirmą kartą turės teisti keletą sunkiai nusikaltusių, o tarp jų ir savo tėvus. Bet jis to nežino, nes jam buvo sakoma, kad jo tėvai mirę, jam mažam esant. Į karūnavimo iškilmes atvyksta ir anoji didžiūno duktė, dabar jau į senatvę žengianti moteris. Ji taip pat norėjo pasidžiaugti šiurpiu teismu. Tačiau pamačiusi jaunąjį karalaitį, ji ima svyruoti. Karalaitis nuostabiai panašus į savo tėvą, kurį ji kadaise mylėjo. Jos širdy kovoja priešingi jausmai. Jai pagailo karaliaus ir karalaičio. Veltui ji ieško savo širdy pagiežos - jos nebėra. Ji dabar stengiasi įtikinti vyriausiąjį kunigą pasigailėti nelaimingųjų ir nenuodinti visų mylimam karalaičiui gyvenimo. Bet kunigas pasilieka kietas kaip uola, nes teismo ir kaltininkų mirties reikalaują šalies papročiai ir įstatymai. Kitaip gresianti nauja dievų bausmė. Tuomet didžiūnė ryžtasi rizikingam žingsniui: ji pati praneša karalaičiui, kas jo laukia ir kokius nusikaltėlius jam reiks teisti. Karalaitis nustebintas, sujaudintas, prislėgtas. Didžiūnė vaizdžiom spalvom piešia jo tėvo kilnų išdidumą ir narsą, o motinos grožį. Karalaitis būtų pasiryžęs juos išgelbėti, bet jis ne veltui auklėtas vyriausio kunigo. Jis bijo dievų, jis nori būti ištikimas įstatymam ir tradicijai. Karalaičio abejonėm ir svyravimais ir baigiasi trečias veiksmas.
- Paskaityki, - tarė Indrulis.
- Pakaks. Čia ilgos scenos ir be konteksto nebus suprantamos, o fabula ir taip, rodos, aiški.
Prof. Meškėnas paprašė balso:
- Man ne visai aiškus didžiūnės elgesys. Kaip ji taip staiga atsivertė iš keršto ir neapykantos į pasigailėjimą?
- Kodėl ne? - nustebo ponia Genulienė. - Pamačiusi tokį gražų karalaitį ir atsiminus savo meilę, ji galėjo viską pamiršti ir dovanoti.
- Atvirkščiai, ji galėjo suliepsnoti dar didesniu kerštu, kad neteko gyvenime tokios laimės.
- Atsiprašau. Moterys moka ne tik keršyti, bet ir atleisti!
- Ypač po 20 metų, kada "jau žvaigždė vilties žibėt nustojo"...
Ir kiti buvo jau bepradedą juokauti, nukrypdami nuo dramos į lengvus sąmojus ir linksmas pastabas, bet šeimininkas pasiskubino grąžinti rimtį.
- Karalaičio padėtis tikrai dramatiška. Na, sakyk, kaipgi jis pasielgė: nuteisė tėvus ar išteisino?
- Ketvirtas, paskutinis veiksmas prasideda vainikavimo iškilmėm. Čia teatrališkas žiūrovų akim pamasinti vaizdas - su muzika, giesmėm ir apeigom. Jauną karalių vadina į sostą, jis gausiai apdovanoja nusipelniusius šalies žmones - pirmoj eilėj didžiūną ir jo dukterį. Paskui atveda nusikaltėlius, ir turi prasidėti teismas. Deja, čia mano drama nutrūksta, nes pabaigos aš dar neparašiau. Aš pats svyruoju su savo karalaičiu.
- Ko čia svyruoti? - sušuko artistė. - Žinoma, išteisins.
- Moderniškas žmogus taip ir pasielgtų, - pritarė redaktorius. - Moderniškas žmogus nemėgsta tos metafiziškos painiavos, kuri kaip koks voratinklis driekiasi iš religijos, iš tradicijų ir kurią taip uoliai saugoja visų laikų ir visų tautų klerikalizmas. Na, bet šitoj dramoj vaizduojami kažkoki senovės prietarų laikai, tat kunigaikščio sprendimas gali būti ir priešingas. Dėl to dramoj turi būti aiškiau apibrėžta epocha.
Prof. Meškėnas išpūtė į redaktorių akis:
- Tamsta! Moderniškas žmogus turi ne mažiau prietarų kaip senovės žmogus, tik jo prietarai yra šimtąkart blogesni, nes eina ne iš dorovinės, ne iš antgamtinės srities, bet iš palaidumo, iš principų neturėjimo, iš mados et cetera. Dorovines pareigas ir sąžinės konfliktus ne pro šalį priminus ir atbukusiam moderniškam žmogui. Dėl to ir Vasario drama, jeigu ji stiprins dorovinius principus ir pareigų pajautimą, aš ją sveikinu, kitaip tegu ji geriau nesirodo! Pagrindinė mintis man dar neaiški.
- Kunige profesoriau! - taikiu tonu kreipėsi redaktorius. - Nekelkime tuščių vaidų ne į temą. Aš su tamsta tik tiek sutinku: pagrindinė mintis nė man neaiški.
- Dėl to, kad mes girdėjom tiktai fabulą, planą, o ideologija, be abejo, paryškės iš teksto, - kalbėjo Kalnius.
- Prašau balso! - staiga nuskambėjo panelės Auksės balsas.
- Prašom, prašom! - atsiliepė įvairiose vietose, ir visi sužiuro į gražiąją amerikietę.
- Dramos pabaiga nė man neaiški, - pradėjo ji, - bet jos prasmė man jau beveik suvokiama.
- Mat ką reiškia moteriška intuicija, - pastebėjo Indrulis.
- Leiskim, kad tai intuicija. Taigi man atrodo, kad dramos prasmė yra tokia: žmogaus gyvenimas nuo senų senovės yra suvaržytas daugelio nuostatų, kurie dažnai trukdo mum pasireikšti ir veikliai išnaudoti visas savo pajėgas. Tų nuostatų prasmė dažnai mum jau nebeaiški, bet jie taip stipriai įsišakniję mumyse ir mūsų aplinkumoj, kad jei mes išdrįstame juos sulaužyti, tai esame priversti daug kentėti, o kartais ir žūti. Štai vaidilučių apžadai netekėti. Kokia jų prasmė? Sentimentališka? Poetiška? Jokio gera niekam iš to nėra. Tuo tarpu jaunasis karalius, pamilęs vaidilutę ir ją vedęs, jaučiasi praturtinsiąs savo gyvenimą, sau ir kitiem daugiau gero padarysiąs. Bet kai jis tą vaidilutės apžadą sulaužo, turi žūti su ja ne tik pats, bet ir ant savo sūnaus nepalaimą užtraukia. Sūnus - teisėjas, ar jis šiaip teis, ar taip, vis tiek bus nelaimingas: jei pasmerks - sielvartaus, kad pasmerkė tėvus, jei išteisins - neturės ramumo, kad nusižengė dievam. Taigi išvada aiški: raukime iš gyvenimo tokius principus, kurie, patys būdami nevaisingi, trukdo kitiem gera daryti, savo galias sunaudoti ir pasmerkia beprasmiškai kankintis.
Redaktorius net rankom suplojo:
- Bravo, bravo!.. Tą patį ir aš maniau.
Bet prof. Meškėnas agresingai plėtė akis ir raukė antakius.
- Atsiprašau! O gal man tamstos pasakytumėt, kas nustatys, kurie principai vaisingi, o kurie tušti? Sakysime, senovės vaidilučių, o šių dienų vienuolių ir kunigų skaistybės apžadai - ar jie yra tušti? Ar jie beprasmiški? Kur kriterijus? Ar tik materialinė nauda ir, pagaliau, tik šio žemės gyvenimo mastas nustato principo vaisingumą? Štai, mano ponai, kur pagrindiniai klausimai.
- Be abejo, - sutiko redaktorius. - Bet, ginčydamiesi dėl jų, mes per toli nukryptume į šalį. Grįžkime prie dramos. Po panelės Auksės kalbos ir kun. profesoriaus priekaištų dar labiau stiprėja mano nuomonė, kurią jau ir anksčiau rengiausi pasakyti. Tai būtent, kad poetas Vasaris, parašęs tokią gražią dramą, padarė klaidą, vaizduodamas kažkokios neapribotos senovės laikus ir kažkokius egzotiškus žmones, o neįkūnijo tų pačių minčių į šių dienų gyvenimo aplinkybes ir santykius. Tada mum būtų buvę daug aiškiau, ar tie principai, iš kurių kilusius konfliktus jis mum rodo, yra pozityvūs, ar ne.
- Tai pavojinga! - šuktelėjo kažkas iš kampo.
- Daug kas save pažintų, - pritarė dramos artistė.
- Ir vargšui poetui tektų nukentėti, - papildė Genulienė.
- Ypač kai jis kunigas, - vėl pastebėjo iš kampo.
"Žioplys!.." - pamanė Vasaris. Kaip ylos įdurtas, jis atsargiai pažvelgė į panelę Auksę ir, sutikęs jos žvilgsnį, nusisuko į šalį. O Auksė kreipėsi į šeimininką:
- Ar galima?.. Aš su pono redaktoriaus nuomone ne visai norėčiau sutikti. Pagaliau tai skonio dalykas. Aš, pavyzdžiui, labai mėgstu šitą egzotišką ir neva senovišką foną, kuriame prieš mūsų akis pinasi didvyriški darbai, plazda dideli jausmai, kovoja nepažabotos aistros. Tas fonas turi daug poezijos, daug nuotaikos ir duoda. poetui daugiau laisvės. Vaizduojant dabartį, viskas turėtų susmulkėti, autorius turėtų derintis prie mūsų psichikos, prie kasdienio gyvenimo aplinkumos, kuri mum taip gerai žinoma, kad kiekvienas prasilenkimas su ja ardytų iliuziją, ir mes šauktume: ne, taip negali būti! Idėjinė prasmė kai kuriais atvejais, tiesa, gal taptų akivaizdesnė, bet šioj dramoj man ji ir taip aiški. Ir ją nesunku perkelti į mūsų gyvenimo aplinkybes... Aš dar nebaigiau, bet ar ne per ilgai plepu?
- O, prašome, prašome!..
- Taigi kalbėkim atvirai. Ir šiandien mes turime, kaip pasakė profesorius, tam tikrais apžadais suvaržytų vienuolių ir kunigų. Ir šiandien juos kai kas įsimyli ir veda. Turime taip pat ir tradicijų ir įstatymų saugotojų, kurie kelia prieš tuos nusikaltėlius visuomenę, ir jei galėtų, pasielgtų su jais taip, kaip tas vyriausias šios dramos kunigas pasielgė su jaunuoju karalium.
- Na, šiandien už tai niekas nei į kalėjimą sodina, nei mirties bausme baudžia, - pastebėjo redaktorius.
- Ypač Lietuvoj. Ekskunigai net garbingas vietas pasiekia, - pridėjo Genulienė.
- O vis dėlto, - tęsė toliau Auksė, - ir tas dramoj vaizduojamas sūnaus teismas gali pasikartoti ir mūsų gyvenime. Leiskim, kad taip susituokusieji susilaukia sūnaus. Jo pažiūros - tradicinės, ortodoksiškos, arba gyvenimas jam klojasi labai nelaimingai. Ar jis neteis savo tėvų ir ar nesmerks jų - tiesa, ne kalėjimui ir mirčiai, bet paniekai, priekaištam, o gal amžinom pomirtinėm kančiom... Šita drama gali būti tokia pat žiauri, kaip ir pono Vasario sukurtoji.
Visi susimąstę valandėlę tylėjo. Pirmas prabilo prof. Meškėnas.
- Tai kokios gi išvados, panele, iš to visko?
- Išvados, pone profesoriau, pareina nuo kiekvieno mūsų įsitikinimo, pažiūrų į gyvenimą, į žmones. Čia jau bus sunku rasti vieną nuomonę.
Susirinkusieji dar ginčijosi ir toliau, bet Vasaris jau nelabai girdėjo, ką kuris sakė. Auksės žodžiai buvo jam toks nelauktas siurprizas, kad tik jie ir tebeskambėjo jam ausyse. Ir jis jautėsi laimingas, kad valandėlę visi jį tartum pamiršo ir jis nekliudomai gali dar sykį tų žodžių savy paklausyti. Tokios rimtos kalbos iš "amerikonkos" jis nesitikėjo išgirsti. Jis negalėjo nustelbti savy malonaus pasitenkinimo jausmo, kad Auksė ne tik geriausiai jį suprato, bet dar ir gynė. Be to, baigdama savo kalbą, ji komentavo jo dramą tokia prasme, kokios jis pats nebuvo norėjęs duoti. Jis rašė dėl to, kad jam pynėsi įdomios situacijos, stiprūs konfliktai, kuriuos vaizduodamas jis gali parodyti daug atviros žmogaus širdies, pasakyt daug jam rūpimų minčių ir sukurti gražių dramatinių scenų. Tiesa, toj dramoj reiškėsi jo paties protestas prieš beprasmiškus žmogaus asmenybės pančius, bet prisegti to prie šių dienų vienuolių ir kunigų jam nebuvo nė į galvą atėję. Dabar ir jis pats tą paralelę pamatė, o Auksės komentaras atrodė visai logiškas.
Tačiau Vasaris ne visai buvo patenkintas tokiu savo dramos prasmės praturtinimu ir suaktualinimu. Kilęs dėl jo veikalo ginčas pažadino jame naujų minčių, bet jis nenorėjo leistis į viešas diskusijas. Jam būtų buvę įdomiau pasikalbėti tik su viena panele Aukse. Jos nuomonė dabar jam pasirodė brangi ir reikalinga. Be to, jis džiaugėsi, kad kunigystės klausimą ji pirma taip atvirai čia iškėlė ir taip laisvai, paprastai į jį pažiūrėjo. Liudas dabar buvo dėkingas net tam "žiopliui", kuris jam dūrė kunigyste, nes, pamanė sau, bus pravarčiau išsyk atsistojus į aiškią poziciją. Pagaliau juk ir Auksė, ir visi kiti puikiai žino, kad jis - kunigas. O jeigu kuris ir nežinojo, tai netrukus vis tiek būtų sužinojęs. Vasaris gi ne kartą buvo patyręs, kokis nemalonus konfūzas išeina, kai užmezgi pažintį incognito, o vėliau paaiški, jog esi kunigas.
Tuo tarpu šeimininkas pakvietė svečius užkąsti, nes daugelis jau buvo pradėję nekantriai žvalgytis į stalą. Ginčai ir kalbos nutrūko, ir kiekvienas, slinkdamasis artyn, žvalgėsi, kur ir su kuo jam atsisėsti. Vasaris ir Auksė, ar tai šeimininko manevro, ar tai jų pačių noro stumiami, pasijuto esą greta ir, nelaukdami kitų, atsisėdo. Indrulį kitame stalo gale sulaikė Lapelytė. Ten pat susėdo ir ponia Genulienė ir prof. Meškėnas. Artimiausiais Vasario kaimynais pasirodė esą žmonės, pirmą kartą čia jo matomi. Jis pasikeitė su Aukse keliais nereikšmingais sakiniais, bet sklandesnė kalba ilgai abiem nesisekė. Abu jautė, kad vienas antro varžosi, ieškojo pasakyti ką nors tinkama, kas suartintų jųdviejų mintis, bet nerado. Vasaris norėjo pagirti jos skambinimą.
- Tamsta puikiai skambini, panele Aukse. Aš net nemaniau, kad Amerikoj esama tokių muzikių, ir dar lietuvaičių.
Ji įsižeidė:
- Ar tamsta manei, kad Amerikoj vis dar laukiniai žmonės gyvena?
- Anaiptol. Bet tai daugiau technikos, pramonės, ne meno kraštas.
Bet ją kalbino kaimynas iš dešinės, ir kalba nutrūko. Paskui jis ryžosi užmegzti pašnekesį apie savo dramą:
- Tamsta labai gerai komentavai mano veikalą. Aš nė pats nebūčiau taip pataikęs.
Ji vėl kažko pasišiaušė:
- O tamsta, be abejo, manei, kad aš nieko neišmananti apie literatūrą?
- Anaiptol. Aš tik stebiuosi, kad tamsta taip gerai įspėjai mano veikalo prasmę, net jo neskaičius.
- Taip?.. - nutęsė ji, nerodydama nė mažiausio noro toliau ta tema kalbėti.
- Tamsta net apgynei mano dramą nuo redaktoriaus priekaištų. Aš labai dėkingas tamstai, panele Aukse, - nesiliovė Vasaris.
- Hm! - patraukė ji pečiais. - Iš ko tamsta sprendi, kad aš tamstos veikalą gyniau? Aš tik sakiau savo nuomonę.
Vasaris apmaudingai nutilo ir nutarė palikti ją ramybėje.
- Pašėlus pasipūtėlė, - mąstė jis. - Bet ko ji iš manęs nori?..
Jis kalbėjosi su kitais kaimynais, bet visas jo dėmesys buvo Auksės pusėj.
Tuo pačiu metu ir pati Auksė nebuvo patenkinta savo elgesiu su poetu. Ji jautė jam nemaža simpatijos, bet kas per kaprizas pastūmėjo ją iš pat pradžių pasipriešinti tai simpatijai tokiu sau neįprastu būdu. Ligi šiol nė su vienu žmogumi ji taip šiurkščiai nebuvo pasielgusi. Ji tai jautė, ji net norėjo tai pataisyti, bet niekaip negalėjo prisiversti kreiptis į savo kaimyną šiltesniais žodžiais. Ji linksmai kažką kalbėjo į dešinę, bet ir jos visas dėmesys buvo Vasario pusėj.
Tą vakarą jiedu šito mažo nesusipratimo neišlygino. Pakilus visiem nuo stalo, Auksė atsiprašė daugiau šį vakarą skambinti negalėsianti ir paprašė Indrulio palydėti ją namo. Ligi pat namų ji buvo blogai nusiteikusi ir, Indrulio kalbinama, atsakinėjo nenorom.
Netrukus išėjo ir Vasaris. Vienintelis įspūdis, kurį jis iš vakaro nešėsi, buvo Auksė - jos muzika, jos žodžiai ir jos parodytas jam šaltumas.
Tą vakarą jiedu abudu vienas apie kitą mąstė, abudu buvo savim nepatenkinti ir abu norėjo, pirmai progai pasitaikius, tą nesusipratimą pašalinti. Taip kartais mažas neprietelingumas suriša žmones stipriau negu meilus žodis.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
