en
Lagerio katorgininkam maisto oficialiai buvo skiriama kalėjiminė norma: 1800-2000 kalorijų. Kalėjime, kur žmonės sėdi vietoje nejudėdami, gal tokios normos ir pakanka gyvybei palaikyti, bet lageryje prie nuolatinio judėjimo, kartais prie labai sunkių darbų, reikia mažų mažiausia 2500 kalorijų - tos vidutinės sveiko žmogaus, laisvėj gyvenančio, normos. Jei katorgininkas ir gautų pilną normą, oficialiai jam skiriamą, jis vis tiek jau būtų pasmerktas žūti dėl maisto stokos, dėl organizmo išsekimo. Tačiau eilinis katorgininkas ir šios savo skurdžios normos niekuomet pilnos negaudavo.
1940-42 metais kalinys vargiai gaudavo ir 1000 kalorijų. 1943-44 metais maistas nuolat gerėdavo, palyginti su senesniais laikais, buvo jau žymiai pagerėjęs, bet vis dėlto liko jis velnio vertas.
Maistas į Štuthofą buvo gabenamas iš Gdansko, iš Tigenhofo ir kitų miestų bei ūkių. Jau išduodant iš sandėlio, maisto dalis buvo nuvagiama sandėlininkų naudai. Kita dalis dingdavo pakelėj, - nuvogdavo šoferiai, esesininkai palydovai ir kaliniai, dirbę prie transporto. Dalis - dingdavo į sunkvežimius bekraunant, dalis - iš sunkvežimių perkraunant į lagerio sandėlius: čia nuvogdavo krovėjai ir pašal pasitaikę katorgininkėliai. Lagerio valdžia - esesininkai norėjo turėti papildomą valgį - dešrą, margariną, cukrų, miltus, kruopas, - kniaukdavo iš kalinių lagerio sandėlių. Esesininkai turėdavo vežti maistą savo gausiom šeimom ir dar gausesnėm meilužėm - maistas eidavo iš kalinių sandėlių.
Papildomą maistą norėjo turėti ir blokavieji, ir šreiberiai, ir kapai, ir puskapiai, visi virtuvės darbininkai su savo meilužėmis ir draugais, ir daugybė visokios kitokios lagerio aristokratijos, - jiem visiem papildoma porcija nelegaliai ėjo vis iš tų pačių šaltinių.
Knygos, žinoma, visuomet turi būti tvarkoj. Į blokus kaliniam atiduodama, kas nuo aristokratijos atliko, o knygose įrašoma: visa atiduota. Maisto kelionė ir jo neliečiamybė sukontroliuoti buvo neįmanoma. Juo labiau kad nelabai kas ir rūpinosi tokia kontrole.
Virtuvės fiureriu, atsakingu jos vadovu, ilgą metą buvo SS feldfebelis Cymanas [Ziehmann] - vienas žymiausių lagerio vagių. Jis lakdavo samagoną kaip kvasą ir niekuomet neišsipagiriodavo. Porą kartų jis buvo samagonu apsinuodijęs, gavęs Delirium tremens, - veždavo tuomet jį į Gdansko psichiatrinę ligoninę gydyti. Tuomet jį virtuvėje pavaduodavo koks sąžiningesnis esesininkas, - lagerio maistas šiek tiek pagerėdavo. Bet Cymanas vėl sugrįždavo - sugrįždavo ir jo visa velniava.
Kas sukontroliuos, kiek kruopų, kiek miltų, kiek kopūstlapių, kiek konservų dedama į sriubą? Vienas iš mano kolegų atsidėjęs dvejus metus ieškojo gaunamoje sriuboje mėsos pėdsakų ir vis dėlto jų nerado, o knygose buvo parašyta: sriuba su mėsa.
Kai blokas pagaliau gauna savo porciją duonos, marmelado, margarino ar dešros, tai dar nereiškia, kad visa tai gaus ir kaliniai. Bloke valdžios visuomet yra sočiai, o kiekviena valdžia valgyti labiau nori, negu valdomieji. Be to, blokas visuomet turi daug administracinių reikalų, - visokiem remontam, duoklėm, reprezentacijom. Pagal apskaičiavimą dviejų kilogramų duonos kepalėlis tektų padalyti į dešimtį ar dvylika dalių, - vakare duodama kiek mažiau. Kas trukdo bloko duonininkui tą kepalą padalyti į 13-15 dalių? Kas jį sukontroliuos? Paklausi, kodėl taip maža duonos gavai, gausi kuoku kakton už smalsumą - ir baigtas kriukis. Po kiekvieno duonos padalinimo bloko valdžios naudai jau pasilieka keletas kepalų. Tas pats atsitinka ir su margarino bei dešros dalinimu: valdžia niekuomet neliks nuskriausta, - tam ji ir valdžia, kad jai šis tas priedo tektų. Pagal knygas kalinys turėjo gauti iš ryto pusę litro kavos ir duonos gabalą, marmeladu pateptą. Bet marmelado būdavo vos maži pėdsakai ant pačios duonos bryzo briaunelės. Tuo tarpu bloko valdžiai kasdien jo likdavo po kokį litrą ir daugiau.
Kalinys, rytą gavęs duonos bryzelę, apie 150 gramų, ir kavos nepilną puslitrį, - kava labai retai būdavo šiek tiek pasaldinta, - turėdavo visa tai praryti, beeidamas nuo vienų dienos ruimo durų iki kitų, - beeidamas, stumdomas ir spaudžiamas. Jis turi tai padaryti labai greitai, nes mūsų Vacelis kryžiavojasi su pagaliu po visą kambarį.
- Vyperdalivaj! Vyperdalivaj! - Nešdinkis lauk! - be paliovos šūkalioja Vacelis ir kaukši su lazda per viršugalvius.
Beeinant iki kitų durų, Vacelio pagalbininkai, piemenys tokie, bliūdelį jau tau ištraukia iš rankų, - bliūdelis reikia atiduoti kitam katorgininkui, - bliūdelių tėra labai mažai. Lygiai tokia pat tvarka praeina ir vakarienė, kada gaudavai duonos apie 100 gramų ir trupučiuką margarino. Duona būdavo su žymia medienos priemaiša, kartais nelabai dar karti, kartais gi - ir visiškai karstelėjusi. Pavalgai tokios duonos ir iš karto pasidarai muzikantas: viduriuose šeine-katarinka grajina raliuoja...
Pietus vasaros metu valgydavo kieme patvory, taip pat labai skubiai, bet šis tas dar ir praryti buvo galima.
Margariną ne visi galėdavo valgyti. Kitą nuo jo votys ir šunvotės apsėsdavo. Kartais tasai margarinas būdavo iš galas žino kokių atmatų padarytas, - niekam nelįsdavo į burną.
Valgymo tvarka pagerėjo tiktai 1944 metais, kada jau buvo galima tam reikalui gauti sėdima vieta - ir net kambaryje.
Pietum duonos nebeduodavo. Duodavo tiktai tris ketvirtadalius litro sriubos. Kopūstų, burokų, batvinių, morkų, špinato, dilgynių, griežčių kaip kada. 1944 metų antrojoj pusėj jau duodavo du kartu per savaitę žirnienės sriubos, arba košės, arba makaronų.
Visa nelaimė, kad toji sriuba būdavo baisiai nešvariai gaminama, - Lietuvoje geras ūkininkas jau kiaulėm švariau virdavo jovalą, negu mum čia sriubas. Kartais produktai, pavyzdžiui, raudonieji burokėliai, būdavo visiškai neblogi, bet kas iš to: sriuba vis tiek neįkandama, - burokėliai nepjaustyti, neplauti, su žemėm išvirti. Morkos buvo taip pat nevalomos, - šiek tiek tiktai vandeniu perpiltos. Morkų sriuba buvo visuomet viena pačių bjauriausių. Kopūstai tiktai kartą kitą pasitaikydavo pakenčiamesni, o šiaip vis - papuvę, pašutę, supelėję. Kaliniam atiduodavo žaliuosius kopūstlapius ir kotus, baltieji lapai eidavo esesininkam. Apskritai, visi geresnieji produktai eidavo į SS virtuvę, į kalinių - pašvinkęs šlamštas. Pati didžiausia bėda būdavo su griežčiais. Žalias griežtis dar galima gi valgyti, bet žalių neduodavo. Vis virdavo juos. Mūsų sriuboje išvirtas griežtis visuomet senu ožiu dvokdavo. Juo labiau kad tie griežčiai būdavo vis pašariniai, karvės skilviui pačios gamtos paskirti.
Valgai, būdavo, žmogus, o taip norisi vemti. Tų griežčių sriubų visų daugiausia ir būdavo. Reikia valgyti, reikia... Reikia kaip nors gyvybė palaikyti. Daugiau gi nėra ko!
Visas džiaugsmas būdavo - pasitaikiusios sriuboje bulvės. Bet jų taip maža teduodavo, - jas iš anksto lagerio aristokratija nuorganizuodavo. Ir tos vargšės bulvelės - tiktai iš rudens būdavo geros. Žiemą jos jau pašutusios. Į pavasarį jos pasidarydavo deglos - juodmargės, lyg olandiškos karvių veislės.
Nuo visos tokios mitybos velniai dūšią ėste ėsdavo.
Žinoma, mityba kartais būdavo galima šiek tiek paįvairinti, bet tam reikėjo turėti drąsos, apsukrumo, na, žinoma, ir asmenės laimės.
Lageris turėjo didelę triušių auginimo įstaigą. Angoriški triušiai buvo, - vilnom juos veisė. Kas dirbo prie triušių - galėjo jau šiaip taip verstis, palaikydamas su triušiais draugiškus santykius. Bičiuliškai nusiteikusiam triušiui visuomet galima įkalbėti, kad jis nusprogtų. O nusprogusiam triušiui absoliučiai vis tiek, kur jis eis: į patvorį ar į tavo pilvą.
Šioks toks pajamų šaltinis buvo ir laukiniai balandžiai: 1943 metais jų gana daug atskrisdavo į lagerį, bet į rudenį nė vieno jų nebeliko, - visus surijo. Nebloga mėselė būdavo ir katinėlio rainojo, maždaug kaip triušio, tik reikia ilgai stipriame acto skiediny pamirkyti. Tik kad tų katinėlių taip maža į lagerį teužklysdavo!
Žinoma, ir joks šunelis negalėdavo lageryje pasirodyti, - tuoj, būdavo, vargšeliui numauna kelneles. Nuolatiniai skandalai būdavo su Zelionkės šunimis, Chemnico jam dovanotaisiais vilkais. Saugoja jisai juos, sergsti, bet vis tiek ilgiau mėnesio nė vienas jų nėra gyvenęs lageryje. Visus juos kaliniai surydavo, - ir dar taip surydavo kad nė Zelionkė ėdraus kaltininko nesurasdavo... Bet šitokia laimė mažai kam tebuvo prieinama.
Vacius, būdavo, kartais iš gautųjų siuntinių atrenka visokių nuotrupų ir padalina savo bloko labiausiai nusibaigusiem kaliniam. Kartą jis ir man davė porą gabalėlių džiovintos juodos duonos, - kažkodėl man jis buvo palankus. Ar ne todėl tiktai, kad nuo antausių aš nevirsdavau žemėn, - tokie dalykai jam imponuodavo.
Paėmiau, žemai nusilenkdamas, tuodu sausainiuku ir traukiuosi į pašalę - tai bent pačiulpsiu! Išlindau iš minios, išsibrukau, gi - žiū! Nebėr mano sausainiukų, - koks galvijas man juos jau nukniaukė! Tai niekšas!
Taip neišpasakytai liūdna pasidarė, kad sukniubau patvory ir žliumbiau paspringdamas. Dabar tai aš tikrai supratau, kodėl man mažam tėvas sakydavo, kad, pakeliant nukritusį duonos gabalėlį, jis būtinai reikia pabučiuoti.
Velnias vis dėlto su ta duona!
Bjauriausia, kad ji ir naktį ramybės neduoda. Vos sudedi akis - taip ir slenka prošal auksinė karieta. Auksinė karieta, šešiais žirgais pakinkyta. Karietoje sėdi tokia graži, tokia puošni ponia, dangiškais migdolais pakvipusi. Važiuoja, šypsosi sau, rankele mojuoja, atseit, atsisveikina, bestija!
Kažkodėl duona man vis auksinėje karietoje vaidenosi, kaip graži puošni ponia, - karalienė, kad ją kur velniai!
Kad nors trupučiuką duonos kur gavus! Tokios svaiginamai kvepiančios rugiais ir pečiumi. Ir dar mažutę svogūno galvelę, skersai ir įstrižai papjaustytą. Gerai, žinoma, būtų ir apvaliais rutulėliais, plonyčiais tokiais, perregimais. O jei dar prie viso būtų druskos kruopelė, - oho! - sakykite, ar daug žmogui tereikia, kad jis būtų laimingas?
Ne, ne! Daugiau taip nebegalima. Arba tą prakeiktą auksinę karietą sukulsiu, arba... arba... Kas arba? Arba eisiu vogti!
Pagaus, manote? Užmuš?
Nagi, po velnių, tegu užmuša, - didelis čia daiktas!
Ne, ne! Vis tiek! Nebegaliu...
Beje, kaimynas prieš valandą išmetė pro langą į šiukšlyną pažaliavusios duonos riekę. Visą riekę, kad žinotumėt!
Kažin kur ji būtų dingusi?
Viešpatie, viešpatie, - kaip aš valgyti noriu!
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
