404 Balys Sruoga "Dievų miškas" | Antologija.lt

Balys Sruoga - Dievų miškas

Apie kūrinį Turinys

XXV. KALINIŲ LAGERIO VADAS

    Kalinių lagerio viršininkas oficialiai vadinosi Schutzlagerführer des Konzentrationslager Stutthof. Jis buvo: Traugotas Majeris [Traugott Mayer], kilęs, berods, iš Pfafendorfo kaimo, netoli Augsburgo. Grynas bavarietis. Kalbėjo bavariška tarme ir dar taip per nosį, kad jo padėjėjai, Gdansko srities gyventojai, per didelį vargą tegalėdavo suprasti, ką jis jiem sako. Buvo jisai SS Hauptsturmführer, - beveik kaip ir pėstininkų kapitonas.
    Va, į jo raštinę, į jo betarpę žinią, likimui lėmus, aš ir patekau raštininku.
    Toji raštinė susidėjo iš dviejų dalių. Viena dalis, slaptiem ir SS tarnybos reikalam, tilpo raudonuose komendantūros namuose, antra dalis - viešiem kalinių reikalam - šalia moterų gyvenamų barakų. Visos raštinės viršininkas buvo SS Unterscharführer - jaunesnysis feldfebelis - Bublicas [Bublitz], iš profesijos - pieno ir sūrio krautuvėlės savininkas.
    Aš pagal reikalą painiojaus vienoje ir kitoje raštinės dalyje, - aukštai ir apačioj.
    Būdavo, įeina Majeris į mūsų raštinę. Bublicas - šast - pašoka. Išsitempia, užkulniais trinktelėja, smakrą priekin iškiša, rankas prie šlaunų priglaudžia, paskubomis be pertraukos mirksi, žandais žlebsi, pakinklius virpina - nors sprok iš juoko. Majeris aiškiai piktas. Majeris ranka mataruoja. Majeris panosėje bavariškai bamba. Majeris aiškiai vokiškai sako:
    - Scheisse, Scheisse!
    Bublicas išsitempęs it papūga žagsi:
    - Jawohl! Jawohl, Herr Hauptsturmführer...
    Išėjus Majeriui, Bublicas puola prie manęs:
    - Ką jis pasakė? Ką jis liepė padaryti?
    Bublicas bavariškai nieko nesuprato. Aš turėdavau bavariškus Majerio įsakymus vokiškai išdėstyti.
    - Ką jis pasakė? - sakau Bublicui. - Nieko gera jis nepasakė. Jis pasakė tiktai, kad tamsta esi Scheisse...
    - Ne, ne... Tai aš ir pats supratau, - šluostosi prakaitą Bublicas. - Bet ką jis daugiau pasakė? Ką padaryti liepė?
    - Ne, tamstai padaryti jis nieko neliepė. Sakė, jis pats padarysiąs... Pranešiąs tamstos žmonai apie tamstos vakarykštę kelionę į Štuthofo miestelį pas gyvanašlę... Skundas, esą, toks gautas prieš tamstą...
    - O! Scheisse! - susiima už galvos Bublicas ir dumia iš kambario. Mauna jisai pas gyvanašlę kažko likviduoti tenai...
    Majeris buvo aukštas, lieknas juodbruvas vyras, visuomet dailiai nusiskutęs. Padoriame gyvenime galėjo tikru gražuoliu būti. Išsilavinimo buvo jisai menko, bet turėjo bavarų valstiečio apčiuopiamai galvojančią makaulę. Jis buvo vienas protingiausių lagerio SS vyrų. Gal būtų buvęs ir visai protingas, jeigu nebūtų buvęs apsigimęs banditas.
    SS buvo jisai iki kaulo smegenų. Po blakstienomis šalia nosies turėjo ištatuiruotas mažiukes SS raides, - atseit, kailio nebepakeisiąs bet kokiomis aplinkybėmis.
    Vaikščiojo jisai, stypinėdamas tai ant vienos kojos, tai ant kitos, va, visiškai kaip gandras. Todėl jis lageryje ir buvo vadinamas Bocian Bawarski - bavariškas gandras.
    Jis, savo rėžtu šiek tiek komendanto priklausydamas, buvo tiesioginis visų kalinių valdovas. Puikiai mokėjo jisai keiktis. Jo keikimosi leksikonas, kad ir nebuvo labai turtingas, atsigriebdavo savo sultingumu.
    Majeris nuolat valkiojosi po kalinių gyvenamą lagerį. Labai mėgdavo jisai kalinius su lazda pabaksnoti, koja paspardyti, antausiais padalyti. Ypač, jeigu jam įsigėrusiam pasitaikydavo atplitoti į lagerį, - dieną arba naktį. Perkūnas jį žino, kur pasilakęs, būdavo, naktį atsibaladoja į lagerį ir landžioja po kalinių barakus. Vieną iškeiks, kitą paspardys, trečią apkuls... Pasidaužęs, pasidaužęs, būdavo, eina į savo tarnybinį kambarį raudonuose rūmuose ir drimba ant sofos, - apsirengęs, apsiavęs, be pagalvio...
    Rytą, būdavo, skambina jo žmonelė į mūsų raštinę - gyveno ji už trijų kilometrų, vasarnamyje, prie plytų fabriko:
    - Ar nematėte kur jos vyro? Traugotėlis, esą, dingęs be žinios...
    Tariamės mudu su Bublicu, ką tai moterėlei pasakyti. Negi sakysi jai, kad mūsų viršininkas visagalis, nusilakęs kaip meitėlis, čia pat pas mus užu sienos drybso, - suk gi jį velniai!
    Bublicas kiek galėdamas susikaupia ir pučia į telefoną:
    - Ne, nematėme... Tarnybos reikalais į Hopehilį išvažiavo. Taip, taip, į Dancigą... Už Dancigo dar...
    - O Jėzau, Jėzau! - girdėti mūsų raštinėje, kaip ta moterėlė dūsauja, kol pakabina telefono dūdelę.
    Atsikėlęs iš tokio vargingo guolio, Majeris vėl knapinėja po lagerį, slankioja, kol gaus prie ko prikibti. Prikibęs - gimnastikuojas.
    Bac - jisai kaliniui per ausį, kalinys - lept - ir griūva. Tačiau pargriuvusiam gulėti nevalia. Reikia tučtuojau keltis ir stotis prieš viršininką virdulio pavidalu, žinoma, be kepurės. Taip ir tęsiasi ši monotoniška operacija: bac - lept, bac - lept, bac...
    Ilgai negalėjau suprasti, kaip tai nuo girto viršininko pliaukštelėjimo žmonės taip greitai griūva. Pasirodo, čia gilios išminties būta.
    Girtas Majeris baisiai įsižeisdavo, kai kalinys, gavęs jo antausį, nenugriūdavo. Majerio mušeikiška savimyla būdavo smarkiai pažeista. Tuomet supykęs jis ima iš visų jėgų antausius skaldyti, kol tu vis tiek nugriūsi. Lengviausia iš tos operacijos išeiti buvo šitokiu būdu: vos tiktai jis palietė tave savo ranka - tuoj griūk ir tučtuojau kelkis: antrą kartą pargriuvęs, gali kiek ilgiau padelsti besikeldamas. Su kiekvienu nugriuvimu atsikėlimo laikas reikia kiek ilgėliau nutęsti. Po kokio dešimto smūgio jau gali pradėti ropoti, kinkas kratyti, - atseit, jau esi gatavas, nebegali atsikelti. Tuomet tau Majeris paaiškins, kad tu esi blöde Sauhund, sės jisai ant motociklo ir dums pas žmonelę pasipagirioti, - sučiaudėjus motociklui, gali sau ramiausiai keltis ir eiti, kur nori.
    Majeris rašydavo į Berlyną, į SS lagerių centrą, atestacijas apie kalinius, apie jų elgesį, - kas, jo nuomone, yra jau pasitaisęs, kas - dar labiau sugedęs, kas - reikėtų dar labiau paspausti. Jo atsiliepimai, žinoma, buvo svarbūs, bet ne per daug. Pagelbėti mažai ką jisai tegalėjo, - galėjo tiktai kenkti. Daugelį jis siūlė paleisti iš lagerio, bet Berlynas jo pasiūlymo neatsižiūrėdavo. Berlynas atsižiūrėdavo tiktai jo neigiamo atsiliepimo.
    Lageryje būdavo vykdomos mirties bausmės, - kartais viešai, kartais neviešai. Kartais, būdavo, reikia pakarti keliolika žmonių. Tačiau korimas - nuobodi procedūra. Kartuvės lageryje tiktai vienos tebuvo, tilpdavo jose tiktai vienas du. Kol juos pakarsi, kol nukabinsi, kol kitiem virvę užnersi... Paskutiniesiem baisiai pabosta savo eilės laukti. Ir valdžiai nuobodoka pasidaro. Šitokiais atvejais buvo praktikuojama kita procedūra.
    Tuomet, būdavo, du tris pakaria, o kitiem į pakaušį kulką varo. Šiam pastarajam reikalui uždarame ruime buvo įtaisyta tokia būdelė, į telefono pasikalbėjimo punkto kabiną panaši, užpakalinėje sienoje turėjusi plyšį, pailgą tokį. Atvestąjį į ruimą mirtininką pasitinka esesininkas, balta gydytojiška marška apsisiautęs. Jisai pačiupinėja mirtininko pulsą, širdį neva pasiklauso, veda į būdelę neva pasverti ir ūgiui pamatuoti, prišlieja jo nugarą prie pailgojo plyšio, iš kurio tuo tarpu lenda kulka stačiai į pakaušį. Va, šitokį šaudymo darbą baisiai mėgdavo Traugotas Majeris. Tai buvo jo privilegija, jo sportas.
    Vokiečių esesininkų tarpe šitoksai žmonių žudymas buvo laikomas labai garbingu būdu: kurgi ne - Trečiojo reicho priešus naikina! Kai pats Majeris, pagiriom sirgdamas ar dėl kitų priežasčių, negalėjo šio garbingo darbo atlikti, žemesnieji esesininkai varžėsi, prašėsi, kad tik jam, ne kitam, būtų leista paspraginti! Ne kiekvienas tokią laimę turėdavo, - ne kiekvienam leisdavo. Tiktai moterų žydžių pats Majeris nešaudydavo, - jam tai buvo per menkas objektas, - jis jas užleisdavo mažesniesiem.
    Majerio dūšia buvo plati kaip jūra. Visoks šlamštas joje sutilpdavo. Pavyzdžiui, 1944 metų kalėdom lageryje buvo padaryta eglaitė. Ne eglaitė, bet didžiulė eglė buvo atitempta ir įvairiaspalvėm elektros lemputėm apkabinėta. Pirmą kalėdų dieną Majeriui išėjo toks reikalas porą katorgininkėlių viešai pakarti. Jo įsakymu šalia žiburiuojančios eglės buvo pastatytos kartuvės. Tam tikru skambalu iškilmingai buvo sušaukti visi katorgininkai, dailiai išrikiuoti: tuodu katorgininkėliu buvo labai gražiai kalėdų proga pakarti šalia eglelės su margaspalvėm lemputėm. Taip ir buvo visą kalėdų pirmą dieną iki vakaro: čia spindi, žybčioja eglė savo žiburėliais, čia šalia jos - pakarūoklėliai kabalduoja.
    Pavyzdingas to Majerio skonis buvo!
    1944 metų rudenį išėjo dar opesnis reikalas. Vieną vakarą reikėjo pakarti ar sušaudyti apie tris dešimtis lenkų.
    Surinko tuos lenkus mirtininkėlius vėlai vakare, sustatė atskirai patvoryje, surišo jiem rankas užpakalyje. Žinoma, jiem niekas nesakė, kam visa tai daroma. Žinoma, visi jie puikiai jau žinojo, kur juos ves ir ką jiems darys. Kaip jie jautėsi patvoryje stovėdami, gali kiekvienas įsivaizduoti kaip nori...
    Susiglaudę krūvoj, jie atsiraišiojo vienas kitam rankas, - jos paprasčiausiom virvelėm buvo suraišiotos. Išvesti už lagerio vartų, pakeliui į kartuves jie pasileido bėgti, kur kas gali. Papliupo sargybos ugnis, - iš automatų, iš kulkosvaidžių. Iššaudė visus pabėgėlius net su kaupu: priedui nušovė tris kalinius, barake lovose ramiai begulinčius; barako sienos - iš plonų lentų, o kulka patamsyje velniai žino kur lenda...
    Tiesa, ne visi pabėgėliai buvo mirtinai iš karto nušauti. Daugelis jų buvo tik sužeista. Juos pribaigė pats Majeris, pas kiekvieną atsilankydamas jo gulimoje vietoje. Surasti sužeistuosius padėjo įvairūs lagerio savivaldos pareigūnai: lagerio seniūnas, blokų viršininkai, kapai...
    Už tokį jų pasidarbavimą Majeris jiem padovanojo alaus bačką. Jie savo rėžtu iš DAW dirbtuvių pavogė šešis litrus politūros, iš kurios pasigamino likerį - šamarlaką, iš kalinių siuntinių prisiplėšė dešros, kumpio, sūrio - iškėlė lageryje pirmą, oficialiai leistą, razbaininkų balių!
    Razbaininkų balius nepratusiam ar kiek silpnesnių nervų žmogui, - iš viso gana klaikus daiktas. Bet toksai balius koncentracijos lagerio sąlygose, kur susirinko ne eiliniai plėšikėliai, bet razbaininkai meisteriai, razbaimnkai klasikai, va, tai bent balius buvo!
    Vienam šitokiam baliui pamatyti apsimoka patekti į koncentracijos lagerį: niekur pasaulyje už jokius pinigus tokios velniavos nepamatysi!
    Po baliaus Majeris sušaukė visus lagerio kalinius. Pamokslą jiem pasakė:
    - Esą, vai anie kvailiai bėgo - ir buvo iššaudyti visi iki vieno. Ko jiem, esą, buvę bėgti? Nebėkite ir jūs, niekur nepabėgsite, iššaudysiąs visus. O lageryje - nieko blogo jum neatsitiksią. Žinoma, jeigu ateisiąs reikalas ką pakarti - jis mielai pakarsiąs, bet kas čia tokio? Bet šiaip - nieko blogo kaliniam nebūsią. Bėgti, esą, niekam jis nepatariąs...
    Žinoma, kad pakars - kas čia tokio? Ar maža žmonių buvojau pakarta - ir kas jiem blogo atsitiko?
    Pagaliau mirti juk vis tiek kada nors reikės! Koks skirtumas, anksčiau ar vėliau?
    Šitą Majerio sancta simplicitas vis dėlto reikia jam atleisti: jis buvo šventai įsitikinęs, kad kaliniai nėra žmonės.