en
[8]
Pro apšarmojusį langą sunkėsi melsva prieblanda. Padėkojęs už vaišes, ilgai spaudė jai ranką, ir jos akyse sušmėsčiojo nykūs ir šalti šešėliai: pažadėjo kada nors atvažiuosiąs, ji jam patikusi, - tik dabar ji pajuto jo rankos karštį. O brolis su broliene jau ginė iš tvarto karvę. Netvirtu žingsniu jis žengė prie rogių...
Po keleto savaičių atvažiavo ir vėl. Šį sykį vienas. Pasipiršo. Sutiko nedvejodama. Išvažiavo meiliai su visais atsisveikinusi, šluostydama ašaras. Tik buvo apmaudu, kad užmiršo apsivilkti raštuotais kraštais apatinuką, kuris gulėjo skrynios dugne po audeklų rietimais.
Pusiaukelėje juos užklupo pūga, ir Kristupas turėjo kelis kartus lipti iš rogių, tempti įklimpusį arklį, taisyti pakinktus.
Užpelkius pasiekė vidurnaktį. Pūga jau buvo nurimusi. Švietė pilnatis.
- Kokia plynė, - pasakė ji ir pagalvojo, kaip čia reikės gyventi. - Aplink mus didžiausi miškai, nei ten kas mato, ką veiki, o čia...
- Visi mes čia krūvoj.
Tas jai nepatiko. Dairėsi į snaudžiančias pirkeles. Menkesnės, labiau sunykusios, iš karto matyti, kad blogiau čia gyvena, pagalvojo.
Kristupas ėmė aiškinti - čionai esanti brolio Kazimiero trobelė, ten, slėnyje, tarp pušelių, gyvenanti jo sesuo Teklė Vizgirdienė, o čia jo namai. Pietiniame gale gyvenąs Konstantas su savo pačia, o šiauriniame jis, ir ji pamatė sniegu užneštą prieangį, durų staktą su raidėmis K + M + B.
Ji dar neįtarė, su kokiu apmaudu trankys šitas duris, nežinojo, kad vyro batai, kailiniai, rogės, arklys, net gūnia yra skolinti...
Jie ištempė iš rogių skrynią, tačiau arklio iškinkyti neteko: į kiemą išėjo vyras suklususiu veidu. Pasilabinęs su ja, paėmė vadeles. Arklys buvo sukaitęs, ir tas vyras ėmė priekaištauti: kam arklį vijai, kas gi skubino, ar anksčiau negalėjai išvažiuoti. Kristupas jį nutildė grubiu šūktelėjimu.
Štai ir virtuvė: krosnis, spintutė, kibirai - visa trenkia šaltu plaušų kvapu, tik krosnis alsuoja vos juntama šiluma. Kitame kambaryje - sofa, kėdės, spinta, etažerė, ant kurios spindi fosforinis laikrodžio ciferblatas. Čia ji ir savo kraitinę skrynią pasistatys. Kol vyras grabinėjo degtukų, ji spėjo visa gerai apžiūrėti. Jautė, kad kambaryje dar kažko gyvo esama. Paniręs į patalus, miegojo jos posūnis. Buvo besilenkianti prie jo, bet sustojo pajutusi kažkieno žvilgsnį: iš fotografijos, kabančios ant sienos, į ją žvelgė vaiko motina. Vėliau visa permatančios velionės akys, čia liūdnos, čia tyliai už kažką priekaištaujančios, ją užklups kiekvieną pykčio ar apmaudo minutėlę. Daug jos būtų galėjusios jai pasakyti, patarti...
Ant pirštų galų perėjusi per kambarį, atidarė spintą. Iškrito lapės apykaklė, aukštakulniai batukai, juodas apzulintas rankinukas, prikimštas popierių, - tai buvo skolų ir pyliavų kvitai.
...Šlamėdami nusliuogė nuo jos drabužiai, ir tik dabar ji pajuto, koks stangrus ir valdingas tebėra jos kūnas. Skambtelėjo ištrūkusi liemenėlio saga - vienintelis negyvas garsas gyvame šiugždesy ir šlamėjime.
Taip prasidėjo aklos beribio geidulio naktys. Pakirdo kažkas galingesnis už juos. Ir nebuvo čia nei atvangos, nei saiko.
Rytmetį juos pažadino vaikas. Jis stovėjo prie lovos, laikydamas liemenėlio sagą. Pro langus smelkėsi melsva šviesa, už sienos varstėsi durys, girgždėjo sniegas. "Kastute, kur eini? Kastute. Leisk, aš panėšėsiu", - ir du siluetai - vienas aukštas, kitas sulinkęs, mažas - nutipeno pačia palange.
Reikėjo užkaisti krosnį, pašerti gyvulius. Įsišnekėjo su vaiku.
- Kuo tu vardu?
- Juzukas.
- Žinojai, kad atvažiuosiu?
- Žinojau.
- Ar laukei?
- Laukiau.
- Nešalta tau buvo miegoti?
- Ne.
- Kas aš tau būsiu?
- Motina.
- O kur tavo tikroji motina?
- Mirusi.
- Valgyt nori?
- Noriu.
- Gerai, aš tuoj tau išvirsiu.
Atsakinėdamas jis apžiūrinėjo sagutę.
Buvo ir tokių akimirkų, kai ji, šiltai prikūrenusi trobą, užlipdavo ant krosnies, kur vaikas skaitydavo osetinų pasakas - ploną knygutę juodu viršeliu su sklendžiančiais viršum Kaukazo kalnagūbrių arais; arba pasakas apie Mėlynbarzdį, stebuklingąją Aladino lempą, Ali Babą ir keturiasdešimt plėšikų, batuotą katiną, našlaitę, išvarytą viduržiemį ieškoti žibučių. Kaukiant už lango pūgai ar pokšint nuo šalčio tvoroms, pamotė pasakodavo, kaip lakstydavo basomis per gruodą paskui bandą, kaip jai reikėjo plūktis pas Žarkų. Užgeltos kojos, iki kraujo suskirdusios blauzdos, dilgėlės, usnys, kadagiai, gyvatynų raistai, pikti buliai, pasiutusios lapės ir šunys, naktimis lakstantys per galvą pacukai, besirausią po tvarto pamatais vilkai, šokančios ant sienų avys, kraujas tvarte, ant sniego, kraujas ant lentos, kai pamotė surūdijusia vinimi kiaurai persismeigė koją, pūliai, gangrenos apimta pėda, karšta geležis, išdeginanti žaizdas, svylančios arklių kanopos, guldomi kumeliukai, žviegimas, šauksmai, bildesys - visa tai apsigyveno vaiko atminty, įaugo į pasakas, susiliejo su jo paties patirtais įspūdžiais, papildė juos, tarsi ir jis ten būtų gyvenęs, lakstęs paskui bandą, saugojęs nuo vilkų avis; vaizduotė piešė tolimą kraštą, miškus, aukštomis tvoromis aptvertą sodybą, ten pragariški vasaros karščiai, rugienose vienos usnys, virš kiemų sukantys ratus vanagai, negirdėti speigai, neišbrendamos pusnys, per jas lekia perkarę vilkai, lūšys šoka ant žmogaus, gal net šakalai, hienos... Betrūko ten tigrų ir krokodilų - tokia godi buvo vaiko vaizduotė. Užtat kokią vaiskią vasaros dangaus mėlynę jis regėjo ten, tose miškų properšose, kur tiek daug spanguolių, taip alsu, trošku, pragariška - kokios ten turėtų būti šaltos versmės, kokios gaivios paunksmės!..
Nestigo Kristupo namuose ir kitokio džiaugsmo: skerstuvės, pagyvėję vyrų balsai, karšti kepsniai, garuojanti juka, geltonos krekenų čiurkšlės, sočios burnos, jos pirmojo kūdikio riksmas, godi, krūties ieškanti burna, pirmieji dantukai...
Paskui prasidėjo nuoskaudos.
Daug kas čionykštėje buityje buvo bendra - iš tos pačios versmelės trys šeimos sėmė vandenį, tuo pačiu keliuku vaikščiojo į klojimą... Ji, kuri buvo tik darbo įrankis, gerai įsidėmėjo vieną tiesą: visų nagai lenkti į save. Ji norėjo taip gyventi, kad visi su pavydu žvilgčiotų į jos trobas, norėjo kuo greičiau atsigriebti už prarastuosius metus, tačiau vyrui tai buvo nė motais. Telkėsi neapykantos debesys. Kristupas netrukus sužinojo, kad ji savo vaiką atidavė seseriai, - to jis niekaip neįstengė suprasti, dar keisčiau jam buvo, kad ji nejautė jokios savo kaltės. Kaip skyrėsi ši moteris nuo Elžbietos! Atėjo širdgėla, kartūs priekaištai, neviltis. Vis dažniau jis užsibūdavo miestelio užkandinėje, iššvaistydavo pinigus.
Griausmas tegu nutrenkia tokį žmogų, pasakė ji kartą, savas vaikas badauja, o jis viską sukiša svetimiems. Ir dar svetimas vaikas painiojasi jai po kojomis. Žinoma, kuo jis čia dėtas. Juo pikčiau. Lipdė jį tokį, kokio jos neapykantai reikėjo.
Pagaliau svečiai išsiskirstė. Juos išlydėjusi, Kristupienė nuėjo kloti lovų. Senoji Daukintienė įsitaisė tamsiame kampe, kur lempos šviesa vos besiekė, ir ėmė šiugždenti poterius. Kristupas atsigulė ant plačios sofos išsproginėjusiomis spyruoklėmis. Viena ranka po galva, kitoje - papirosas. Lyg klupdamas po laiko našta, tiksi laikrodis - cinkuota keturkampė dėžutė fosforiniu ciferblatu. Skaičiai sukasi kibirkščiuodami ir primena jam naujametinius karnavalus mieste, triukšmingus pokylius, muziką ar tylias ir taikias šeimynines šventes. Skamba dvylika dūžių. Jiems aidint, jie keldavo šampano taures, sveikindavo vieni kitus. Buvo jo namuose paprotys švęsti vaikų gimtadienius, varduves, jungtuvių dieną, sužadėtuves... Teliko gražūs vardai. Šita moteris nebedėvėjo balto nuometo. Už jo stalo daugiau nesusirenka artimieji, draugai. Šventiškas, susijaudinęs moters veidas, jos akys, kibirkščiuojančios džiaugsmu, dabar tik prisiminimas. Niekas jam nebepakuždės slaptingų žodžių svečiams išsiskirsčius. Guli jis įsitempęs, lyg kokio tolimo aido klausytųsi, lyg artėjančius žingsnius girdėtų, - juk šiandien jo pirmųjų jungtuvių diena.
Prie stalo, laikydama lempą aprūkusiu stiklu, stovi moteris plačiais nunešiotais marškiniais. Perveria ją šaltu, bejausmiu žvilgsniu - jau kiek metų jo troboje nebešvenčiamos sukaktuvės. Tik per vaikų gimtadienius jis reikalauja, kad troba būtų šventiškai sutvarkyta, pakurta pirtis ir visi išsimaudę sėstų už stalo.
- Ar lempą gesinti? - klausia moteris.
- Gesink.
- Čia miegosi?
- Čia.
Akimirką jų žvilgsniai susikryžiuoja, išduodami visa, ką slėpė per tris ligos savaites.
Ji prikiša siauras lūpas prie lempos. Šviesa pliūpteli ir užgęsta. Nušlepsi basomis į lovą, ten nusižiovauja ir pasirąžo. Lovoje suinkščia mažasis, sučeža čiužinio šiaudai. Stojusioje tyloje girdėti, kaip poteriauja senoji. Tiksi laikrodis...
Šviesi šviesi mėnesiena. Kuplios pušaitės stovi giliame sniege, mesdamos ryškius šešėlius. Švyti aplediję stogai. Vėlei jis vienas.
Kristupas blogas vyras, blogas tėvas, blogas žmogus. Dumblu užneštos jo saulėtosios brastos ir sietuvos. Guli pasidėjęs po galva ranką. Jis tarėsi esąs laisvas, bet šita moteriškė dar įrodys, dar pasakys jam, kas jis yra iš tikrųjų. Kaip išdrįso jis norėti kažko daugiau, to, ko ji nenori! Tokiems nėra atvangos nei ramybės. Juos čaižo genties botagai. Jie talžomi tol, kol pameta protą arba kaip gyvuliai klumpa ant kelių. Dabar jis tik sudėvėtas kūno lukštas. Dabar visa jau nebesvarbu, dabar vis vien, galvoja Kristupas, regėdamas mintyse mažą vaiką, kuris tupinėja aplink. Pavasarinio skliauto žalsvumas, sprogstantys pumpurai, šilta stogų pilkuma; paskui visa užtvindo pakraujavusios ūkanos, kažkas jį traukia į save, murdo į patižusį molį, kuris žliugsi šonuose, siurbdamasis į jo drabužius, ir kūną tempia žemyn, kol visa apsemia skaidrus vanduo; jame vėduoja keista augmenija, plaukioja žuvys ir spindi aukštas dangus. Vanduo pradeda slėgti, užspaudžia burną, užgula ausis, ir taip spengia smilkiniuose, kad, rodos, sprogs.
Senoji, krūptelėjusi nuo jo šūktelėjimo, paskubomis ima žegnotis.
- Kristupai, - pašaukia išgąstingu balsu.
- Ką, mama?
- Ar jau kelsies?
- Reikia. Jau laikas.
Ji susiranda šlepetes, kurias visuomet pasideda prie lovos, toje pačioje vietoje, užčiuopia lazdelę. Kol kuria ugnį, taiso valgį, Kristupas apsirengia - batai, autai, sermėga, jo nuostabai, sausi ir šilti, tik ilgai negali rasti kepurės.
Paduodama jam į popierių suvyniotą valgį. ji baimingai klausia, ko naktį šaukęs. Siauros lempos liepsnelės šokčioja jos apvalių akių vyzdžiuose, veidas susirūpinęs, lyg į ilgą kelionę jį išruoštų. Paduoda jam pirštines, naujas, dvigubines - numezgė, kai jis sirgo.
Paskui, priėjusi prie galinio lango, žiūri, kaip jis pereina Vizgirdos pušynėlį ir, pasukęs kalnan, ištirpsta žvaigždėtoj nakty.
Plėsčiodamas sparnais, tvartelyje užgieda gaidys. Ji subruzda, lyg begalę darbų prisiminusi.
Tokiais paryčiais vyrai, būdavo, išvažiuoja į turgų dainuodami Praded aušrelė aušti... Gražų balsą turėjo jos vyras. Visi išeidavo pasiklausyti, kai jis užtraukdavo. Ne blogesnis ir Kristupo. Kristupas - jos pagrandukas. Slapta jos gėla ir baimė. Kurčioje tyloje daužosi širdis, kai ji pagalvoja apie Kristupą.
Toli dar iki aušros, bet kitų rytmečių prisiminimas, kai ji, išleidusi vyrus, kurdavo krosnį ar eidavo į kamaraitę sukti girnų, pripildo šiuos laukus šilto gerumo. Per jį ir nubrenda Kristupas.
Apkamšiusi Juzuką, senoji vėlei įsiropščia į lovą. Ta pati tyla, kurios klausėsi Kristupas. Krištolinė tyla, kai trupa žvaigždės, pažirdamos spindinčiomis dulkelėmis.
Senoji išmoko judėti beveik be garso, tačiau Kristupienė, jos antroji, nepripažinta marti, visa girdėjo. Mintis išbaido šiurkštus marčios balsas - neapkamšė jos Viktorėlio.
- Ko gi slankioji naktimis kaip šmėkla, - sako moteris. - Ar pats jis negalėjo pasiimti valgio? Vaikas tebėra, ką?
- Eik jau, eik, - mosteli senoji.
Atsikėlusi Kristupienė ima kaisti puodus - jai dabar priklauso priešaušriai. Tačiau garsai, sklindantys iš virtuvės, nekantrūs ir apmaudingi. Senoji staiga pajunta gaižią neapykantą savo marčiai, visoms marčioms, pasiglemžusioms jos sūnus, ir, prisižadėjusi per visą dieną jų šnekinama nepraverti burnos, susideda ant krūtinės rankas. O anūkėliu rūpintis niekas jai neuždraus. Ir prie lango niekas jai neuždraus sėdėti...
Kietai suspaustomis lūpomis, užmerkusi akis, senoji Daukintienė gulėjo lovoje, ir šalti žiemių saulės spinduliai čiupinėjo jos seną raukšlėtą veidą. Kartais ji pasitaisydavo baltos taškuotos skarutės mazgą, senu įpročiu pakišdavo po smakru, sučiaumodavo sausomis lūpomis, pasisukdavo taip, kad veidą liestų šviesa, krintanti pro žemą, sniego dulkelėmis apneštą langą.
Ji smarkiai apsipyko su Kristupiene - už ką toji posūnį Juzuką, jos mylimiausią anūkėlį, vis bara ir gena iš trobos - tai malkų jai atnešk, tai bulvių, ar ugnį pakurstyk. Ką tik vaikas daro, vis negerai. Kiekgi jo yra, ką jis žino. "Jeigu aš pagalėčiau, pati atneščiau", - šnekėjo vartydamasi ant šiaudų čiužinio. "Tik jau nesielvartauk. nesigraužk, - pragydo marti. - Nenuskriaustas šitas našlaitėlis, nebijok. Nekaišiok nosies, kur tau nereikia". - "Eik tu, eik", - šnekėjo senoji prikimusiu balsu iš savo patalo. Tačiau marčios neperšnekėjo. Tada ji ir nusuko veidą į langą. Tesižino, bet anūkėlio, kol ji gyva, niekas tenedrįsta liesti.
Jai vaidenosi, kad tas vaikas tebėra mažutis, kaip prieš devynerius metus, kai, įsikibęs sijono, eidavo šalia jos į turgų, baikščiai dairydamasis į šalis. Sėdi jis ant šaltų grindų, nevalgęs, murzinas, ir knebinėja kokį niekutį, rastą po suolu ar po lova. Pamėlę nuo šalčio jo nagučiai, ir pats jis visas pastiręs. Kurgi tėvas, kodėl negrįžta, pasakyčiau, galvoja vartydamasi išdubusiame ligos patale. Numegztų jam megztuką, kojines ar pirštines, tik pirštai virbalų nebesugraibo. Keletą kartų pabandė atsikelti, šaukė Juzuką, kad prieitų, norėjo jam duoti cukraus, kurio keletą gabalėlių buvo pasikišusi po pagalve, kiekvieną kąsnelį ji kišdavo vaikui, nuo savo burnos atitraukusi. "Juzuk, - šaukė prikimusiu balsu, - ateik gi. Juzuk, ar girdi?"
Juzukas negirdėjo jos, o gal nė nenorėjo girdėti. Užsidaręs kamaraitėje, per stiklo lęšį jis gaudė žiemių saulės spindulius, skrudino jais atspurusius savo švarkelio rankogalius ir karpą, augančią ant rankos. Skausmas persmelkdavo kaip adatos dūris, ir tada jis mažą ugnies taškelį nukreipdavo kur į stalo kampą ir laukdavo, kol pradės svilti. Kai pakvipdavo dūmais, jį apimdavo nesuprantamas džiaugsmas - uostinėdavo ir čiupinėdavo mažą žaizdelę, paliktą medienoje ugnies spindulio smaigalio. Kai pamotė jį subarė, paslapčiomis išsitraukė astronomijos knygą ir ėmė skaityti. Tačiau labai sunku buvo įsivaizduoti, kokia milžiniška mūsų saulė ir kitos žvaigždės, nutolusios per milijardus šviesmečių. Kada nors jam bus leista žvilgtelėti į ją pro teleskopus, jis pamatys ugninę saulės karūną bei protuberancus, pamatys priartėjančius ir nutolstančius žvaigždynus, bet vargu ar tie teleskopai pasakys, ką jautė jo močiutė, tą speiguotą viduržiemio dieną gulėjusi prie žemo, sniego dulkėmis apnešto langelio; saulė jam visuomet išliks maža, šerkšnota, pakibusi viršum tolimo miško, kokią gaudė per lęšį tą viduržiemio dieną, kai staiga, nė vieno iš artimųjų neprisišaukusi, jo močiutė mirė.
Dar iš vakaro ji pasijuto blogai: spengė ausyse, visą gėlė. Sunkumas neatlėgo ir dieną. Mintyse vis šaukė anūkėlį. Paskui kiek aprimo, atsigulė ant nugaros, užsimerkė ir staiga pajuto tą prisilietimą, baikštų, atsargų - lyg koks mažas vaikas būtų priėjęs prie jos pirštų galiukais ir ėmęs glostyti veidą. Ji net mirktelti bijojo - kad tik jo nenubaidytų.
Tai buvo žiemių saulės spinduliai - maloni, vos juntama glamonė. Jie virpėjo ant raštuotos marškos, lietė jos rankas, slydo veidu, glostė, lygino raukšles, ir ji šypsojosi kažkam tolimam, nepasiekiamam, nematomam, užklydusiam į jos šaltą būstą.
Užgriebdama žemą dangaus kraštelį, saulė keliavo savo keliu. Ištikimoji jos darbų palydovė, rūpintojėlė maitintoja. Kitados ji apžiūrėdavo tuštėjančius aruodus, pirma nubėgdavo į klojimą, kai moteris eidavo kimšti į maišą pelų; šildydavo jos nugarą, kai šukuodavo ar braukdavo linus; šviesa srūdavo tarp pirštų, kai ji verpdavo; virpėdavo ant miltuotų lentų, kai kamaraitėje sugausdavo jos sukamos girnos; saulė, tiesusi spindulių gijas ant vaiko vygės, tolima, pirma laiko gramzdinama į tamsą, neįstengianti įveikti kvapą gniaužiančio šalčio, sena, paliegusi žiemių saulė, veltui beldžianti į apšarmojusį stiklo langelį. Kaip godžiai gėrė jos tolimą glamonę balto, išsekusio senosios veido ląstelės! Saulė žadino tolimus prisiminimus, kažkur dar ragino, kvietė ir tuo pačiu tarsi skyrėsi su senąja visiems laikams. Nebeužteko jėgų atsikelti, nebesukamas jos kojos dūzgė ratelis, aplinkui sukaliojosi anūkėlis, mykė iš tvartelio iškišusi galvą žaloji, krito iš pečiuko nuodėguliai ir žarijos, gūdžiai gaudė viduržiemio girnos, burkavo klojimo pakraigėje balandžiai. Gyvenimas stingo akimirkose, kai ji dar buvo reikalinga visur. Po žiemių ateidavo vasaros su ilgais šiltais pavakariais, su aukšta darbymečio saule stovinčiame kalne; šnarindamas baltus rugius, lyg kieno atsidūsėjimas nuplaukė vėjo gūsis; ji klūpėjo klojimo angoj ir vėtė grūdus; atsitrenkdamas į pušynėlius ir skardžius, sklido jos kultuvės aidas. Ir visuomet su ja buvo saulė, visų jos darbų pribuvėja, nuo ankstyvo jaunystės rytmečio iki vėlyvo senatvės vakaro ją atlydėjusi saulė.
Vieną vidurdienį su moterimis ji ravėjo runkelius didžiuliame dvaro lauke. Buvo karšta, žemė sukietėjusi. Ak, kad užslinktų koks debesėlis, pridengtų tą pragarišką dangaus ugnį! Taip spigino tada saulė, taip degino, net tamsu darėsi akyse, ir balti liepsnos liežuviai plakėsi čia pat prie kojų, oras virpėjo kaip įkaitintas stiklas, net baltieji drugiai tūpdavo, nespėję suvėduoti sparneliais. Nutilo žiogai, paliovė dūzgusios bitės. Dangumi slinko žalsvos plėnys, bet dar labiau kaitino per tas ūkanas. Visi laukė lietaus su audra ir perkūnija. Bet tai, kas atsitiko, visus išgąsdino labiau nei griausmas iš giedro dangaus: aptemo, pūstelėjo lengvas vėjelis, sužibo žvaigždės. Akimirką stojo mirties tyla. Klykdami prie motinų puldinėjo vaikai, baubė galvijai. Kilo toks sąmyšis, jog visi nebežinojo, kur bėgti, ko stvertis. Kol gyva ji neužmirš to siaubo, kuris užklupo ją tada, kai pačiame vidurdienyje užėjo naktis. Geriau tegu kepina, tegu svilina veidą, rankas, pečius, pagalvojo, vis vien geriau nei toks siaubas. Tekina pasileido laukais, kur kojos neša...
Šit ir dabar senajai rodosi, kad saulė staiga slystels žemyn - kodėl tokia baikšti jos glamonė? - ir stos amžinoji naktis. Naktis ir speigas, užgniaužiantis visa, kas gyva. Ji vis dar gręžia veidą į šviesą, bet jaučia, kad juo jau slenka šešėliai. Bet kodėl taip tylu liko pirkioje? Priemenėj pasigirsta žingsniai. Ak, tai jos sūnus Konstantas, tylėdamas jis atsisėda užstalėje ir ima vartalioti rankas. Per pušynėlį atskuba duktė Teklė, lyg ir girdėti tylus tirpstantis Kristupo balsas, kažkas vaikišku balseliu klykdamas puola prie jos, bet ji vis dar neatmerkia akių. Saulė jau leidžiasi. Šešėlis nuslenka veidu, ir veidas darosi kerštingas, atšiaurus. Senoji instinktyviai griebiasi mažos gudrybės: iš savo ilgo gyvenimo patirties žino, kad meilės dažniausiai netenka tas, kuris nemoka nuslėpti, kaip jos geidžia, nemoka prisivilioti mažomis gudrybėmis ir apsimetinėjimais. Tegu traukiasi nuo jos ir tas paskutinis spindulys, nesvarbu. Ji sukteli galvą šalin, ir staiga ją visą užlieja šviesa. Saulė, visą pusdienį viliota, šaukta saulė, kuri baikščiai, trumpu žingsneliu artėjo, brido pas ją per begalinius sniego laukus, staiga atsiduria prie jos, visą užlieja, ji pasitempia, ranka kaip paleistas daiktas nukrinta nuo lovos krašto, atsigniaužia kietai suspausti pirštai... Lengvas atsidūsėjimas...
- Baigta, užgeso, - sako jos bevaisis sūnus Konstantas.
Kai lovą apstojo vaikai, kai, iš kamaraitės atlėkęs, pripuolė prie jos anūkėlis, ji gulėjo vos vos pravėrusi lūpas, lyg kam šypsotųsi, ir gęstanti šilta žiemių šviesa plazdėjo ant atjaunėjusio veido.
...Kalnais ir slėniais slinko šešėliai. Didelė raudona saulė rėmėsi į juodą miškų liniją. Artinosi vakarienės metas, metas ilgos žvaigždėtos nakties ir poilsio.
Po keleto valandėlių į kiemą išeis ištįsęs paauglys Juzukas, mėgstąs skaityti atstronomijos knygas ir vaizduotis beribes galaktikas, išeis velionės sūnus Konstantas. Koks speigas, pasakys Konstantas, apvesdamas akimis žvaigždes. Jų milijardų milijardai ten, ir visos didumo sulig saule, pagalvos Juzukas. Viena žvaigždė pralėks pro kitas, skaisčiai sudegdama. Ir lyg koks tolimas griausmas nueis galaktikomis. Gal ir teisybė, kad kiekvienas žmogus turi savo žvaigždę, pasakys Konstantas. Kokie niekai, pagalvos Juzukas. Jų ten milijardų milijardai, jų šviesa iki mūsų eina tūkstančius šviesmečių. Jos visos begalę kartų didesnės už Žemę. Per didelė prabanga žmogui, tokiam mažam padarui, turėti tokį šviesulą. Va jeigu jos būtų tokios, kaip mums atrodo, dar suprasčiau, pagalvos jis, čiupinėdamas savo lęšį.
Kitokią saulę, mažą, artimą, savą kaip šiltas anūkėlio delnelis, regėjo močiutė. Jos darbų palydovę saulę varguolę šis vaikas vadins vien optine iliuzija...
