en
Mūsų bloke gyveno keletas latvių. Ganso lageriuke latvių kalinių buvo gerokas skaičius. Ir esesininkų latvių buvo keliolika. Mūsų bloke gyvena keletas buvusių stambių latvių visuomenės veikėjų.
Šešelga, pats vienas būdamas lietuvis esesininkas, pats vienas visus mus aptarnauja, laksto ir laksto iškišęs liežuvį, ką sugriebdamas tempia ir tempia. O latviai esesininkai - keliolika jų štukų gi buvo! - nė piršto nepajudina, - bendram labui nieko nepadaro!
Mūsų draugai latviai nebeapsikęsdami ima savo tautiečius esesininkus olbyti:
- Atseit, ką gi jūs, vyrai, manote savo panosėj? Tokie dabar laikai, mes pasninku stimpame, o jūs ką gi, vokiečių baudžiauninkai ar kas?
Pagaliau ir latviai nebeiškentė, - nutarė atsirevanšuoti. Tas reikalas buvo juo opesnis, kad bulius Bratkė už perdaug uolius santykius su mumis uždraudė Šešelgai iš lagerio beišeiti ir dar keliom dienom patupdė jį į hauptvachtą. Mums pasidarė visiškai striuka, - pasilikom be ryšių su pasauliu, pasilikome be jokios laukujės paramos.
Kadangi aplink Ganso lagerio didžiąją dalį nebuvo jokios natūralinės tvoros, tai tenai dieną ir naktį buvo sudaroma gyvatvorė iš esesininkų. Dieną retesnė, naktį tankesnė. Naktį gyvatvorininkam stovėti būdavo šalta ir nuobodu, - jie visokių žaidimų prasimanydavo.
Vienas vokietis esesininkas, didelis garbės mėgėjas, įsimanė vidunaktį stovėti baisiai dvokiančioje išvietėje. Ši įstaiga dėl visuotinio vidurių pakrikimo visuomet buvo labai gausiai lankoma. Atbėga, būdavo, vidunaktį koks klipata katorgininkėlis, graibosi patamsyje, kur čia jam greičiau pilietines pareigas atlikti, tuo tarpu iš patamsio jam kažkas - kliopt - per galvą.
- Tu, driskių šlamšte, kodėl kepurės nenusiimi prieš mane?! - šaukia jam vokietis, garbės mėgėjas. Išeinančius iš tos įstaigos jis vėl tokiu pat būdu išlydi, - taip ir vargsta žmogelis tenai per naktį, - vis jam įvairiau. Katorgininkėliai kepurę prieš jį, žinoma, nusiimtų, - suk jį velniai, kur čia prasidėsi su kvailiu, - bet kadgi jo patamsyje nematyti. Šitokioje smarvėje net ir vokiečio esesininko užuosti negalima! Kai tas garbėtroška naktį budėdavo, išvietėj visuomet būdavo linksma...
Vieną naktį, kai gyvatvorę sudarė esesininkai latviai, mūsų bloko latviai su jais susitarė, kad jie juos naktį išleistų iš lagerio. Visuotiniu bloko pritarimu buvo nutarta padaryti naktinė ekspedicija į kaimyno dvarininko sėklinių bulvių kapčių. Žygiui buvo pasiruošta visu rimtumu, lyg į šiaurės polių. Pavyko jisai pusėtinai. Kapčiai buvo gerokai įšalę ir apšalę. O mes neturėjome kirvio ledui prakirsti, - na, naktį kapoti ir pavojinga buvo, vis dėlto triukšmas. Teko ledai nagais draskyti. Daug ledo pirštais nenukrapštysi! Ir naktis buvo labai nerami. Vokiečiai esesininkai su šunimis nuolat valkiojosi ir revolveriais orą gadino. Vis dėlto mūsų ekspedicija grįžo su trimis maišeliais bulvių, - buvo šis tas. Lai gyvuoja Latvija!
Latviai esesininkai ir daugiau pradėjo atnešinėti maisto, bet tiktai savo tautiečiam, - vis dėlto tikri latviai jie buvo. Tiktai nelegalius laiškus išnešdavo iš lagerio visiem lygiai.
Tuo tarpu į Ganso lageriuką buvo atėjusi ir kita, šeštoji, Štuthofo katorgininkų kolona, vadovaujama SS feldfebelio kroato Andrašek, kurį kaliniai dėl jo nepaliaujamo karingo nusistatymo vadindavo maršalu. Juo labiau, kad jis nuolat ir vaikščiodavo su didele lazda - ne pasiramstymo tikslais.
Baisus demokratas buvo tasai maršalas! Pagaus, būdavo, savo kolonoje kokį alkaną vagilėlį, tuojau išrikiuoja visą savo minią.
- Va, pagavau vagį, - šaukė maršalas, - kas man daryti?
- Duot jam į kailį! Įkrėsti jam! - šaukia koks mušeikėlė iš kolonos.
Maršalui to ir tereikia. Maršalas pats darbuojasi. Ir lazda muša, ir batais akėja. Pasidarbavęs maršalas šaukia:
- Ar gerai, ar teisingai padaryta?
- Puikiai! Švenčiausia teisybė! - atsako jam kas nors iš minios.
Pabandytų kas kitaip pasakyti! Maršalo lazda dar nesupuvo, - dar yra parako senoje maršalo parakinėje!
Tvatydavo maršalas savo katorgininkus dar šlykščiau, negu Bratkė. Bet tvarkos pas jį buvo vis dėlto daugiau. Štai įrodymas:
Maršalo kolona susidėjo iš lenkų ir latvių kalinių. Atėję į Gansą, lenkai atsisakė gyventi po vienu stogu su latviais. Esą, kolonai bevažiuojant traukinėliu iš Štuthofo į Gdanską, toje baisioje spūstyje ir tvankumoje latviai papjovę ar uždusinę devynias dešimtis lenkų. Latviai atsikeikė, kad tai esanti netiesa. Lenkai, esą, patys uždusę, o kas ką pjovęs - tai dar didelis klausimas. Kaip tenai iš tikrųjų buvo, sunku pasakyti. Valdžia šio įvykio tirti nė nebandė. Kas jai? Devynios dešimtys lavonų iš vežimo - vežimui aiškiai lengviau. Ir šaudyti jų nebereikės... Vienu žodžiu, lenkai, grūmodami visokiais velniais, atsisakė gyventi su latviais po vienu stogu. Ir ką gi maršalas? Jis pasielgė teisingai, jis juos atskyrė. Ir muštis jiem neleido be reikalo. Retkarčiais, žinoma, jis juos suleisdavo iš nuobodumo pasipliekti, bet pats visuomet dalyvaudavo žiūrovų tarpe ir stropiai sekdavo, kad nė viena pusė nebūtų per daug nugalėta. Visuomet prižiūrėdavo, kad mušeikų tarpe kokia neteisybė neatsitiktų. Teisingas buvo žmogus, teisybės mėgėjas, tasai kroatų maršalas!
Lagerio latviai pasižymėjo labai savotišku, retai kur kitur pasitaikančiu būdo bruožu.
Šiaip latviai buvo visi sveiki, gerai subudavoti, gaspadoriškai tvirti vyrai. Pasitaikydavo, žinoma, ir jiem kartais susirgti. Dar Štuthofe tebebūnant. Gauna latvis kokį bronchitėlį ar kokį menkystą gripelį. Kitas dėl to tiktai nusičiaudėtų - ir visa liga būtų baigta. Rusas, pavyzdžiui, net šiltinę lageryje pasigavęs, nuo bet kokios piliulės, būdavo, pagyja. Jam vis tiek būdavo, kokio turinio piliulė praryti, bet tik būtų piliulė! Cinko lašais ar pomada galėjai dėmėtąją šiltinę gydyti - ligonis vis tiek pagytų, - tokie buvo tie lagerio rusai. Latviai gi į ligų reikalą žiūrėjo daug rimčiau. Latvis, gripelyje dasikasęs iki 38 laipsnių šilimos, būdavo, sunkiai atsidūsta ir pareiškia:
- Blogai. Aš dabar mirsiu. Taip maždaug po trijų dienų...
Ir ištesėdavo, žaltys, savo žodį! Kai latvis pasakė: blogai, - tai kad ir kažkokia menkysta jisai sirgtų, vis tiek jisai mirs, nors tu jam šimtus visokių piliulių suvarytum. Stačiai neįmanoma suprasti, kaip jie sugebėdavo duotąjį žodį nustatytu laiku ištesėti! Ir - ištesėdavo. Jei jau latvis pasakė, kad jis mirs - šventa. Jis neapgaus. Mirs kaip reikiant, - juokų nekrės.
Tas pat atsitiko ir mūsų gyvenamajame sandėliuke Ganso lageriūkštyje. Buvo su mumis Rygos universiteto profesorius, pirmojo Latvijos prezidento sūnus, Konstantinas Čakstė. Tvirtas vyras, atletas stačiai. Visuomet geros nuotaikos, mielo būdo, protingas vyras. Labai geras kolega.
Staiga jisai suserga. Temperatūra pakyla iki 38,2 laipsnių.
- Blogai, - sako Konstantinas, - dabar aš mirsiu.
- Na, Konstantinai, kad tu taip neprotingai juokauji!
- Bet aš jum tikrai sakau, kad mirsiu. Po trijų dienų.
Kas gi juo gali tikėti?! Konstantinas, toks protingas vyras - ir mirs dabar be niekur nieko! Pfui, Konstantinai!
- Žiūrėk, mano draugas Vytautas, - sakau aš Konstantinui, - štai jau trys savaitės guli su temperatūra 40,3 - ir nemiršta. Pypkę be paliovos čiulpia - ir keikias daug bjauriau, negu sveikas būdamas...
Konstantinas nepasiduoda įtikinamas. Mirsiąs - ir galas!
Mes su juo ir geruoju kalbame, ir juoktis pradedame, ir į jo sveika protą apeliuojame, jis gi vis savo ir savo:
- Mirsiu. Tikrai. Po trijų dienų maždaug...
Vakarop jis bando savo žodį pradėti įgyvendinti. Ima sąmonės nustoti. Ir pabunda, ir vėl nustoja. Pabudęs draugam pasakoja savo paskutinę valią testamentinio pobūdžio. Ir vėl jis gula be sąmonės. Nieko nebevalgo, nieko nebesupranta. Per naktį klejoja. Kitą dieną ir naktį jį tampo kažkokios keistos konvulsijos. Veidas persuktas. Rankomis visą laiką apskritimus sukalioja. Kojomis visą laiką mala, lyg jis gulėdamas dviračiu važiuotų. Sąmonės nebeatgauna...
Ir ką gi? Lygiai po trijų dienų Konstantinas mirė - kažkokia keista, nežinoma, nesuprantama liga.
Konstantinui laidoti iš Bratkės išpirkome šiokių tokių privilegijų. Pašarvojome palėpėje tokioje, skersvėjy. Garbės sargyboje stovėjome. Latviai esesininkai ateidami išsitempę stūksojo. Duobę parūpinome ant kalnelio po beržais. Bet grabo - negavome. Reikėjo pasitenkinti tolio lakštu, kažkur nudžiautu. Į duobę paslapčia nuo Bratkės buvo įdėtas butelys su popieriumi, kuriame visi buvo pasirašę, laidoję mūsų mielą Konstantiną.
Po laidotuvių valdžia pasigedo:
- O kurgi Konstantino auksiniai dantys? Nejaugi jūs, šėtonai, su auksiniais dantimis palaidojot?
Atsirado liudininkų, kurie tikino, kad Konstantinui dantis išlupo vienas prancūzas, numirėlių globėjas. Tardomas prancūzas bliovė, kad jis dantų nevogęs, - juos esą kiti išlupę. Tieji "kiti" kvočiami rėkė, kad jie pakankamai savo dantų turį, - Konstantino dantų jie ir matyti nematę, ir girdėti negirdėję...
Nepajėgiant teisybę surasti šioje žemėje, reikėjo jos ieškoti po žeme: teko atkasti Konstantino lavonas - patikrinti dantys...
Artėjant frontui, Bratkė su maršalu buvo susitarę: su sveikaisiais kaliniais jie išeisią toliau, o ligonis, kurių buvo jau keli šimtai, paliksią Ganse; jiem apsaugai paliksią tris latvių esesininkus, kurie turės teisę pasišalinti, kai Raudonoji Armija bus jau už dešimties kilometrų nuo lagerio. Mes gi, tikrieji ligonys ir savanoriai, buvome susitarę su tais esesininkais latviais: kai tik Bratkė su maršalu išžygiuos, tuojau ir mes visi dumsime savo keliais, - kur kam patinka. Tačiau ir Bratkės gerieji nutarimai, ir mūsų susitarimai - visa staiga stačia galvą apsivertė…
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
