en
[8]
Gyveno jis mažame kambarėlyje su vieninteliu langu į asfaltuotą aikštelę, atsiremiančią į berželiais ir drebulėlėmis apaugusio kalno šlaitą, kuriame kyšojo seni metaliniai kryžiai. Saulė čia niekados neužklysdavo. Čia jį pasitikdavo drėgna ir vėsi prieblanda, persmelkta Mocarto melodijų. Stebino - iš kur tas oro gaivumas, kaip gali viešpatauti tokia reikšminga tyla ir susikaupimas tuo metu, kai čia pat, už durų, šeimininkės kuprelės kambaryje, tiek daug bruzdesio ir oras toksai, kad nors nosį užsiimk.
Albiną rasdavo prie mažo laikraščiais ir žurnalais bei knygomis apkrauto staliuko. Prieš pasikeldamas jis dirsteldavo pro langą, patikrindamas, ar daug laiko iki vakaro, ir Juozo atmintyje kažkodėl iškildavo pavakariai, kai, pajutę vėstančią po kojomis žemę, jie pasileisdavo namo, spausdami laukinių obuoliukų prikimštus užančius, o šešėliai tįsdavo ir ilgėdavo čia pat, po jų basomis, šalnos prisilietimo užgeltomis pėdomis. Tačiau pakeliui dar užbėgdavo ant aukštėlesnių kalvų pasižvalgyti.
Albinas mokėsi institute. Ir skaitė, skaitė. Slapto nekantravimo kupinas buvo kiekvienas jo žodis ar gestas. Visos dienos, valandos buvo griežtai suplanuotos, pašvęstos prasmingam darbui, ir jis labai krimsdavosi, jeigu koks pusvalandis nueidavo "šuniui ant šėko", - kiek būtų per tą laiką padaręs, perskaitęs, svetimos kalbos žodžių išmokęs! "Sėskis, ko stovi", - pasakydavo, sukaliodamas radiją ar dėliodamas į šalį knygas, ir perspėdavo, kiek turįs laiko...
Įeidavo žmona, jaunutė, guvi, baltu prijuostėliu, apsijuosusi mergaičiukė. Ji atnešdavo jiems ko nors karšto užkąsti. "Valgykite. ko nevalgot", - sakydavo, pamėgdžiodama kai kurias Albino motinos intonacijas ir prisimerkdama, lyg būtų trumparegė - tas panašumas tiesiog stulbino. Matydavai, kad norėtų pažaisti ir pačiauškėti, tačiau Albinas būdavo pabrėžtinai orus, dalykiškas ir santūrus. Ir vis dėlto visa čia tryško pilnatve, tikra laime - nieko nereikėjo dangstyti, nieko slėpti. Tačiau pasišnekėti jie taip ir nesuspėdavo - pasigirsdavo durų skambučiai, įsiverždavo Albino draugai. Albinas juos supažindindavo: čia literatūros kritikas, čia skulptorius, čia tapytojas, o čia... Aukštas, liesas, pailgu, tarsi iš kokio sausmedžio išdrožtu veidu vyriškis sulaikydavo jo ranką savojoje kiek ilgėliau - lyg sakytų: argi mes nepažįstami? Anąsyk, bendrabuty... Malonu, malonu. Kuo gi jis užsiiminėjąs, ką veikiąs? - lyg teiraudavosi jo šiltos, draugiškos akys, kviesdamos pas save, tarsi kažkam skatindamos jį ir remdamos. Nedaug tokių žmonių tėra - jie iš karto įžiūri privalumus, kurių nė neįtariame turį. Juozui užgniauždavo kvapą, vos tik jisai išgirsdavo šito žmogaus pavardę, - jis buvo gerokai pagarsėjęs poetas.
Albinas kalbėdavo nekasdieniškai, kaip mokinukas, pašokęs iš suolo, bet keisčiausia, kad tas mokinukas vis pradėdavo apie tokius dalykus, kurių pats mokytojas beveik nebūdavo girdėjęs, todėl jam vis tekdavo Albiną pristabdyti. "Tu taip neskubėk, pala pala, - sakydavo, godžiai čiulpdamas ilgą kandiklį. - Kur leki? Aš ne visiškai tave suprantu", - ir jie pasilenkdavo prie kokios reprodukcijos ar knygos. Tai būdavo panašu į slaptas varžybas, nors gerbiamasis Albino svečias, rodės, nė nesiruošia lenktyniauti, nors kartais nuo tos žinių gausybės ir naujienų kažkas lyg ir skrebteldavo jo širdyje, veide, šmėsteldavo kažkoks sutrikimo šešėlis, ir Juozas pagalvodavo, kad Albinas visus juos neišvengiamai pranoks, kad jau dabar jis pasiruošęs išnerti priekin, ir tereikia jam tik kai kurių draugų palaiminimo - juk žmogus, kuris taip aistringai, karštai, išnaudodamas kiekvieną valandėlę, kažko siekia, veržiasi, dirba - vėliau ar anksčiau turi subrandinti vaisius.
Ir vis dėlto vienas čia neištverdavo karčiai nevyptelėjęs. Tai šaipydavosi barzdotas grubaus veido skulptorius, žinąs kažką už juos abu daugiau ir nebetikįs tuo, kuo jie - ypač Albinas - tikėjo... Apie viską jis turėjo savo nuomonę, atžarią, nepakančią, ironišką, daug ir nirtulingai besidarbuojančio kūrėjo nuomonę, kuris taip plačiai ir toli užsimojo, kad vargu ar tesės, nors jėgų ir turėtų pakankamai. "Tikras Bazarovas", - pasakė kartą Juozas, tačiau Albinas apmaudingai vyptelėjo: "Broleli, tu vis dar tą Bazarovą prisimeni, o juk yra kur kas naujesnių ir svarbesnių dalykų, nors, žinoma, kai kurių bazaroviškų bruožų skulptorius turi", - užbaigė.
Būdavo čia ir mažas, judrus, dažais pašvinkęs dailininkas - spurdantis, krutantis, kandus, veidmainingai suktas. Buvo ir angeliško veido mergina. Jie atvažiuodavo motociklu - apdulkėję, su kelionių krepšiais, prisipirkę šampano ir užkandos. Visuomet koks nors jos daiktas turėdavo būti raudonas - tai sijonukas, tai šalikėlis, tai batukai. Sėdėdavo ji, glaustydamasi prie savo palydovo, laikydama jo ranką savosiose. Retkarčiais Juozas sugaudavo jos žvilgsnį. Kokios tai buvo akys! Žvėrelio, akimirką šmurkštelėjusio iš savo šilto migio ir vėlei jame besislepiančio. Visa jai čia buvo nesuprantama, o ypač nesuprantamas toksai žmogėnas kaip Juozas. Kažkuo jis be galo ją domino, nes beveik nekalbėdavo, ir buvo visiškai nesuprantama, kokia čia jo rolė, ką jisai veikia, nes ir jinai buvo čia pasalinė.
Iš visų čia esančių, rodos, tik poetui Juozo nuomonė buvo kiek įdomi. Jis vis bandydavo jį įtraukti į pašnekesį, tačiau nieko šis deramai neįstengdavo paaiškinti. Paskui ilgai ausyse skambėdavo tas balsas, klausiantis: "Ką tu galvoji? Kas tau patinka? Ar tu šituo autoriumi domiesi?" Iš tikrųjų, klausdavo jis save, kokia gi mano nuomonė, kas man patinka, ir imdavo sukti galvą, ką jiems pasakys, jeigu pasitaikys proga pareikšti nuomonę, nes už viską labiau jis čia bijojo pasirodyti neišmanėliu ir, matyt, tik Albino dėka buvo čia kažkuo laikomas.
Taigi, sėdėdamas už stalo, jisai tenkinosi tik trupiniais, bet kaip godžiai juos rankiodavo, koks tai jam buvo penas!.. Džiaugėsi, kad čia jo niekas nekliudo, leidžia klausytis, būti, ir savo žodį mielai perleisdavo barzdylai skulptoriui, kuriam pradėjus bosyti, visi suklegdavo ir vis dažniau pasigesdavo taurių.
Bet buvo čia žmogėnas, kuris negailestingai jį tempdavo į šviesą. Tai putlus, labai ambicingas, smulkmeniškas, tačiau be galo pasitikintis ir orus kritikas. Elgėsi jis čia taip, lyg būtų kokio pasitarimo pirmininkas, vis šūkčiojo: "O ką darbininkija pasakys? Kaip iš darbininkijos pozicijų yra šitas klausimas gvildenamas?.." Vis darbininkija ir darbininkija. "Iš ko gi jis visą laiką taip šaiposi?" - galvodavo Juozas. Ilgšis nebeištverdavo: "Kas gi tau svarbiau - žmogus ar atstovas? Jeigu jau tu čia pats esi koks atstovas, tai eik - pirma su savo atstovybe pasitark". - "O gal jis jau tarėsi?" - įsiterpdavo Albinas. Ir iš tikrųjų Juozui kažkodėl atrodydavo, kad tas kritikas, pasakydamas kokį žodį, su kažkuo vis pasitaria, kad jį čia atneša kažkokie vis nauji vėjai ir kad jis skrajoja prie visų stalų, laikydamas rankoje bloknotėlį, vis kažką užsirašydamas, o jam pačiam nei laiko, nei noro nėra galvoti: visa jam jau seniai žinoma. Mėgstamas jis čionai nebuvo, tačiau į žarijų duobę visuomet stengdavosi įgrūsti kitą, o kas gi čia kybojo ant paties kraštelio, jeigu ne Juozas, tikrasis darbininkas, atėjęs čionai nuo tikrų staklių, tikro konvejerio, išvargęs, neišsimiegojęs, - jie dar vartysis pataluose, o jam jau reiks vilktis drėgną kombinezoną, stoti į ilgą - nei daugiau, nei mažiau kaip septynias valandas trunkančią - darbo dieną, ir nelabai čia kam svarbu ne tik kad jo darbo vaisiai, bet ir kiek jis tenai išvargsta.
Kritiko žodžiai jį įskaudindavo: taip, jis iš tikrųjų yra darbininkas, bet galbūt ne visam amžiui. Ir žino kažką daugiau negu jie.
Daug ką jie ignoravo, daug ko nenorėjo matyti. Jie per anksti apsidraudė. Tai, kas gyvenime esmingiausia, su kuo susiduri kiekviename žingsnyje, jiems beveik neegzistavo. Hermetiškas pasaulėlis. Jame jie grūdosi, stumdėsi - kiek čia nekantravimo, kiek skubėjimo, kad tik prasibrautų, pasirodytų, - tai Juozui visada buvo grasu. Kiek čia tuštybės! Kritikas parašė straipsnelį ir dabar visiems kaišioja, o to jo straipsnelio gamykloje, kur dirbo Juozas, niekas nė neskaitė!..
Čia pat už sienos podagra galuojasi šeimininkas, dūlinėja kuprelė, lankosi girtos mergšės, o jie to nė nepastebi, jiems tai ne galvoj, jų visos teorijos, pažinimas to neleidžia. Jie ignoruoja, ignoruoja tikrąjį gyvenimo šiurpą, nemato jo recidyvų, nemato ir to, kas iš tikrųjų gera ir gražu. Kam toks žinojimas reikalingas? Kas iš tų atsijų citatų? Ką pagaliau reiškia nuolat jų kartojami žodžiai: harmonija, disharmonija, kontrastai, nihilizmas, humanizmas, gėris, blogis? Visus juos, taip kartais atrodydavo Juozui, graužia liguista savimyla. Ką galį duoti toks žmogus, kuris pirštą dėl kito bijo pajudinti, gaili minutės laiko, kuris niekad nepaklaus, kaip gyveni (o juk iš Albino lūpų Juozas niekad to negirdėjo, kad ir koks prislėgtas, nelaimingas ateidavo, vildamasis, jog galės pasiguosti, jog bus paskatintas, suprastas)? Net negudrių žmogiškų dalykų, o ypač kito nesėkmės jie negalėjo suprasti. Jiems sekėsi. Jie nuo visko - išskyrus savimylą - buvo apsaugoti.
Štai ką darbininkijos atstovas jiems būtų pasakęs ir dar pridūręs, kad tenai tenkinamasi kuklesnėmis rolėmis ir laikas nėra ten taip tausojamas, kad ten labai retai išgirsi aplodismentus.
Išsiskirstydavo jie paryčiui, kai nuolatinės išgertuvės kuprelės kambariuose dar tebesitęsdavo - įsitraukę į savo kalbas, jie nė negirdėdavo, kas ten darosi. Prasibraudavo pro tamsoje su žiburiuojančiomis cigaretėmis šmižinėjančius subjektus; aplaistytas stalas, valgio likučiai, šeimininko knarkimas, kuždesys, su žvake po tą naktigultą šmižinėjanti kuprelė, gašlios, nekantrios, kažko ieškančios, žvilgančios akys. Visa tai egzistavo čia pat, už plonytės lentelių pertvaros, ir dažnai šitų naktinių orgijų garsai pasiekdavo palaimingus Albino sapnus. Jis buvo lyg vaikas, vis dar tebesėdįs ant aukšto vaikystės akmens, už kurio grėsmingai šniokščia krioklys, verčiasi drumstos putos, kanalizacijos dvokas. Tačiau jame jau spindi miražai, virpa vaivorykštės, sklendžia gluosnių pūkai, nors ten, dugne, geibstančios žuvys, pūvantys viduriai, kiauri šonai... Jis to kažkodėl nenorėjo matyti, jis suko akis į saulėtą brastos ruoželį, kur linksta ant vandens serbentų kekės ir tokia ramybė, tokia kerinti šventadienio ramybė. Tačiau tereikėtų vos siūbtelti vėjeliui, ir ta didžiulė dvokianti masė užgriūtų ant jo pečių ir nusitemptų į dugną.
Jau tada ties horizontu kilo žvilganti, akmeniniais pečiais dievybė, kurią kartą buvo regėjęs, sėdėdamas ant akmens.
Kartą Juozas atsinešė žinomo psichoanalitiko knygelę.
Psichologija, filosofija, menas jam buvo reikalingi tiek, kiek gali padėti pažinti save, aplinkinius, suteikti reikiamos ištvermės, išmanymo, kad kiekvienoje situacijoje žinotumei, ką daryti. Jis neieškojo kokių atsietų tiesų ar grožio.
Nemažai turėjo praeiti laiko, kol Juozas ėmė nuo jų šlyti. Scholastika. Tie žmonės patys nežino, ko nori. Jie dairosi vieni į kitus; stverioja knygas, kas vieną sudomina, tai bemat puola ir kiti. Ginčijasi. Stengiasi prieiti bendrą nuomonę. Tačiau jokios bendros nuomonės tarp jų negali būti: kiekvienas tik ir tyko, kur prasibrauti, ką nustumti, kaip išlįsti į priekį. "Tai silpnų žmonių atmainos", - sakydavo jis. Jo žvilgsnį kiek sulaikė vieno piktai perkreipto, brutalaus, gerklingo poeto burna, šaukianti: "Velniop! Velniop... tas jūsų verkšlenimas, aimanos, fleitos, ta..." Bet jis pašiurpo, kai tas suriko: "Aš!" Tai buvo dar blogiau: perdėtas dirglumas, nužmogėjimas, šokiravimas, akibrokštas.
Jis nežinojo, kur dėti inkščiantį, graudų, užuojautos, užtarimo meldžiantį savąjį "aš". Gėdinga ir menka taip jautriai į viską reaguoti. Nuo jo tiesiog nebuvo išsigelbėjimo. Tik protas galėjo jį ištraukti iš aklavietės.
Jie skubėjo, liguistai skubėjo prisiklijuoti sau etiketes: kritikas, rašytojas, poetas. Nieko negalėjo būti kokčiau. Net ir poezija jam nepatiko: joje girdėjo konstatavimą, ji stengėsi įteigti svetimus jausmus, arba tą, kaip jis išsireikšdavo, lyrinio subjekto... herojaus, o dažniausiai paties autoriaus mėgavimąsi savimi: aš! aš! vis aš! aš einu, žiūriu... aš valkata, aš prasigėręs... aš gražus, jaunas, mano plaukai... aš! Aš!
Tačiau draugai neilgai Albiną telankė. Jis susivaidijo su vienu, su kitu, apie trečią parašė paskvilį. Su tokiu įkarščiu puolę vieni prie kitų, jie išsiskirstė - pagiežingi, kandūs, palydėti Albino pašaipų, sakytumei kieno išgąsdinti, ir, užklydęs pavakariais, Juozas turėdavo klausytis Albino plūdimosi: koks niekšas Tomas, koks egoistas Merkšaitis, jie visi prieš jį. To negana - kaip įmanydami stengiasi jam pakenkti, kaišo kojas, spendžia pasalas. Bet jie dar paminės. Dar pamatys, koks jis buvęs. Albinas šnekėdavo tik apie save, jo mintys nuolat sukdavosi apie tą patį, čia jis nusijuoks iš kažko, čia ima tūžti, ramina, skatina save. Tačiau Juozas dar ilgai stebėsis, kaip tiksliai, išraiškingai, kiek sušaržuotai Albinas pagaudavo visų ydas, kokia taikli buvo tų žmonių charakteristika, koks nepakantumas jų trūkumams, mėgavimasis savimi, tuščiažodžiavimas, graž-bylystė...
Išsiskyrimą Albinas labai skaudžiai išgyveno. Tai buvo pirmas sunkus mieste jo patirtas smūgis, pirmas nusivylimas: jis pamatė, kad čia jo, Albino, niekas nelaukė, niekas jo nenorėjo klausyti. Tai buvo pirmoji pagiežos ir įtarumo sėkla jo sieloje, ir ji žadėjo vis dar augti. Jis niekad neįstengs suprasti, kaip jį, Albiną Maldonį, galėjo palikti nuošalyje, nepaisyti jo valios, jį ignoruoti. Kokia neteisybė, koks niekšiškumas! Šunsnukiai! Na, jie dar paminės. Dar pasigailės, dar ateis. Impotentai. Ištižėliai. Jie žino, kad aš už juos stipresnis. Bijo. Jie bijo manęs kaip ugnies. Jeigu galėtų - nežinia, ką man padarytų, - sakydavo Juozui. Tai buvo kliedesys. Tu tik apie save, tik apie save šneki, galvodavo Juozas. O kaip aš gyvenu, niekad nesi paklausęs. Negana to, Albinas buvo įsitikinęs, kad Juozas turi jį besąlygiškai remti, kad nė minties negalima prileisti, jog Albinas neteisus. Tas egocentrizmas tiesiog stulbino. Tokie ir jo draugai. Visi jie elgėsi taip, lyg negalėtų pasidalinti, lyg kas vis pasiglemžtų jų dalį, - visur puldinės, jos ieškodami, gainiosis vieni kitus.
Ir vis dėlto tai buvo vienos gražiausių akimirkų ir Juozo, ir Albino gyvenime: kai pritilę jie susispiesdavo prie kokios reprodukcijos ar knygos, apšviesti stalinės lempos, susitelkę, Juozas spėdavo tokiomis akimirkomis išvysti ir Albino motiną, įsibridusią į kiemo žoles, karšto vėjo gairinamą jos veidą, žemažiūres akis, besidairančias į pušyno link vingiuojantį smėlio keliūkštį, ir tolimos audrotos nakties žaibų apšviestus gimtųjų pelkių kiemus, staktas, ir kaip jie rausdavosi po dulkėtas tarybinio ūkio bibliotekos lentynas, kaip grįždavo nešini žurnalais su Stachanovo, rugių rišėjų, gamyklų nuotraukomis, kaip kartą sėdėjo šaltoje karinio komisariato salėje, o uniformuotas žmogus baksnojo lazdele į žemėlapį, kažką jiems aiškindamas.
Su kai kuriais Albino draugais Juozas vėliau kiek suartėjo ir labai nustebo: jie buvo visai kitokios nuomonės apie Albiną; kad jo galima būtų nepripažinti, neigti, tokia mintis Juozui nė į galvą nebūtų atėjusi. Tačiau jau po keleto savaičių dailininkas, sukdamas smailius, nuo nikotino aptriušusius ūsų galiukus, jį paklausė: "Tu manai, kad jis labai protingas? Mokinukas. Egzaltuotas vaikelis. O kaip jis nori pasirodyti, ar tu pastebi? Kiek daug jame iškilmingumo, virpėjimo prieš stabus, kad jis nė prisiartinti prie jų nedrįsta, tik aikčioja, rodo juos iš tolo, lyg būtų koks gidas. Bet mes ne turistai, mes dirbame, ko kas vertas, matome patys".
Tai buvo liguistas, pašvinkęs dažais, visuomet pridusęs kokių dvidešimt penkerių metų vyriškis. Suktas, apdairus, pilnas apmaudo, nepakantumo. "Šūdas! - pertraukdavo jis pagarbius Albino išvedžiojimus. - Jūs tik pažiūrėkit, koks šūdas!" Tačiau jis stokojo savarankiškumo. Viską darė, pasigręždamas į draugus, puldinėjo Albiną, stengdamasis jiems įsiteikti. Jis buvo panašus į drąsuolį, grūmojantį už nugaros, tačiau jeigu kas - neatpažįstamai persimainydavo... Kaltės ir netikrumo jausmas jį pavertė slapuku, šokiruojantys šūkčiojimai tebuvo poza, kuria prisidengęs jis tapė drobes, nieko bendro neturinčias su tuo, ką skelbė esant principais, ir paslapčiomis gabendavo į parodų sales, kur prie visų puldinėdavo, teiraudamasis nuomonės. Tačiau čia, pas Albiną, jeigu kas pabandydavo nuomonę pareikšti, tik numodavo ranka - chaltūra. Nuo ko jis gynėsi? Kam stengėsi užbėgti už akių? Prieš ką teisinosi? Ak, kaip jam reikėjo pripažinimo, pagyrimų, garbės! Jis stačiai apmirdavo, jos tolimą dvelktelėjimą pajutęs, panašiai kaip apmiršta koks gyvis, mirtino pavojaus ištiktas. Ir veltui apsimetinėdavo esąs visiškai jai abejingas. Juozas, to nė neįtariantis, juo be galo žavėjosi - koks kuklumas, kokia savikritika! Štai kur žmogus! - galvodavo.
Pažįstamų jisai turėjo begales. Kol Juozas šnekučiuodavosi kur gatvėje ar skverelyje, dailininkas tiek ir teveikė, kad jiems mosikuodavo, šūkčiodavo, linksėdavo ir staipydavosi, kad jį pamatytų einantys kita gatvės puse. Jo žvitrios akutės tik ir klydinėjo, ar nepamatys reikalingo žmogaus, - nė nemostelėjęs Juozui, nubėgdavo iš paskos.
Kartais triukšmingu būriu jie įvirsdavo į kokią kavinukę, kur dailininkas Juozą pristatydavo kaip garsų boksininką. Jam imponavo kumštis, jėga. "Susipažink, - sakydavo kokiam draugui, - boksininkas. Gal jau sporto meistrą turi? Dar ne! Tik kandidatas? Tai ko lauki?" - kamantinėdavo Juozą, kuris čia raudo, čia balo, gniaužė kumščius. Jis purtėsi garbės, purtėsi visokių etikečių. Antai per kvailumą išspausdino keletą eilėraštpalaikių, ir visi ėmė šnekėti: poetas; saugok dieve jį nuo tokios šlovės - tie eilėraščiai jam buvo didžiausia gėda. Tačiau ar ne gėda, kai visur girdi: "Boksininkas... boksininkas, susipažink, čia boks..." Garbė jam buvo niekai, taip bent jis manė, stengėsi save įtikinti, boksas jam teikė pasitenkinimą, kad gali įveikti savo baimę. Atlaikyti, ištverti, nugalėti kažką daugiau nei regimus priešininkus.
Vartydamas meniu, su kuo nors šnekučiuodamas ar įsistebeilijęs į kokią merginą, Juozas staiga pajusdavo tokį bičiulio žvilgsnį, kad tapdavo nejauku: tokiomis akimirkomis dailininko akims prasiverdavo kažkas, kas jį be galo sudomindavo. "Nesislėpk, nesislėpk, aš į visus taip žiūriu. Ir į save. Kaip į pašalinius, bevardžius, ne iš smalsumo, ne kad tu toks, o... kaip tau pasakyti... o žmogus, apskritai žmogus, jo gestas, profilis". Net nustėrdamas jis gaudydavo ir kitų gestus, pozas... Kur nors prie šlamančio fontano, kurio kaskadas taršydavo vėjas, aptėkšdamas jų veidus smulkiais vandens lašeliais, prie melancholiškai svyrančių gluosnių, blykčiojant saulei ant lapų, veidų ir drabužių, girtame klegesyje, skambant padėklams, visa staiga sustingdavo kažkokiame vienatvės ir praradimo mirksny, visa tapdavo be galo trapu, atsitiktina, bet tuo pačiu persmelkdavo nuoširdžios giminystės pojūtis, švelnus dvelktelėjimas meilės - kaip jį pavadintumei - meilės? gailesčio? artumo? - pojūtis: identifikavimosi su kitu - persikūnijimo, pabėgimo nuo savęs, ir viską staiga apgaubdavo kažkokia paslaptis. Skaudus ilgesingumas. Įkvėpimo, kūrybos akimirka? Ji negailestinga, apnuogina viską, nutraukia kasdienybės saitus, ji pažadina kitokį atskirtumą ir vienatvę, bet tuo pačiu leidžia priartėti prie kažko visa apimančio, slėpiningo. Ji sako, kad tu esi tiek pat atsitiktinis, kiek būtinas, ji sako, kad tu nei stiprus, nei silpnas, ji tirpdo individualumo lukštus...
Visaip Juozas bandydavo apibūdinti tokias akimirkas. "Čia estetikos problema", - burbteldavo Albinas. "Koks tu durnas", - sakydavo Albinui dailininkas, nes ir pats dažnai apie tokius dalykus pagalvodavo. Jis aiškindavo: "Linijas reikia brėžti gilias, griežtas ir tvirtas. Spalvos turi būti materialios, sunkios, beveik apčiuopiamos, juk tai... Kaip tu sakai?" - klausdavo Juozą, kuris jam pacitavo kažkokioje knygoje aptiktą mintį, kad kūryba tai ir yra savotiškas visko, kas subjektyvu, neapčiuopiama, dvasiška, materializavimas. Tai nauja, savus dėsnius turinti tikrovė...
Paskui po didybės šuoro vėl šmėkštelėdavo kontrastai, kai jis, toks estetas, žengdamas kilimu išklotu restorano koridoriumi, staiga pamatydavo priešpriešiais ateinantį vyriškį apzulintu švarku ir nukleiptais batais, paraudusį veidą jaunuolio, kuris negali niekam imponuoti, sukelti pagarbos, o čia - perukai, dažytos lūpos, nuogi pečiai, elegantiški vyrai, brangios cigaretės, rūkstančios tarp pirštų. Šampano taurės sušmėžuodavo už jo nugaros. Ir veidrodis, ir kilimai - visa tarsi gujo jį iš čia: žmogus, skaičiuojantis prie bufeto pinigus, oficiantas, tarsi sakantis jam: "Ką jis čia veikia? Kam įleidai?" Ir tik iš mandagumo jie nepasuka į jį veidų, o nuo to dar įtaigesnis senyvo vyriškio, šnekinančio plikais pečiais moterį, baisas, pilkas, vilnijantis cigaretės dūmelis... Pagarbūs oficiantai, žinoma, įsmukę į virtuvę, gūžčioja pečiais ir kaišo iš tarpdurio galvas - kas per subjektas, jis vos neatsitrenkė į veidrodį, dabar sėdasi už kampinio staliuko. Kaip jis atsidūrė tarp tų vyrų, kurie, sprendžiant iš visko, ne pėsti? Įpratęs vaikščioti purvinomis, papuvusiomis grindimis, sėdėti ant murzinų kėdžių ar suolų, įpratęs prie ankštų sienų, jis nedrąsiai statė savo nušiurusius batus ant veidrodinio parketo parodų ar koncertų salėse, įpratęs kęsti nepriteklių ir užgaules, niekad neturėjęs namų, jis ir čia jautėsi persekiojamas kažkokio pikto žvilgsnio. Kaip išvarytas dūlinėdavo gatvėmis, dairydamasis į merginas. Tai buvo nykiausi metai.
Liūtingais apniukusiais paryčiais jis dūlindavo į skaityklą: užtekdavo perskaityti straipsnelį apie kokį aktorių ar sportininką, ir rūkas ištirpdavo, suplazdėdavo kažkas gera, blyksteldavo... Graži Bergmano herojų vienatvė. Jie kenčia dėl ko didaus. Stengdavosi panašiai elgtis. Tačiau realybė atkakliai gręžė savo veidą, ironišką, šaltą. Jį graužė menkumo jausmas. Niekam tu nereikalingas, neįdomus, nuobodus, kuždėjo kažkoks balsas. Ir puiku, piktdžiugiškai klykė kitas, nieko man nereikia. Tegu jie springsta, tegu pučiasi. Tada pasigirsdavo trečias - blaivus, analitiškas: kas jie? - klausdavo jis. Tu turi pagaliau išmokti į viską žiūrėti blaiviai. Jokių "jie" nėra. Tai fikcija. Tu spyriojiesi lyg įžeistas ar įskaudintas vaikas.
