en
Kartais po miškų šukavimo ar medžioklės pas Vizgirdą užsuka Juodka, tolimas giminaitis. Abu jie šneka apsimesdami, kad apie giminystę nieko nežino, nors pokalbio tonas toks, jog, rodos, vienas kuris ims ir pasakys: "Juk mes antros eilės pusbrolių vaikai".
Vakarėja. Blyškus kaip ligonio veidas dangus. Tokio blyškumo užlieta ir Vizgirdos troba laikraščiais apklijuotomis sienomis, išdubusia asla, stalu, ant kurio padėta degtinės butelis, skilandžio riekių, lašinių, agurkų. Juodka, batsiuvys Skarulis ir Apolinaras sėdi užstalėje ant suolo. Skarulis atsilaužia duonos. Didelių rankų nykščiai ilgi, užsirietę. Žiūrėdamas į jo rankas, taip ir matai, kaip tas nykštys braukia per peilio ašmenis, paima viniukus, prispaudžia padą... Apolinaras, augalotas, raudonu papurtusiu veidu, pašaipūnas, nepakeldamas galvos kemša lašinius. Iš pažiūros jis linksmas, geraširdis, bet, norint jį suprasti, reikia matyti, kokiomis akimis jis žiūri į jam patikusią moterį. Visi trys gerai nusiteikę. Skarulio veidas tiesiog švyti ramybe, gal net kiek iškilmingas, kaip žmogaus, atlikusio didelį darbą. Čia jie užsuko po sėkmingo miškų šukavimo.
- Visus jau baigiame išgaudyti, - sako Juodka.
Skarulis pritariamai linkteli. Apolinaras kemša galvos nepakeldamas. Jo veidas vis labiau rausta, - mat jis, nelaukdamas eilės, įsikliukina į savo stikliuką. Kad ir ką jie čia šnekėtų, jam, rodos, visai nesvarbu.
- Vieną smarkiai sužeistą nuvežė į ligoninę. Jei pagis - gal parodys, kur jų lizdas. Niekur nepasidės, turės parodyti, - ir Juodka siekia skilandžio.
Šnairuodamas į kampe sustatytus šautuvus, Vizgirda iš anksto apsiskelbia, kad jis nesidedąs nei prie vienų, nei prie kitų. Aš ne Kristupas, sako dirsteldamas pro langą.
Pasispaudęs po pažastimi duonos kepaliuką, Kristupas šią akimirką svirduliuoja nuo Vizgirdos kalno į savo namus. Galva nuleista, eina koja už kojos, gal kas atsitiko, pagalvoja Vizgirda. Reikėtų ir jį pašaukti, bet tiek to. Užtraukęs užuolaidėlę, kad niekas nepamatytų grįžtančio Kristupo, Vizgirda įbeda akis į Apolinarą. O tu kam "kačergą" nešioji, rodos, klausia jo žvilgsnis. Juodka sėdi veidą ranka parėmęs. Į šnekas jis leidžiasi nenorom. Ir žodžiai, ir gestai vangoki. Būtų čia užėjęs Kristupas, pagalvojo Vizgirda, bet... jis man neleistų pasišnekėti. Pagaliau klausia Apolinarą apie "kačergą". Šis tik gūžteli - dar neprisikimšo, nesotus. Jo mėsingų lūpų kampučiuose žaidžia nežinia kam skirta pašaipa, o gal taip tik atrodo: jis visuomet toks - kandus, žodžio kišenėje neieškantis, tačiau kai šneka rimta, jam nėra kas veikia. Visi čia gaudo menkiausią Juodkos krustelėjimą, žodį. Baimingai pagarbios Vizgirdienės akys, Konstanto...
Po aslą zuja vaikai. Knieti jiems pačiupinėti kampe sustatytus šautuvus, šovinines... Ak, kad jiems visa tai duotų! Apautų molėtais batais, užmaukšlintų kailines kepures, užjuostų plačius diržus, prie jų pakabintų pistoletus!.. "Stok! Bėk! Šausiu! Rankas aukštyn!" - skardena jų balsai, kai trumpam išbėga laukan. Visi kaip apkvaitę.
Vizgirda priekabiai tebedirsčioja į vyrus.
- Žinai ką, Vizgirda, aš tau pasakysiu? - staiga prataria Juodka, padėdamas šakutę. - Kas ne kas, o tu jau geriau tylėtum. Manai, mes neprisimenam, kur tu karui baigiantis buvai? Nežinom? Gal jau užmiršai tą popietę, kai su kareiviais užsukom į tavo namus? Tavo pati, vos mus pamatė, žiūriu - aveles į tvartą bevaranti. Jetitararai, manau, tai bobos galva: pats vidurdienis, o ji aveles grūda į tvartą. Išsyk supratau, kur tu. Tiek to, manau, šį kartą neliesim, ateisiu vėliau, pasišnekėsim akis į akį, jeigu nesutiks, tada... Nebespėjau - kitur mane išsiuntė.
Vizgirdienė kaip ėjo prie stalo, taip ir sustingo: vienoje rankoje sūris, kitoje pieno puodynė. Dirst į galvą nuleidusį vyrą, dirst į Juodką.
- Eikš, eikš, - sako šis.
Staiga apsidžiaugusi, paskubomis ima šnekėti:
- Tai tu viską supratai, Juodka, Juodka. Aš vis mislijau, kodėl jis taip keistai šyptelėjo, pamatęs mane su avelėm. Ajajai, kiek man tada baimės buvo! Nebeišmanydama ko griebtis, puolu šen, puolu ten, staiga topt mintis: suginsiu į tvartą aveles, tada nepamanys, kad ten bunkeris, neieškos. Kad genu aveles, kad genu, o tu, Juodka, žiūri į mane ir juokies. Toks keistas man pasirodė tavo juokas, tik taip lengva kažkodėl pasidarė, nė pati nepajutau, kaip pasakiau: "Eik gryčion, nors pieno išgersi". Ajajai, kaip aš tau dėkinga buvau, kad juos išvedei, nors iš pradžių galvojau: tu juos atitempei. Matai, kaip negali pažinti žmogaus, tik pamislyk. Ko gi murksai, - atsigręžia į vyrą, - kaip avinas? Įpilk, matai, kad tušti.
Vizgirda perbraukia ranka per veidą, akis, pasigręžia į langą. Nuo kalno driekiasi išblukusios kaip jo marškiniai ražienos. Pro kitą langą matyti toli ties horizontu plūduriuojantys parausvinti debesų tumulėliai. Link jų driekiasi plynas, mažais aptakiais pakilimais banguojantis rudens laukas, nutviekstas besileidžiančios saulės.
- Gerkit, vyrai,- suka akis į šoną: prieš jį pastėręs Skarulio veidas, taukuota, mėsingomis pražiotomis lūpomis Apolinaro burna - ir jis nebevalgo.
- Ne, - purto galvą Juodka. - Pikta, gėda: tavo kalne, štai ten, - mosteli kalno pusėn, - kareiviai apsikasė, galvas guldo. Už ką? Už tavo žemę, už mus. O tu bunkeryje tūnai. Kur aš ir atsidūriau, prie kokio stalo? Visi jūs laukiat, kad gatavą kas paduotų, o jūs tik čiupsit, griebsit.
- Tik ne aš. Aš niekad svetimo neėmiau...
- O mes imam, ką?
- Ale!.. - kilsteli galvą Vizgirda, bet niekas jo nenugirsta.
- Griebsi kaip geras, griebsi, o šitų mano žodžių nė prisimint nenorėsi.
Juodka patyli, įremia į Vizgirdą akis.
- O kas būtų, jeigu vokiečiai?..
- Blogai. būtų. Viskas mums, galas. Bet čia dar kitokį apskaičiavimą kai kurie žmonės turėjo, - šneka tebežiūrėdamas pro langą Vizgirda. Dabar jo mintyse baltas, žilvičiais apaugęs vieškelis, juo burzgiančios mašinos.
- Kas gi turėjo? Plechavičius? Kiek vyrų per jį galvas paklojo! Buvai ant kapų, matei? Berods septyniolika vienoj gretoj suguldyta.
- Nebėr tų kapų, iškasti.
- Taip reikėjo. Štai ir spręskit, - sako po pauzės, - su kuo jums, kur. Jeigu ne mes! - žvilgteli į savo vyrus. - Et, ką su jumis kalbėti. Išgerk, Skaruli, ko tyli?
- Kad čia viskas man aišku. Jis prie žemės...
- Taip, aš ūkininkas, prie žemės, - atsišaukia Vizgirda.
- Žiūrėk tu man, - Apolinaras pastato savo stikliuką.
- Sėdėk, neverta, - mosteli Juodka. - Bailys - štai kas tu, - rodo į Vizgirdą.
- Aš?! Bailys? - stebisi Vizgirda.
- Aš komunistas, - sako Juodka. - Visa mūsų giminė. O tu kas esi? Ak, tiesa, ūkininkas. O samprotauji ne vien kaip ūkininkas. Kažkuo tu norėtum būti daugiau. Kovok už teisybę - pasirodysi. Šneki, urzgi. Tu neturi teisės taip šnekėti. Kristupas gal ir turi, tik ne tu. Ir nevaizduok avinėlio. Aš rimtai perspėju, prie vyrų.
- Kristupas... Ir šaulys buvo, ir šioks, ir toks... Konstantienės net akys blyksteli: jos čia šneka. Trepena, nekantrauja, kaip čia užsipulti Kristupą, tik žiopt žiopt, bet susitvardo: Juodka.jai autoritetas. Valdžia. Čia reikia žinoti, kada ir ką kalbėti.
- Buvo, bet kai pamatė, kas čia darosi, pirmas, nė šaukimo nelaukęs, į frontą išėjo.
Konstantienė lyg negirdėtų: tik lesa lesa lėkštutėje išsibarsčiusius skilandžio trupinius. Jos veidas pilkas pilkutėlis, Vizgirdienė net nusistebi, kiek daug jame raukšlių.
- O kas gi jis toks? - pagaliau nebeištveria. - Valkata, atskalūnas, girtuoklis. Mačiau, ir dabar girtas parėjo. Vėl gal su savo pačia pliekiasi.
Tačiau vyrai tokių jos žodžių kaip negirdi. Tik Konstanto veidas staiga ištįsta. Ė... negerai, gėda.
- Kai prisimenu, kaip Kristupas išėjo, dieve dieve, - pradeda Vizgirdienė. - Net ašaras traukia. Jo pati sėdi prie serbentėlio alpdama, du vaikelius apsikabinusi, o jis eina milinės skvernais plevėsuodamas, nė neatsisveikina. Su Elžbieta pabūk, sako man, kyšteldamas galvą pro duris. Nueinu - ji kad kūkčioja, kad verkia kvapo neatgaudama. Gal nebepasimatysim, sako. Bėgu, gal sulaikysiu. Kur tu jį sulaikysi, kad jis jau už kalno. Patekom iš namų išlėkė. Ir teisybė - nebepasimatė.
- Kad jis ir per karą ryšius su raudonaisiais palaikė, - kelia pirštą Konstantas. - Palaikė, aha, taigi. Ot, rizikingas buvo. Juk čia rizika, o kaipgi... nagi... - ima šnekėti Konstantas.
- Eik tu pliurpalai, pliurpalai, - nutildo jį pati, jusdama pritariantį Vizgirdienės žvilgsnį.
- Tokia moteris buvo Elžbieta, tokia moteris! - sako pastaroji.
- Kuo gi ji buvo geresnė? Iš kitokio molio drėbta? Ne tokia kaip visos? Ir su ja gyvendamas, pas kitas lakstė.
Vizgirdienė nužvelgia brolienę: kreivakojė, maža, trepena asloje veltiniais. Susilygins! Žiūrėk, kad balutė neatsirastų po kojom. Pasigirk dar, kad, kai Elžbieta sirgo, paskutinius grūdus iš jos aruodo vogei.
- Oi čia reikia žiūrėti, oi saugotis, kas svetimo... nors nagai ir niežti... - pradeda tinkamesnės progos įsikišti neradęs Konstantas.
- Nutilk! - trepteli koja Konstantienė.
Konstantas krūpteli, nudelbia akis, paskui, sutelkęs visą savo drąsumą, prataria:
- Ko tu ant manęs šūkalioji? Ar bloga aš ką pasakiau?
- Nutilk! - rikteli Konstantienė. - Nieko neišmanai, tai tylėk.
Juodka šypteli - eisiąs.
- Neik, dar pabūk, metas ankstyvas, - sodina Vizgirdienė.
Visi puola Juodką įkalbinėti.
Kažkokia jėga traukia vienus prie kitų, o suėję dėbčioja į kits kitą, ieško priekabių. Neblogi žmonės, o per savo kvailumą ar perdėtą atsargumą su pačiu velniu susideda. Bet kurį iš jų gali raškyti kaip lapelį, nors jie ir spygliuoti, dygūs.
Juodką domina tokie žmonės kaip Anupras: ūkio arkliai dvesia, o kalto niekas neranda. Domina Nakutis ir Konstantienė. O Kristupas? Ligi šiai dienai niekas nežino, kas tas Ambraziejus, su kuriuo buvo susidėjęs. "Į mano reikalus nesikišk, - atrėžė jis kartą Juodkai. - Aš į tavuosius nesikišu". Dar neaišku, ar kartais pas juos neapsilanko Mykolas Mildžius. Kitas gal net taką, vedantį į jo buveinę, galėtų parodyti, bet parodys jie tau, sulauksi. Jeigu tik jų neliečia - ir gerai. Aną naktį supleškėjo Naglio sandėliai. Kurio trobesiai dabar laukia ugnies? Žinok, kad gudrus. Na, ko dabar spoksot? Apie jus galvoju. Koks gi tavo gyvenimas, Vizgirda? Kas tu, Konstantai? Vienas gyva baimė, kitas gerklę laido palaukėse, vaizduoja didvyrį, trečias krepšteli kaip peliūkštis ir vėl nutyla, ketvirtas kažko vis laukia, kažkur sėlina, penktas - priešiškumas visiems, ypač artimiesiems, lyg gyventų ne tarp žmonių. Visus į krūvą sudėjus - gyvatynas. Ar jie gali ko norėti visi iš karto? Kiekvienas sau, bet kai vieną kerti, aidas nueina per visus. O gal tik taip atrodo? Kitas gal džiaugiasi. Kas čia tokio įtarumo sėklą pasėjo? Ko jie pasidalinti negali? Kiekvienas nori prie kažko prasibrauti pirmas, bet kiti jį akylai sergsti.
Štai Kristupas. Tūkstančiai jam geriausių progų, jis čia priekyje, čia už nugarų, lyg kokios neregimos jėgos blaškomas. Niekad jam neateis į galvą stabtelti, pagalvoti, kokią būtų turėjęs naudą arba kiek prisidarė žalos, ką prarado.
("Tu vis vaizduoji, - pasakė jam kartą Vizgirda. - Tu daug ką darai, kad kiti matytų. Visi jau įprato laukti, ką tu darysi, ką šūktelsi. Ir tu darai, žinodamas, kad kažko iš tavęs laukiama. Eini truputį pasigręždamas, manai, kad kas puls iš paskos. Jeigu ne suaugęs, tai vaikas..." - "Sūnelis, - pratarė Kristupas. - Lakūnu aš jį išmokysiu". - "Tik pats, žiūrėk, galvos neįkišk". - "Blogo aš niekam nedarau". - "Visokių žmonių pasitaiko. Kitas nieko neklaus". - "O aš žinau, Vizgirda... aš puikiai žinau - klaus".
O gal čia dar kažkas yra, ko aš iš tikrųjų negaliu suprasti, galvoja Juodka, dirsteldamas į suolo kampe suverstas Vizgirdos knygpalaikes. O kartais kalbą pakreipia stačiai:
- Kodėl tau mūsų valdžia nepatinka? Priešais tu mus laikai, ar kaip čia yra?
- Nei priešas tu man esi, nei draugas.
- Žiūrėk tu man!
- Kokio velnio?! Piemuo dar buvai, kai aš veselę kėliau, dabar nosį rieti? Juodka kiek patylės ir vėl:
- Vis mišką kerti. Namą nori pasistatyti?
- Gal ir pasistatysiu, kas tau?
Tiek tarp jų kalbos. Juodka paima nuo suolo šautuvą, pačiupinėja, užsimaukšlina kepurę - ir per laukus. Ateis metas, Vizgirda ne šitaip šnekės. Iš Bartkaus Juodka yra patyręs, kokios jų gyvenimo laukia permainos.
Vizgirdai dar ilgai neišeis iš galvos tie pokalbiai. Skambės jo ausyse Juodkai pasakyti žodžiai - kaip drąsiai, protingai jis kalbėjo. Dabar jie ten, valsčiuje, pagalvos, prisimins Vizgirdą. Dar ne tiek jis pasakytų, tik nespėja: Juodka čia ilgai neužsibūna - pasisukinėja, apsidairo ir pro duris.
- Tu pats netiki tuo, ką šneki, - atsišaukia kartais nuo slenksčio Juodka. - Tu šitiek piktumo neturi. Žinau aš tokius, - šypteli.
Kokius gi "tokius", murma Vizgirda, timpčiodamas kelnes. Su kuo jis čia dabar mane sulygino, kas aš jam - piemuo? Dar pienas jam nebuvo nuo lūpų nudžiūvęs, kai aš į vakaruškas eidavau, o dabar -"tokius"!..
Valsčiuje ant Bartkaus stalo stovi miestelio bei jo apylinkių maketėlis (Bernardėlis nulipdė). Nauji namai, fermos, skverai... Retkarčiais Bartkus ką nors pataiso, perkelia kokį namuką, įbeda prie jo stiebelį (medį) ar gonkas prilipdo. Tie plastmasiniai dirbinėliai nučiupinėti, patamsėję nuo pirštų. Jeigu kas pasidomi - tegu tik spėja klausytis. Vienu akimoju praplatėja šio miestelio aikštės bei gatvės, atsiveria šviesos užlieti skverai, sulapoja medžiai, sodinti dar šį rudenį, kai atveždavo sužeistus ir nukautus, o skarmaluoti vaikiščiai lėkdavo jų pasižiūrėti.
Bartkui patinka, kai reikia ką nors patraukti į savo pusę. Labiausiai jis vertina savo iškalbą, todėl yra kiek lengvatikis: pamatęs, kad žmogus ima pritariamai linkčioti, tariasi jį įtikinęs. Ne taip lengva čionykščius žmones įtikinti: jie klausosi, bet mąsto savo. Va jeigu jam ką pakuždėsi kaip paslaptį, jeigu leisi pajusti, kad jis daugiau už kitus pagerbtas - tada visas ausimis pavirs. Tačiau Bartkaus gyvenimiška patirtis gana menka. Iš prigimties jis tiesus. Entuziastingas. Rytais kiek pasimankštinęs, pakilnojęs svorius, patampęs aprūdijusį espanderį, prisėda prie geometrijos ar algebros vadovėlių. Labiausiai jis nekenčia plepių ir pašaipūnų. Lėtos galvosenos, bet atsitokėjęs vis save paragina, pratinas veikti greitai, ryžtingai. Štai dėl ko žiemą murkdosi eketėje ir kitokių keistų dalykų prasimano. "Reikia savo charakterį palenkti, valią ugdyti", - mėgsta kartoti Bartkus, nes jo charakteris iš tikrųjų nepaklusnus. Senesni žmonės juokauja, kad jis kaip tas žemaičių arkliokas: jeigu paraginai kartą, temps ir temps, lėtai, nesidairydamas, nors vežimą pilną akmenų prikrauk, bet jeigu įkyriai prie tokio arklio landžiosi, gali jis ir krimstelti, gali taip užsispirti, kad nė iš vietos, nors ir kiek luptum; nesunku jį ir smagia ristele pavaryti, žinoma, jeigu mokėsi laikyti vadžias. Tačiau tai ne darbinis ir ne kermošinis arklys. Kieti raumenų tumulai, žvilganti oda. Jo nesukinkysi į porą su tais, kurie stovi atkraginę lūpas pūdymuose, nesukinkysi ir su sunkiosios veislės arkliu - tas temps, kad net braškės, o šitas tik valkčius tampys, o jeigu atsidurs poroje su kuinpalaikiu, vilks vienas, keliais žemę ardamas. Anksčiau tokie arkliai didelės paklausos neturėjo.
Radę tokį palyginimą (beje, jį pakišo Kazimieras), visi iš sykio apsiramino. Visur tik ir girdėti: "Žemaitukas... Ką žemaitukas pasakys..." Tačiau niekas nė nežino, kad Bartkus yra žemaitis. Bet... jeigu ne Bartkus, visa čia atrodytų kur kas blogiau: jau ir gatvelė pažvyruota, ir liepaičių šalikelėse mokiniai pasodino, čia viename ar kitame krašte ūkteli kuliamoji, suburzgia traktoriukas; tai prie sandėlių, tai prie kluonų būriuojasi vyrai, lūkuriuodami, kada atveš pirmuosius vežimus. Kol kas pro valsčiaus langelį atsiveriantis vaizdas gana nykus, ypač šį rytą.
Dar gerai neprašvito, rūkas, blausūs žibintai. Brėžias neryškūs namų kontūrai - aprūdijusi skarda, nešvarūs prieangiai. Apleistas malūnas, lentomis užkalta vaistinėlė su užrašu sienoje - Mockus.
Palei kiauro dviaukščio namo pamatus, kažko ieškodamas, zuja Skarulio vaikiščias. Ant laiptelių žiovaudamas rąžosi pats šeimininkas, už jo nugaros pro murziną langelį matyti, kaip dengia stalą: neluptos bulvės, valgys druskele apsibarstydami. Iš mažo, skuduru užkamšyto langelio į jį žvelgia kažkokios senės - gal Chaklovienės? - veidas ilga atsikišusia nosimi. Ir gaudžia, smarkiai gaudžia šleivakojo Inkaus įsupti miestelio bažnytėlės varpai, lekia purvais taškydamiesi vaikai į mokyklėlę, o virš Bartkaus galvos panelė mokytoja sėdi prie išklerusio pianino ir dainuoja.
"Šito, - mano Bartkus, - šito mes iš tavęs ir telaukėme".
Kad tu būtum kunigėlis,
O aš būčiau davatka, -
traukia panelė mokytoja. Tyčia, norėdama jį paerzinti. Bet pabandyk prašnekinti - tik pečiais truktels, kasą atmes ir dings išklebusiuose laiptuose, plačiu sijonu suvėdavus. Girdi ją Bartkus ir keldamas, ir guldamas, ji visuomet tokia - lyg šaipytųsi. Štai ir negrūdink, žmogau, savo charakterio! Kol ją ten girdi ir jaučia per sieną, ypač vidurnakčiais ar vakarais, kai, stovėdama priešais veidrodį, paleidžia plaukus, kai staiga ten visi garsai nutyla, rodos, net sienos suklūsta, - ramybės jis neturėjo ir neturės.
Varstosi durys, tirštame rūke prie malūno burzgia zeimeris, jam nutilus, girdėti - šniokščia ištvinęs vanduo (lijo visą savaitę), sugirgžda ratai, skambčioja arklio pasagos. Virš bažnytėlės, boluojančios ant kalnelio tarp klevų, klykaudamos sukasi varnos. Mokykloje nuaidi varpelis, o vaikai vis dar tebeina. Išlekia iš kiemų, voždamiesi kepures ar sagstydamiesi faneriukes. Tokiais paryčiais čia dažnai atlekia nakties žinios, kraupios, stingdančios kraują. Kartais atveža nukautuosius, praneša apie gaisrus. Vis kas nors atsitinka naktį miškų glūdumoje, šalikelėse, ir čia, į šitą miestelį, naktis tiesia nagus, ir į valsčiaus langą ji švysteli tolimomis gaisrų pašvaistėmis, - daug ką Bartkus galėtų papasakoti tai merginai, nes niekas taip nesuartina žmonių kaip netikrumo jausmas. Gražus, spindintis mokytojos paveikslas brėžiasi Bartkaus širdyje. Bartkus būna su ja ne toks, koks yra: pasidaro atžarus, brutalus, beveik cinikas, - tačiau panelei mokytojai tai didelio įspūdžio nedaro.
Sustojęs prie langelio, ilgai žiūri į gatvę. Šio ryto garsai ramūs ir taikūs, žadina gerą nujautimą. Miestelis sakytum išplaukia iš atminties, kur visa be galo sena: ir ta bažnytėlė, ir varnų klyksmas vėlyvo rudens rytmečio brėkšmoje, ir vaikų balsai, ir šviesos languose, pro kuriuos gali pamatyti, kaip nudenginėjami stalai, klojamos lovos, išleidžiami iš namų vaikai ir vyrai. Ir netgi Bartkus šią niūrią akimirką nebetiki, kad ten, kur dabar stovi pajuodęs pašto namukas, švies baltas buitinio aptarnavimo mūras, prie jo glausis universalinė parduotuvė, valgykla, vaikų darželis... Netgi jis, Bartkus, kažkoks senas, blausus, atsitiktinis šitam gyvenime, stovi prie lango suspausta širdimi, lyg kas jį būtų įskaudinęs ar apvylęs. Kiek jau buvo tokių rytmečių, kiek meilės, vilčių, nusivylimų už tų langų, apšviestų lempomis, kiek naktų miestelio sienas skalbė tokia liūtis, kokia pylė šią naktį.
Iš keturių pusių čia subėga keliai, iš keturių pusių čia suteka laikas, kad sprogtų įžymiomis datomis kaip votys. Bartkus jau spėjo susipažinti su miestelio istorija. Turi ir jos liudininkų, senienų, pririnkęs.
Įkurtas miestelis XV amžiaus pradžioje, kai buvo padėti pamatiniai bažnyčios akmenys. Seniau toje vietoje buvusi alkavietė. Apie XVI amžiaus pabaigą čia buvęs pastatytas malūnas, nakvynės namai, kiek vėliau karšykla... Po naujo, būsimo miestelio maketu yra ir senojo miestelio žemėlapis, į jį turės būti atsižvelgta plečiant miestelį ir atstatant.
Šis mūras su aukšta ir plačia laiptų platforma surūdijusiais geležiniais turėklais yra administracinis pastatas gal net nuo aštuoniolikto amžiaus pradžios. 1831 metų sukilėliai čia buvo įsirengę štabą, čia jie posėdžiaudavo, kai jų pulkai puldinėdavo tai į vakarus, tai į rytus. Bene penkis kartus buvo pasitraukę ir vis grįždavo, tačiau įsitvirtinti nepajėgė. Pastato rūsiuose Bartkus aptiko ir keletą ano meto dokumentų. Miestelis buvo sukilimo židinys ir 1863 metais. Vieną Daukintį, gal Kazimiero prosenelio brolį ar pusbrolį, kazokai kardais užkapojo. Sukniubo jis prie senosios pavieškelės pušies, kur eina kelias į Šventiškes. Sako, gynėsi tas Daukintis žvyrduobėje, prie pušies, šautuvą viršum galvos iškėlęs. Net kelias minutes išsilaikęs: raiti kazokai apstoję ratu kerta iš vienos pusės, iš kitos - vis į šautuvą. Vienas, užjojęs už nugaros, kaip kirto - pusiau padalino. Paskutinės akimirkos lėtos mirties. Kas šmėstelėjo pasmerktojo akyse? Pilkšvas bažnytėlės bokštas, aukšta pušis, debesys, budelio veidas? Korė juos ant pušies, kapojo, kryžiavo, klupdė - vienas kalnas ir dabar vadinamas Kartuvių kalnu. Ir varnų klyksmai lyg nuo tų laikų tebeaidi, ir šitie sunkūs debesys iš švedmečio, iš sukilimų, iš baudžiavos. Ko stebėtis, kad dabar užpelkiečiai tokie: kreivi, sulinkę, akyse suplūktas tako ruoželis ar baltos rugių gubos kalne.
- Panele mokytoja, ar jūs girdite, panele mokytoja! - nebeištveria Bartkus. - Malonėkite kiek tyliau. Kodėl jūs tokia, panele mokytoja, pašaipi, puošni, apie nieką nenorite pagalvoti? Kas jūsų tėvas? Kur jūsų brolis, sesuo? Žinau, greitai nebebus to, kuo jūs gyvenate. Tai, ką jūs stengiatės išlaikyti, kuo puikuojate, sudūlės. Jūs miesčionė! Štai kas jūs, panele mokytoja. Aš jus gerai perpratau, - šaukia jis, - jūs miesčionė!
Dar ne taip jis šauks po keleto metų, grūmodamas kažkam ramentu, kai sugis iš pasalų paleistos kulkos sutrupinta kelio girnelė...
Bartkus vėl žvilgteli į pašto langą, kur skirsto laikraščius Elvyra. Vilkdamas prikimštą krepšį, išeina Užpelkių laiškanešys Strazdelis, kuprotas, smulkus žmogutis, tačiau judrus ir greitas. Kiek pasidairęs leidžiasi į savo kelionę. Ant aukštų cementinių laiptų išbėga našlė Beržienė su dideliu nikeliuotu praustuvu ir šliūkšteli paplavas per senuko galvą. Su portfeliais išeina du jos sūnūs - išsipustę, išdidūs, lyg ne purvinomis šito miestuko gatvelėmis vaikščiotų, lyg ne juos motina ką tik būtų papenėjusi neluptom bulvėm. Atkišusi į suodiną popierių suvyniotą valgį, pas savo vyrą lekia Skarulienė. Riesdamasis, lyg jį būtų prispaudęs reikalas, paskubomis rakina ūkinių prekių krautuvėlės duris Akuotėlis. Šmurkštelėjęs vidun, užsišauna. Tikriausiai su pilnu "žibalo bakeliu" atlėkė. Pavymui atšlitiniuoja dar kažkoks girtuoklis, pasibeldžia, bet ir jam atidaroma ne iš karto - ir tas, matyt, iš savo "bakelio" nuleis.
Ir smilksta tas "gazolis" ant stalų, maišosi su bulvių garais, lenda į vaikiščių burnas. Apčik! - nusičiaudi Bartkus ir kaip stovėjęs, su espanderiu, - buvo beketinąs kiek pasimankštinti prieš sėsdamas prie darbo - pasileidžia prie krautuvėlės: žmonės jie ar gyvuliai?!
