en
Kalėjiminė meilė - visur ir visuomet labai opus ir tragikomiškas dalykas, tebelaukiąs savo psichiatro ir patologo.
Lageryje meilės dalykai, žinoma, buvo griežčiausiai draudžiami. Bet - maža kas draudžiama pasaulyje! Ir revoliucijos kelti griežtai draudžiama, o vis dėlto kelia gi jas! Klausyk visų draudimų - tai ir gyventi nebeįdomu. Meilės gi reikaluose veikia dar kažkokie paslaptingi veiksniai, kurie apie draudimus ir girdėti nenori.
Kaliniam su moterimis susieiti buvo labai sunku. Moterys gyveno atitvertos nuo vyrų aukšta spygliuotos vielos tvora. Laimė, kad ji dar nebuvo įelektrinta, kitaip - visiškai prastai būtų buvę...
Vis dėlto tvarka buvo gana žiauroka. Su mergužėlėmis susitikti negalima. Kalbėtis griežtai draudžiama. Nuo spygliuotos vielos patvorio su bizūnais gena lauk...
Bet juo sunkesnės aplinkybės - juo karštesnė būna meilė. Kas meilei yra spygliuota viela? Tvora? Patys juokai!
Lageryje daug meilės nereikia. Vienas kitas saldesnis žvilgsnis, viena kita skrajojanti šypsena, iš tolo per tvorą pasiųstas bučinys - ir širdys liepsnoja, nors kompresą dėk!
Įsimylėjėlių susisiekimas ėjo daugiausia per tarpininkus. O kai meilės reikaluose reikalingas tarpininkas - tenai visuomet koks nors velnias įsipainios, toks jau visatoje veikiąs dėsnis.
Meilės laiškus valdžia nuolat pagaudavo. Jie dažniausia buvo rašyti lenkiškai arba rusiškai. Mūsų raštinė nuolat turėdavo juos versti į vokiečių kalba. Keikdavomės, tuos laiškus versdami, kad visas moterų blokas čiaudėjo. Šitiek darbo, kad juos kur perkūnėlis saldžiausias! Laiškai - tokie ilgi, taip nepaskaitomai parašyti, vienas už kitą kvailesnis! Niekur kitur pasaulyje tokių kvailų meilės laiškų nerašoma, kaip lageryje!
Žiūrėk, kokį bičiulį susitinki, - pasišneki, pasitrokšti, - visiškai ne kvailo berno esama. Bet kai pasitaiko versti jo meilės laiškas, - suk jį devyni, koks jis asilas!
Šiuo žygiu abidvi pusės buvo vienodos, vyrai ir moterys. Iniciatyvos rodydavo moterys dar daugiau, jom iš viso buvo lengviau lageryje gyventi.
Įsimylėjimas kartais būdavo visiškai nuoširdus, tikras, bet kaip dažnai jisai būdavo gryna žulikystė. sukčiausias biznis!
Pavyzdžiui, kartą pasitaikė tokia nelaimė mūsų mielam Vaceliui Kozlovskiui, - ėmė jisai ir įsimylėjo, - ir dar kaip įsimylėjo; iki kulnų, iki pakvaišimo! Įsimylėjo jauną liekną mergužėlę. Visiškai nešpėtną. Jis jai kas dieną dovanų, būdavo, siunčia: ir duonos, ir pyrago, ir sūrio, ir margarino, ir lašinių, ir cukraus, ir cigarečių, kurios moterim rūkyti buvo griežčiausiai draudžiama, ir dar kita ko. Nieko, nieko jisai savo meilei nesigailėjo...
Dovanos mergužėlei buvo įdomu gauti, bet pats Vacius - tas storžievis, galvažudys, cinikas, budelis, visuomet purvinas ir dvokiantis, - pfui! Ką gi mergužėlė veiktų su tuo senu velniu? Juo labiau kad ji turėjo ir tinkamesnį bernelį sau pasirinkusi, nieko sau tokį, vidutinišką, su kadaise buvusiu nuskeltu žandu. Va, šitam bernužėliui ji ir atiduodavo visas iš Vaciaus gautąsias dovanas! Kartą Vacius vis dėlto sužinojo mergužėlės klastą, - tai gražiai siuto iš piktumo vargšelis! Barako sienas kėdėmis daužė, bliovė ir maurojo, savo bloko kalinius mušė, kaip dar niekuomet nebuvo mušęs! Pagaliau pagavo ir tą bernužėlį smaližių. Sutratino jam porą šonkaulių ir nusiramino. Mergužėlė pažlembė kiek, pažlembė dėl sužaloto bernelio, - ir vėl pradėjo priiminėti Vaciaus dovanas.
Į meilės reikalus įsiveldavo tieji, kurie buvo sotūs, - alkaniesiem ir klipatom meilė kažkodėl nerūpėdavo. Virtuvės ir ligoninės bendradarbiai, blokavieji, kapai, šreiberiai - štai šitoji publika sudarydavo lagerių meilužių kadrus. Jie būdavo sotūs. Jie būdavo turtingi. Jie galėdavo mergužėlėm dovanų siuntinėti.
Mergužėlės savo rėžtu taip pat galėdavo dovanomis atsilyginti. Jų rankose buvo baltinių sandėliai, skalbykla. Jei jau kuris virėjas ar sanitaras, kapas ar šreiberis vaikšto su šilkinėm kojinėm, šilkiniais marškiniais, nauju vilnų puloveriu, - aišku, kad jis jau įsimylėjęs - ir laimingas meilėje: dovanų gauna.
Meilės dalykai apsimokėdavo vienai ir antrai pusei!
Laiškai dažniausiai eidavo per specialius laiškanešius, kuriais paprastai būdavo rusai: jie dažniausiai būdavo alkani ir sugebėdavo daugiausia lazdų pakelti. Šiuo pastaruoju atžvilgiu niekas su jais lygintis negalėjo.
Buvo tokia didelė, didelė šiukšlių dėžė, stovėjusi prie moterų barako. Žiūrėk, kur buvęs, kur nebuvęs ir lenda koks ruselis į tą dėžę. Sėdi jis toje dėžėje ir kapstosi - maisto šiukšlėse ieško. Tai visai natūralus dalykas buvo. Kaliniai visose Šiukšlėse maisto ieškodavo, šunų nugraužtus kaulus grauždavo.
Tad, va, sėdi toksai ruskelis šiukšlių dėžėje prie moterų barako ir kapstosi sau it višta po pūdymėlį - padryks, padryks...
Po kelių minučių ateina mergužėlė su šiukšlių kibiru - šliupt - jas ruskeliui ant galvos. Tose šiukšlėse yra keletas meilės laiškelių išberta... Tiek pat laiškų gauna ji ir iš ruskelio.
Kartais, būdavo, tokį laiškanešį valdžia aptinka dėžėje. Lazdomis ji jį iš tenai išbarškina, visokiais velniais prigąsdina. Bet kas iš to? Po valandos į dėžę lenda kitas ruskelis, - jis irgi maisto sau ieško tenai... Valdžia čionai pasirodydavo bejėgė esanti, - negi išmuši visus dėžėje besikapstančius!
Siuntiniais, dovanomis pasikeisti buvo taip pat įvairių būdų.
Jau 1943 metais pradėjo veikti šioks toks lagerio kalinių orkestrėlis. Sekmadieniais popiet "duodavo koncertus". Grodavo vyrų pusėje, bet prie vielų tvoros, kad ir moterų pusėje būtų girdėti. Vienoj ir kitoj vielų pusėj, per tris metrus nuo tvoros, - arčiau nebuvo leidžiama, - sustodavo vyrai ir moterys, - eilių eilės. Akimis vieni kitus rydavo, veidelius pražiūrėdavo. Susišnekėdavo vieni su kitais akimis, pirštais, rankomis ir dar kipšas žino kuo. Puikiai vieni kitus suprasdavo. Po to naktis iš sekmadienio į pirmadienį būdavo triukšminga ir įvykiais gausi. Tai vielų tvorą, būdavo, naktį išplėšia kas, tai po ja pasikasa... Tai moterų barakuose suras kelis vyriškius, tai vyrų barakuose moteris, tai kur nors negyvenamoje dirbtuvėje ar prausykloje - vyrus ir moteris drauge...
Paskui eina kvota, tardymai... Seka lazdos, keiksmai, moteriški klyksmai ir ašaros.
Vyrus paprastai po tokios nakties ekspedicijos sodindavo keliom parom į bunkerį, retkarčiais gi - net į Hopehilio plytinės prarają molio minti pasiųsdavo. Moterim gi tučtuojau plikai nukirpdavo plaukus, - vis tiek, kokios rūšies jos būtų buvusios kalinės, politinės ar auklėjamosios, tai yra tokios, kurios po trumpo laiko turėjo būti iš lagerio paleistos.
Kartą Chemnicas tokiem įsimylėjėliam buvo paskyręs gana nuodėmingą bausmę. Pietų pertraukos metu, kai visi valgo ar ilsisi, jis įsakė įsimylėjėliam, parankėj susikibusiem, vienam prie kito saldžiai prisiglaudusiem, vaikščioti po lagerį.
Moterėlė, turėjusi apie penkias dešimtis metų, buvo laimingiausia pasaulyje, - taip ir kužda ji kažką jaunajam į ausį, taip ir veržiasi į jo akis, taip ir glūsta savo plačiąja krūtine prie jo. Čiulba ulba jinai, visiškai nekreipdama dėmesio, kad vyrų lageryje sėdi nuosavas vyrelis, čionai patekęs už tai, kad jis jos ir namie suvaldyti nemokėjo… Tačiau jos partneris nežinojo, kur akys dėti: jis buvo vos dvidešimt penkerių metų berniokas. Moterys kalinės kikena, jam liežuvį kaišioja. Vyrai iš tolo jam kriokia tartum krokodilai kokie:
- Cho cho cho! - kriokia ir geros sveikatos jam linki...
Nuo tos dienos tas vargšas meilužėlis į moteris nė pažvelgti nebenorėjo.
Gaila, šios bausmės Chemnicas daugiau niekad nebepritaikė.
1943 metais vasarą buvo sudaryta speciali moterų nukirptakasių darbo komanda. Jai vadovauti buvo duotas, banditas sadistas Lėgė, vokietis, turėjęs žalią trikampį su smailagaliu į viršų. Jis į katorgą buvo patekęs už kelių moterų suplėšymą. Jis buvo tiktai banditas, be jokio sąmojo.
Moterų nukirptakasių komanda buvo įkinkyta į didelį, didelį vežimą, kurio tekiniai buvo daug aukštesni už moteris. Ant ašių aukštai, it katafalkas koks iškeltas, gulėjo milžiniškas bosas. Tai buvo didžiulis asenizacijos vežimas. Jis aptarnaudavo vyrų gyvenamus barakus. Moterys turėjo tą vežimą tempti į pūdymą.
Majeris su Chemnicu buvo baisiai patenkinti savo išradingumu. Džiaugėsi jie juo apie porą savaičių. Kartą vežimas kažkaip apvirto, įklimpęs į pūdymą. Virsdamas vienai moteriai kojas sulaužė, kitas - šiaip sužalojo. Tuomet moteris iš vežimo iškinkė.
Vis dėlto po tos vasaros lageris gavo prieauglio keliolika rėkiančių piliečių.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
